Operos „Toska“ viešnagė Tiltuose

Autorius: Data: 2012-09-06, 09:42 Spausdinti

Operos solistas Vidutis BAKAS, prieš 30 metų atlikęs Skarpios vaidmenį

2012 m. liepos 28 dieną Tiltuose Džiakomo Pučinio (Giacomo Puccini) operos „Toska“ („Tosca“) personažai ir vėl atgimė tam, kad dar kartą išgyventų savo lemtingąją 1800 metų birželio 14-15 dienos parą. Tiltiečiai į savo širdis priėmė ne operetę, ne miuziklą, o sudėtingą operą, kurioje buvo išvystytos operos veikėjų aistros, jausmų įtampa ir dinamika. Tiltų kaimo gyventojai įrodė, kad juos traukia ne vien pramoginė, bet ir rimta operinė muzika.

Ši verstinė (it. „vero“ – tikroviškas, teisingas) opera dar kartą apnuogino meilės, pavydo ir keršto dramą, pademonstravo žmogaus aistrų galią bei prigimtį. Iš scenos į žiūrovus pulsavo žmogaus gyvenimo tikrovė. Ne veltui Dž. Pučinio (1858–1924) vadinamas žymiausiu verizmo atstovu, kurio veikalai tapo viso muzikinio pasaulio „kasdienine duona“. Kompozitoriai veristai siekė vaizduoti tikrą gyvenimą, temų ir siužetų ieškojo savo meto varguomenės, skurdo ir neteisybės nualintų žmonių buityje, rūsčių, net drastiškų papročių Italijos provincijose, dažniausiai Sicilijos valstiečių gyvenime. Tai viena iš priežasčių, kodėl Tiltuose buvo pasirinkta statyti būtent Dž. Pučinio operos „Tosca“ adaptacija.

Operos statytojų bendras darbas ir visa organizacinė pusė pavyko. Tiltų kaimas tapo operos klausymosi erdve su sakrališka aura. Tai jautė visi 350 klausytojų, kurie suvažiavo į šį renginį iš įvairių Lietuvos kampelių. Operos adaptacijos pagal Dž. Pučinio atlikimo sėkmę lėmė ne tik profesionalių operos solistų Gražinos Skinderytės-Kurnickienės (Toska), Vytauto Kurnicko (Kavaradosi), Gintaro Liaugmino (Skarpia) pasirodymas bei koncertmeisterės Audronės Juozauskaitės akompanavimas, bet ir likimo duotas puikus itališkai šiltas ir saulėtas oras. Džiugiai nusiteikę Tiltų kaimo bendruomenės nariai atliko jiems patikėtus vaidmenis.

Dž. Pučinio operos „Toska“ muzika rado tinkamą erdvę Tiltuose, kaip ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Vytauto Klovos opera „Pilėnai“ Trakų pilyje. Tiltuose skambėjusios muzikos garsai sklido į tolimas erdves ir į beprasidedančią naktį, kaip ir tada, kai kompozitorius kūrė operas savo užmiesčio name. Tuomet ką tik sukurtų Dž. Pučinio operų garsai pro atvirus langus sklisdavo į nakties tylą ir vietinių paprastų Italijos kaimo gyventojų širdis. Džiugu, jog opera atlikta originalo – italų – kalba, tai leido klausytojams pajusti tikros operos „skonį“, vieningą muzikos ir žodžio sintezę, neiškraipytą vertimo.

Kaip ir tikrame operos teatre, klausytojai susipažino su operos siužetu bukletuose, kuriuos dalijo šio projekto organizatoriai. Profesionalus solistų vaidmenų atlikimas ir įsigyvenimas į personažą leido suvokti ir kartu su operos herojais išgyventi tą dramą, kuri vyko scenoje. Su profesionaliais operos solistais spektaklyje dalyvavo mokiniai, studentai, agronomas, vairuotojas, elektrikas, miško bei prekybos darbuotojai ir kitų profesijų atstovai.

Operos interpretacijoje buvo tinkamai, nepažeidžiant muzikinės spektaklio režisūros, tiltiečių atliekamos autentiškos lietuviškos giesmės. Dž. Pučinio pirmo veiksmo vaikų choras buvo pakeistas Tiltų jaunimo ansamblio „Gelužėlė“ atliekama lietuviška giesme „Esame mes Dievo vaikai“, o finalinis operos pirmojo veiksmo choras – lietuviška giesme „O angele man skirtas“. Gintarė Biskelionytė, atlikusi Piemenaitės vaidmenį, trečiame operos veiksme padainavo lietuvišką piemenaitės dainą. Toks autentiškos lietuviškos ir operinės muzikos susipynimas padėjo išsaugoti Tiltų kaimo atliekamos muzikos originalumą ir operos režisūrinio audinio vienovę.

Dėkinga aplinka, gamta bei natūralios sąlygos dėl operos statytojų pastangų susietos siekiant bendro rezultato, pasiteisino. Operos scenografija buvo puikiai suderinta su vieta ir operos siužetu. Scenografijai dėkingai pasitarnavo jau nebenaudojamos parduotuvės laiptai, čia pat augę klevas, berželiai ir keletas akacijų. Jaukioje kaimo tyloje per trumpas pauzes buvo galima išgirsti įvairių paukščių balsų. Dėl harmoningo bendro profesionalų ir Tiltų gyventojų darbo spektaklis pavyko. Tokių pavyzdžiu galima paskatinti ir kitas Lietuvos kaimo bendruomenes imtis įvairių iniciatyvų, suburiančių žmones bendram rezultatui. Gatvinis rėžinis kaimas be bažnyčios ir parduotuvių parodė pavyzdį aplinkiniams. Tiltai – tai kaimas-muziejus po atviru dangumi, kuris visad traukė ir trauks nuolatinį lankytoją savo originalumu. Buvo džiugu matyti, kaip gyventojai rinkosi į operą kartu su savimi nešdami „šeimyninius“ suolus, kėdes. Kai kurie patogiai įsitaisė ant pievutės. Atrodė, kad žiūrovai perėmė spektaklio statytojų, garso režisierių, apšvietėjų entuziazmą. Trūkstamą spektaklio rekvizitą tiltiečiai sunešė iš savo namų, Vaiva Neteckienė atrado tinkamą indą švęstam bažnyčios vandeniui, lino staltiesę, teptukus, žvakides, gėles.

Operos solistė G. Skinderytė-Kurnickienė profesionaliai įsisavino ir kokybiškai atliko sudėtingą pagrindinį vaidmenį. Jos aktorinis meistriškumas, balso dinamika, skvarbumas bei kokybiškas vokalas harmoningai papildė vienas kitą. Solistė išgyveno tikrą Toskos dramą, jos jausmus ir tragediją. G. Skinderytės-Kurnickienės Toska yra vedama meilės, kuri ją paverčia stipria, galinčia kovoti ir tvirtai eiti iki galo. Šios solistės sukurta moteris scenoje išgyveno savo paskutinę gyvenimo parą vedama į sakralumą pakylėtos, net kiek fanatiškos meilės. Tokiu jausmu pulsavo ne tik meilės duetai su Kavaradosiu, finalinė scena prie mirusio mylimojo, bet ir scena su Skarpia, kur G. Skinderytės-Kurnickienės Toska išgyveno savo vidinį virsmą ir nepavykus išsaugoti savo meilės kitaip, gynė ją peiliu. Atlikdama garsiąją ariją „Vissi d‘arte“ Gražina lygiu vokalu puikiai išreiškė Toskos vidinio skausmo pasaulį. Ji skambėjo tarsi paskutinė ir svarbiausia gyvenimo malda. Toskos vaidmuo – sunkus egzaminas profesionaliai dainininkei. Išraiškinga melodija ir platus muzikinės partijos diapazonas neleidžia atsipalaiduoti nei vienoje operos dalyje.

Prieš 15 metų Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje per 20 Dž. Pučinio „Toska“ spektaklių dainavęs Vytautas Kurnickas, atlikdamas Karvadosio vaidmenį, jautėsi laisvai. Šiam tenorui dramatinio vaidmens atlikimas yra ne naujiena. Iš savo sukurtų 30 vaidmenų įvairiuose Lietuvos muzikiniuose teatruose, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje šis solistas yra sukūręs per dešimt pagrindinių spinto – dramatinio tenoro vaidmenų. V. Kurnickas, ne kartą pradžiuginęs žiūrovus ne tik savo nepriekaištingu vokalu, stipriu dramatiniu tenoru, puikiai įvaldžiusiu tiek aukštą, tiek centrinį diapazono registrą, bet ir jaudinančiu vaidmens pajautimu bei aktoriniu atlikimu, nenuvylė žiūrovų ir šį kartą. Solisto atliekamas Karvadosis degė meile Toskai, kurią išreiškė jausmingu dainavimu ir profesionalia vaidyba. V. Kurnicko balsas buvo kupinas jėgos ir dramatizmo, būdingo Dž. Pučinio muzikai. Abi arijas solistas atliko su orkestrinės fonogramos akompanimentu, kuris šiame edukaciniame operos pastatyme teikė daug informacijos žiūrovui apie Dž. Pučinio orkestruotę, tačiau šiek tiek varžė brandaus dainininko interpretaciją.

Skarpios vaidmuo

Ne vieną pagrindinį vaidmenį įvairiose Europos operos teatrų scenose sukūręs operos solistas Gintaras Liaugminas Skarpios vaidmenį atliko ne tik Vokietijos Flensburgo operos teatre, bet ir gastroliavo su šiuo vaidmeniu Suomijos Vasaa teatre. Solistas vienintelis Lietuvoje paruošė ir atliko Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje sudėtingą, ypatingo profesionalumo reikalaujantį Olando vaidmenį Ričardo Vagnerio operoje „Skrajojantis olandas“. G. Liaugminas „Toskoje“ ne tik profesionaliai padainavo sudėtingą Skarpios muzikinę partiją, bet ir įtaigiai atliko žiauraus Romos policijos viršininko vaidmenį. Solistas yra profesionaliai įvaldęs tiek aukštą, tiek žemą, tiek centrinį savo balso diapazono registrus. Profesionaliai įvaldytas vokalinis kvėpavimas leido G. Liaugminui ne tik pateikti muzikalią frazuotę, bet ir išraiškingai nuskambėti aukštoms finalinėms arijos gaidoms. Dainininko dramatinė balso įtaiga sudrebino operos klausytojų širdis.

Spektaklio koncertmeisterė Audronė Juozauskaitė, koncertuojanti su daugybe Lietuvos ir užsienio solistų, turi didžiulę patirtį, yra gerai žinoma Lietuvoje kaip savo srities profesionalė. Savo profesionalumu spektaklyje pianistė ne tik grojo, bet ir atliko orkestro bei muzikinio režisieriaus vaidmenį. Grodama su solistais gyveno bendru jausmu, kvėpavimu bei frazuote. Ji kartu su kiekvienu solistu išgyveno jų vaidmenis. A. Juozauskaitė ypač jautriai ir profesionaliai pateikė klausytojams muzikinę interpretaciją, kuri savo vidine jėga prilygo orkestrui. Pianistės dėka, nesuardant spektaklio vienovės į muzikinį spektaklio audinį, buvo įliejami orkestrinio įrašo intarpai bei arijų fonoramos. A. Juozauskaitė savo nepriekaištingu akompanavimu šioje operoje tik dar kartą įrodė esanti nepaprasto jautrumo, atidumo bei profesionalumo pianistė.

Aleksandro Aziulevičiaus nuotr.

Nuotraukoje: Pirmoje eilėje iš kairės: operos solistai Gintaras Liaugminas, Vytautas Kurnickas, Gražina Skinderytė-Kurnickienė su „Toskos“ operos dalyviais

Trakų žemė. – 2012, rugpj. 31, nr. 35 (722), p. 7.

Kultūra , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra