Pagerbiant spaustuvininką Martyną Jankų

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Daugelis iš mūsų, eilinių skaitytojų, matyt, nematome reikalo pasidomėti mokslo institucijų leidiniais – tarkim, Vilniaus universiteto „Mokslo darbais“, a priori manydami, jog tai siauram specialistų ratui skirti ir ypatingo pasirengimo reikalaujantys raštai. O štai gavau progą susimąstyti, ar kartais po šia „mokslo darbų“ kepure dažnusyk nepradingsta ir plačiąją visuomenę dominančios publikacijos – pirmiausiai turiu galvoje humanitarinės krypties žurnalų serijas.

Į rankas pakliuvo šiemetinės „Knygotyros“ 52–asis tomas, ir sunerimau – kad tik jo nepražiopsotų Mažosios Lietuvos mylėtojai! Juk leidinys dedikuotas Martyno Jankaus 150–osioms gimimo metinėms, parengtas šiam Mažosios Lietuvos patriarchui skirtos konferencijos pagrindu, kone prilygsta rimtai monografijai!

Tiesa, kaip ir pernai vykusios tarptautinės konferencijos, taip ir šio leidinio tema nėra apribota vien M. Jankumi, tiesiogiai su juo susijusia aplinka – Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos, Estijos atstovai aptaria savo šalių tautinio atgimimo XIX a. pabaigoje ar/ir XX a. pradžioje situaciją. Vis dėlto leidinio ašis – bitėniškis spaustuvininkas, aktyvusis lietuvybės skleidėjas ir Mažosios Lietuvos susijungimo su Didžiąja Lietuva idėjos skelbėjas Martynas Jankus!

Tarp kitko ir „eilinis“ šio tomo skaitytojas turi nusiteikti imąs į rankas mokslo leidinį – į tai nurodo ne tik formalioji tekstų struktūra („reikšminių žodžių“ pateikimas prieš straipsnį ir pan.), bet ir jų daugiakalbiškumas: užsienio autorių tekstai, kaip įprasta, neversti į lietuvių kalbą, tad keletą straipsnių randame rusų, vieną – anglų kalba; beje, šią sistemą sugriaunantis iš vokiečių kalbos išverstas Manfredo Kleino straipsnis „Martynas Jankus ir Vokietijos reichas“ leistų manyti, jog „moksliškumo“ principas nebūtų pažeistas išverčiant ir kitus konferencijos „kitakalbius“ pranešimus. Na, bet kaip po lietuviškųjų tekstų pateikiamos santraukos anglų kalba, taip po kitakalbių – dar ir lietuvių kalba, tad „kalbinių barjerų“ skaitant kaip ir neturėtų rastis.

Įvairiaspalvė Patriarcho asmenybė

Žurnalas (taip ir norisi sakyti: „veikalas“) pradedamas plačiu prof. hum. m. dr. Domo Kauno straipsniu „Martyno Jankaus leidybinė veikla ir vaidmuo kultūriniame sąjūdyje“. Smagu, kad tai ne apologetiško stiliaus rašinys – jame ne tik keliami „nuopelnai“, bet ir piešiamas įvairiaspalvis veiklaus, komplikuoto charakterio mažlietuvio portretas. Įvertinęs, jog M. Jankaus „interesai atitiko ir dabar atitinka gyvybiškus lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės interesus“, jo įnašas spaudos istorijoje itin reikšmingas, autorius pažymi ir šiai asmenybei būdingą takto bei įžvalgumo stoką, aktyvumą nekart pavertusią destruktyvumu. Bet, žinia, dabar mums labiau rūpi pozityvusis M. Jankaus vaidmuo žadinant lietuvybę Mažojoje Lietuvoje, skleidžiant lietuvišką žodį ir spaudos draudimo suvaržytoje „carinėje“ Lietuvoje, įtvirtinant vieningos lietuvių tautos idealą. M. Jankus buvo iš pirmųjų mažlietuviškų kultūrinių („Birutė“) bei politinių (Lietuviškos konservatyvų draugystės komitetas) draugijų kūrėjas ir Klaipėdos krašto prisijungimą prie Lietuvos inicijavusių bei „vainikavusių“ organizacijų lyderis (Prūsų tautinės tarybos narys, vadinamojo Tilžės akto signataras; vienas iš trijų mažlietuvių, 1920–aisiais kooptuotų į Lietuvos Tarybą; Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmininkas). Prof. D. Kauno dėmesio centre, suprantama, – leidybinė M. Jankaus veikla. Spaustuvininko užmojų mastą galime spręsti iš leidinių adresatų (užsakovų): „leidiniai, spausdinti savo arba užsakovų lėšomis, buvo skirti Mažajai ir Didžiajai Lietuvai, lietuvių išeivijai, vokiečių, lenkų, baltarusių ir kai kurioms kitoms kaimyninėms tautoms“ (p. 20).

Spaustuvininko veikla, apėmusi 1889–1923 metus (maždaug trejetui metų pertraukta, į Mažosios Lietuvos teritoriją įsiveržusiai carinei kariuomenei, 1914–ųjų gruodį deportavus šeimą į Rusijos gilumą), nesukrovė M. Jankui turtų, tačiau patyrus ne vieną bankrotą, vėl ir vėl steigtos spaustuvės, imtasi užsakymų, redaktoriauta, leista, bendradarbiauta (ir konfliktuota), kurta… M. Jankaus vardas dabar neišvengiamai siejamas ir su lietuviškuoju laikraščiu „Aušra“ („Auszra“) – 1883–1885 metais jis, atsakomasis redaktorius, suteikė „gyvenimo ir darbo sąlygas tikriesiems redaktoriams“ (Jonui Šliūpui). Savo kaip spaustuvininko bei leidėjo veiklą M. Jankus pradėjo 1889 m. ir iki 1892–ųjų, anot prof. D. Kauno, tęsėsi pirmasis šios veiklos laikotarpis. Tuo metu kupinas polėkio M. Jankus Ragainėje ir Tilžėje leido ne tik lietuvišką pasaulietinio turinio literatūrą, bet ir bendradarbiavo su kitų tautų nelegaliosios spaudos veikėjais, tuo patraukdamas Vokietijos policijos dėmesį. Vienas iš aktyviausių užsakovų tada buvo inžinierius Petras Vileišis, tačiau jo pakankamai dosnus leidinių finansavimas neišgelbėjo nepatyrusio spaustuvininko.

Po pirmojo bankroto įkūręs spaustuvę Bitėnų sodyboje, M. Jankus pradėjo sėkmingiausią savo kaip leidėjo etapą, trukusį iki 1909–ųjų. „Šiuo laikotarpiu iš viso išėjo apie 320 lietuviškų knygų, brošiūrų ir smulkiųjų spaudinių, sudariusių 90 proc. visos M.Jankaus produkcijos, taip pat keliolika leidinių kitomis kalbomis“ (p. 20). Daugiausiai leistos Didžiajai Lietuvai skirtos istorinės bei grožinės literatūros knygos – sutrumpinti Simono Daukanto „Pasakojimai apie veikalus lietuvių tautos senovėje“, Jono Basanavičiaus apybraiža „Apie senovės Lietuvos pylis“, Stanislovo Dagilio, Mečislovo Davainio–Sivestraičio ir kitų kūriniai; nemažai mokomojo turinio knygelių. Imta glaudžiai bendradarbiauti su Lietuvos socialdemokratų partijos veikėjais, užsakymus gausino „dažnėjantis 1905 – 1907 metų Rusijos revoliucijos pulsas“ (p. 21), 1904 m. išleistas ir „Komunistų partijos manifestas“. Šiai bangai atslūgus, spaustuvė perkelta į Klaipėdą (1909–1912), bet viltys, įsitraukus į mažlietuvių kultūrinį judėjimą gausinti ir darbų srautą, nepasiteisino. Vis dėlto spaustuvininko ir aktyvaus veikėjo vardas jau buvo užsitarnautas, tad, po Versalio sutarties pakibus Klaipėdos krašto klausimui, M. Jankus kartu su Albertu Bruoželiu buvo pakviestas vadovauti Lietuvos vyriausybės lėšomis nupirktai (galime numanyti – propagandinės prolietuviškos spaudos leidimui) Šilutės spaustuvei kartu su laikraščiu „Memelgauzeitung“. Po 1923–ųjų sausio ginkluotosios akcijos „Šilutės lietuviškosios spaustuvės misija buvo baigta“ (p. 21), M. Jankaus spaustuvininko karjera taip pat baigėsi. Kaip žinia, jis toli gražu nepasitraukė į šešėlį – jau pelnęs Mažosios Lietuvos patriarcho laurus, Bitėnų sodyboje svetingai priiminėjo oficialias ir neoficialias delegacijas, buvo lietuviškųjų švenčių ant Rambyno kalno svarbiausias asmuo…

Ir daugiau potėpių Patriarcho portretui…

Didesnioji likusiųjų leidinio straipsnių dalis gražiai glaudžiasi prie šio gan detalaus „protagonisto“ asmenybės ir veiklos paveikslo. Tai būtent M. Jankui skirti, tik siauresniu aspektu apsiribojantys, tyrimai. Pavyzdžiui, gvildenami šio mažlietuvio veikėjo santykiai, dalykinis bendravimas su kitomis ryškiomis asmenybėmis. Štai dr. Vaclovas Bagdonavičius sugretina: „Martynas Jankus ir Vydūnas: bendrumai ir skirtybės“, o prof. habil. dr. Jonas Aničas aptaria „Petro Vileišio ryšius su Martynu Jankumi (1883–1894)“.

Dr. V. Bagdonavičius primena, kad „Birutės“ draugija jautėsi aktyvios Giedotojų draugijos skriaudžiama, tad, natūralu, kad pirmajai atstovavęs M. Jankus, o antrajai vadovavęs Vydūnas neišvengė konfrontacijos. Tačiau tai nesutrukdė ne tik jų šventiniam bendravimui („Bitėnai ir Rambynas ilgainiui tapo ne epizodinių, o nuolatinių M. Jankaus ir Vydūno kontaktų vietomis“, p. 97), bet ir asmeninei (gal tik paviršinei) bičiulystei.

Prof. J. Aničas, pasiremdamas išlikusiais P. Vileišio laiškais M. Jankui, aptaria ne visada sklandžius dosnaus užsakovo (kartu ir autoriaus) bei spaustuvininko santykius. P. Vileišio laiškuose aptinkami ne jo, carinės Rusijos geležinkelio inžinieriaus, gana pelningi rūpesčiai, bet – „lietuviškosios spaudos leidimo reikalai“. Už nuopelnus skleidžiant lietuvišką žodį, prisiimant Didžiajai Lietuvai skirto laikraščio „Aušra“ redaktorystę, jis žada M. Jankų laikyti „garbėj didžiausioj“. Vėlesniuose laiškuose aptinkama nemažai ir priekaištų dėl neprofesionaliai spaudai parengtos medžiagos. Ką gi, darkart matome M. Jankų leidybinėje veikloje turėjus daugiau entuziazmo, nei profesinio pasirengimo.

Beje, prof. J. Aničo straipsnis priverčia atkreipti dėmesį į netikslumus, kurie lengvos rankos perrašinėjami gali sklisti toliau. Štai pristatydamas 1885–aisiais įkurtą „Birutę“, autorius tarp jos narių nurodo ir Adalbertą Bezzenbergerį, ir Janą Boudoiną de Courtenay… Kažin ar šie vokiškosios Lietuvių literatūros draugijos nariai galėjo pritapti prie „praktiškai“ (ne moksliniais tikslais) lietuvybę puoselėjusių birutiečių.

Nepakankamai griežtas Mažosios Lietuvos teritorijoje veikusių draugijų diferenciavimas, gali ne tik išplauti ribas tarp visiškai skirtingų tikslų siekusių organizacijų, bet ir nusiristi tolimesniu netikslumų „kamuoliu“. Ir šiame leidinyje viešnia iš Sankt–Peterburgo Nailia Bekžanova, aptardama „Rytų Prūsijos lietuviškuosius leidinius Rusijos mokslų akademijos bibliotekoje“, pagrindinį šios literatūros kaupėją, nuo 1887–ųjų – bibliotekos Slavų literatūros skyriaus vedėją Eduardą Volterį išnašose nurodo buvus „Birutės“ draugijos Tilžeje nariu (galime pasitikslinti D. Kauno knygoje „Knygos kultūra ir kūrėjas“ – čia pateikiamas paskutinis tilžiškės Lietuvių literatūros draugijos narių sąrašas, kuriame 228–uoju numeriu įrašytas „Wolter E. Prof.Mitglied der Georg.Ges. in Petersburg“).

Bet verta sugrįžti prie M. Jankui skirtų straipsnių. Štai prof. Daiva Kšanienė aptaria jo indėlį į Mažosios Lietuvos muzikinę kultūrą. Gal mėginimas sieti M. Jankaus vardą su solidžiais Lietuvių literatūros draugijos – mat, pritaręs draugijos tikslams – narių muzikiniais leidiniais (pavyzdžiui, Christiano Bartscho „Dainų Balsai“) mažai pagrįstas, kur kas natūraliau šis vardas susiejamas su šventėmis ant Rambyno (juk vien Patriarcho dalyvavimas, tuo labiau ugningos kalbos pakeldavo renginių „temperatūrą“). Ko gero, naujausia ir prasmingiausia šio straipsnio „žinia“ – apie M. Jankų kaip liaudies (mažlietuviškų) dainų mokovą, propaguotoją, pavyzdžiui: „1933 m. M.Jankus į Tautosakos archyvo plokšteles įdainavo 53 dainas, o jo dukra Elzė – 15“ (p. 66).

Dr. Silva Pocytė, aptardama „Martyno Jankaus ir Prūsų lietuvių tautinės kultūrinės veiklos atspindį „Varpo“ puslapiuose (1889–1905)“, pažymi, jog lietuvių abipus Nemuno integracines problemas, bendras kultūrinės veiklos idėjas „daugiausia pabrėžė aktyviausieji lietuvininkų kultūrininkai, tarp jų ir M. Jankus“ (p. 85). Vertindama vyraujančias šio Didžiajai Lietuvai skirto laikraščio nuostatas, autorė, regis, nelinksmai konstatuoja, jog Prūsų Lietuva dažniausiai čia iškyla kaip savų, didlietuviškų, tautinių ir politinių aspiracijų įgyvendinimo laukas.

Leidinio „Apžvalgų“ skiltis glaudžia „praktines“ (palikimo pristatymo) publikacijas: štai Danutė Česnulevičiūtė ir Danutė Steponavičiūtė įvardija „Medžiagą apie Martyną Jankų Klaipėdos universiteto bibliotekos rinkiniuose“, o Roza Šikšnienė„Medžiagą apie Martyną Jankų Šilutės muziejuje“ (trečioji skilties publikacija skirta Baltarusijos nacionalinės bibliotekos Knygos muziejui). „Savo kiemo“ turtus pristatė ir Ramunė Dambrauskienė, tik jos žvilgsnis ir analitiškesnis, ir aprėpiantis platesnę erdvę; ji aptaria „Mažosios Lietuvos lietuviškų giesmynų rinkinį Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje.“

P. S. Greta M. Jankaus asmenybei bei veiklai tiesiogiai skirtų straipsnių, šiame „Knygotyros“ tome randame ir XIX a. pabaigos – XX a. pradžios politinio, kultūrinio konteksto aptarimą. Pastarosios tematikos publikacijos grupuojasi į du blokus: lietuviškasis tautinis sąjūdis (Andriaus Vaišnio „Casus belli problema Vinco Kudirkos publicistikoje“ ir kt.) bei kaimyninių tautų spauda amžių sandūroje (Larisos Dovnar „Vilniaus vaidmuo XX a. pradžios baltarusių spaudos atgimime: idėjiniai ir asmeniniai ryšiai“; Viesturs‘o Zanders‘o „Pirmųjų latviškų knygų leidėjų veikla paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiais“ ir kt.)

Taigi atsivertę šį solidų (nors ir kukliais žurnalo viršeliais) VU leidinį, galėsime – panorėję – apžvelgti bendrą to nerimastingo tautų budimo laikmečio panoramą, galėsime – panorėję – įdėmiai įsižiūrėti į užsispyrėlio mažlietuvio M. Jankaus sėkmes ir nesėkmes, užmojus bei kliuvinius skleidžiant lietuvišką žodį.

Knygotyra, 52 tomas /Mokslo darbai/ – Vyriausiais redaktorius prof. habil. dr. Domas Kaunas. – Vilniaus universitetas: Vilniaus universiteto leidykla. – 2009. – 290 p.

Nuotraukoje: Mažosios Lietuvos patriarchas, spaustuvininkas Martynas Jankus jaunystėje

Voruta. – 2009, lapkr. 21, nr. 22 (688), p. 2.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra