Paauglystė: dešimties punktų instrukcija

Autorius: Data: 2020-08-22 , 09:06 Spausdinti

Paauglystė: dešimties punktų instrukcija

8diena.lt

Apie paauglystę prirašyta gausybė knygų. Tačiau suaugusieji ir toliau daro tas pačias klaidas. Kodėl? Kaip iš tiesų elgtis, kai tavo vaikas įžengia į paauglystę? Kviečiame skaityti ilgametę patirtį turinčios matematikos mokytojos N. Ivaščenko suformuluotą poziciją, išdėstytą dešimtyje tezių.

1. Vaikai nėra savo tėvų vaikystėje klonai, jie kitokie. Stengiantis suprasti paauglį tikrai verta prisiminti save tokiame amžiuje, tačiau taip pat įsisąmoninti, kad jūsų paauglio reakcijos, auklėjimas, fiziologija yra kitokie nei buvo jūsų.

Ir tai susiję ne vien su tuo, jog dabar kitokie laikai ir jūsų paauglystėje nebuvo nei socialinių tinklų, nei online žaidimų. Svarbiausia, kad vaikai praktiškai beveik niekada nebūna savo tėvų kopijos. Jei gerai mokėtės, taip nebūtinai nutiks jūsų vaikams. Jei paklusote savo tėvams ir buvote atidūs – nebūtinai tokie bus jūsų vaikai. Dar blogiau, kai tėvai stengiasi laimės savo vaikams suteikti duodami tai, ko patys neturėjo ar apie ką svajojo. Labai dažnai tai yra viena svarbiausių šeimyninių problemų priežasčių. Pavyzdžiui, tėtis svajojo tapti muzikantu, tačiau nebuvo galimybių, tad dabar jis verčia savo vaikus lankyti muzikos mokyklą – juk tai tokia laimė ir galimybė! Toks elgesys gali priversti paauglį pradėti nekęsti ne tik muzikos mokyklos, bet ir muzikos apskritai.

Tėvai turi kasdien, kiekvienoje situacijoje prisiminti, kad paauglystė keičia vaiką ne tik fiziologiškai. Esama daugybės subtilių niuansų ir sociokultūrinių stereotipų, kurie nuo seniausių laikų keičia augantį, besimokantį atsiskirti nuo savo šeimos vaiką. Kad šis atsiskyrimas vyktų lengviau, būtinas tam tikras emocinis tėvų ir vaikų „susvetimėjimas“. Viena šio susvetimėjimo išraiškų – daugelio paauglių įsitikinimas, kad suaugusieji nieko nesupranta apie juos, paauglius, ir apie gyvenimą apskritai. Į teisingus tėvų žodžius ir patarimus reaguojama su ironija. Šitai verčia tėvus suglumti, nusivilti, bet, deja, tai normalus paauglystės etapas.

Tėvams tenka tiesiog priimti šį etapą kaip neišvengiamą. Kuo stipriau moralizuosite ir aiškinsite paaugliui savo gyvenimo tiesas, tuo didesnės konfrontacijos galite sulaukti. Šiuo metu geriausia bendravimą perkelti į nuosaikesnį lygį – pagarbą ir dėmesį vieni kitiems.

2. Paauglį reikia ugdyti kaip laisvą žmogų, nes tik laisvas žmogus gali pasiekti sėkmę ir tapti laimingu.

Būtent laisvės ribos – t. y. ką leisti, o ko ne – visų pirma labiausiai jaudina paauglių tėvus. Tačiau beprasmiška rengti tokius sąrašus – šitai galima, o šito tai jau tikrai ne – neatsižvelgiant į svarbiausia: į santykius šeimoje ir tarpusavio pasitikėjimą.

Būtent pasitikėjimo faktas paaugliams reiškia labai daug. Kartais paaugliams ne tiek reikia kažką išbandyti, kiek žinoti, kad jiems leidžiama ir jais pasitikima. Tačiau svarbu tai daryti aiškiai įvardijant galimas pasekmes. Nori – eik, tačiau turėk omeny, kad gali nutikti tai ir tai. Jei viskas paaiškinama ramiai, nesinervinant, nehiperbolizuojant, o, svarbiausia, absoliučiai atvirai, be apsimestinio pedagoginio melo – paaugliai dažniausiai padaro tinkamas išvadas.

Tėvams atrodo paprasčiausia kažką tiesiog uždrausti arba atkalbėti. Bet tokie dalykai lemia atvirkštinį rezultatą. Paaiškinus, kuo paauglio elgesys gali būti rizikingas arba kokios galimos jo pasekmės, parodomas pasitikėjimas. Tačiau pasitikėjimo esmė slypi tame, kad pasitikint nėra užtikrinama šimtaprocentinė sėkmė. Jei tėvai atsisako menkiausios rizikos, jiems teks savo paauglį uždaryti po keturiom spynom ir neišleisti į pasaulį iki pensijos. Deja, esama ir tokių tėvų, kurie absoliučiai nepasitiki savo paaugliais ir tai sukelia dideles neurozes, daužo likimus arba pastūmėja vaikus nebendrauti su savo tėvais nuo pat tos akimirkos, kai jie iškeliauja iš namų.

Taigi, laisvė kyla iš pasitikėjimo. Tačiau viskas nėra taip paprasta – laisvės reikia mokyti. Visų pirma – mokyti įvertinti savo pasirinkimo pasekmes. „Tu padarysi taip – ir kas bus? Žiūrėk, galbūt nutiks tai, o tada va tai, o gal geriau šitaip, ir tada bus kitaip?“ Galima pabandyti leisti paaugliui pačiam įvardinti, kokios gali būti jo pasirinkimo pasekmės. Svarbu tai daryti atvirai aptariant, o ne nurodant, šaukiant ar kaltinant.

3. Verta atminti, kad paaugliai, ypač 10–13 metų amžiaus, stipriai pervertina savo galimybes.

Žinoma, būna ir atvirkščiai – vaikas toks įbaugintas, kad išvis nemato jokių galimybių. Taip nutinka, jeigu jam jau yra susiformavęs nevykėlio kompleksas. Tačiau dažniausiai vis dėlto paaugliui atrodo, kad jis gali viską. Ypač minėtame 10–13 metų amžiaus tarpsnyje. Tačiau palaipsniui jis ims suvokti, kad dviem šuoliais per bedugnę neperšoksi ir matematikos kurso per naktį neišmoksi. Šis lengvabūdiškas, perdėtas pasitikėjimas ir pūtimasis pamažu praeina todėl, kad paauglys įgyja patirties ir gebėjimo analizuoti. Paprastai, penkiolikmečiai jau yra gerokai atsargesni.

Deja, tai neliečia to, ką paaugliams kiša reklama – tiesioginė arba užslėpta. Pirmiausia, sveikatai pavojingų dalykų: traškučių, energetinių gėrimų, aštrių prieskonių. Paaugliams atrodo, kad jie bus amžinai sveiki ir niekada nemirs.

Bandant pasikalbėti apie nesveikų produktų ir greito maisto žalą paprastai galima sulaukti tokios paauglio reakcijos (ar minčių): „O… kada tai bus, dar labai negreit, o gal man ir išvis nebus.“ Toks tvirtas vidinis įsitikinimas savo nepažeidžiamumu! Paaugliai linkę mąstyti, kad kažkas negero gali nutikti bet kam kitam, tik ne jiems. Todėl tėvams reikia turėti omeny šį paauglių įsivaizdavimą ir perdėtą pasitikėjimą. Ir sugalvoti, kaip tai bent kiek kontroliuoti ar pristabdyti.

4. Nereikia kontroliuoti visų paauglio gyvenimo sferų, tačiau būtina kontroliuoti tai, ką jis veikia.

Žinoma, visada turite žinoti, kas dedasi jūsų vaiko dienyne. Tačiau tam nebūtina kiekvieną vakarą jį tikrinti ir priekabiauti – „kodėl 7, o ne 10“. Tačiau žinoti, kaip vaikui sekasi mokykloje – būtina. Visų pirma, todėl, kad didžioji paauglio gyvenimo dalis susijusi būtent su mokykla. Žinoma, geriausia, kai vaikas pats papasakoja, kaip sekasi, tačiau taip yra ne visada. Žinojimas, kaip vaikui sekasi mokykloje, padeda suprasti ir kaip jis jaučiasi apskritai – juk ne visada viskas einasi vienodai gerai. Čia labai svarbus sąžiningumas. Kažką daryti ne dėl įvertinimo, pagyrimo, o dėl savęs. Deja, būtent dažnas tėvų kontroliavimas, vertinimas arba gyrimas / atsidėkojimas už kiekvieną paauglio padarytą darbą (susitvarkė spintą, padarė namų darbus, išsivalė batus ir t. t.), priverčia jį „išmokti“ viską daryti tik dėl akių. Beje, tai menkina ir vaiko savivertę. O sąžinė ir savivertė – susiję dalykai.

Lygiai tas pats galioja ir kalbant apie popamokinę veiklą. Jeigu vaikui kas nors įdomu, jis į tai įdės visą širdį. Tačiau jei pastebėjote, kad vaikas pradėjo vengti savo veiklos, tingėti, pasidomėkite kodėl. Kartais (ypač tai galioja šiuolaikiniams vaikams) vaikai būna tiesiog pervargę, o jei vaikui tapo neįdomu, reikia pasistengti sugrąžinti jo susidomėjimą arba pereiti prie kitos veiklos. Kažką daryti tik todėl, kad taip reikia, – kvaila, be to, tai gali išugdyti įprotį užsiimti nekokybišku darbu.

Atskiro dėmesio reikalauja internetinio bendravimo klausimas. Tėvams verta domėtis užduodant konkrečius klausimus: „Su kuo bendrauji?“ „Ką ten randi įdomaus?“ Būtinai pasidalinkite ir tuo, ką patys žiūrite internete, kuo domitės – tada didėja tikimybė, kad ir vaikai su jumis dalinsis tuo, kas jiems aktualu. Labai svarbu įdėmiai klausytis paauglio, kai jis pasakoja apie jam įdomų online žaidimą ar instagramo įrašą. Jokiu būdu nešnipinėkite savo vaiko, geriau kurkite santykius taip, kad vaikui pačiam norėtųsi pasidalinti. Net jei jums kažkas nepatiko ar sukėlė klausimų – nebūtina iškart aštriai reaguoti. Palaukit porą dienų ir tik tada pasakykite: „Pameni, prieš dvi dienas tu man sakei… tad štai aš pagalvojau ir manu, kad…“ Visų pirma, jūs būsite geriau pasiruošę ir kalbėsite įtikinamiau. Visų antra, taip parodysite, kad galvojote apie vaiko žodžius ir jis jums rūpi.

Tačiau yra vienas dalykas, kurio tėvai neturėtų daryti niekada – tai peržengti vaiko asmeninės erdvės ribų, pavyzdžiui, skaityti jo dienoraštį, laiškus.

Beje, apie saugumą internete kalbėti reikia, tačiau netiesiogiai – t. y. ne vaikui, o jam girdint ir esant šalia. Tarkim, vaikui esant tame pačiame kambaryje, močiutei, draugei ar kam nors kitam pasakoti apie tai, ką sužinojote nutikus dėl nesaugaus elgesio internete. Ir kalbėkite apie konkrečius atvejus – kaip kažką apgavo, kažkas apsimetė, melavo… Jei bandysite savo paaugliui tai pasakyti tiesiogiai, neva „tu, vaikeli, klausyk ir žinok, būna tokių situacijų…“ – užteks tik pradėti ir jūsų vaikas iškart nustos klausytis.

5. Būkite atsargesni su draudimais: kartais jų laikymasis kainuoja pernelyg didelę kainą, o draudimas, kurio laikymosi neįmanoma sukontroliuoti, provokuoja melavimą ir ardo pasitikėjimą.

Turime sutarti, ką vadiname draudimais. Šeimoje, kurioje egzistuoja tarpusavio pasitikėjimas ir pagarba, tėvų draudimai yra aiškūs ir pagrįsti: vaikams paaiškinama, kad esama tam tikrų dalykų, kurie absoliučiai draudžiami – t. y. tai, ko niekada negalima daryti. Ne dėl baimės būti nubaustam, o dėl mūsų vertybių ir gėrio bei blogio supratimo. Pvz., pažeisti dešimties Dievo įsakymų.

Netinkamas draudimų suvokimas – tai tėvų atsakomybės vengimas. Esą aš dėl visa ko uždrausiu vaikščioti su tais vaikais, eiti į tą parką, važinėti riedlente ir pan. Aš kaip tėvas nusiimsiu atsakomybę nuo savo pečių už tai, kas bus su mano vaiku, kai jis užaugs. Nes kol vaikas su manimi, aš prisiimu atsakomybę ir viską kontroliuoju, o tai, kad jis nemokės būti savarankiškas ir pats priimti sprendimus ar megzti santykius – jau ne mano reikalas. Svarbu, kad, kol mes kaip tėvai jį prižiūrime, jam nieko nenutiks. Tokie draudimai – viso labo išorinis skeletas, o vaikui svarbu auginti vidinius „raumenis“ – t. y. įsitikinimus. Kaip ir labai svarbu prižiūrėti, kaip laikomasi susitarimų.

Kvaila sakyti: „Draudžiu tau pavydėti“ arba „Draudžiu tau pykti“. Kaip galime uždrausti emocijas ir poreikius? Neleistini turi būti ne patys jausmai, o tai, kaip jie reiškiami. Todėl savo vaikui, o ypač jausmų audrose skendinčiam paaugliui, būtina ramiai, pagarbiai paaiškinti (beje, pradėti derėtų žodžiais: „Aš suprantu…“) apie tai, kad netinkamai reiškiant jausmus galima užgauti, įskaudinti, net sužeisti.

Dar vienas labai svarbus momentas tėvams: praeitis turi reikšmės tik ateičiai. T. y. paauglys kažką „prisidirbo“. Jūs su juo aptariate tai, kas paskatino šitaip pasielgti ir kokios šio poelgio pasekmės: „štai, tu taip ir taip padarei, matai, nieko gero neišėjo. Viskas, pamirštam, daugiau šios temos neliečiam, tiesiog tegu tai bus tau pamoka.“ Neleistina paaugliui nuolat priminti: „o tada tu padarei tą ir tą… o va tada dar tą… prisimink, prisimink!“ Nei vienas paauglys to negali pakęsti, net jeigu ir patylės, tėvų žodžiai nebebus jam svarbūs.

Dar kitas dalykas – draudimų negali būti per daug, kitaip jie taps beverčiai. Bandymas reguliuoti ir kontroliuoti visą paauglio gyvenimą, vertimas jį gauti tik dešimtukus ir visas šimtas kitų draudimų (nelandžiok po šį puslapį, nedrįsk grįžti namo vėliau nei 20.00, nedrįsk draugauti su tuo ir tuo…) baigsis blogai. Paauglys pradės meluoti, stengsis pažeisti visus jūsų draudimus, net tuos, kurie yra protingi ir reikalingi.

Jei jau kalbėtume apie konkrečius draudimus, drausti dera tik tai, kas pavojinga pačiam paaugliui ir aplinkiniams, arba tai, kas absoliučiai nediskutuotina: niekšybę, kitų žeminimą, agresiją, žiaurumą. Šių draudimų motyvacija vaikams turi būti absoliučiai aiški ir iki tam tikro amžiaus net nesvarstoma: „Negalima – todėl ir todėl. Taškas. Priimk šį faktą.“ Tačiau tai tinka tik mažiems vaikams, kurie dar negali patys iki galo suvokti kai kurių draudimų esmės. Paaugliui, žinoma, jau norėsis tam tikrų „paaiškinimų“ – teks argumentuoti ir kantriai aiškinti apie būtinus socialinius draudimus. Tai nėra paprasta. Kita vertus, paaugliui jau nereikės aiškinti apie savaime suprantamas taisykles – jis mokosi mąstyti ir svarbu šioje kelionėje palydėti.

Tačiau kalbant apie draudimus visgi svarbiausia yra ne tai, kad vaikas bijotų pažeisti kokias taisykles, o kad jam būtų ne vis tiek, ką dėl jo elgesio jaučia ir išgyvena tėvai. Tai yra santykių su paaugliais pagrindas – kurti juos taip, kad vaikui būtų ne vis tiek.

6. Paaugliui bendraamžiai svarbesni nei tėvai. Tai labai dažna konfliktų su tėvais priežastis. Bet tai normalus brandos etapas. Juk ateity jūsų vaikas gyvens ir dirbs tarp savo bendraamžių. Tačiau jei išmoksite gerbti jo draugus ir su jais bendrauti, tai pagerins ir jūsų tarpusavio santykius.

Labai svarbu, kad vaikas atsivestų savo draugus į namus. Net jeigu jie ir praleidžia visą laiką vaiko kambaryje. Tačiau jie šalia, ateina prie stalo, jūs juos matote, galite pakalbinti. Kad pažintumėte vaiko draugus, reikia su jais pabendrauti ir praleisti laiko kartu. Pasidomėkite, kuo jie gyvena, kokių problemų patiria.

Tėvai labai dažnai bijo, kad jų vaikas susiras netinkamų draugų, kurie sugadins jų sūnų ar dukrą. Reikia pastebėti, kad iš tiesų pavojingi žmonės sutinkami retai ir iškart pastebimi. Dažniausiai paauglio draugai – paprasti vaikai, turintys tam tikro savitumo, ir jokiu būdu nereikia to vertinti neigiamai. Pavojingiausia, ką gali padaryti tėvai – tai uždrausti bendrauti su vienu ar kitu vaiku. Deja, paaugliai paprastai atranda būdų, kaip apgauti tėvus ir padaryti, kas jiems reikalinga.

Svarbiausias principas, kurio reiktų laikytis tėvams esant paauglių kompanijoje (ekskursijoje su vaikais, varžybose ir pan.) – atidžiai klausytis. Tylint. Ir įsikišti į pokalbį tik turint ką pasakyti ar pajuokauti. Nesistenkite atrodyti protingesnis ar moralizuoti – paaugliams svarbu parodyti, kad bendraujate lygiavertiškai.

Atskirai dera aptarti dar vieną draugysčių temą – pirmąją meilę. Jūsų paauglys anksčiau ar vėliau įsimylės ar susižavės. Tėvai turi išlikti maksimaliai delikatūs. Jeigu paauglys pats apie tai pasakoja – išklausykite. Tai svarbiau, nei pačiam kažką sakyti. Kartais galbūt verta pasidalinti ir savo patirtimi, jums nutikusiom istorijom, kai buvote tokio amžiaus. Tačiau neišgalvokite to, ko nebuvo, tik tam, kad pamokytumėte. Jei turite patirties – pasisakykite, jei ne – tik išklausykite. Jei prašo patarimo – patarkite, jei ne – susilaikykite ir patylėkite. Paaugliui tai labai nauja, netikėta ir intymu, todėl ten nedera veržtis net ir iš gerų paskatų.

7. Paaugliui naudinga bendrauti ne tik su bendraamžiais, bet ir su įdomiais bei protingais suaugusiaisiais.

Paaugliui bręstant, paprastai mažėja jo noras laiką leisti su tėvais. Ir tai visiškai normalu. Tai tikrai nereiškia, kad tėvai padarė kažkokių klaidų. Atvirkščiai, jei paauglys nepaleidžia jūsų rankos, nenori eiti į bendraamžių gimtadienius ar vykti į stovyklą – štai čia jau verta sunerimti. Blaiviai suvokite: tėvai nebus amžinai su savo vaiku. Ir kad vaiko gyvenimas būtų visavertiškas, sėkmingas ir laimingas, jis turi būti socialus, t. y. vaikas turi gebėti kurti santykius su bendraamžiais, su kitais suaugusiaisiais ar nepažįstamais žmonėmis.

Tačiau kad vaikas tai mokėtų – jis turi to mokytis. Šie gebėjimai paprastai nenukrinta tiesiog iš dangaus. Kaip to mokomasi? Visų pirma, bendraujant su klasės draugais. Visų antra, iš tėvų. Tačiau paaugliui labai svarbu pabendrauti ir su sėkmingais artimos aplinkos suaugusiaisiais. Gal giminaičiu, kaimynu, tėvų draugu, mokytoju, sporto treneriu… Neieškokite tokio žmogaus specialiai ir paskui „nekiškite“ jo savo paaugliui, nes kas patinka jums, nebūtinai patiks jūsų vaikui. Tai turi nutikti natūraliai bendraujant ir leidžiant paaugliui lygiavertiškai bendrauti su aplinkiniais. Ir, žinoma, stebint, kaip šis bendravimas veikia jūsų vaiką.

8. Nenugyvensite gyvenimo už savo vaiką. Nesitapatinkite su juo, jūs nesate viena. Kad ir kokie artimi būtumėte, jūs turite savo gyvenimą, o paauglys – savo.

Šią klaidą dažniau daro mamos. Pagrindinis to požymis – „mes“ įvardžio vartojimas, kalbant apie save ir vaiką (pvz., „mums reikia ruoštis atsiskaitymui mokykloje“). Tai blogai ne tik todėl, jog taip rodomas perdėtas globėjiškumas ir vaikas nemokomas savarankiškumo. Tai blogai ir dėl to, kad vaikas įsisavina netinkamą įvaizdį apie vaidmenis šeimoje, apie asmeninio gyvenimo svarbą. Teisingas vaidmenų pasiskirstymas šeimoje – kai tėvai padeda vaikui organizuoti jo veiklą, sukuria tam reikalingas sąlygas – bet nesimoko kartu su vaiku ir neseka kiekvieno jo žingsnio. O svarbiausia, jog vaikas turi matyti, kad tėvų gyvenimas sukasi ne tik apie jį, bet ir apie darbą, tarpusavio santykius, pomėgius, pramogas, bendravimą su draugais, rūpinimąsi vyresniaisiais ir t. t. Vaikas nėra suaugusiųjų gyvenimo centras, kad ir koks svarbus bei mylimas būtų.

9. Kartais paaugliai pasielgia labai netikėtai: kažką lepteli, padaro, išsišoka – kaip reaguoti? Ką sakyti? Atsakymas paprastas: jei nežinote, ką daryti, – nedarykite nieko, kol nesugalvosite.

Dažnai tėvai į paauglių išsišokimus reaguoja neadekvačiai, o paskui gailisi. Tėvams atrodo, kad patylėti reiškia nereaguoti ir menkinti savo autoritetą. Tačiau autoritetas nukenčia ne dėl reakcijos nebuvimo, o dėl neteisingos ar isteriškos reakcijos. Jei nežinote, ką pasakyti, jau geriau tai pripažinkite: „Žinai, aš net neįsivaizduoju, kaip į tai reaguoti. Man reikia pagalvoti.“ Ir prie šios temos grįžkite tik tada, kai gerai pagalvosite ir rasite tinkamą sprendimą. Ne anksčiau.

Beje, paaugliai labai gerai žino, kaip išvesti savo tėvus iš pusiausvyros – ir kai šie netenka kontrolės, pradeda rėkti ir žeminti, – paauglys tarsi išsilaisvina: „Aha, štai koks jis! Aš taip ir žinojau! Vadinasi, turiu moralinę teisę nusispjauti į visus moralizavimus ir nekvaršinti sau galvos.“

Suprantu, lengva pasakyti – išlaikyk ramybę, kontroliuok savo emocijas. Išties kartais sunku susivaldyti prieš paauglio išsišokimus, ir niekas iš mūsų nesugebės atsilaikyti šimtu procentų. Tačiau jei nesusilaikėte ir prikalbėjote kvailysčių, būtinai atsiprašykite.

10. Dažnai pervertiname pereinamojo amžiaus problemas – t. y. esame linkę paaugliškomis problemomis pateisinti priešgyniavimą, tinginystę, akių draskymą. O taip pat – teisinti ir savo tingumą bei nenorą auklėti. Taip lengva pasakyti: „Nieko negaliu padaryti, tai juk paauglystė!“

Deja, šiandien tėvai dažnai taip teisinasi ne tik dėl paauglystės, bet ir dėl bet kokių savo vaiko negerovių ar ligų: „Jis juk serga! Kaip aš jį išauklėsiu, jei jis ligonis? Jis jau toks yra – užsipuola žmones, elgiasi netinkamai…“ Žinote, ką į tai dera atsakyti? – „Jei jau jūsų vaikas serga, tai jam tuo labiau reikalingas tinkamas auklėjimas, kad tam tikri esminiai dalykai įaugtų į jo sąmonę. Jei pradėsite jam nuolaidžiauti, jis užaugs neadekvačiu žmogumi ir kentės pats bei vers kentėti aplinkinius.“

Žinoma, paaugliams dera paaiškinti apie jų amžiaus tarpsnio ypatumus, pasakoti, kas ir kodėl su jais vyksta, duoti paskaityti tam tikrų straipsnių, tyrimų apie paauglystę. Tačiau nedera tuo teisinti netinkamo paauglių elgesio. Dera pasakyti: viską suprantu, labai užjaučiu, tačiau akių draskymui mūsų šeimoje ne vieta ir šito nepakęsiu, nes mano amžius taip pat turi savų ypatumų. Amžiumi ar ypatumais neturime teisinti šiurkštaus elgesio ar žodžių. Nei 7-erių metų amžiuje, nei 14-os ar 70-ies.

P. S.

Ir paskutinis patarimas. Geriausia dovana bet kokio amžiaus vaikui – dėmesingi ir sumanūs tėvai. Padovanokite vaikui save. Ir būkite geriausia dovana!

Pagal foma.ru medžiagą parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

Publikuota žurnale „Kelionė“, 2019 Nr. 3

Nuomonės, diskusijos, komentarai , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra