Pagerbkime 1932–1933 m. badmečio Ukrainoje aukų atminimą

Autorius: Data: 2011-11-24, 08:42 Spausdinti

Vasilis KAPKANAS, Vilnius

XX amžius yra paženklintas žiauriausių žmonijos istorijoje karų bei genocidų. Du pasauliniai karai, tie tautų Genocidai, kuriuos, pagerbdami jų aukas, atsimename ir šiandien, ir prie jų – jau mūsų laikų genocidai Laose, Etiopijoje, Ruandoje bei kitose pasaulio vietose.

Holodomor (nužudymas badu) – taip pavadino Ukrainos žmonės tragediją, kuri ištiko jos sūnus ir dukteris ne tik pačioje Ukrainoje, bet ir jų beveik visose etninėse žemėse, prieš 79 metus.

Tai buvo viena iš priemonių, nukreiptų bolševikų režimo kovoje prieš 1918-01-22 Nepriklausomybę paskelbusią Ukrainos Tautos Respubliką. 1929 m. įvyko Ukrainos Autokefalinės Bažnyčios sunaikinimas, o 1930-31 m. – Ukrainos inteligentijos sunaikinimas.

Sovietų valdžia, spręsdama taip pat ir susijusią su 1930-jų metų Didžiąja depresija savo ekonominę krizę, kuomet krito kainos grūdams, vadovaujama komunistų partijos ir Stalino, Ukrainoje pradėjo atiminėti iš valstiečių duoną, paversdama ją į valiutą. Dėl to kilo badas, mirė iki 150 tūkst. valstiečių. Kaip protestas tam, 1930 m. per vasarį ir balandį Ukrainos kaimuose įvyko iki 1 700 masinių pasipriešinimo sukilimų. Bolševikų režimas pradėjo kovą – 1932 m. išleido įstatymą, kad visas kolūkių turtas yra valstybės, o pasikėsinimas į jį – ir į 5 varpelių grūdus – baudžiamas ištrėmimu arba sušaudymu vietoje. Kovai buvo pajungtas komunistų ruporas – laikraštis „Pravda“, o iš Sovietų Rusijos atvykę būriai vykdė grūdų surinkimo – „raudonųjų gurguolių“ akciją, buvo sudaryti neišvažiuojamųjų kaimų „juodieji sąrašai“, o visas valstiečių maistas – iki pusės stiklinės sorų ir saujelės pupų – buvo brutaliai atiminėjamas specialiai paruoštų, dažnai ir vietinių bolševikų. Išvažiavimą iš Ukrainos kaimų, ypač prie geležinkelio ruožų, tykojo saugumo kariniai daliniai, neleisdami nei išvažiuoti, nei įvežti maisto produktų. Nuo 1932 m. rudens Ukrainoje prasidėjo masinis badas. Buvo atvejų, kai išmirdavo šeimos, kaimai, kai dar gyvuosius veždavo į kapines, nes 200 g. duonos už kiekvieną išvežtąją gaudavę kitam kartui nemanė laukti progos… Sunkiausias metas buvo 1933 m. pradžios žiema, kuomet žmonės pradėjo slėpti vaikus ir slėptis vienas nuo kito – link pavasario pradėjo fiksuoti ir kanibalizmo atvejus.

Tokiu būdu, Maskvos režimas išėjo iš Ukrainos Nepriklausomybės atkūrimo krizės ir įvykdė sovietinę industrializaciją bei kolektyvizaciją. Visi miestai ir kolūkiai tuo metu buvo aprūpinami maistu.

Kad kovą vyko prieš Ukrainą, taip pat galima pateikti pavyzdį, kuomet Vakarų Ukrainos dalis – Halyčyna, buvusi ne Sovietų Sąjungoje, pasiūlė tiekti savo badaujantiems broliams ir seserims 1 mln. cnt. grūdų, ką Maskva kategoriškai atmetė.

Ukrainoje buvo įvykdyta trejų pakopų izoliacija – fizinė valstiečių nuo maisto ir vietų, kur jis buvo – miestų, Ukrainos nuo kitų respublikų, ir informacinė, specialiai paruoštų užsienio žurnalistų reportažų pavidalu – kad pasaulis nesužinotų apie Ukrainos tragediją. Visa tai – genocido požymiai ir tiesioginiai tyčinio badmirio organizavimo įrodymai.

1932-1933 mm. Badmirys Ukrainoje, inkorporuotoje prieš 12 metų po Nepriklausomos Ukrainos ir Sovietų Rusijos karo į pastarosios sudėtį, tapo didžiausia ukrainų tautos tragedija. Badmetis buvo ištikęs Ukrainą ir prieš tai – kai vyko jau minėtasis karas, bei po 14 metų – kai baigėsi II Pasaulinis karas – bet tada tauta nukentėjo ne tokiu mastu. Šis gi, 1932-33 m. Badmirys, buvo žiauriausias – per 8-9 mėnesius nuo sovietų valdžios įvykdyto Genocido žuvo iki 10 milijonų niekuo nekaltų žmonių. Ukraina prarado apie 25 proc. savo gyventojų, kasdien žūdavo iki 25 tūkst. žmonių, 1 000 – kas valandą, 17 – kas minutę.

Sovietų sistema „sutrypė principus ir žmonių likimus, tautos šventoves ir tradicijas, tikėjimą ir išaugino išdavystę. Buvo sugriauta tautinė moralė, etiniai dirbančio žemę žmogaus pagrindai, pasėtos pražūtingos įskundimų bacilos, žmogaus žmogui neapykantos kultas”, – rašė, atėjus Nepriklausomybės vėjams, 1989 m. Ukrainos rašytojų laikraštis „Literaturna Ukraina”.

Nepaisant ilgų tylėjimo metų – tiek Vakaruose, tiek ir Rytuose, – „ukrainų tauta išsaugojo savo širdyje žiaurios tragedijos atminimą… Kartu su fiziniu žmogaus naikinimu buvo sunkiai sužalotas tautos dvasiškumas (…) suniveliuotas žemdirbio šeimininko kaip ekonominės laisvės dvasios nešėjo įvaizdis, sunaikinta susiformavusi per šimtmečius Ukrainos kaimo kultūra ir tvarka. Plačiai apdainuotas ukraino ryšys su savo žeme buvo staigiai ir brutaliai nutrauktas. Valstiečiai prarado savo šaknis, savigarbą bei dvasinę nepriklausomybę. Žmogaus suirimo procesas apėmė ne tik Ukrainos kaimo, bet ir miesto elitą“, – taip apibūdino šią tragedija Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčios kardinolas Liubomir Husar.

Visų Ukrainos Bažnyčių Tarybos 2002 m. buvo parengta iniciatyva, kad Jungtinės Tautos pripažintų 1932-1933 metų badmetį Ukrainoje genocidu prieš Ukrainos tautą.

2003 m. JTO Generalinė Asamblėja 64 šalių balsais pripažino šį Badmirį Nacionaline Ukrainos tragedija.

2007 m. lapkričio 1 d. 34-oji UNESCO Generalinė konferencija, pagerbdama 1932–1933 m. Badmirio aukas ir išreikšdama užuojautą, vienbalsiai pritarė rezoliucijai „1932–1933 metų badmečio Ukrainoje aukų paminėjimas“. Dokumente pažymima, kad Badmirys, kurį sukėlė stalinistinio režimo žiaurūs veiksmai ir politika, turi tapti įspėjimu dabartinėms ir ateities kartoms laikytis demokratinių vertybių, žmogaus teisių ir įstatymų viršenybės.

Šiai dienai 24 šalys, jų tarpe – ir 2005 m. Lietuva, už ką ypač jai esame dėkingi – pripažino Holodomorą, kaip Ukrainos tautos genocidą. Genocidu pripažino šią tragediją ir Ukrainos parlamentas. Laukiame Rusijos, kaip SSSR teisių perėmėjos, kad ir pavėluotos atgailos ir atsiprašymo.

2008 m. Europarlamentas pripažino Badmirį Ukrainoje nusikaltimu prieš žmoniją ir išreiškė užuojautą Ukrainos tautai.

2008 m. minint Badmirio 75-sius metines, per 33 pasaulio šalis, nuo Australijos ligi Amerikos, ir taip Lietuvoje, vyko akcija „Negęstančioji liepsna“ – ukrainų Badmirio simbolinės žvakės perdavimas nuo šalies iki šalies.

Badmiriui paminėti sukurta apie 20 įvairių šalių filmų, jam skirti muzikiniai ir meno kūriniai, pastatyti paminklai.

Kiekvienais metais, lapkričio ketvirtąją šeštadienį – šiais metais tai 26 d. – visame pasaulyje ukrainai 16 val. uždega savo lange žvakę – simbolinį atminties paminklą – Genocido Badmiriu tragedijai paminėti.

2008 m. Lietuvos ukrainų Klaipėdoje Nukentėjusiems 1940-1990 metais nuo nacistinės ir komunistinės okupacijos memoriale buvo atidengta memorialinė lenta, skirta Badmiriui Ukrainoje paminėti.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras nuo 2005 m., išreikšdamas solidarumą su ukrainų tauta, kasmet kartu su Vilniaus ukrainais ir Ukrainos Ambasada Lietuvoje rengė Ukrainos Badmirio aukų minėjimą prie Genocido aukų muziejaus.

2011 m. lapkričio 25 d., penktadienį, Vilniuje, 16 val., prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms Gedimino pr. ir Aukų g. sankirtoje vyks akcija „Uždek žvakę“ – tai jau tradicine tapusi akcija pagerbti Ukrainos 1932–1933 m. Badmirio aukas.

Lapkričio 27 d., sekmadienį, 10 val. Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios už Badmirio aukas.

Mes, toliau gyvenantieji, nepamirškime šių tragedijų, taip gerbdami žuvusiųjų atmintį. Kad pats gyvenimas pilnėtų, „kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10,10) ir ši Dievo dovana nenyktų, nemažėtų, – tam nepamirškime mums pasakytų žodžių: „Mylėk savo artimą, kaip pats save“ (Mt 23,39).

Gyvendami tokiu būdu, mes tuo pačiu jungsimės ne mirties, bet meilės, gyvybės civilizacijos pusėn. Tikėkime, kad šiai naujai civilizacijai ir priklauso Žemės ateitis.

 

Voruta. – 2011, gruod. 10, nr. 23 (737), p. 9.

Lietuva - Ukraina , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra