Oginskių keliais po Kaišiadorių kraštą

Autorius: Data: 2015-12-07, 14:10 Spausdinti

Oginskių keliais po Kaišiadorių kraštą

Vytautas BUDVYTIS, Kaišiadorių muziejus

 

„Susirinkome šiandien čia Kruonyje iškilmingai paminėti Mykolo Kleopo Oginskio 250-ąsias gimimo metines visame šiame pasauliniame kontekste ir prisiminti Oginskių giminę: sužinoti kuo mes susiję su šiais žmonėmis ir kuo jie susiję su mumis. Ir turim šiandien svečiuose labai garbingų svečių“ – šiais įžanginiais žodžiais renginį „Oginskių keliais po Kaišiadorių kraštą“, vykusį spalio 24 d. Kruonio universaliame daugiafunkciniame centre, pradėjo Kruonio kultūros centro direktorė Daiva Mockuvienė.

Kruonio kultūros centro ir Kaišiadorių muziejaus organizuoto renginio metu mokslinius pranešimus skaitė istorikė Agata Zarunskaitė, Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas, Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius. Koncertavo ansamblis ,,Trio de Vilna“: Andžej Pilecki (spinetas), Žibutė Valkaitytė (fleita), Zbignev Levicki (smuikas) ir Marius Deksnys (klarnetas). Renginio metu taip pat buvo pristatyta Kaišiadorių muziejaus parengta stendinė paroda ,,Oginskiai Kaišiadorių regione“, kurioje – XVI–XIX a. Oginskių giminės dokumentai: genealoginiai medžiai, įvairūs nutarimai, įsakymai, raštai, laiškai bei dabartiniame Kaišiadorių rajone buvusių Oginskių valdų planai.

,,Tiek šiais, tiek pastaraisiais metais, apie Oginskių giminę yra plačiai kalbama ir pakankamai daug rašoma. Bet daugiausia yra kalbama apie Rietavo Oginskių liniją. Tačiau labai nedaug yra rašoma ir kalbama apie kitą Lietuvos Oginskių atšaką – Kaišiadorių Oginskių liniją“ – savo pranešimą tema „Oginskiai Kruonio apylinkėse“ pradėjo istorikė Agata Zarunskaitė.

„Oginskių giminės pavardė kilo nuo dvaro, kuris yra Kaišiadorių rajone. Tai – Uogintų dvaras. Tai yra pirmasis dvaras, kurį Oginskiai gavo iš valdovo Lietuvos teritorijoje. Minima, kad gavę dvarą ir persikėlę čia, jie pradėjo save vadinti Oginskiais“ – kalbėjo A. Zarunskaitė, kuri kartu pristatė ir kitą giminės vardo kilmės versiją nuo slaviško žodžio ogień (len.) arba огонь (rus.) – ugnis. Istorikė paminėjo Hlušonką – pirmą žinomą ir istoriškai patvirtintą giminės protėvį, gyvenusį Smolensko žemėse apie XIV a., bei pačių Oginskių savęs kildinimąsi iš Riurikaičių. „Be abejo, įrodančių dokumentų nėra, bet patys istorikai-tyrinėtojai teigia, kad iš esmės tiek Hlušonkų teorija, tiek Riurikų viena kitai neprieštarauja. Gali būti, kad tie patys Hlušonkai yra kilę iš Riurikų“.

A. Zarunskaitė pabrėžė, kad Rietavo ir Kaišiadorių Oginskių linija iki tam tikro laikotarpio buvo viena ir ta pati giminė. Tiesiog vieni broliai persikėlė į Rietavą, o kiti liko gyventi Kaišiadorių regione. O Gabrielius Oginskis (1784–1842) – paskutinis Kaišiadorių krašte valdas turėjęs giminės atstovas – yra susijęs tiek su Kaišiadorim, tiek su Rietavu.

„Gabrieliaus tėvai yra Ignotas Oginskis ir Juozapa Oginskytė. Bet čia ne brolis ir sesuo. Ir ne pusbroliai. Čia yra dviejų giminės atšakų iš skirtingų Lietuvos teritorijų atstovai. Išeina taip, kad Gabrielius Oginskis yra Irenėjaus Oginskio pusbrolis, o Mykolas Kleopas Oginskis yra jo dėdė. Tai Gabrieliaus Oginskio motina yra Mykolo Kleopo Oginskio sesuo. Taigi, Gabrielius Oginskis yra atstovas tiek Kaišiadorių, tiek Rietavo“ – A. Zarunskaitė.

„Dar daugiau – tęsė pranešimą A. Zarunskaitė – tyrinėjant laiškus, kurie muziejaus parodoje taip pat kai kurie yra eksponuojami, man asmeniškai paaiškėjo labai įdomus dalykas, kad giminystės ryšiai ir santykiai Oginskių aplinkoje buvo labai svarbūs“. Oginskių šeimoje, kaip ir kitose didikų šeimose, trys santuokos buvo neretas dalykas. Nes įvykdavo skyrybos, mirtys, atsirasdavo našlystė. Viena iš Gabrieliaus Oginskio senelių irgi tekėjo tris kartus ir tiek pirmoje, tiek trečioje santuokoj gimė vaikai. „Ir santykiai iš vaikų pusės buvo pakankamai tamprūs, jie labai labai bendravo. Tą rodo laiškai. Gabrielius Oginskis labai daug susirašinėjo su Liubenskių šeimos atstovu. O Liubenskiai – tai pusbroliai pagal senelės pirmąją santuoką. Ir tuo būdu bendravimas vyko tiek su Liubenskiais, tiek su daugeliu kitų įžymių šeimų atstovų, kurie buvo susiję ne tik kaimynystės ir draugystės santykiais, bet ir giminyste. Tai Skažinskiai, Moravskiai, Potockiai. Jie visi yra Gabrieliaus Oginskio pusbroliai, pusseserės, dėdės, tetos“ – A. Zarunskaitė.

Pagrindinė Gabrieliaus Oginskio gyvenamoji vieta 1820–1830 m. laikotarpiu buvo Strėvininkų dvaras (dabartiniai – Mūro Strėvininkai). Taip pat Gabrielius Oginskis pakankamai dažnai lankydavosi Vilniuje, Varšuvoje. „Ir, be abejo, Vilnius ir Varšuva tai jau daugiau susiję su pramogom bei politiniu gyvenimu. Vėlgi, iš laiškų matosi, kad jis buvo susidomėjęs muzika, vargonais, neapsieita be pokylių, svečiavimosi tiek pas savo giminaičius, tiek pas kitus pažystamus. Ir, aišku, politiniai dalykai. Korespondencijoj ir laiškuose labai jaučiama ir matoma, kad jis buvo puikiausiai informuotas kas vyko imperatoriaus dvare, kokie įvykiai buvo Ukrainoje ir t. t. Žodžiu, gyvendamas Strėvininkuose Gabrielius Oginskis žinojo praktiškai apie viską kas vyko tiek imperijoj, tiek už jos ribų. Nes vėlgi, kalbant apie giminaičius, tai giminaičiai gyveno ir Krokuvoj, ir Varšuvoj, ir prie imperatoriaus, ir Čekijoj ir kitur“ – A. Zarunskaitė.

Be trumpai paminėtų Uogintų bei Strėvininkų dvarų Oginskiai dar valdė Vaiguvos bei Kruonio dvarus. Taip pat iš valdovo nuomavosi Darsūniškio bei Vaiguvos seniūnijas. „Tai yra pakankamai dideli plotai buvę tiek šiapus, tiek anapus Nemuno upės, kurie siekė netgi Prūsijos ir jau vėliau suformuotą Augustavo (arba Suvalkų) gubernijos teritoriją“ – A. Zarunskaitė.

Uogintų dvaras nors ir buvo pirmoji Oginskių teritorija Lietuvoje iš kur kilo ir pati giminės pavardė, bet tiek teritorija, tiek kaimų bei gyventojų skaičiumi tai mažiausias Oginskių valdytas dvaras. „Strėvininkų dvaras – buvo didžiausia Oginskių valda dabartiniame Kaišiadorių rajone. Jis buvo įsigytas XVI a. antroje pusėje. Štai 1786 m. Stėvininkų dvarui priklausė 16 kaimų. O po dešimties metų prie Strėvninkų dvaro buvo prijungtas ir Vievio miestelis, jo apylinkės, bei Migučionių palivarkas. Tai reiškia, kad kaimų dar padaugėjo“ – teigė A. Zarunskaitė.

Aprašymų kaip atrodė dvarai, kokie pastatai juos sudarė, išlikę nedaug. „Man pačiai asmeniškai teko surasti vieno iš Kruoniui priklausiusių palivarkų pastatų aprašymą. Taigi, Vaiguvos palivarke stovėjo dvaro prižiūrėtojo namas – didesnė, gražesnė troba, kur greičiausiai gyveno tas prižiūrėtojas, bei ūkiniai pastatai. Kažkodėl yra atskirai išskirtas tiek bendras rūsys, tiek rūsys daržovėms laikyti. Sūrinė – labai svarbu. Praktiškai kiekviename Oginskių dvare buvo minima ir aprašoma sūrinė. Klėčiai, tvartas su arklidėmis ir vištidėmis. Ir kas įdomu yra nurodyta, kad tvarte buvo speciali kepykla veršiukams kepti. Nežinau kodėl tas išskirta, bet, matyt, tai jiems buvo labai svarbu. Daržinė, svirnas, bravoras degtinei varyti, ir tame bravore – pirtis“ – A. Zarunskaitė.

Pranešimo pabaigoje istorikė A. Zarusnkaitė dar glaustai aptarė ir Darsūniškyje 1726 m. įvykusį Juozapo ir Sofijos Šarkų raganų teismą, kurio procesui vadovavo kunigaikštis Boguslavas Oginskis. Tai buvo vienas paskutinių raganų teismų Europoje.

Ansamblio „Trio de Vilna“ narys Andžej Pilecki pristatė kolektyvo narius ir pasidžiaugė pakvietimu: „Labai norėjome atvažiuoti pas Jus. Buvo dvi priežastys. Pirma – „Polonezų kelias“. Tai festivalis, kurį iniciavo Vytas Rutkauskas ir kuriame dalyvavo labai daug žmonių, labai daug kolektyvų. Jame „Trio de Vilna“ nuo seno dalyvauja ir dabar, galima sakyti, jau yra to festivalio pabaigtuvės. Antra. Oginskiai labai tampriai susiję su Kruoniu, Žiežmariais, Kaišiadorimis, Uogintais, Darsūniškiu ir Rumšiškėmis. Esate ir dauguma Jūsų gyvena Oginskių auksiniame rate. Aš matau, kad Jūsų yra daug šitoje salėje, kad Jūs branginat tą palikimą. Tai iš karto yra ženklas“.

Renginio metu „Trio de Vilna“ atliko Oginskių atstovų parašytus polonezus g-dur ir f-moll. Taip pat pirmą kartą Kruonyje atliko Karolio Oginskio sonatą (1, 2 ir 3 dalis) bei Mykolo Kazimiero Oginskio poloneza g-dur.

Be abejonės ansamblis atliko ir žinomiausią Oginskių kūrinį: „Atėjo laikas garsiausiam Oginskių giminės ir paties Mykolo Kleopo Oginskio kūriniui, kurį skiriame Gabrieliui Oginskiui, Bogdanui Oginskiui, Levui Oginskiui. Taip pat visiems Oginskius prisimenantiems žmonėms – Jums mielieji. Ir taip pat turime intenciją, kad baigiantis jubiliejiniams metams nesibaigtų domėjimasis kūryba ir atgaiva, atjauta ir atmintis, kuri mus kelia į 2016-us metus. Lai tie metai būna taip pat atminties metai ir jei prisiminsime Oginskius, Mykolą Kleopą, tai pasisemsime daug vertybių ir perkelsime tas vertybes jaunajai kartai. Ta intencija grojame Jums, brangūs Oginskių bičiuliai, polonezą a-moll – „Atsisveikinimas su Tėvyne““ – A. Pilecki.

Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas pradėdamas savo pranešimą „Nuo Rietavo iki Vilniaus: M. K. Oginskio gyvenimo ir kūrybos tyrimo dešimtmetis“ visų pirma padėkojo „Trio de Vilna“ kolektyvui: „Iš tikrųjų negali nesistoti, nepadėkoti ir savo kolegoms, bičiuliams, kurie vienuolikti metai neša Oginskių atminties ženklą. Ne tik per Lietuvą, bet ir per Baltarusiją, Lenkiją, Rusiją. Per tuos dešimt metų surengta daugiau kaip šimtas koncertų prestižinėse Lietuvos istorinės atminties salėse – Valdovų rūmuose, Chodkevičių, Radvilų rūmuose – kur tik nėra skambėjusi ta muzika“.

Tęsdamas pranešimą V. Rutkauskas glaustai prisiminė ir savo asmeninę patirtį pradedant Oginskių palikimo tyrimus Rietave: „Likimas juokaudamas prieš 44-ius metus mane pastūmėjo iš Vilniaus į Žemaitiją. Tuomet sau širdyje labai skeptiškai pagalvojau: Viešpatie, kas tokiam užkampy ir gali gyventi… Taigi, įsitikinau, kad niekada nesakyk niekada. Nes mano skeptiškumas tada sudužo į bažnyčios bokštus, kurie iš tikrųjų neadekvatūs miestelio formatui: švytinti, neoromaninio stiliaus šventovė. Skaudžiai į atmintį įsirėžė Oginskių laidojimo koplyčia – tuo metu paskutinė valkatų lindynė: išplėštos karstavietės, barbarizmo tiesiog apraiška. Tai buvo 1971 metai. Ir vienintelė išlikusi atminimo lenta bylojo lenkų kalba: tas žodis „….paskutinis iš kunigaikščių Oginskių giminės“, matyt, ir užkabino likti ilgesniam laikui negu vienai dienai, nors niekada negalvojau, kad man kaip technikos žmogui teks įbristi į tas istorines erdves“ – V. Rutkauskas.

Rietavo miestelį nuo 1763 iki 1909 metų valdė penkios Oginskių kartos. Kartu su apylinke ir didžiulė dvaro valda tai sudarė viso apie 64–65 tūkst. hektarų. „Ir ten, tame miestelyje, buvo lemta giminei sugiedoti gulbės giesmę. O XIX a. antroje pusėje įvyko toks inovacijų proveržis, kuris glumina ir šiais laikais“ – pasakojo V. Rutkauskas.

Rietave Oginskių iniciatyva ir pastangomis buvo atidaryta pirmoji žemės ūkio mokykla (1859 m.), pirmoji muzikos mokykla (1872 m.), įvestas pirmasis telefono ryšys, kuris sujungė Rietavą, Plungę ir Kretingą (1882 m.). „Ir kai pagalvoji, kad buvo praėję tik penkeri metai nuo telefoninio ryšio išradimo pasaulyje – kokia tai turėjo būt žmonėms žinia apie būsimąjį technikos proveržį pasaulyje. Ir 1892 metais tarsi vainikuojama Oginskių veikla – balandžio 17 d. nušvinta bažnyčioje didysis žiurandėlis – šimto lempučių sietynas – pradeda veikti elektrinė. Šitie dalykai, – tęsė V. Rutkauskas – neverčia nesistebėti: kaip tais laikais, be internetinio ryšio, be šiuolaikinių komunikavimo priemonių, jie sugebėjo sekti technikos, kultūros, mokslo progresą ir pritraukti visa tai į tą tolimą Žemaitijos kraštą? Ir iš kur ta kūrybinė potencija?“.

Deja, šiam kultūros židiniui lemtis buvo negailestinga. Su Bogdano Oginskio mirtimi 1909 m. kilo ažiotažas visoje tuometinėje Rusijos imperijoje: kam atiteks Oginskio rūmai ne tik Rietave, bet ištisi kompleksai Vilniuje, Varšuvoje ir kitur. „O verdiktą sustatė Pirmas pasaulinis karas – Oginskio rūmus buvo nutarta padovanoti Prūsijos generalinio štabo feldmaršalo Pauliaus fon Hindenburgo giminei. Hindenburgai ta rezidencija ilgai nesinaudojo ir pasitraukdami plėšė kaip visi vandalai, kas ateidavo į mūsų kraštą. Pirmiausia buvo nuplėšta rūmų variniai stogai“ – dėstė V. Rutkauskas.

Ir tolimesnis rūmų likimas buvo negailestingas. Juos nusipirko prakutęs gretimo dvarelio samdinys. „Ir visą laiką prisimenu savo močiutės įspėjimą, kuri sakydavo: „Vaikeli, tu įsidėmėk: ne taip baisu kaip ponas nusigyvena iki ubago, kaip baisu kai ubagas patampa ponu“. Taigi, jeigu jo mentalitetas subrendęs tiktai kaip vargetos, samdinio, tai duok jam turtą – turtas bus prarastas“ – V. Rutkauskas. Ir naujojo „šeimininko“ tikslas buvo tik pinigai, todėl rūmai 1925–1927 m. buvo be gailesčio sunaikinti: sugriauti, o plytos išparduotos.

„Ir galų gale – kalbėjo V. Rutkauskas – kai atvažiavau į Rietavą rūmų vietoje išvydau dykvietę. Ir kai jau tiesiog klausinėjau rietaviškių, kur čia Oginskio stovėta rūmų, nieks negalėjo tiksliai pasakyti. Nieko nėra gyvenime beprasmiško. Dirbant technikume dėstytoju likimas suvedė su nuostabiais žmonėmis. Šiandien šioje salėje yra vienas ypatingai brangus žmogus oginskianai – tai Kęstutis Linkus – svečias iš Kauno, Nacionalinio M. K. Čiurliono dailės muziejaus direktoriaus pavaduotojas. Būtent Kęstutis Linkus 1987 m. toje dykvietėje įsmeigė pirmąjį archeologinį kastuvą – kad užčiuopti kur buvo Oginskio rūmų kontūrai. Taigi, tai buvo pradžia, impulsas tam atminties susigrąžinimui“ – V. Rutkauskas.

V. Rutkauskas pabrėžė ir archyvinio palikimo tyrimų bei rašytinio palikimo vertimo į lietuvių kalbą svarbą Oginskių atminties susigražinimui. Pasidžiaugė, kad šiam didžiuliam archyvinių tyrimų darbui ėmėsi vadovauti Lietuvos istorijos instituto LDK istorijos skyriaus vedėja dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Per vienuolika metų įvyko vienuolika didelių mokslinių konferencijų, buvo išleisti puikūs veikalai. O muziejininkės Danutės Mukienės rūpesčiu ir jai vadovaujant įvyko proveržis susigrąžinant ir rašytinį Oginskių palikimą: buvo išleisti garsieji Mykolo Kleopo Oginskio „Priesakai sūnui“ ir t. t.

Pranešimo pabaigoje V. Rutkauskas pristatė ir UNESCO generalinės konferencijos 2013 m. lapkričio mėnesio nutarimą įtraukti M. K. Oginskio 250-ąsias gimimo metines į reikšmingiausių jubiliejų-sukakčių sąrašą, kurios minimos šiais 2015 metais: „Mūsų apskrito stalo diskusijos, kurios buvo būtinos su baltarusiais, lenkais ir kitų šalių atstovais, suvesti mūsų, kaip sakyti, pirštų galus, kad vienodais veiksmais veiktume. Taigi, nuo pat pradžios buvo politinis tiesiog suvokimas, kad reikia susitarti, nesiplėšyti dėl Oginskio asmenybės. Tai nei baltarusių, nei lenkų, nei mūsų. Tai yra ano meto valstybės, tai mūsų bendra asmenybė. Ir jeigu šito nebūtum pasiekę, vargu ar būtume šiandien, šiais metais, šventę 250-ies metų jubiliejaus sukaktį. Ir kas prieš dešimtį metų tada atrodė, kad nerealu – kažkoks tai Oginskis, kažkokį polonezą parašė, koks tai lenkas ar nelenkas, galas žino. Jeigu Oginskiai atsibeldė į Lietuvą kažkur tai iš Kozelsko, tai kas jie? Maskvėnai, slavai kokie tai? Ir eilutė iš Mykolo Kleopo Oginskio 1801 metų laiško: „Kilimo aš esu lietuvis“. Nors laiške nė žodžio lietuviškai. Kaip ir dera aristokratui – prancūzų kalba. Visiškai kitas mentalitetas ir samprata tapatybės kaip tokios. Taigi, tvarkingas mūsų, sakyčiau, tas bendravimas su savo kolegomis iš kitų kraštų leido išeiti, gražiai startuoti, kad ir Lietuvos, ir Lenkijos, ir Baltarusijos UNESCO nacionalinės komisijos pateikė bendrą teikimą generalinei konferencijai, todėl nebuvo jokių ten abejojimų dėl šių metų paskelbimo“ – savo pranešimą akcentuotai apibendrino V. Rutkauskas.

Pranešimo „Oginskių palikimas Kaišiadorių regione“ pradžioje Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius padėkojo prelegentams A. Zarunskaitei ir V. Rutkauskui.

„Svarbiausia – skaityti archyvus. Nes žmonių, kurie gali tai daryti yra labai labai mažai. Mes labai džiaugiamės, kad gerbiamos Agatos dėka apie Uogintų, Kruonio, Strėvininkų, Vaiguvos, Darsūniškio dvarus mums pavyko sužinoti gerokai daugiau“ – O. Lukoševičius.

„Vytas Rutkauskas, aišku, nepasakė apie save to, kad Lietuvoje būtent jo vadovaujamas Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus yra tas variklis, kuris išjudino visą Lietuvą Oginskių atminimo ir populiarinimo srityje. Mes turėtume būti labai labai dėkingi Vytui Rutkauskui kadangi jis atvykdamas čia į Kruonį sugebėjo ir mus įtraukti ir sudominti Oginskių palikimu. Turėtume aiškintis kokie yra Oginskių pėdsakai čia, Kaišiadorių regione: ką mes dabar žinome ir ką turėtume žinoti ateityje“ – kalbėjo O. Lukoševičius.

Tęsdamas savo pranešimą O. Lukoševičius atkreipė dėmesį į parodos stendą su Uogintų dvarvietės nuotrauka, kurioje užfiksuota išlikusi sena, tačiau apleista, liepų alėja: „Uogintų dvaras ir ta praeitis dar yra tamsus miškas – tiesiogine ir perkeltine prasme. Ir kiek reikia padaryti ne tik baigiant minėti šiuos jubiliejinius metus, bet ir kitais ir dar kitais metais. Kiek reikia padaryti mums – pirmiausia Kaišiadorių regionui – Savivaldybei, kultūros darbuotojams, bendruomenėms, kol pasieksime tai, kad galėsime sutvarkyti Uogintus, Kruonį, Strėvininkus ir pakviesti ten žmones, svečius. Ir noriu labai padėkoti Daivai Mockuvienei už šitą renginį, nes to susitikimo dėka atsiranda bendruomenė, kuri kartu supranta kodėl tą reikia padaryti“.

O. Lukoševičius taip pat glaustai pristatė žymiausius Kaišiadorių regiono Oginskių atstovus. Bohdana Oginskį (1551 (ar 1552) – 1625) XVII a. pradžioje Kruonyje pastačiusį mūrinę iki šiol tebestovinčią bažnyčią bei puošnius renesansinius rūmus, o Vievyje įsteigusį stačiatikių spaustuvę. Marcijoną Aleksandrą Oginskį (1632–1690), kurį studijų Leideno universitete Olandijoje metu, kaip pagrįstai spėjama, nutapė pats Rembrantas. Jau minėtą Gabrielių Oginskį (1784–1842) – paskutinį valdas Kaišiadorių regione turėjusį giminės atstovą.

„Įdomus paradoksas, – dėstė O. Lukoševičius – 1918 metais buvo savotiškai kovojama su dvarų kultūra, nes dauguma dvarininkų siekė atkurti bendrą su Lenkija valstybę. Be to, dvarų sąskaita tarpukariu augo Lietuvos gyventojų vidurinysis sluoksnis. Bet šiandien kai nebereikia kovoti su lenkiška, rusiška, baltarusiška tapatybe, mes galime susigrąžinti tą kultūrinį palikimą nebijant, kad jis mus nustelbs“ – O. Lukoševičius. Šioje vietoje Kaišiadorių muziejaus direktorius ypač akcentavo stačiatikių Oginskių perėjimą į katalikybę XVII a. antroje pusėje.

„Turime turėti peno protui ir širdžiai išėjus iš šio renginio. Mes turėtume atsiminti, kad giminės, išugdžiusios Mykolą Kleopą Oginskį, šaknys yra čia – Kaišiadorių žemėje“ – savo pranešimą užbaigė O. Lukoševičius.

Renginio pabaigoje Kruonio kultūros centro direktorė D. Mockuvienė nuoširdžiai padėkojo dalyviams, renginio partneriui Kaišiadorių muziejaus direktoriui O. Lukoševičiui ir visiems susirinkusiems. Pasidžiaugė, kad renginio pabaiga kartu yra ir naujų minčių pradžia, bei pažadėjo dar ne kartą pakviesti į pokalbius Kruonyje apie Oginskius.

Dvarai Istorija Kultūra Kultūros paveldas Lietuva Muziejai Naujienos , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra