O. Voverienė. Kas primins Rusijai, kad Karaliaučius jai nepriklauso?

Autorius: Data: 2020-08-05 , 08:05 Spausdinti

O. Voverienė. Kas primins Rusijai, kad Karaliaučius jai nepriklauso?

Žemėlapis, sudarytas 1996 m. dr. A.Matulevičiaus ir Vilniaus universiteto kartografo Petro Gaučo

Ona VOVERIENĖ, www.alkas.lt

Atsiliepimas apie Povilo Kušnerio-Knyševo knygą „Pietryčių Pabaltijo etninė praeitis“

Miela bičiulė žurnalistė Laima Pangonytė įdomiai ir intriguojančiai papasakojo apie lietuvišką  seną miestą Karaliaučių, jame studijavusį Martyną Mažvydą, pirmosios mūsų lietuviškos knygos autorių, ir kitus Mažosios Lietuvos šviesuolius, kurie prieš 500 metų, tą miestą padarė mūsų lietuviškosios tautinės kultūros lopšiu. Tai man buvo nauja ir netikėta. Apie tai niekada nebuvau giliau mąsčiusi ir domėjusis. Manau, kad ir daugelis mano knygų ir straipsnių skaitytojų taip pat, kaip ir aš iki šiol apie šį kraštą žino tik paviršutiniškai, todėl, manau, kad ir jiems bus įdomi reta P. Kušnerio-Knuševo knyga apie šį gražų Mažosios Lietuvos miestą, dabar  priklausantį Rusijai.

Kaip rašo istorikas ir etnologas dr. Algirdas Matulevičius, Povilas Kušneris–Knyševas (Павел Кушнер-Кнышев 1886.01.26 , Gardinas – 1968.03. 14, Maskva), sovietinis etnologas, Prūsos bei Mažosios Lietuvos tyrėjas, istorijos mokslų daktaras (1947). 1931-1935 SSRS prekybos atstovas Lietuvoje, Norvegijoje. Nuo 1944 metų dirbo SSRS mokslų akademijos Etnografijos institute.Profesorius (1959). Po 1945 m. buvo lietuvių etnografų pirmųjų kandidatinių disertacijų mokslinis vadovas. Tyrimams taikė ir plėtojo P.J. Šafariko XIX a. sukurtą kompleksinį lyginamąjį istorinės etnologijos metodą. Nustatė materialiosios kultūros reiškinių raidos etnografinio kartografavimo principus. Parengė rekomendacijų, kaip remiantis etnografinių faktų ir tautinių kalbų paplitimu, nustatyti valstybių sienas bei etnines ribas.

Po Antrojo pasaulinio karo kai kuriems Jungtinių Amerikos Valstijų aukštiesiems politikams ėmus skelbti, kad iš SSRS reikią atimti Karaliaučiaus kraštą (nuo 1946 m. Kaliningrado sritis) ir atiduoti Vokietijai, J. Stalinas nurodė SSRS mokslų akademijai parašyti knygą ir įrodyti, kad Rytų Europos šiaurinė dalis Mažoji Lietuva, iki 1945 m. valdyta Vokietijos, yra lietuvių – vienos SSRS tautų – etninė teritorija. Potsdamo konferencijoje dalyvavo ir knygos autorius P. Kušneris-Knyševas. Jį sovietai ir įpareigojo parašyti  knygą „Etninės teritorijos ir etninės sienos (Этнические территории и этнические границы. АН СССР, Институт этнографии им. Н. Н. Миклухо-Маклая. ― М.: Издательство АН СССР, 1951, 2 dalys); pirmasis knygos pavadinimas buvo „Etnografinės Lietuvos teritorijos vakarinė dalis“ (Западная часть литовской этнографической территории, 1947). Knygą jis gausiai illiustravo piešiniais, schemomis, štrichiniais žemėlapiais. Knygos antra dalis „Pietryčių Pabaltijo etninė praeitis (Этническое прошлое юго-восточной Прибалтики (1979, išleista Čikagoje lietuvių kalba, 1991 – Vilniuje –originalo kalba), pabrėžiama, kad Mažoji ir Didžioji Lietuva – vientisa etninė lietuvių teritorija.

P. Kušneris-Knyševas vienas pirmųjų (po Vinco Vileišio ir Povilo Pakarklio) tyrė Prūsos bei Mažosios Lietuvos senųjų gyventojų etninę priklausomybę. Jų etniškumą grindė archeologiniais, etnografiniais, lingvistikos, statistikos, istorinės geografijos ir istoriniais duomenimis (naudojosi daugiausia vokiškais šaltiniais ir literatūra), pabrėžė etninį perimamumą tarp senųjų gyventojų skalvių ir nadruvių ir jų pagrindu iki XVI amžiaus susidariusią lietuvininkų bendruomenę, teigė, kad jie – autochtonai, o vokiečiai – kolonistai. Knygos autorius pripažista, kad Prūsos gyventojai prūsiškai kalbėti nustojo jau XVII a. Tik Gumbinėje prūsų kalba išsilaikė dar visą XVIII amžių. O kitoje teritorijoje buvo kalbama vokiškai. Tuo pasinaudojo vokiečiai ir į šitą kraštą pasiuntė 30 tūkstančių savanorių kolonistų. Taigi vokiečių kalba krašte tapo dominuojanti. Gi P. Kušneris-Knyševas savo knygoje argumentuotai įrodė, kad Karaliaučiaus kraštas – lietuvininkų ir prūsų žemė (sovietiniai istorikai ir propagandistai po 1945  ėmė skelbti, kad tai, neva, enųjų laikų rusų žemė).

Knygoje „Pietryčių Pabaltijo etninė praeitis“ rašoma, kad Karaliaučiaus kraštas vokiečių buvo okupuotas XIII amžiuje. Per keletą šimtmečių šitas lietuviškų genčių –  skalvių ir prūsų kraštas  gerokai nutautėjo, apie tai su didele širdgėla rašė mažlietuvė rašytoja Ieva Simonaitytė. Kaip žinia, lietuviai, latviai ir prūsai sudarė vieningą etninę grupę, mokslininkų įvardijamą baltais. Dabar jau mokslininkų įrodyta, kad ši etninė grupė susiformavo antrajame ir pirmajame tūkstantmetyje p. m. e. ir apsigyveno Baltijos jūros ir Vyslos žemupyje  bei vakarinės Dvynos ir Pripetės, vėliau prie Dniestro ir pietiniame Bugo upės krante, vėliau prie Dunojaus. Mūsų eros pirmajame tūkstantmetyje, vykstant totaliniam tautų kraustymuisi, baltų gentys traukėsi vis labiau į Vakarus, kol galiausiai apsistojo prie Baltijos jūros ir prie didžiųjų, tada buvusių labai vandeningomis, Dauguvos ir Nemuno upių. 1254 metais lietuviai dabartinėje Karaliaučiaus teritorijoje  pastatė medinę pilį, kurią tada jie (ar istorikai istorijos tėkmėje) pavadino Karaliaučiaus pilimi. XIII-XIV a. tautų kraustymasis stabilizavosi dabartinėse teritorijose, bet prasidėjo kiti nelaukti istoriniai įvykiai – nuolatiniai susidūrimai ir karai su kaimynais gotais germanais, o vėliau jau su Vokietijos riteriais, nuolat puldinėjusiais baltų žemes, latvius nukariavusiais ir  Latvijos dabartinėse žemėse įkūrusiais Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinatūras.

1230-1283 metais šių Ordinų riteriai užgrobė nemažai baltų žemių  prie Vyslos ir Nemuno, tarp jų ir Karaliaučiaus  kraštą. Taigi, kaip rašė ir Vydūnas, beveik 700 metų vokiečiai šeimininkavo etniniame lietuviškame Karaliaučiaus krašte ir stengėsi autochtonus skalvius, prūsus, o vėliau ir lietuvius nutautinti ir asimiliuoti. (Ona Voverienė. Lietuvos sargybiniai užgrobtose lietuviškose žemėse ir kaip jas atgausime?  Martynas Mažvydas. // Alkas.lt. – 2020. 07.07).

Tačiau lietuviai, gyvenantys Karaliaučius krašte, kuris kartu su Klaipėdos kraštu buvo pavadintas Mažosios Lietuvos vardu, nenutautėjo, nepasidavė okupanto  spaudimui, o atvirkščiai, išlaikė ne tik savo kalbą ir tautinę savimonę, bet ir susitelkę į vieningą „skriaudžiamųjų kumštį“ tapo visos Lietuvos ir lietuvių tautos kultūros lopšiu. Vokiečių pavergti  lietuviai laikas nuo laiko sukildavo prieš pavergėjus, reikalaudami ne tik laisvės, bet ir savo kultūros pripažinimo. Mažlietuvis Herkus Mantas išvedė į žūtbūtinį mūšį prieš okupantus vokiečius savo bendražygius, ginkluotus, dalgiais, lazdomis ir kuokomis 1260-1274 metais. Kitas mažlietuvis  neturtingas bajoras Martynas Mažvydas, baigęs vokiškąjį Karaliaučiaus universitetą Albertiną, ir kaip tik čia parašė ir išleido pirmąją lietuviškąją knygą „Katekizmas“ (1547 m. ), taip davęs pradžią lietuviškajai raštijai. Mažlietuvis Danielius Kleinas išleido pirmąją lietuviškąją gramatiką, trečiasis mažlietuvis Jonas Bretkūnas išvertė ir išleido „Bibliją“ į lietuvių kalbą ir skatino  lietuvius evangelizuotis, ir visoje Lietuvoje – ir Mažojoje,  ir Didžiojoje –  ėmė skleisti evangelisto Martyno Liuterio krikščioniškojo tikėjimo variantą.

1925 metais Karaliaučiaus krašte gyveno 4 060 gyventojų, iš kurių  2 251 kalbėjo  lietuviškai. 1932-1933 metais, atėjus Vokietijoje į valdžią Hitleriui ir jam pradėjus skelbti šovinistines Didžiosios Vokietijos imperijos ambicijas, Karaliaučiaus kraštas buvo paskelbtas vokišku, nors jame dar gyveno 2 237 lietuviai. Kaip tik tuo laikotarpiu Karaliaučius klestėjo, buvo statomi daugiaaukščiai namai, kultūros centrai, bibliotekos, pačiame mieste trūko darbo jėgos, jaunimas buvo viliojamas vykti į Karaliaučių į jo statybas ne tik iš Vokietijos, bet ir iš Lietuvos, daugiausia darbams miško pramonėje ir statybose. 1939 metais nacistinei Vokietijai okupavus Klaipėdos kraštą, dalis lietuvių iš Karaliaučiaus emigravo į Lietuvą, tarsi nujausdami, kas gali atsitikti su tuo kraštu. Tarp jų buvo nemažai lietuvių, sudariusių mišrias santuokas su vokiečiais. 1940 metais, bolševikinei Rusijai okupavus Pabaltįjį – Lietuvą, Latviją ir Estiją – Prūsija, kaip administracinis vienetas buvo panaikinta.

Po Antrojo pasaulinio karo, pasibaigusio SSRS pergale jame, Potsdamo konferencijoje buvo svarstomas ir Karaliaučiaus krašto priklausomybės klausimas. 1945 m.  rugpjūčio 2 d., toje konferencijoje dalijantis užkariautą grobį, liūto dalis atiteko Stalino imperijai, ir dalis Karaliaučiaus srities Lenkijai. Realizuojant konferencijos nutarimus, iš Karaliaučiaus krašto leista išvykti į kuriamą Vokietijos Demokratinę Respubliką 110 tūkstančių vokiečių ir mišrių vedybomis su vokiečiais mažlietuvių šeimų. Tų, kurie liko, laukė siaubingas likimas. Jau 1945 m. spalio 16 d. SSRS bolševikų nusikaltėlių sindikatas – Komunistų partija ir NKVD  – pradėjo Karaliaučiaus gyventojų genocidą. Iki šios datos Karaliaučiaus krašte jau gyveno 2,6 milijonai gyventojų, vokiečių ir  mažlietuvių. Po sovietino genocido – Karaliaučiaus krašte liko vos keli šimtai tūkstančių gyventojų. Kiti buvo pagal Stalino įsakymą sunaikinti.

Jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę mane susirado kaunietis, antikomunistas Alfonsas Dapkūnas. Bendravome telefonu, susitikti neteko, bet jis man papasakojo daug įdomių dalykų, kuriuos, kaip jis, juokais sakė, norįs palikti Istorijai. Po poros metų nuo mūsų pažinties ir bendravimo A. Dapkūnas mirė. Atitinkamai susiklosčius aplinkybėms, jis netikėtai tapo mažlietuvių genocido liudininku. 1945 metų pabaigoje, jam sukako amžius, kai jis, tada jaunas vaikinas, buvo paimtas į kariuomenę. Tarnybai atlikti jis buvo nukreiptas į Rusijos gilumą. Minsko geležinkelio stotyje, sutrikus geležinkelio eismui, traukinio sąstatas, kuriame būsimi kareivėliai iš Lietuvos buvo vežami į Rusiją buvo pastatytas ant atsarginių geležinkelių bėgių. Lietuviukus, tarp jų ir A. Dapkūną, sudomino traukinio ešelonas, važiavęs iš Karaliaučiaus į Rusijos gilumą. Minsko geležinkelio stotyje jis sustojo ir prie kiekvieno vagono durų atsistojo po ginkluotą kareivėlį. O iš vagonų pradėjo vesti po 10-12 žmonių; pagyvenusių vyrų, moterų ir vaikų. Jiems iš traukinio išlipus, šalia jų atsistodavo po du ginkluotus sargybinius, kurie išlaipintus žmones vesdavo už Minsko geležinkelio stoties. Po kiek laiko sargybiniai į traukinį grįždavo be išvestųjų. Tai tęsėsi ilgai.  Būsimi kareivėliai – du kauniečiai studentai ir A. Dapkūnas, sugalvojo pasižiūrėti, kas gi ten vyksta. Sargybiniui nusisukus, iššoko iš traukinio pasmalsauti. A. Dapkūnas spėjo palįsti po vagonu, o abu studentėlius sargybiniai nušovė. Alfonsas manė ir savo įsitikinimą man perdavė, kad taip sovietinis NKVD už geležinkeliko stoties mažlietuvius sušaudė. Istorija kada nors tą patvirtins arba paneigs,  kai jau Baltarusijos nebevaldys Kremliaus statytiniai. Neabejoju, kad kada nors taip ir bus.

Vakarų pasaulis, patyręs, kokį genocidą rusai organizavo Mažojoje Lietuvoje, kreipėsi į tarptautines organizacijas reikalaudami, kad Karaliaučiaus kraštas būtų grąžintas Vokietijai. Iškilus tokiai problemai, rusaai pavedė vienam žymiausių to meto etnologui P. Kušneriui-Knyševui kaip įmanoma greičiau parengti Karaliaučiaus krašto etnologinę studiją, akcentuojant dėmesį į tame krašte gyvenusių žmonių tautybes. Išstudijavęs visus įmanomus dokumentus, archeologinius tyrimus, darytus iki jo, P. Kušneris-Knyševas nustatė, kad Karaliaučius ir jo srities visos žemės nuo seniausių laikų – nuo pat pirmojo m. e. tūkstantmečio priklausė lietuviškoms gentims skalviams ir prūsams, vėliau, amžių  tėkmėje vadintais dar ir baltais, o vokiečiai šiose žemėse buvo tik kolonizatoriai, tų žemių užkariautojai. Todėl tos žemės jiems niekada nepriklausė. Lygiai taip pat jos niekada nepriklausė ir slavams. Remdamiesi tais mokslininko tyrimais ne tik šiuo konkrečiu atveju, bet ir visada, SSRS istorikai ir valdininkai į bet kokius reikalavimus ir užklausimus atsakydavo, kad šitas kraštas priklauso jos vienai respublikų – Lietuvai, kuri yra viena iš broliškos SSRS tautų šeimos narė. Todėl jokių kalbų apie Karaliaučiaus krašto atskyrimą nuo Lietuvos negali būti. Tik dabar nežinia kaip kalba…

Po vokiečių ir mažlietuvių genocido Karaliaučiaus kraštas buvo intensyviai kolonizuojamas atvykėliais iš šiaurinių Rusijos regionų. Valdžios pastangomis kolonizatoriams buvo sudaromos optimalios sąlygos įsikurti, jie buvo aprūpinami gyvenamuoju plotu, netgi namukais, likusiais sunaiknus jų statytojus, palankiomis darbo sąlygomis, daug dėmesio buvo skiriama rusiškai švietimo sistemai, kuriami kultūros namai ir t.t. Dabar jau ten gyvena 1.9 milijonai gyventojų. Rašomos knygos, ginamos ir sėkmingai apginamos disertacijos, kurių pagrindinė mokslinė „vinis“ yra, kad Karaliaučiaus kraštas „iskonno russkije zemli“ (BSE, t. 19, 1953).

Todėl nenuostabu, kad šios P. Kušnerio-Knyševo knygos nėra ne tik Karaliaučiaus, bet ir visose dabartinės sovietinės Rusijos bibliotekose. Bet ji yra. Tik, matyt, kol kas laikoma specfonduose. Yra ne tik L. Pangonytės asmeninėje bibliotekoje, bet ir dar  daugiau negu 1000 Lietuvos skaitytojų asmeninėse bibliotekose (ji buvo išleista 2000 egzempliorių tiražu). Knygos išleidimą sveikino visas pažangus ir doras pasaulis, ypač emigrantai iš Lietuvos  istorikai Jonas Puzinas ir Petras Jonikas, taip pat ir Lietuvai simpatizuojantis lenkų istorikas Ježis Ochmanskis (Jerzy Ochmański). Ir iš tikrųjų reikia tik džiaugtis, kad Žodis parašytas, jau niekur nedingsta. Tokia stebuklinga yra rašto jėga.

Tarp mokslininkų yra gaji patarlė, kad žmonės patys yra savo likimų šeimininkai, o knygų likimus formuoja jų skaitytojai. Kai Sovietų Sąjungoje ši knyga buvo nežinoma; uždaryta belangiuose specfonduose, čia recenzuojama antroji knygos dalis 1979 metais pasirodė lietuvių kalba Čikagoje. Ją išvertė iš rusų kalbos Aleksandras Tenisonas, paruošė spaudai ir išleido Vincas Žemaitis. Jų dėka lietuviakalbiai skaitytojai gali su ja susipažinti.

Įdomi politinė detalė: pasirodo knygos išleidimu yra pasipiktinę  kai kurie Vakarų Vokietijos politikai. Kaip teigiama knygoje, mat jų buvo tikėtasi, kad išmušus istorinei valandai X, Karaliaučiau kraštą nebus sunku prijungti prie Vokietijos, kaip „iskonno vokišką žemę“. O knygoje pateikti faktai gerokai tai intencijai trukdo. Knygos recenzentai dr. Petronėlė Žostautaitė ir Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojasd Vytautas Šilas tikisi, kad ši knyga sudomins Lietuvos istorikus ir jie, drąsiai, nebodami dabartinės Karaliaučiaus sovietinės valdžios represinės politikos imsis drąsiai tyrinėti Mažosios Lietuvos istoriją. Neabejoju, kad ši knyga jų kelyje į tiesą daug padės.

Mažoji Lietuva Nuomonės, diskusijos, komentarai Rusijos okupacija , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra