Orvidų sodybą remia tik Dievas

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

„Žmonės prašo: išsaugokite tai ateinančioms kartoms“, – sakė Palmira Beniušienė, kai apsilankėme Kretingos rajono Gargždelės kaime prieš keturis dešimtmečius Kazio ir Viliaus Orvidų įkurtame akmenų muziejuje ir ekumeniniame dvasios centre, 2008 metais pripažintame nacionaline vertybe.
 
„Jeigu lietuviai kada nors sugalvotų patys rinkti ir skelbti savo šventuosius ar palaimintuosius, skulptorius Vilius Orvidas, be abejonės, būtų vienas realiausių kandidatų“, – rašoma V. V. Landsbergio knygoje. Gali būti, kada nors bus parašyta knyga ir apie šiuo metu muziejų puoselėjančius bei restauruojančius Palmirą ir jos vyrą Liudviką Beniušius.
 
Nespėjo pastatyti koplyčios
 
„Gerai, kad dar galėjote privažiuoti prie sodybos, nes jeigu gerai papusto, nėra net kur nustumti sniego, nes esame dauboje“, – sakė Viliaus Orvido sesuo Palmira.
 
„Pernai per Kūčias paplotėlį laužėme kartu su dar gyva, atmintį ir išmintį išsaugojusia 95 metų mama. O kai Vilius buvo gyvas, čia pastogę rasdavo ir ilgiau pabūdavo būrys jaunimo. Vilius visą laiką buvo pilnas idėjų ir minčių, prieš pat savo mirtį rengėsi sumūryti akmeninę, ypatingą sraigės formos koplyčią, norėdamas, kad čia vyktų mišios. Iš viršaus ją turėjo nušviesti saulė. Projekto nebuvo nubraižęs, viskas buvo jo galvoje“, – sakė moteris.
 
Palmira prisiminė anuomet dar stiprų ir energingą tėvuką, tašiusį akmenis iki pat mirties. Sakė, kad tėvas ir brolis buvo reto darbštumo, pas juos per laukus atėjęs dirbti anuomet dar mokinukas jos būsimas vyras Liudvikas. Jiedu su Viliumi jautė dvasinį ryšį, kartu kalė paminklus, abu motociklais lakstė į šokius. Ir į kariuomenę kartu išėjo. O žmonės iki šiol prisimena vadinamąją Orvidų amatų mokyklą.
 
„Tėvukas pirmas iš „akmenorių“ įsigijo stakles, pjaudavo akmenį, išmokė šio amato daugybę apylinkės jaunuolių, kurie po šiai dienai juo verčiasi. Anuomet ir mes, šešetas vaikų, kaldavome paminkluose portretus, marijas, kristus ir raides“, – prisiminė Palmira, prieš septyniolika metų, po tėvo ir brolio mirties apsigyvenusi sodyboje, nes reikėjo padėti ūkio darbuose silpstančiai mamai. Dabar ir jos vaikai – Martynas, Darius ir Palmira – padeda tvarkyti sodybą, šlifuoja akmenis, dirba statybose, fotografuoja.
 
Kai virto ąžuolai
 
Pašalus skulptūros krypo ir griuvo, nes nebuvo „špironų“ (lietuviškai – kaiščių). Beniušiai viską veržė, tvirtino metalu, restauravo didįjį kryžių, kaip Dievo pirštas iš toli rodantį Orvidų sodybos vietą. Dabar sutvirtins vartų rąstus, dės skiedrų stogelį, kad nepūtų. Patys pastatė jaukią arbatinę svečiams, kurioje bus kultūros centras, žmonės galės pamatyti apie Viliaus ir jo tėvo gyvenimą sukurtus dokumentinius filmus.
 
Jau ketvertą vasarų sodyboje vyksta menininkų plenerai, įsikuria palapinėse ir rąstų nameliuose. Čia kuria suomiai, vokiečiai, rusai, sužavėti ir apstulbinti įvairių pavidalų akmenų, medinių šventųjų grožio ir čia tvyrančios mistinės sodybos dvasios.
 
Kai kuriuos šedevrus kūrėjai palieka ir sodyboje: akmenų rožinį, angelą, tiltelį, ąžuolo skulptūrą „Adomas ir Ieva“. Įrankius skolina šeimininkai, nes užsieniečiai menininkai garsina Orvido muziejų visame pasaulyje, su savo darbų parodomis keliauja per Lietuvą.
 
Barbarų atakos
 
„Aš su vyru visada palaikėme Vilių. Buvo žmonių, kurie jo darbų prasmės nesuprato, sodybą vadino absurdo ir kičo muziejumi. Turbūt žinote tą istoriją, kai sovietmečiu atvažiavo komisija ir liepė viską nugriauti, nes abu Orvidai savo patriotinėmis idėjomis buvo jiems kaip rakštis panagėse“, – sakė moteris, prisiminusi, kaip anais bedieviškais laikais brolis pastatė prisikėlusio Kristaus skulptūrą ir iš grandinių išsilaisvinančio vergo. Nugriovė – jis vėl atstatė. Tai buvo Sizifo darbas. Apsilankius saugumiečiams, Vilius slėpėsi, senas tėvas jį gynė, buvo it skydas.
 
Keletą naktų trys tvirti vyrai – tėvas Kazys, Vilius ir jo brolis, baigęs Kūno kultūros institutą – apsiginklavę budėjo. Saugumo pasiųsti žudikai atsėlino tamsoje, ginkluoti kirviais… Apsigynė tąsyk, pasistatę barikadas. Įgūdžių broliams netrūko, nes kai tarnavo armijoje Komijos Respublikoje, jiems teko saugoti kalinius recidyvistus. Grįžęs jis tapo vienuoliu, broliu Gabrieliumi.
 
„Muziejus išliko per plauką. Atvažiuodavo melioruotojai griauti, brolis vėl parsitempdavo išrautus akmenis ir skulptūras. Grasino atvaryti karines mašinas. Nepalaikė net tuomečiai kunigai, atsisakę čia laikyti mišias. Palaikė tik visuomenė, paprasti žmonės ir menininkai. Profesoriai nepabijojo atvažiavę čia kalti skulptūras. Sodybą išgelbėjo žurnalistas, kurį pasikvietėme iš Maskvos. Užteko jo skambučio aukštiems Maskvos pareigūnams, o šių – mūsų kultūros ministrui, ir Viliaus kūriniją paliko ramybėje“, – ponia Palmira pasakoja, kad net pats Michailas Gorbačiovas, anuometis TSRS vadovas, buvo atvažiavęs pas Orvidus, ir pasakė nieko blogo čia nematąs, muziejus esąs liaudies vertybė.
 
Norėjo būti šešėlyje
 
„Visi svečiai man tą patį klausimą užduoda – ar kas paremia muziejaus restauravimą? Tik Dievas. Sodyba yra mūsų pačių rūpestis. Galingą palaikymą jaučiu paskaičiusi atsiliepimų knygą. Žmonės linki stiprybės ir prašo išlaikyti muziejų ateinančioms kartoms“, – sakė šeimininkė, tris kartus teikusi muziejaus atstatymo projektus Kultūros ministerijai, bet atsakymo nesulaukusi.
 
Pasakoja, kaip brolis slėpdavosi nuo lankytojų – jis nemėgo nei dėmesio, nei būti giriamas. Sakė esąs niekas, tik Dievo įrankis. Nebuvo jis koks susigūžėlis – ir ant rankų vaikščiojo, ir joga užsiėmė. Bet didžiausia Viliui Dievo duota dovana buvo gebėjimas suvirpinti bet kokią gyvenimo patirtį turinčio žmogaus širdį. Paskutiniaisiais gyvenimo metais Vilius Orvidas suteikė pastogę ir davė darbo kitų atstumtam buvusiam kaliniui. Net supažindino jį su mergina, iškėlė jiems vestuves. Bet neatsirado merginos, kuri būtų supratusi Viliaus misiją ir taip jį pamilusi, kad nebūtų mėginusi pakeisti jį.
 
„Brolis niekada nemokė, nepamokslavo – jis savo malda ir buvimu perteikdavo dvasingus dalykus, paveikdavo žmones. Jis tiesiog buvo doras žmogus, jautė stiprų ryšį su Dievu. Ir dabar mus aplankantys žmonės klausia, ar prisimenu, kaip jie, dar būdami jauni, čia buvo. Sakė patyrę čia tokių išgyvenimų, kurie padėję atsiversti, atrasti tikėjimą ir gyvenimo kelią“, – sakė Palmira, su ašaromis akyse prisiminusi, kad broliui širdis sustojo, kai nešiojo sunkius akmenis. Turėjo širdies ydą, daug pasninkaudavo.
 
Palikimas
 
„Kodėl prisiėmiau nešti tą kryželį? Mama prieš mirtį iškalbėjo visą savo gyvenimą, apie visą giminę, ir pagaliau pasakė: „Aš sodybą palieku tau, ne svetimiems“, – sakė Palmira, prisiminusi, kiek prašalaičių įkalbinėjo mamą parduoti ar perleisti sodybą jiems.
 
Vienas žinomas visuomenės veikėjas žadėjo senajai Orvidienei mokėti algą, kelis šimtus litų, kol ji bus gyva. O vėliau nupirkti jos palikuonims neakmenuotos žemės kitur – teaugina sau bulves. Su prašymais važiavo muziejininkai, politikai, vienuoliai. Vienas užsienietis sakė mainais atiduosiąs savo namą prie vandenyno.
 
„Susirinkome mes, likę gyvi penki vaikai, ir sprendėme, ką daryti. Mama nenusižengė savo sąžinei, neišdalinusi savo amžinatilsio vyro tėvų žemės, nes ji čia atėjo į marčias. Čia jau buvo troba, daržinė, mano senelio iškastas šulinys ir pasodintas sodas. Motina protingai mąstė – suprato, kokią naštą man užkrauna, bet juk negalėjau neklausyti paskutiniosios jos valios“, – sakė Palmira.
 
www.ve.lt
 
Nuotraukose:
 
1. Tautos kančią, vargus ir Tėvynės meilę byloja šventųjų veidai
2. „Vilius išmokė mus nuolankumo, supratimo, kokie esame laikini šioje visatoje“, – sakė P. ir L. Beniušiai

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra