P. Gylys. R. Šimašiaus problema: ar antivalstybininkas gali būti Vyriausybės nariu?

Autorius: Data: 2011-05-12, 15:20 Spausdinti

Povilas GYLYS

Paprastai man kaip ekonomistui tenka kritikuoti Premjerą Andrių Kubilių. Šį kartą noriu jį apginti. Apginti nuo jo vadovaujamo ministrų kabineto nario. Vyriausybės narys teisingumo ministras Remigijus Šimašius išbarė premjerą už tai, kad pastarasis naudoja socialdemokratinę retoriką.

Už tai, kad pasakė: „galvojimas, kad mokesčius mokame valdžiai, o po to jau gyvename sau yra kažkoks didelis absurdas, nes mokame ne valdžiai, o tam, kad mūsų vaikai galėtų eiti į mokyklą, mūsų vaikai galėtų eiti į ligoninę, mūsų seneliai galėtų gauti pensijas“. Maga pridėti: kad policija gintų nuo plėšikų, kad gaisrinė atvažiuotų užsidegus namui, kad keliai būtų tiesiami ir remontuojami ir t. t.

Kartu drįsčiau premjero tekstą kiek paredaguoti: aš, būdamas premjero vietoje, nebijočiau pripažinti, jog dalį mokesčių mes mokame ir valdžios išlaikymui. Juk reikia mums prezidento, premjero, Vyriausybės, Seimo, savivaldybių. Nes jei neturėtume savų valdžios institucijų, būtume priversti išlaikyti svetimą valdžią. Jokia teritorija nebūna be valdžios.

Tiesa, kai mokame mokesčius, mes viliamės, kad valdžia bus GERA. Deja, kol kas tai svajonė, o ne politinė tikrovė. Bet vis tiek nėra alternatyvos – turime išlaikyti dabartinę valdžią ir daryti viską, kad ateityje valdžios struktūrų kokybė gerėtų. O ji negerės tol, kol mūsų rinkėjai netaps piliečiais: t. y. žmonėmis, kurie, pirma, supranta, kam reikalinga valstybė, antra, žino, kad nemokamos valstybės nėra, trečia, yra įsisąmoninę, kad labai pigi valstybė yra silpna valstybė, ketvirta, mokamais mokesčiais ir aktyvia pilietine veikla prisideda prie savo valstybės išlaikymo.

Kol kas tokių piliečių Lietuvoje labai stinga. Dauguma lietuvių, paklaustų apie valstybės reikalingumą, jos ekonomikos pagrindus, vargu ar atrastų sau ir kitiems suprantamą aiškų atsakymą. Jie tiesiog nepatenkinti valstybe, tačiau negalėtų atsakyti, kodėl mūsų valstybė yra tokia vargšė, paliegusi.

Viena iš svarbiausių priežasčių yra ideologinės manipuliacijos mūsų žmonių politine sąmone, dūmų uždangų skleidimas, valdymas užtemdant (rule by obfuscation), kurį vykdo viešąją erdvę dideliu mastu valdantys individualistiniai galios centrai su Laisvos rinkos institutu priešakyje. Apie tai jau esu rašęs to instituto dvidešimtmečio proga.

Nežinia, ar dėl to, kad jie yra ideologiniame transe, ar vykdydami kažkieno tarptautinį ar vidaus jėgų užsakymą, LLRI žmonės du dešimtmečius darė viską, kad mūsų žmonės nesusivoktų, kas yra valstybė ir netaptų visaverčiais savo šalies piliečiais. Jie „įmontavo“ į mūsų galvas „čipsą“, mūsų mąstysenos reguliatorių, kuris mums leidžia matyti tik privačius interesus, tik konkurenciją, tik privačias gėrybes, tik rinką, bet išstumia iš mūsų sąmonės dalykus susijusius su bendrais, viešaisiais, nacionaliniais poreikiais ir interesais.

Kitais žodžiais tariant, jie naikina respublikoniškąją (terminas respublika reiškia viešąjį reikalą) mūsų būties dalį, įsakmiai agituodami už mūsų užsidarymą užsisklendimą individualiame „aš“. Mūsų sąmonėje vis labiau dominuojant „aš“ ir nykstant „mes“ elementams, šalį yra ištikusi bendrybių tragedija. Tai reiškia, jog mes nesugebame tenkinti tų savo poreikių, kurie yra siejami su viešosiomis gėrybėmis. Pastarosios yra bendro naudojimo gėrybės, kurių kūrimui naudojami bendri visuomeniniai ištekliai, pirmiausia biudžeto lėšos bei mūsų pilietinė veikla bendram labui.

Jeigu norime kaip tauta būtų saugi kariniu požiūriu, turime išlaikyti savo kariuomenę, jeigu nusprendžiame, kad pavieniui neapsisaugosime nuo kriminalinių gaivalų, turime iš bendrų pinigų kurti teisėsaugos institucijas, jei norime gyventi šviesių žmonių visuomenėje, turime remti mokyklas ir universitetus.

Man iki šiol lieka mįslė, kaip antivalstybinio darinio vadovas gali tapti šalies ministru.

Yra daugybė painių valstybės teorijų, pradedant marksistine, baigiant individualistine (jos, beje, giminingos, nes mato tik prievartinę, negatyvią valstybės pusę), tačiau holistinės pasaulėžiūros rėmuose valstybės teorijos pagrindinis postulatas yra paprastas ir kartu sunkiai paneigiamas. Jis skamba taip: valstybė reikalinga tik tiek, kiek svarbūs duotai teritorijai ar tautinei bendruomenei yra bendrieji, kolektyviniai, viešieji reikalai. Jeigu viešųjų reikalų, t. y. respublikos, nėra, valstybės nereikia visai. Jeigu respublikos svarbos suvokimas yra silpnas ir žmonės bendraisiais reikalais nelinkę rūpintis, tuomet valstybė bus silpna ir iš jos neverta ko nors rimto tikėtis. Gyvensime bendrybių tragedijos ar kitaip – sisteminės krizės sąlygomis.

Ne tik statistinis, bet ir, atsiprašant, elitinis lietuvis turi labai miglotą supratimą apie valstybę. Dar daugiau – jis išmokytas (mokytojus įvardinau) neapkęsti savo valdžios ir jos deramai nefinansuoti. Į nekenčiamą valdžią protingi žmonės neina ir t. t.

Šiam ydingam ratui sukantis valstybė nyksta ir žmonių gyvenimo sąlygos – sudarytos ne tik iš privačių, bet ir viešųjų, bendruomeninių, sisteminių elementų – blogėja.

Tiesa, viena žmonių grupė – naujoji nomenklatūra – mano, jog valstybės silpnėjimas jiems atneša naudą. Mat, esant silpnai valdžiai jie ją gali valdyti, gali daryti, ką nori, veikti be realių teisinių, administracinių apribojimų, atsiriekti neproporcingai didelę nacionalinio produkto dalį silpnesnių sąskaita ir pan. Bet jie nesuvokia, kad galų gale sisteminės tvarkos plačiąja to žodžio prasme silpnumas ar nebuvimas veda prie didelio disbalanso – disbalanso tarp privačių ir bendrųjų reikalų. O disbalansas gamtoje ir visuomenėje gali egzistuoti tik iki tam tikro laipsnio. Po to seka kataklizmai, pavyzdžiui, revoliucijos forma, nuo kurių nukenčia visi. Kaip istorija rodo, galingieji kataklizmų, revoliucijų metu nukenčia labiau nei silpnieji. Nes jie tampa revoliucinės neapykantos objektais.

Teisingumo ministras R. Šimašius į politiko postą atėjo iš LLRI , kuri reiktų vadinti valstybės likvidavimo institutu, prezidento pozicijos. Man iki šiol lieka mįslė, kaip antivalstybinio darinio vadovas gali tapti šalies ministru. Juk jis mus nuolat tikino, kad valstybė yra blogis ir kad rinka yra universalus, taip pat ir viešojoje sferoje (švietime, sveikatos apsaugoje, viešajame administravime ir t. t.) taikytinas režimas, kad mokesčiai yra našta visuomenei, o ne investicija į civilizuotą žmonių gyvenimą (su teismais, keliais, mokyklomis).

R. Šimašiaus buvimas Vyriausybėje dvelkia absurdu. Vyriausybė mums reikalinga, kartoju, tik tiek, kiek egzistuoja viešieji reikalai. Bet viešieji reikalai yra bendruomeniniai reikalai, kolektyviniai, nacionaliniai reikalai. Kadangi R. Šimašius viešųjų, nacionalinio lygio poreikių deramai nesuvokia ir neįvertina, jis negali vadovauti šių poreikių įgyvendinimo procesams. Šalį turi valdyti žmonės, kurie gerai supranta nacionalinės politikos tikslus ir turinį bei sugeba tą politiką įgyvendinti. Šalį turi valdyti tikri respublikonai, o ne žmonės nesuvokiantys viešojo intereso reikšmės.

Karolio Kavolėlio nuotr.

www.delfi.lt

Nuotraukoje: P. Gylys

Nuomonės, diskusijos, komentarai



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra