Autorius: Voruta Data: 2011-02-10 , 09:49 Spausdinti

Romualdas OZOLAS

Gal ir pradedam suvokti, kas mums darosi, šitaip iš Lietuvos bėgant lietuviams.

Nors nesu visiškai tikras, kad pradedam. Yra kas smarkiai trukdo. Jeigu reikėtų pasakyti, kas labiausiai, nedvejodamas atsakyčiau: iliuzijos. Lietuvoje šis reiškinys mieliau vadinamas viltimis: suteik vilties, duok vilties, kalbėk viltingai ir pan. Ir nors žinom žiauriai blaivų pasakymą apie viltį – kvailių motiną, linkstam vadinti jį cinišku, patys mielai puolam į vilčių – ydingų vilčių arba iliuzijų, dažnai nieko bendra neturinčių su tikrove, glėbį. Kai pradėjom kartu su Jogaila prie lietuvių kunigaikštystės jungti lenkų karalystę, taip kartu su Gintaru Beresnevičiumi ir Valdu Adamkumi prie Lietuvos tebejungiam Europos Sąjungą ir JAV.

Kitaip kuo galėtume pavadinti tą plūdesį svetybėn, jei ne „naujosios lietuvių imperijos“, imperijos be sienų kūrimu, kaip mokė mūsų Mitologas, o laikinai regionavo mūsų Prezidentas! Jeigu ne – turėtume pripažinti visišką savo katastrofą ir apokaliptinį išsibėgiojimą. Mat visos imperijos, karalystės ir kunigaikštystės visais laikais – ir tada, ir dabar – rūpinosi savo erdvių, visų pirma – teritorijos, didinimu. Taip plėtėsi Lenkija, Rusija, Turkija, Anglija, tos pačios Jungtinės Valstijos, net Europos Sąjunga. Lietuva – tik trupėdama. Ir „prisitaikydama prie laiko pokyčių“. Dabar vėl randasi, kas norėtų mus sumažinti iki „Kauno Lietuvos“ ar vien Žemaitijos, bet, kaip tvirtina žinovai, NATO vardu ir su jos mandatu mus apgins Lenkijos pulkai. Tik neaišku, kur, kokiam laikui ir kokiu statusu mes juos dislokuosim.

Taigi teritorija mums – ne problema. Esam aukščiausio dvasingumo tauta, savo žemę galim net išparduoti, ir vis tiek rasim, kaip ir kur gyventi.

Kiek blogiau dėl lietuvių kalbos. Abiejų Tautų Respublikoje ši problema buvo išspręsta. Litvomanai ją vėl sukūrė. Tačiau emigrantų vaikai, remiami Radoslavo Sikorskio, Lietuvos lenkai ir virtualioji skaitmeninė naujakalbė per dešimtmetį kitą, tikėtina, viską vėl sudėlios į savo vietas – šį kartą taip, kaip to reikalauja pačios naujausios pasaulio raidos tendencijos, kurių svarbiausia yra sutikti ir pripažinti, kad tavo reikalus už tave turi spręsti kokia nors sąjunga, blogiausiu atveju – stipresnis už tave kaimynas. Tuo labiau už „mažytę Lietuvą, tą drąsią šalį“ – juk ji viena nieko negali!

Pagal „vakarykštės dienos tegul ir aukštus principus bei vertybes“ (Saulius Spurga) mūsų kadaise sukurtas daiktas, kai kurių teoretikų vis dar vadinamas tauta, kurią kai kas, tiesa, jau mato kaip mistinę viziją (Šarūnas Liekis), o kai kas – kaip vis dėlto visai konkrečią realybę (Marius Kundrotas), iš tiesų yra žvirgždas žygio batuose: globalizmas nesuderinamas su tauta. Tačiau netgi tuo atveju, jeigu ne vieno taip mėgstamas globalizmas yra patobulintas komunizmas, žodžiais už kiekvieną žmogų, o darbais – baigiantis mano tautą išvaryti iš mano Tėvynės žemės, tuo pat metu leisdamas du trečdalius pasaulio finansų valdyti grupelei kosmopolio multimilijardierių, – netgi tuo atveju, jei šis pasaulio modelis leistų sutramdyti globalines krizes (kol kas tokių tikslų „naujojo pasaulio“ kūrėjai sau nekelia), netgi tuo atveju – esu įsitikinęs – mano tauta neturi aukoti savo gyvasties vien dėl to, kad kai kam iš mūsų atrodo, jog ji sukurta pagal „vakarykštės dienos“ principus ir vertybes.

Daug karčių žodžių nusipelnom ne vienas iš mūsų, kaip ir kiekvienos kitos tautos žmogus, nors iš tiesų „kiekvienas žmogus yra svarbus“. Svarbus ir girtuoklėlis, ir narkomanas, ir milijonierius, nes jie kiekvienas – žmogus. Tad kodėl lietuvių tauta – pagal analogiją su žmogumi – nenusipelno to paties: būti svarbi? Kodėl mums svarbesnė gali būti vokiečių tauta, reikalaujanti lietuvio emigranto atsisakyti Lietuvos pilietybės, jeigu anas panūsta apsigyventi Vokietijoje kaip vokietis? Kodėl tam lietuviui mes turime piršti antrą – Lietuvos – pilietybę, nors nevertėm jos atsisakyti. Vokietijos pilietybę, atsisakydamas Lietuvos, jis priima savo valia! Man atrodo, teisūs tie, kurie sako: išvažiuokit iš Lietuvos, britų ar vokiečių indų plovėjai, prancūzus ar škotus aptarnaujančios prostitutės, – ir kuo greičiau! Čia liks tie, kurie negali be Lietuvos ir sutinka įsipareigoti Lietuvai ištverti viską, bet paversti ją pačia tinkamiausia gyventi žeme: valdžią padaryti tarnaujančią žmonėms, o ne sau, teritoriją ginti iki paskutinio lietuvio, o ne paskutinio lenko, kalbą padaryti tapačią minčiai, o dvasią apvalyti nuo melagingų arba kvailų vilčių. Vietoj jų įkurdinti ir žinojimą, ir tikėjimą.

Kiek darbų mes turime nuveikti, patys tvarkydami save! Kokie jie gražūs ir sunkūs! Tačiau kad juos padarytume, turime atsiriboti nuo daug ko, ir atsiriboti griežtai: nuo savo ištižimo, iliuzijų, melo sau ir kitiems, tinginystės, gobšumo, grobuoniškumo, žiaurumo ir kita, ir kita, ir kita.

P. S. Š. m. vasario 2 d. „Lietuvos žiniose“ paskelbtame S. Spurgos straipsnyje esu cituojamas netiksliai. Esu sakęs taip: „Net jeigu mūsų liktų tik milijonas, mes vis tiek atkursim Lietuvą!“

Tomo Vinicko nuotr.

www.lzinios.lt

Lietuva Romualdas Ozolas: mintys Lietuvių kalba, Romualdas Ozolas