O toliau – Lietuvos Karalystė

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Sakoma, kad pusė tiesos yra daugiau nei melas, tačiau kai sąmoningai nutylimi įvykiai, klastojama istorija arba pasisavinami nuopelnai, matai, kad vėl naudojami tie patys ir dar suktesni būdai bei metodai kaip ir bolševikinės okupacijos metu, kai valdžioje sėdi tie patys komsorgai, partorgai ar genocido vykdytojai, kai žmoguje žudomas žmogus, suvoki, supranti mirtiną pavojų Tėvynei, sau ir, kad šie demonų apsėstieji nesustos, kol pats žmogus negins savo garbės, nesaugos savo orumo, negins savęs bei Tėvynės nuo sužvėrėjusių dvikojų.
 
Dabartiniai valdžios atstovai, kalbėdami apie Lietuvą, prisimena tik Kovo 11-ąją, komunistai-veteranai – tik 1940 metų rusų okupaciją, Rusijos bolševikams istorija prasideda 1917 metais, o krikščioniškosios Europos valstybėms – nuo apkrikštijimo. Nejaugi iki šių paminėtų datų čia negyveno žmonės, nebuvo istorijos?
 
Buvo!
 
Lietuvos išsilaisvinimas neprasidėjo su „Sąjūdžio“ įkūrimu. Buvo Lietuvos laisvės lyga, pogrindžio spauda, Rasos šventės, pasiaukoję patriotai kunigai, buvo partizanai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, buvo dainų klubai, ansambliai. Nors visame SSSR fone lietuviai sudarė pora procentų gyventojų, tačiau visų politinių ir religinių įvykių visoje SSSR fone sudarė virš 10 procentų (statistikos duomenys). KGB turėjo gerą tinklą provokatorių ir jei kur nors negalėjo pakenkti, kartais stengėsi perimti veiklos iniciatyvą, vadovauti ir žlugdyti, kaip ir dabar.
 
Prisigėrusi nekalto savo vaikų kraujo žemelė iki šiol brandina tikrą Tėvynės atgimimą, o apsišaukėlių „žygdarbiai“ bus kartu palaidoti su šventvagiais.
 
Yra istorija ir be KGB.
 
1980 metais Vakarų Europoje ir JAV pasirodė 45-ių baltijiečių memorandumas. KGB valdžia keršijo jo autoriams ir signatarams. Teisė, sodino į kalėjimus, šmeižė, ardė šeimas.
 
1983 m. sausio 13 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl Pabaltijo tautų dekolonizavimo. Tai buvo pradžia – įjungtas laikrodis naujiems įvykiams.
 
Praėjus trejiems metams, 1986 m. Reikjavike susitinka Michailas Gorbačiovas ir Ronaldas Reiganas. Pasaulyje radijo stotys skelbė, kad susitikimas vyksta Helsinkio susitarimų dvasioje, o iš kai kurių komentarų aiškėjo, kad buvo svarstomas ir Pabaltijo šalių pavergimas.
 
1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje įvyksta pirmasis viešas susirinkimas prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Lietuva pradėjo busti, keltis, atgauti tautinį orumą. Valdžia siuto, šmeižė, gąsdino, grasino. Po lapkričio 18 d. (Latvijos nepriklausomybės dienos) propagandinė kompanija dar daugiau nėrėsi iš kailio – kaltino nacionalizmu.
 
1988 m. Vasario 16 d. demonstracija iš Šv. Mikalojaus Bažnyčios pajudėjo Gedimino pr. ir pirmasis bananų balius padėjo visus taškus. Lietuva jau veržėsi į laisvę.
 
KGB, komunistai, rezervistai, įtakos agentai iš įvairių profesijų rinkosi konspiraciniuose butuose, net Trakuose, spręsti kaip uzurpuoti valdžią ir neprileisti nacionalistų. Jie žinojo ką darė ir bijojo atpildo…
 
1989 m. rudenį Vokietijos kancleris Helmutas Kolis staiga pareiškia – „M. Gorbačiovas panašus į Gebelsą. Po poros dienų prie Paryžiaus susirenka Vakarų Europos premjerai, prezidentai. Margaret Tacher bene aiškiausiai pareiškia: „Amerika Vakarų Europą pardavė Rusijai“. Jos mintį kartojo ir kitų šalių vadovai ir pareikalavo iš Amerikos ir SSSR Reikjaviko protokolų. M. Gorbačiovas ir JAV prezidentas Džordžas Bušas susitinka rusų kariniame laive prie Maltos bei nutaria maskuoti pardavimo avantiūrą. Griauna Berlyno sieną, paaukoja N. Čeušesku, T. Živkovą ir pradeda greitėti įvykiai Pabaltijyje.
 
Lietuva didžiausiame pakilime. Daugelį kartų kalbėjau, nepasitikėkit komunistais – apgaus.
 
Klastingai pasielgė bolševikinė „reakcija“. Jau pirmi rinkimai buvo sutepti Povilo Pečeliūno krauju (nunuodijo – išvėmė plaučius). Rinkimų klastojimas, atviras patriotų ignoravimas, melas, šmeižtai, ekonominės blokados diversija. Nepriklausomybės moratoriumas, išvogimas gamyklų, kolchozų ir komunistų nebaudžiamumas iki šiol, rodo jų charakterio godumą, jų baisų nuopuolį ir jiems visai nesvarbu kiek bus nužudyta, nusižudys ar turės palikti Tėvynę. Tai genocidas taikos metu. Ne, taikos nėra! Taip vykdomas nepaskelbtas karas.
 
Dar niekada Lietuvoje žmogus nebuvo taip žeminamas ir niekinamas kaip dabar. Jau keli šimtmečiai Lietuva darkoma, niekinama, skaldoma, grobiamos jos žemės, lenkinama, rusinama, vokietinama. Senojo tikėjimo laikais visos agresijos buvo, kad apkrikštytų, tai dabar viskas daroma, kad sunaikintų kaip Tautą, valstybę.
 
Per dvidešimt metų nė karto negirdėjau, kad nors vienas istorikas, politikas ar kunigas, kaip Lietuvos patriotas, pasakytų aiškiai – Vilniaus kraštas lenkinamas. Negirdėjau, kad nors vienas istorikas, politikas ar kunigas pasakytų, kad Prūsų Lietuvos etninis valymas ir genocidas Prūsijoje – nusikaltimas prieš žmoniškumą. Didelių bailių didelė baimė. Baime pažymėti visi išdavikai.
 
Jei iš šalies žiūrint į XX amžių labai aiškiai matyti didelė krikščionybės krizė ir jos žlugimas, tai XXI amžiuje ji bus pribaigta. Didžiausias to įrodymas yra tai, kad nepateisinamai leista vykti dviems pasauliniams karams, kilti komunizmui, fašizmui, kilti kruviniems sukilimams, genocidams, etniniams valymams, atsirasti geležinėms uždangoms ir dar didesniam „perestroikiniam“ pasityčiojimui iš žmogaus.
 
Kunigai atvirai bijo tikėti Dievu, tai nemadinga, o jei toks atsiranda, apšaukia fanatiku, davatka. Žymiai patogiau yra rūpintis Bažnyčia kaip verslu. Ar ne todėl šiandien bažnyčias lanko, dvasininkų duomenimis, tik apie 15 procentų žmonių. Kasdien žmogus ieško Dievo, bet kunigai jį varo šalin. Tragiškai mažėja gerų pasišventusių kunigų ir tauta paliekama sužvėrėjusių nepakaltinamų ateistų valiai. Mums reikia tokių kunigų, kaip Juozas Zdebskis, Bronius Laurinavičius, Karolis Garuckas.
 
Daug kartų kreipiausi į Vyskupų Konferenciją įvairiais skaudžiais klausimais padėti žmogui, padėti Tėvynei ir per 20 metų nė karto jokio atsakymo. Jie ištvermingai tyli KGB stiliumi.
 
Gudriai, klastingai organizuotas nuopuolis su visais propagandiniais triukais klaidina žmones. Vilniaus krašto lenkinimas tapo „korektišku“ lenkų klausimu, Karaliaučiaus „koridoriaus“ grėsmė – giliu zondavimu, Prūsijos genocido klausimas – tautų kurstymu ir t. t. Nuo š. m. liepos mėnesio ne kartą kreipiausi dėl Nidos pasienio įvykio į dešiniuosius, bet ir jie tyli. Štai jų pavardės: Saulius Pečeliūnas, Saulius Stoma, Petras Gražulis, Kazimieras Uoka, Valentinas Mazuronis, Gintaras Songaila ir kt. Matyt, ir jie laukia rusų. O žurnalistai, paprašyti paviešinti šią išdavystę, atkerta „jei mes kelsim, mums nemokės pinigų.“ Jiems pinigai svarbiau už Tėvynę.
 
Jeigu Lietuvoje teisinė padėtis gerės, žinoma, už tai reikės atsakyti. Bet niekas taip nenurašytų nusikaltimų, išdavysčių, kaip nauja okupacija. Rusijos KGB nebaustų Lietuvos KGB-istų, jie kolegos, verslo partneriai, plauna rankas Lietuvos žmonių krauju ir ašarom. Jie yra viena.
 
Ir štai čia išryškėja, kaip yla iš maišo išlenda „slaptas būrys“ – raudonieji žemaičiai. Per daug neslepia savo norų atkurti Žemaitijos karalystę ne tik Lietuvos sąskaita, bet ir už jos ribų. Būrys aprašytas Ch. Pichel Žemaitijos istorijoje. Kaip žinoma, šiam būriui priklauso Žemaitijos kunigaikščių giminės nuo karaliaus Ringaudo laikų, kuris turi atstovauti žemaičių vyriausybę. Ir taip karta iš kartos savo vaikams ir anūkams perduodamos teisės ir pareigos iki šių dienų. Štai kai kurios kunigaikščių giminių pavardės, esančios būryje šiandien: paleckiai, vaigauskai, paulauskai, kuriai, nasvyčiai, eismuntai, česnavičiai, stonkai, senkai, puidokai, stancikai ir kiti. Šios pavardės Lietuvoje gerai žinomos, kai kurios asmenybės labai kruvinai susitepę. Anot kai kurių šaltinių, jų „žygdarbių“ sąrašas siaubingas.
 
Visada sakiau, kad Prūsų Lietuvos genocidas yra Iljos Erenburgo darbas. Jo tekstai „Žudykite žudykite!“ ir šiandien kelia šiurpą. Tačiau prieš penkerius metus sužinojau, kad šio būrio nariai buvo ne tik I. Erenburgo įkvepėjai, bet ir patarėjai… Kitas siaubingas nusikaltimas – 180 tūkst. Vilniaus krašto gyventojų išvarymas į Lenkiją. Dabar vykstantis Vilniaus krašto lenkinimas niekuo nepateisinamas. Mes matome kaip į šią purviną lenkinimo avantiūrą įsijungė ir katalikų kunigai. Ketvirtas jų nusikaltimas – žemės reforma. Ja pridengtas nekilnojamo turto grobimas, leidžiant kai kuriems žmonėms sukaupti tūkstančius hektarų žemės. Lietuvai rengiamas Palestinos likimas… Nėra reikalo viską išvardinti, žmonės žino daugiau…
 
Lietuvos valstybė rafinuotai žlugdoma, ardoma, niekinama, naikinamas kultūros paveldas, sujaukta teisėsauga. Kai žmonės piktinasi, tada jie sako: „mūsų nekenčia todėl, kad mes teisingai darome“ ir toliau kenkia Lietuvai. Jie nei pakaltinami, nei baudžiami.
 
Šiandien daug istorijų apie gyvenusius pranašus, kankinius – aiškiaregius. Jų sugebėjimai, atlikti darbai kalba patys už save. Visose valstybėse vyriausybės turi tokių žmonių informacijai tikrinti. Prisiminkime Prancūzijos prezidento Fransua Miterano aprašytą aiškiaregį. Anglijos karalienės arba Maskvoje prie KGB laboratoriją tirti paranormaliems reiškiniams, kuriai iki šiol vadovauja KGB generolas. Tokį aiškiaregį informacijai tikrinti turi ir mūsų Seimas. Ir čia nieko nauja, tačiau rašau todėl, kad žmonės suprastų, susigaudytų, nebūtų suklaidinti, tikrintų.
 
Tikrinant šio „slapto būrio“ kunigaikščius, paaiškėjo, kad beveik visi praradę kunigaikščio patepimą. Tai žinoma ne tik jų tragedija ir bėda, bet ir mums nuostolis. Toks patepimas yra esminis kunigaikščio ženklas, duotas Dievo iš kartos į kartą perduoti ainiams. Net ir krikščioniškas krikštas jo pakeisti negali. Padarę nusikaltimus kunigaikščiai praranda Dievo dovaną ir kunigaikščiu jau vadintis negali, tai jau apsišaukėliai ir šventvagiai. Dvasinio prigimtinio paveldo ir jo tradicijų naikinimas – sunkus nusikaltimas prieš Dievą ir Tėvynę.
 
Žinome, kad dar brangesnį titulą prarado dar vienas šio būrio narys. Tarkim, kad jo vardas – Albinas. Dievo akivaizdoje tauta, valstybė, žmonija praranda dar vieną ryšį su dangaus sostais, chorais, valdžiom ir kunigaikštystėm, dar vienas visiems skaudus praradimas…
 
Nepaisyti ar naikinti dvasinį paveldą niekas neturi teisės, galima susilaukti didelės bėdos.
 
Karališkoji Lietuvos bajorų sąjunga savo gretose turi ne vieną žemaitį ir aukštaitį, praradusį patepimą. Praradimai gali būti kiekvienam kunigaikščiui, padariusiam nusikaltimą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Šios sąjungos nariai turėtų rūpintis ne tik archyviniais dokumentais, bet esminiu kunigaikščio ženklu-patepimu, kuris yra ne tik garbė, bet ir sąžinė. Savo patepimą gali kiekvienas patikrinti, o ypač kilmės organizacijose.
 
Lietuvos Karalystės atkūrimas yra neišvengiamas. To reikalauja laiko dvasia. Per ketverius metus atskiriems asmenims duota apie 50 pranešimų karalystės klausimu. Jie buvo tikrinti ir patvirtinti. Rašau tai todėl, kad tie, kas skaitys, paskui nesakytų – nežinojau.
 
1918 m. Vasario 16 d. Akte rašoma… „atkurti Lietuvą“. Lietuva atkurta, bet ne karalystė. Karalystės atkūrimas būtų valstybės teisinio stuburo atstatymas Dievo akivaizdoje. Juo turėtų, kaip niekas, rūpintis kardinolas, vyskupai, kunigai, vienuoliai. Lietuvos karalystės atkūrimo kontekste svarbiausia yra – Dievo karalystės atstatymas.
 
Kunigai ir vyskupai, kur Jūs?
 
A…a. a. a… jūs penkminutėje su Liubiankos velniu…
 
Organizuojant prie A. Mickevičiaus paminklo pirmą susirinkimą 1987 m. daug kas kalbėjo, ką tu vienas padarysi, žiūrėk, kiek Rusija turi bombų, tankų, lėktuvų. Amerika dėl mūsų Lietuvos neis kariauti, čia jūsų tik trys žmonės, tu trukdai mums gyventi…
 
Dabar štai jau 17 metų, kai Lietuvoje nėra okupantų. Tai vienintelis laimėjimas, kuriuo teisėtai galime didžiuotis.
 
Dabar vėl girdžiu panašias kalbas: „ką tu padarysi“… Darysiu, kad niekas nedrįstų žeminti tavo orumo, trypti tavo garbės, neterštų tavo vardo, kad naktį nekrūpčiotum pabudęs iš siaubo, kad kraugeriai nesimaudytų kraujo jūroje, kad našlaičiai nespringtų nuo savo ašarų, kad žmoguje nebūtų žudomas žmogus. Tai sunkiausias nusikaltimas prieš žmoniją, neturintis senaties termino…
 
Mūsų herbas – baltas žirgas ir raitelis raudoname fone, o sovietinio raugo istorikai randa tik viduramžius. Tačiau šv. Jono apreiškime – tas pat dvasinis asmuo, jam jau 2 000 metų, jeigu pridėsim asirų kronikas – jau bus 4 000 m. Mūsų Sūduvoje yra 7 kalneliai, iš kurių vienas – Karkakalnis – balto žirgo ir raitelio – Karalių Karaliaus – ženklas. Anot archeologų, šiems kalneliams (kai kurie supilti) – daugiau kaip 7 tūkst. m.
 
Mes turime savo Lietuvos garbingą teokratinės karalystės istoriją, kuri buvo iki paskutinio teisėto karaliaus Jaunučio nuvertimo. Mes turim ne tik teisę, bet ir pareigą. Mes turim ir prigimtinę teisę teisėtai vykdyti Lietuvos karalystės atkūrimą.
 
AFP/Scanpix nuotr.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra