Nutylėta holokausto istorija – raudonojo melo ideologų ir sovietų partizanų niekšybės fone

Autorius: Data: 2021-04-29 , 09:11 Spausdinti

Nutylėta holokausto istorija – raudonojo melo ideologų ir sovietų partizanų niekšybės fone

Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

Violeta Rutkauskienė, Čikaga (JAV), www.voruta.lt

Prireikė daugelio  dešimtmečių metų, kol  apie žydus gelbėjusius  žmonės pradėta viešai kalbėti  ir pasakoti jų istorijas,  kilnius  darbus bei jų  žiaurius likimus. Tik dabar apie tai pradedame žinoti daugiau, o jų atliktus žygdarbius gelbėjant nelaimės ištiktus bendrapiliečius  pripažinti ir įvertinti. 

Nacistinės Vokietijos okupuotame Kaune 1941-1944 m. ,  pačiame  miesto centre, tarp Donelaičio ir Putvinskio gatvių esančiuose   Vytauto Didžiojo Kultūros ir Karo muziejų rūmuose, visai priešais Kauno nacių vadų būstines, vyko neįtikėtini įvykiai- čia buvo slepiami iš geto pabėgusieji žydai. Juos gelbėjo ir slėpė  1941 m.  sukilimo dalyvis, Vytauto Didžiojo Kultūros muziejaus  senienų konservatorius Pranas Baleniūnas, kartu  su grupe drąsių muziejininkų, rizikuojant savo ir  šeimų likimu.

Vytauto Didžiojo muziejus  Kaune, iš 1949 m. leidinio Hanau, Vokietijoje

Šiais metais dar prieš sausio 27-ją , visame pasaulyje minimą Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, Lietuvos žydų (Litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky,  pakvietė visus – valstybės vadovus, politikus, visą švietimo bendruomenę, visus Lietuvos gyventojus prisiminti  žmones, kurie buvo nužudyti Holokausto ugnyje,  tuo pačiu   prisiminti ne tik aukas, bet ir gelbėtojus.  Kalbėdami apie Holokausto siaubą neturime pamiršti ir vilties žinios, kurią neša gelbėtojų istorijos, sakė F. Kukliansky. „Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena mums yra proga dar kartą padėkoti tiems drąsiems žmonėms, kurių daugelio jau nebėra gyvų, už drąsą ir žmogiškumą, parodytą pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis,  o visuomenė žydų gelbėtojus turi prisiminti ir vertinti kaip tolerancijos, atjautos, drąsos pavyzdį“- kalbėjo LŽB pirmininkė. Spaudoje pasirodžiusiame kreipimesi, ji apgailestavo, kad iki šiol Lietuvoje nėra nei nacionalinio paminklo Holokausto aukoms, nei paminklo, skirto žydų gelbėtojams: -„Neturime vietos, kurioje galėtume uždegti atminimo žvakę už tuos žmones, kurie rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis liko ištikimi žmogiškumo vertybėms. Paminklas parodytų ir valstybės poziciją pagerbti ir įamžinti tuos asmenis, kurie net sudėtingiausiais laikotarpiais žmogaus gyvybę kelia aukščiau už baimės, neapykantos ir mirties šešėlius- sakė F. Kukliansky LŽB pirmininkė (1).

Atsiliepiant į šį kvietimą norėčiau prisiminti ir priminti vieną skaudžią Holokausto istoriją, nutylėtus  žmonių likimus, kuriuos  verta atgaivinti ne  vien dėl  nesenų šių dienų įvykių, tačiau  ir dėl kitų istorinių datų, kurias turėtume paminėti šiemet 2021-siais.

Apie išgelbėtus žydus nė neužsiminta

Keista, jog  taip jautriai kalbant apie gelbėtojus,  Kauno muziejuje vykusios geto kankinių gelbėjimo istorijos šiandien niekas nenori prisiminti. 2015 m.  po restauracijos iškilmingai antram gyvenimui buvo atidarytos  Nacionalinio  M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kaune  patalpos ir restauruotoji  auditorija, po kuria buvo slepiami pabėgusieji geto kaliniai. Į restauruoto muziejaus atidarymo iškilmes  susirinko daug garbingų  žmonių, dalyvavo  ir žydų bendruomenės atstovai Faina Kukliansky, Markas Zingeris. Renginyje buvo gražių kalbų, sveikinimų, įvertintas puikus restauratorių darbas, pasidžiaugta išsaugotu ir atgaivintu muziejaus istoriniu paveldu, bet niekas nei mažiausiu žodeliu neužsiminė, kad būtent  šioje auditorijoje, po ja esančioje patalpoje bei  kitose muziejaus vietose  sunkiais nacių okupacijos metais  buvo slepiami Kauno geto žydai. Išgelbėta ne viena šeima, ne vienas pasmerktasis mirti, bet niekas per šias iškilmes apie tai nepanoro užsiminti. Žiūrėjau į filmuotus iškilmių vaizdus, foto reportažus, stebėjau patogiai įsitaisiusius žydų bendruomenės atstovus ir laukiau, kad tuoj atsistos ir apie tai papasakos ar bent paminės….. Deja.  O, juk  tų iškilmių proga buvo galima pakabinti ir atminimo lentą, kuri  muziejaus lankytojams primintų, jog čia, drąsūs  muziejininkai išsaugojo ir išgelbėjo ne tik istorinį palikimą, meno  paveikslus,  Lietuvos kultūros, istorijos vertybes, kitą neįkainuojamą nacionalinį turtą, bet rizikuodami savo  gyvybėmis gelbėjo išnaikinimui pasmerktuosius žydus, mūsų bendrapiliečius.

2015 m. muziejaus atidarymas po restauracijos. Garbingų svečių gretose – Lietuvos žydų bendruomenės  atstovai – M. Zingeris  ir F. Kukliansky. Po šios auditorijos grindimis esančioje patalpoje  buvo slepiami iš Kauno geto išsigelbėjusieji  žydai.

Nutylėta tiesa

 

Lietuvoje buvo daug geros valios žmonių, kurie rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybe gelbėjo žydus nuo žūties: juos slėpė, globojo, rūpinosi jų išgyvenimu. Tačiau tik po daugelio metų pradėta plačiau apie juos kalbėti,  pasakoti jų istorijas, atskleisti atliktus pasiaukojamus  darbus, ryžtą, drąsą, patirtus pavojus, išgyventą riziką,  bei jų labai dažnai  žiaurius likimus.  .   Lietuvoje turime apie 900 Lietuvos Respublikos  piliečių, kurie yra apdovanoti garbingiausiu Pasaulio tautų teisuolių medaliu, tačiau gelbėtojų būta   žymiai daugiau.  Daugelio   vardų iki šiol dar nežinome,  kai kurios istorijos pamirštamos, o atskirais  atvejais ir  patogiai nutylimos.  Kai kurie   už savo drąsą sumokėjo gyvybe, sulaukė skaudaus likimo, o neretai  neteisingai apkaltinti ar  tiesiog apšmeižti  buvo niekšingai išduoti  ir apskųsti  pačių išgelbėtųjų.

Istorija apie Kauno muziejuje gelbėtus Kauno geto kankinius nėra nauja. Ji vis pasirodo ir vėl pamirštama nugula, nes matyt nepatogi politikams ir holokausto industrijos prekeiviams.

Pirmą kartą apie šią istoriją  užsiminta JAV lietuvių leidžiamame laikraštyje “Draugas” (1979.08.04.) žinomo tautotyrininko, antinacinio judėjimo dalyvio Antano Mažiulio rašinyje, pagerbiant tomis dienomis mirusį  žinomą Lietuvos archeologą   prof. Joną Puziną (2).

Dirbdamas  Vytauto Didžiojo Kultūros  muziejuje Kaune, priešistorės skyriuje. prof. J. Puzinas artimai bendravo su Švietimo ministerijos paskirtuoju naujuoju muziejaus konservatoriumi Pranu Baleniūnu.  Nepaprastai gabiu, išradingu ir daug naujų senienų konservavimo būdų išradusiu, bet  išdaigininku, daugelio amatų žmogumi ir  šios nutylėtos istorijos „kaltininku”. Tas P. Baleniūnas karo metu, kaip rašo A. Mažiulis, su muziejininko prof. Pauliaus Galaunės žinia, gelbėjo  ne tik Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje  paslėptą Lietuvos žydų etnografinio muziejaus turtą bei archyvą, bet tame muziejuje slėpė iš geto pabėgusius žydus. Būdamas ramaus būdo J. Puzinas globojo šį jauną muziejininką, nuramindavo, suturėdavo ir padėdavo, kai šiam iškildavo koks nesusipratimas  su aplinkiniais.  Net tada, kai apie slepiamą turtą sužinoję  vokiečiai   dėl  to  vos nesušaudė muziejaus direktorių P. Galaunę ir numizmatikos skyriaus vedėją P. Karaziją, P. Baleniūnas, nepaisant pavojaus,  toliau  muziejuje slėpė iš Kauno geto bėgančius kalinius.  Muziejaus rūsyje priglaustieji  žydai naktimis ant dujinės krosnies  ir orkaitėje  galėjo išsivirti valgio, kartais pernakvodavo  ant  poros iš dvarų gautų vilko kojomis užtiesalų, kaip tik tame pačiame kambarėlyje, kur ir pats  straipsnio autorius A. Mažiulis, gaudavo iš geto atneštų dokumentų, įsakymų nuorašų, reikalingų pogrindžio spaudai, įdėti į Lietuvos archyvą, vadinamą “ Grįžulo ratų” vardu. To archyvo  viršininkas buvo kan.  dr. J. Stakauskas, o kaupiamą  archyvą Žemaičiuose kažkur slėpė Šiaulių “Aušros muziejaus vedėjas, apygardos teisėjas Peliksas Bugailiškis. Apie muziejuje P. Baleniūno priglaustus žydus težinojo tik dar du muziejaus sargai  ir gal dar 3 labai patikimi  tarnautojai. Pats Baleniūnas apie žydų priglaudimą buvo prasitaręs  ir profesoriui J. Puzinui.

Kad tai  nėra išgalvoti įvykiai  parodo  ką tik  paminėto  kanauninko  dr. Juozapo Stakausko istorija. Vokiečių okupacijos metais dirbęs Vilniaus valstybinio archyvo direktoriumi,  padedamas Vlado Žemaičio bei  vienuolės Marijos Mikulskos, pats išgelbėjo 12 žydų iš Vilniaus geto. Knygų archyve ištisus metus jie slėpė  mirtinam pavojuje buvusius  žmones.  Tarp slepiamųjų buvo Libo, Jaffo ir Jašiunskių šeimos, J. Žirnauskas, Mira Lisauskienė, E. Kantoravičienė ir kiti. Čia išgelbėtas  buvo ir Samuelis Bakas, vėliau tapęs žymiu dailininku.  Juozapas Stakauskas 1995 m. LR Prezidento dekretu apdovanotas Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Dirbdamas archyve kunigas ir istorikas J. Stakauskas pasitarnavo ir istorijos mokslui, ir mūsų praeities išsaugojimui: gelbėjo  vertingiausias archyve buvusias bylas nuo sunaikinimo ar išvežimo į Vokietiją (3). Tad  visoje Lietuvoje, kaip matome,   buvo daugybė žmonių,  pasiruošusių  padėti pasmerktiesiems.

Muziejininką  įskundė  patys išgelbėtieji

Daug plačiau apie Vytauto Didžiojo Kultūros ir Karo muziejuje slėptus Kauno geto kankinius  ir pagrindinį  šio gelbėjimo organizatorių Praną  Baleniūną aprašė  žurnalistas Alvydas Dargis  dar 1997 metais.  Žurnalistą sudomino   neįprasta istorija, kurią jis išgirdo iš etnografo, meno istoriko, 1949-1950 m. buvusio Vytauto Didžiojo Kultūros, pokaryje pervadinto į M.K. Čiurlionio dailės  muziejų,   direktoriaus Klemenso Čerbulėno. Šis,  jam  besidomint vieno paveikslo dingimo istorija, pasiūlė parašyti kažką labiau svarbaus  ir  netikėto. Štai tada K. Čerbulėnas ir papasakojo apie  muziejuje gelbėtus žydus ir P. Baleniūną, kurio lemtis buvo ypač žiauri. K. Čerbulėnui nedavė ramybės mintis, kad  mūsų baimė gali nepelnytai  nugramzdinti užmarštin gerą žmogų, puikų specialistą ir didelį muziejaus  ir Lietuvos patriotą, 41-jų  metų sukilėlį, kuris  kaip  sugebėdamas karo metais  gelbėjo muziejaus turtus, žudomus bendrapiliečius ir pačius muziejininkus  nuo bado šmėklos. Anot K. Čerbulėno, tai kažkokia slogi, tamsi istorija, apie kurią vengiama užsiminti. P.  Beleniūno bendradarbiai, saugumo sumetimais  sunaikino  net jo  mokslinių darbų ataskaitų titulinius lapus, ant kurių  buvo užrašyta  muziejaus konservatoriaus  pavardė, o jo artimieji, pakeitę pavardes, ilgai slapstėsi, bijodami sovietinių saugumiečių persekiojimų. Paties muziejininko P. Baleniūno likimas ypatingai skaudus, nes pirmąją Kauno išvadavimo iš nacių okupacijos dieną jį suėmė  sovietų „Smerč”, nuteisė 15 m. ir išvežė į šiaurę, kur jisai ir mirė. Įskundė jį tie, kuriuos P. Baleniūnas, rizikuodamas savo ir  šeimos  gyvybėmis slėpė prie savo namo įrengtame rūsyje. Susidorota ir su jo talkininkais. Mes muziejuje dirbusieji tą istoriją girdėjome puse lūpų, žinojome, kad vyko muziejinių vertybių gelbėjimas, bet apie gelbėtus karo metu žydus jau niekas  neprisiminė ir nekalbėjo, matyt, nesaugu  dar buvo.

Žurnalisto tyrimas užtruko 17 metų

Žurnalistui  A. Dargiui tikrąją Kauno geto kankinių gelbėjimo istoriją ir paties Baleniūno likimo tragizmą atskleisti užtruko net 17 metų. Per  tą ilgą laiką jis ieškojo faktų, dokumentų, gyvų liudytojų, rinko medžiagą po trupinėlį,  nesustojo net  po 1991 m.  Maskvos pučo, gavęs perspėjimą nuo ryškiu slavišku akcentu kalbančio žmogaus, patarusio  nesidomėti nei Baleniūno likimu, nei jo byla. Anot  perspėjimą/ grasinimą išsakiusio žmogaus,   tai esanti užminuota istorija į kurią pavojinga gilintis.  Visą pilną žurnalisto tyrimą galite paskaityti susiradę straipsnį „Žmogų su dviračiu išdavė tie, kuriuos jis išgelbėjo nuo mirties“ (4). Čia  pasinaudosime šiuo žurnalisto tyrimu ir kai ką papildysime.  Keista tik tiek, kad per 30 Nepriklausomybės metų neatsirado nei vieno doro istoriko, kuris kiek atidžiau pažvelgtų į šią istoriją ir ją pristatytų pasaulio visuomenei. Laimei, atsirado vienas doras, sąžiningas žurnalistas, kuris  nepaisant grasinimų neleido šiai istorijai likti užmirštai, taip pat vienas atkaklus ieškotojas- archeologas, suradęs  giliai slėptą Baleniūno bylą, užkištą toliau nuo tyrėjų akių. Ji gan žymiai papildė   ir  A. Dargio žurnalistinį tyrimą.

Ir taip pamažėle metų metais stumiantis į priekį žurnalistui pavyko surasti ir pakalbinti daug su Baleniūnu dirbusių ir bendravusių žmonių, rasta ir gyvų liudininkų ir istoriją paliudijančių dokumentų, faktų. Tiesa, ne visi norėjo kalbėti ir atskleisti žinotą tiesą, nes  dar bijojo sovietų ir KGB. Tačiau savo liudijimais apie Baleniūną, kaip pagrindinį Kauno geto kankinių gelbėtoją pasidalino daugelis. Tarp jų jau minėti muziejaus direktoriai: K. Čerbulėnas,  P. Galaunė ir visa eilė su juo dirbusių bendradarbių, skulptorių, menininkų, žinomų Kauno inteligentų. Žurnalistui muziejaus senienų konservatorių prisiminė Dominykas Urbas, archeologė Rimutė Rymantienė, skulptorius  Robertas Antinis, dailininkė Veronika Šleivytė, darbuotojas J. Devynduonis, pagaliau, per didžiausius vargus  surastas  paties Baleniūno sūnus. Visi kaip vienas  P.Baleniūną atsiminė kaip puikų, drąsų ir labai geros širdies žmogų, per ką dažnai ir nukentėdavusį.  Visi, su retomis išimtimis, pasakojo apie gelbėtus ir muziejuje slėptus Kauno geto žydus, o taip pat istorijas, kaip pasilikęs vienas muziejaus patalpose, pasiėmęs seną šautuvą iš muziejaus ekspozicijos karo metu saugojo muziejų nuo plėšikų. Su tuo senoviniu šautuvu ir išbėgęs į 1941 m. sukilimą, atstatyti nepriklausomos Lietuvos. Daug kas jį tuo metu matė bėgiojantį su tuo neveikiančiu  muziejaus šautuvu, bet to  ir  užteko, kaip įrodymo paliudijant, kad  1941 metais  šaudė į nugaras sovietų kariams. Jei ne P. Baleniūnas, daugelis būtume mirę badu, sakė muziejaus bendradarbiai, nes  važiuodamas į Pakaunės miškus muziejaus kūrenimui malkų, parveždavo slapta ir maisto, kurį išdalindavo tarp bendradarbių. Su šiuo žmogumi  nutikdavo įvairiausių istorijų, jo buvo pilna Kaune  ir aplinkui muziejų.

Kauno vėliavininkas

Vienu metu 1940- 1941 m.  Baleniūnas buvo tapęs  tikruoju Kauno vėliavininku. 1941-jų liepą, tuoj po Liaudies Seimo rinkimų, naujosios valdžios jam buvo liepta nuleisti Trispalvę ir iškabinti sovietų raudoną. Raudonąją įkėlė skambant “Internacionalui”. Tačiau jau  1941 m. birželyje, 22-sios pavakarėje, kai  po miestą dar slankiojo besitraukiantys sovietų karių likučiai, Baleniūnas nuskubėjo nuleisti nekenčiamos okupantų raudonosios ir vėl iškėlė išsaugotą Trispalvę. Kai naciai   Karo muziejuje  nuplešė Trispalvę, o  muziejuje dirbęs generolas St. Raštikis iš nacių valdžios išsiprašė  leist iškelt  nors istorinę Vytautinę su Vyčiu –šią  garbingą misiją vėl teko atlikti muziejaus konservatoriui Baleniūnui. Šį kartą Vytautinė iškabėjo iki vėl sugrįžo rusai.

1943 m. pavasarį vokiečiai Lietuvoje karo pramonei pradėjo rinkti  spalvotus metalus. Tai akcijai vadovauti  buvo paskirtas mjr. Schuh. Nusitaikyta į daugelį karo muziejaus eksponatų, skulptūrų, istorinių paminklų, varpų. Muziejaus vadovybė, kiek įmanoma priešinosi, derėjosi. Grėsmė kilo  Laisvės statulai  ir Laisvės varpui. Tačiau, dėl šių išsiderėjus,  vokiečiai  vis tiek iš Karo muziejaus paėmė šiuos eksponatus: Petro Rimšos – Vargo mokyklą, Napoleono patranką (originalas, Prancūzų kariuomenės dovana Lietuvos kariuomenei), poeto Dagilio biustą, Riterio skulptūrą iš karo muziejaus bokšto, Lietuvos karo aviacijos prizus, didelę žalvarinę lentą iš karo aviacijos skyriaus ir kt. smulkesnius dalykėlius (5). Padedant Baleniūnui skulptorius P. Rimša  dar suspėjo padaryti “Vargo  mokyklos“ gipsines  formas.  Vėliau jau Nepriklausomybės laikais išsaugotos formos leido atgaminti pačią sunaikintą skulptūrą ir  vėl atstatyti Karo muziejaus sodelyje. Mes muziejininkai pasirūpinome, kad tam įvykiui įamžinti būtų išleistas Lietuvos pašto ženklas (idėja  priklauso šio straipsnio autorei).

Slėptuvę kasė ir nacių “koloborantas

1943 m. pavasarį Baleniūnas prie savo namų pradėjo kasti duobę, vaikams sakydamas, kad čia laikys bulves. Pradžioje kasė vienas, paskiau padėdavo draugas, vardu Viktoras (greičiausiai – kompozitorius Kuprevičius – Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus sekretorius).  Prie jų dažnai prisidėdavo Dievainis Galaunė, to paties muziejaus direktoriaus sūnus, kuris ateidavo  apsirengęs vokiška uniforma. Savo vaikams Baleniūnas pasakojo, kad  Dievainis  dirba vertėju nacių komendantūroje  ar Gestape, nes labai gerai moka kalbėti vokiškai.  Vėliau   už šitą „talką”  vokiečiams Dievainis Galaunė sulaukė NKVD  dėmesio, kas gal būt ir turėjo įtakos jo ankstyvai mirčiai 1947 metais.

Pats Baleniūnas su šeima gyveno skurdžiame namelyje  Žaliakalnyje. Vieta buvo vadinama „Brazilka”. Karo metu į Brazilką užklysdavo rusų belaisviai, prašydami duonos, Eigulių taku iš Vilijampolės  geto užkopdavo žydai, kurie savo daiktus mainydavo į maistą: duoną, bulves, vaistus.

Bet muziejininko vaikai pradėjo pastebėti, kad atklydę žydai lieka nakvoti. Jie pradžioje nesupratę kur. Vėliau jiems buvo parodyta ir paaiškinta neišduoti niekam slėptuvės. Baleniūnas  slėptuvę buvo įrengęs stipriai užmaskuotą ir saugiai. Pradžioje iš ties patekdavai į bulvių rūsį, po to koridoriumi į didesnę patalpą, kur buvo sukalti gultai. Mirtino pavojaus atvejui, Baleniūnas padarė jiems sleptuvę už gultų, į kurią patekti galėjai atstūmęs medinę sieną. Pradžioje slėptuvėje apsigyveno Izidorius (Josifas)Indikšteinas su žmona ir kūdikiu, vėliau jie iš geto parsigabeno savo senutę motiną. Čia ateidavo ir nakvodavo I. Indikšteino žmonos  sesuo Meri/ Maša  su vyru  N. Endlinu– abu raudonieji partizanai. Kitus žydus Baleniūnas priglausdavo muziejuje. Baleniūno sūnus  žurnalistui A. Dargiui paminėjęs  jo namuose saugotų Laznikų, Grinblatų ir Levikų pavardes. Vėliau  išsiaiškinta, jog čia kurį laiką, pabėgę iš likviduojamo geto,  virš Jonavos gatvės Žaliakalnyje, pas kažkokį muziejaus sargą slapstėsi K. Sandlerienė-Gelmanienė ir jos sesuo S.M. Remigolskienė.  Vėliau jos buvo perkeltos į Karo muziejaus bokštą, ir ten  išbuvo iki kol atėjo Raudonoji armija.  Gelmanienė paliudijusi, kad prieš ateinant rusams bokšte  tuo metu slėpėsi apie 32 pabėgėliai. Už gelbėjimą muziejaus sargas nereikalavęs jokios paramos ar atsilyginimo.  Tasai sargas, anot Gelmanienės, pats gana originaliai veikdamas, aprūpindavo bėglius produktais. Jis važinėdavo po Kauną ir apylinkes su skelbimu ant dviračio, kad renka lėšas fronte  sužeistiems vokiečių kariams. Už gautus  ir suaukotus pinigus pirko duoną pabėgėliams iš geto.  Išsigelbėjusios Gelmanienės liudijimu, kaip rašo  žurnalistas  A. Dargis savo  tyrime, už tokią paramą vokiečių fašistams muziejaus sargas tuoj po karo   buvo  NKVD suimtas,  nuteistas  ir ištremtas į Šiaurę,  ten ir mirė.

Kitus geto bėglius muziejaus konservatorius P. Baleniūnas buvo išslapstęs  po visą Vytauto Didžiojo muziejų. Pasak muziejaus direktoriaus P. Galaunės po 1944 m. liepos 5-sios, prasidėjus galutinei  geto naikinimo  akcijai ir  ėmus deginti pastatus, nelaimėliai ištrūkę iš liepsnų, persikėlę per Nerį pagalbos ieškojo Baleniūno namelyje, o paskiau  buvo slepiami  muziejuje  net  direktorius kabinete, kur saugumo sumetimais   P. Galaunė  buvo suvežęs savo biblioteką. Kiti buvo įkurdinti paties konservatoriaus dirbtuvėse. Dar kiti, kaip jau girdėjote, Karo muziejaus varpinėje. Dar viena grupė buvo  slepiama po jau straipsnio pradžioje minėtos  Auditorijos laiptais.

Kartą, lankant muziejų  dviem aukštiems Gebelskomisariato pareigūnams, pasigirdo kūdikio riksmas, sklindantis  iš muziejaus užkabarių. Vokiečiams tai sukėlė įtarimo ir jie pradėjo domėtis iš kur muziejuje vaikai. Įsiterpęs P. Baleniūnas paaiškino, kad per bombordavimus sudegus jo nameliui Žaliakalnyje, jis su šeima  laikinai prisiglaudė muziejuje. Tikrumoje pravirko slepiamos žydės kūdikis.

Išdavikai

Kauno išvadavimo iš nacių diena Baleniūnui ir jo šeimai buvo tragedijos ir skausmo pradžia. 1944 m. rugpiūčio 1 d. , kaip žurnalistui  pasakojo jaunesnysis muziejaus senienų konservatoriaus Prano Baleniūno  sūnus Rimantas, jų namuose netikėtai pasirodė SMERČ žaliakepuriai, kuriuos  atsivedė raudonoji partizanė Maša/Merė Endlinienė, slėptojo Izidoriaus (Josifo)  Indichšteno  žmonos sesuo.  Daug nesiaiškinę  su savimi jie išsivedė Baleniūną, o  jo  namelyje  netrukus prasidėjo naktinės kratos. Sunkvežimiu enkavedistai  išsivežė visas muziejininko knygas ir kitą turtą,  nuo Baleniūno žmonos rankos nuėmė vestuvinį žiedą, liepė išsisekti auskarus, o išeidami dar iškraustė stalčius ir pasiėmė sidabrinius įrankius. Prašytis pagalbos žmona nubėgo pas muziejaus direktorių P. Galaunę, bet ir ten  jau  buvo pradėję lankytis čekistai, ieškodami jo sūnaus Dievainio, to paties  „nacių koloboranto”,  kuris  vokiečių uniforma apsirengęs ateidavo pagelbėti kasant slėptuvę, vėliau pasisukioti dėl slepiamų geto kankinių saugumo. Gelbėdamąsi  Baleniūno žmona skubiai susiėmusi vaikus ir paskutinius daiktelius pasitraukė iš  Kauno, apsistojo pas senelius Šiauliuose.

Netrukus sužinota, kad Smerčo tardytojams prieš jos vyrą liudijo ne tik išgelbėtasis Izidorius (Josifas) Indichšteinas,  jo žmonos  sesers vyras raudonasis partizanas Nahumas/Nehemia Endlinas, bet ir visi  artimiausi kaimynai. Vėliau besislapstančią šeimą suradusi Chana Laznik patvirtino, kad Baleniūną  tikrai įskundė I. Indichšteinas ir  sovietų partizanas  N. Endlinas. Tai liudija ir  netikėtai atrastoji  baudžiamoji Baleniūno byla, šiuo metu saugoma Lietuvos Ypatingajame archyve.  Muziejaus senienų konservatoriui  P. Baleniūnui Smerč  teismas atseikėjo 15 metų kalėjimo, tačiau likti Šiaurėje jis buvo pasmerktas iki gyvos galvos. Jo pase buvo antspaudas, draudžiantis registruotis bet kurioje Lietuvos vietoje. Dori išgelbėtieji žydai, sužinoję apie Baleniūno sunkią dalią,  bandė jam pagelbėti. Į Šiaurę siuntė siuntinius, rėmė Lietuvoje likusią šeimą. Grinblatas, po karo dirbęs sovietų saugume,  mėgino tarpininkauti dėl reabilitavimo, bet sugebėjo vos  žmonai išrūpinti leidimą aplankyti vyrą Šiaurėje, o po kiek laiko ir pačiam Baleniūnui trumpas atostogas į Lietuvą. Tačiau  Baleniūnas sugrįžęs  po šitų atostogų atgal į tremties vietą ilgai negyveno,  mirė 1965 m.  sausio 15-sios  naktį. Palaidotas  senosios Vorkutos kapinėse, kapas iki mūsų dienų neišlikęs. Tokius tyrimo faktus pateikia žurnalistas A. Dargis.

Išdavikų vardai

1996-siais P. Baleniūno bylą archyve netikėtai surado  archeologas G. Zabiela.  Ilgai  buvo galvota, kad byla neišlikusi, gal net sudeginta Eismunto „krematorkoje”, nes priklausė prie  itin slaptų bylų kategorijos. Ant bylos  užsilikę  sovietų saugumiečių užrašai rodo, jog byla  buvo   nuolat tikrinama: – 1966-1967; 1976-1977; 1982-1983 metais. Kaip matosi, net po P. Baleniūno mirties, praėjus kone 20-čiai metų, muziejininkas dar kėlė nerimą,  dar buvo kai kam pavojingas. Pasak archeologo Zabielos, byla Baleniūnui  buvo sudaryta gan skubotai, vietomis  neįskaitoma, iškraipytos pavardės,  vardai, adresai, pilna nepatikrintų faktų, gandų, apkalbų. Byla patvirtina, kad iš tikrųjų Baleniūną įskundė tie, kuriuos jis išgelbėjo nuo mirties ir slėpė savo namuose. Prieš jį liudijo I. Indichšteinas ir raudonasis partizanas Nahumas/Nachemia/Nehemia/ Endlinas. (ką liudijo šie veikėjai  sužinosime kiek vėliau). Prieš jį liudijo net artimiausi kaimynai Nazarova, Masliakova, Belyj.  Sologubas teigė, kad 1941 m.  birželį Baleniūnas šaudęs į Raudonosios armijos  besitraukiančius karius, o vieną net sužeidęs į ranką. T. Leonovas teigė, kad jis 1941 m. birželio sukilimo dienomis  aprūpino ginklais sukilėlius, o  birželio 26-ją  pastebėtas Vytauto prospekte su šautuvu. Kaip jau žinome,  ko gero tuo pačiu senovišku iš muziejaus fondų???  Losenia Berta Osipova paliudijo, kad 1941 m. kilus karui, Baleniūnas su kitais partizanais per stogą įlipo į jos butą ieškodami komunistų ir žydų ….” (bylos pusl. 89). Būta ir kitų kaltinimų, kuriuos muziejininkas neigė.  Jam buvo bandoma prikabinti ir “garsiąją” Lietūkio/KGB garažo bylą. “Smerč” tardytojas  bandė inkriminuoti ryšius su gestapu ir net kaltino jį surengus raudonojo teroro  parodą Karo muziejuje. Visus kaltinimus muziejininkas atmetė. Tik  tardymo byloje Nr. 27548/3  pusl. 10, 1944 m.  rugpiūčio 22 d. tardyme Baleniūnas prisipažino, kad 1941 m. birželio 24 d. jis įstojo į sukilėlių gretas ir tuo tikslu iš  Karo muziejaus paėmė šautuvą”.  Išlikusioje byloje trūksta 3 lapų, matyt, naikinti sovietams nepatogūs faktai. Kas juose svarbaus buvo, niekas dabar jau nepasakys. Byloje yra  paties Baleniūno gan detali biografija, iš kurios galima susidaryti vaizdą ir apie patį kaltinamąjį, ir apie jo nuveiktus darbus. Tardymą vedė ir kaltinimus Baleniūnui surašė vyresnysis Smerč/NKVD tardytojas  Zaharenko (6).

Raudonųjų partizanų sąmokslas

 

Raudonieji partizanai Baleniūno skundikai Nehemia ir Maša Endlinai Izraelyje

 

Eidamas   muziejininko Baleniūno skaudaus likimo pėdsakais ilgametis Nemuno “ žurnalo bendradarbis, žurnalistas A. Dargis, nukeliavo  ilgą ir sudėtingą kelią, prikeldamas  iš praeities dar gyvus liudytojus ir užslėptus faktus.  Didelių pastangų dėka suradęs ir  daug geranoriškų ir nuoširdžių talkininkų. Jam padėjo ne tik buvusieji P. Baleniūno bendradarbiai, bet ir žydų bendruomenės nariai, o kai kada ir atsitiktinai sutikti žmonės. Dar 1985 m. žurnalistas A. Dargis  dėl Baleniūno likimo kreipėsi   į  ilgametį  LTSR Kauno skyriaus  archyvo  vedėją, buvusį sovietų partizaną E. Zilberį. Paklaustas ar  šis ką girdėjo apie tokį gelbėtoją, pastarasis  dievagojosi tokio žydų gelbėtojo nežinąs. Paminėjus Indichšteinų šeimą, sakė šią šeimą žinantis, tik pamiršo ir nutylėjo, kad dar ir gerai žinantis. Kažkodėl  nepasakė,  jog su  Maša Endlin- Indikšteino žmonos seserimi  ir pačiu Nahumu Endlinu-  seni geri pažįstami, kovoję  kartu viename sovietinių   partizanų būryje ir ne į vieną mūšį/diversją ėję kartu. E. Zilberis  ir Maša Endlin buvo viename raudonųjų partizanų būryje, kuris vykdė akcijas ne tik prieš vokiečius , bet ir prieš vietinius civilius gyventojus. Abu  paminėtini  kaip  Kaniukų kaimo sunaikinimo dalyviai (7) . Taigi buvęs Kauno miesto ilgametis  Archyvo vedėjas  turėjo daugiau žinoti apie savo bendražygius ir Baleniūno   išdavikus, nulėmusius jo ir jo šeimos likimus. Tačiau aiškiai  melavo ir  nutylėjo, ką žinąs. Besilankydamas Izraelyje  E. Zilberis žadėjo daugiau pasidomėti apie žydų gelbėtoją P. Baleniūną,  bet grįžęs pranešė,  kad nieko  sužinoti apie  muziejaus konservatorių nepavyko.  Aiškiai galima įtarti susitarimą tarp kovos bendražygių, nutylint nepatogius faktus ar įvykius.

Apie ilgamečio Kauno archyvo vedėjo  E. Zilberio sąžiningumą byloja ir toks vieša paslaptimi laikomas  faktas, kurio ir jis pats neslepia. Tarp istorikų, ir  tarp archyvarų klaidžioja istorija apie tai, jog  E. Zilberis  iš  Kauno archyvo išvogė ir į Izraelį išvežė  nemažai svarbių  karo meto dokumentų, jų tarpe  ir Kauno geto archyvą. Visa tai jis  patvirtino savo  prisiminimų įraše, kurį po daugelio metų išvykus į Izraelį užrekordavo Holokausto muziejaus bendradarbiai. Ten tuose 4 val. prisiminimuose buvęs Kauno miesto archyvo vedėjas visai nesibodi pasauliui skelbti  apie tai, kaip dirbdamas  Kauno archyve į užsienį perdavinėjo dokumentus, o keršydamas (svolačiams) lietuviams  dar ir juos klastojo.   ( https://collections.ushmm.org/search/catalog/irn502924 ).

Nepaisant to, 2015 m.  į  Lietuvos žydų bendruomenę  kreipėsi  E. Zilberio  anūkas Michael Frishman (Izraelio Mosad karininkas), prašydamas jo seneliui išrūpinti  nusipelniusio Lietuvos archyvaro vardą. Apie tai sužinojus visuomenei ir, pradėjus aktyviau viešinti E. Zilberio “nuopelnus” Lietuvos archyvams, LŽ bendruomenė  pakoregavo  anūko kreipimąsi, palikdama tik prašymą pagerbti senelį žymų archyvarą 90 m. sukakties proga.  Ar reikia dar ką pridurti?…

( https://www.lzb.lt/2015/03/03/eliezeris-zilberis/)

Sovietiniai partizanai Trakuose su Ilja Erenburgu (pirmoje eilėje centre), 1954 m. Tarp jų matome: P. Baleniūną išdavusią Mašą Endlin pirmoje eilėje  trečia  iš kairės,   jos vyrą sovietų partizaną ir  aukštą NKVD bendradarbį – Nehemią Endlinas (pirmoje eilėje pirmas iš kairės). Kauno muziejaus Archyvų vedėjas  raudonasis partizanas E. Zilberis  pačiame viršuje- antras iš dešinės).   Holokausto muziejaus Vašingtone foto.

Sušlubavusi  atmintis….

Baleniūno likimą tyrusiam   žurnalistui A. Dargiui pagelbėti bandė  ir buvęs Kauno Istorijos muziejaus (dabar- Karo)  ilgametis mokslinis sekretorius Markas Zingeris. Jis pasitarnavo žurnalistui A. Dargiui   išversdamas  į  rusų kalbą siunčiamą  Izraelin  laišką,  paieškant Baleniūno  išgelbėtų žydų. Tad ir  M. Zingeriui, dabar žydų muziejaus bendradarbiui,  Baleniūno istorija turėtų būti girdėta, tik  neaišku, kodėl jis nenori  prisiminti, kalbėti ir viešinti apie Baleniūno ir kitų muziejininkų žygdarbį gelbstint savo tautos žmones. Gaila, kad sušlubavus atminčiai, praleista gera proga ir tinkamas momentas  muziejuje užkabinti  kokią nors atminimo lentelę, kuri lankytojams primintų kilnų muziejininkų  ir asmeninį muziejaus senienų konservatoriaus žygdarbį. Apmaudu, kad tokios retos progos neišnaudojo Lietuvos žydų bendruomenė, kuri kaip rodo šių dienų įvykiai,   daugiau kalba, kelia triukšmą nei  ką nors daro, kad pagerbtų tokius žydų  gelbėtojus.

Raudonojo melo  pranašų palikimas

Pabaigai reiktų pasakyti šį tą apie  Baleniūno skundikus ir išdavikus. Išgelbėtasis  Izidorius/Jozefas   Indichšteinas, atėjus sovietams, kaip nukentėjęs nuo nacių vykdyto holokausto, buvo įvertintas  ir pakeltas  į atsakingą postą. Tapo Kauno stiklo fabriko direktoriumi.  NKVD sudarytoje Baleniūno byloje  yra  jo,  Josifo Indikšteino liudijimas prieš Baleniūną. Piliečio Iosif Indikštein liudijimas, datuotas  1944 m. spalio 8 dieną.  Jame Indikšteinas liudija Šmerč tardytojams prieš Baleniūną štai ką: “– Maždaug 1944m. balandžio 20 d.  Baleniūnui ir man pasilikus  dviese  jo namuose,  jis (Baleniūnas)  man papasakojo, kad 1941 m. tarp birželio 24-30 d.,  mūsų (lietuvių) partizanai/sukilėliai  sušaudė daugybę žydų  Kauno 7 forte. Jis pradėjo  sakyti: -“ Juos iššaudėme įdomiu būdu:   pastatėme į eilę po vieną, po to mes paklausėme ten buvusios 12-kos  metų lietuvaitės mergaitės, į kurį šauti. Ir tą žydą, kurį ji parodė, mes nušovėme. Tai pakartojome keliolika kartų. Tada mes sustojome, bet paskiau pradėjome vėl iš eilės  šaudyti “- bylos p. 72. ( laisvas vertimas iš anglų k. – V. Rutkauskienės).  Štai tokius baisius  kaltinimus P. Baleniūno adresu Smerčo linčo teismui  liudijo J. Indikšteinas, žmogus,  kurį Kauno muziejininkas kartu su visa šeima slėpė savo namuose.

 Šitą J. Indikšteino paliudijimą  iš NKVD sudarytos  Baleniūno bylos nurašė sovietų raudonasis partizanas Aleksas Faitelsonas ir atspausdino savo prisiminimų knygoje  “Truth and Nothing But the TruthJewish Resistance in Lithuania” (p.89), taip apibūdindamas pasauliui 1941 m. birželio lietuvių sukilėlių- žmogžudžių  portretą.  Pasiremdamas tokiu aiškiai melagingu, išgalvotu J. Indikšteino liudijimu sovietų raudonasis partizanas A. Faitelsonas  knygoje toliau moralizuoja, jog taip   Prano Baleniūno asmenyje atrodo tikrasis Lietuvos vaduotojo (41 m. sukilėlio) veidas. Jis toliau dėsto, kad Baleniūnas  ir jo bendražygiai, aktyvistai, partizanai ir baltaraiščiai net nelaukę Karlo Jegerio įsakymo  sunaikino tūkstančius žydų Septintame forte (8).

Kaip  žurnalistas A. Dargis   minėtame rašinyje rašo, matyt, juodų Indikšteino darbų    būta ir daugiau, nes tuojau   po Baleniūno teismo ir represijų, skundikas  su šeima  dingo iš Lietuvos.  Spėjama, kad išvyko į JAV ar  Izraelį.  Apie Indichšteinus nepavyko nieko daugiau surasti, bet apie   jo svainį  Nehemia Endliną ir Indichšteino  žmonos seserį Mašą Endlin  (Ibschitz pagal kilmę) atsiskleidė  gražus vaizdelis.

Endlinai  – didvyriai ar  niekšai?   

 

Nahum/ Nehemia Endlin -specialiojo skyriaus, sekusio, kad į naujai kuriamas sovietines įstaigas neprasiskverbtų antisovietiniai buržuazinių nacionalistų atstovai, viršininko pavaduotojas. N. Endlin’ as dešinėje

 

Raudonieji sovietų partizanai, kurie vokiečių okupacijos metais nuolat apsistodavo Baleniūno namuose – Indichšteinienės sesuo Maša Endlin (Andlin-Izraelyje) su vyru Nahumu/ Nehemia Endlinu – buvo tie,  kurie atvedė Šmerč  budelius į Baleniūno namus. Jie patys vėliau prieš jį liudijo  teisme. Po karo Endlinai ilgą laiką gyveno Lietuvoje naudodamiesi visomis sovietų  partizanams skirtomis privilegijomis, o išvykę į Izraelį  Holokauste  nukentėjusių asmenų statusu. Kaip rašoma paties  Endlino pristatyme Izraelyje, Nehemia Endlinas  ėjo  aukštas pareigas Komunistų partijoje, kitur minima, jog buvo aukštą laipsnį  turintis enkavedistas. Sovietinių partizanų internetiniame puslapyje ”Organization of Partisans Underground Fighters and Ghetto Rebels in Israel” (http://www.thepartisan.org/document/68555,0,605.aspx)  rašoma, kad  N. Endlinas gimė 1911 m.  Jekaterinoslave/ Dniepropetrovske, o  1921 m. po bolševikų revoliucijos Rusijoje su tėvais pasitraukė į Lietuvą. Iki  vokiečių atėjimo, gyveno Klaipėdoje, mokėsi Telšių Ješivos mokykloje, o naciams užėmus uostamiestį persikėlė į Kauną. Jis buvo patyręs Lietuvos komunistų partijos narys pogrindininkas nuo 1930 metų.  Endlinas kaip komunistas pogrindininkas  prieš Lietuvos Respubliką  aktyviai  veikė jau  1940-1941 m., įvedinėdamas tarybų valdžią. Karo metais įsijungė į pogrindinę veiklą, tapo raudonuoju partizanu. Po karo N. Endlinas buvo paskirtas Kauno miesto vykdomojo komiteto specialiojo skyriaus, sekusio, kad į naujai kuriamas sovietines įstaigas neprasiskverbtų antisovietiniai  buržuazinių nacionalistų atstovai, viršininko pavaduotoju. Vėliau dirbo LKP CK, paskiau  vadovaujantį darbą ūkinėse Lietuvos ministerijose. 1972 m. persikėlė į Izraelį ir buvo aktyvūs sovietų partizanų draugijų veikloje. N. Endlinas paliko savo prisiminimus “B’darhei Halehima Hapartizanit.” Šioje knygoje yra prisimintas ir Baleniūnas. Kaip tuose prisiminimuose rašome, 1943 m.  rugpiūčio mėnesį Endlinas susipažino su  P. Baleniūnu, dalyvavusiu  lietuvių pogrindinėje veikloje prieš nacius. Tuo laiku Endlinas  iš geto pogridžio vadovo Ch. Jelino buvo gavęs užduotį per Baleniūną susisiekti su generolu Nagevičium, lietuvių antinacinio judėjimo vienu iš vadų, aptarti  bendriems  veiksmams prieš vokiečius. Nors dėl bendrų veiksmų nesusitarta ir pranešta, kad  su komunistais nebus bendraujama, tačiau duota žinoti, jog yra  galimybių suteikti pagalbą  pavieniams žydams ir jų vaikams.  Kaip rašo N. Endlino bendražygis sovietų partizanas  A. Faitelsonas  savo prisiminimų  knygoje,   Endlinas buvo ištikimas raudonųjų partizanų vado H. Zimano bendražygis. Jam buvo patikimos specialios misijos ir užduotys. Tų slaptų misijų metu  Nehemia Endlinas pastoviai užsukdavo ir apsistodavo   Baleniūno namuose, ten kur buvo slepiama minėto skundiko Indikšteino šeima. Atsilygindamas už tą prieglobstį  N. Endlinas liudijo Smerč teisme teigdamas, kad Baleniūnas buvo  pirmas baltaraiščių organizatorius ir  asmeniškai  jiems tiekė ginklus. Po to, kai miestą užėmė vokiečiai Baleniūnas su savo partizanais ieškojo žydų namuose slepiamų sovietų karininkų ir kareivių, komunistų, o  suėmę iš jų tyčiojosi, o paskiau sušaudė…(byloje p. 78). Kitoje vietoje byloje užfiksuota, kur  N. Endlinas Smerč tardytojams pasakoja kaip Baleniūnas nekenčia sovietų valdžios, bolševikų, sukūrusių  žvėrišką santvarką. Jis taip pat liudijo, kad suimtasis P.  Baleniūnas dar 1940-1941 m.  atlikinėjo Kretingoje  prie pat SSSR- Vokietijos  sienos archeologinius kasinėjimus,  vien dėl to, kad padėtų pabėgti buržuaziniams nacionalistams iš okupuotos Lietuvos į Vokietiją. Susidarykite vaizdą apie šį veikėją patys.

Maša/Merė Yavshitz -Endlin – ką tik paminėto Nachemios Endlino žmona, kiek anksčiau minėto Indikšteino žmonos sesuo,  atvedusi Smerčo karius į Baleniūno namus,  taip pat  sovietų partizanė, “Mirtis okupantams” būrio narė, dalyvavusi ne vienoje diversijoje. Ji, kaip ir kiek anksčiau minėtas ilgametis Kauno miesto archyvo vedėjas,  raudonasis partizanas E Zilberis,  minima, kaip  Kaniūkų kaimo  sunaikinimo akcijos dalyvė, civilių žmonių- moterų, vaikų, senelių keršto vykdytoja (9) . Būtent  šitos raudonosios partizanės Mašos Endlin motiną ir jos   seserį Indikštienę su šeima savo slėptuvėje  prie   namo ir slėpė  muziejininkas P. Baleniūnas (http://www.thepartisan.org/document/68555,0,874.aspx) . Ji kaip ir jos vyras Nehemia  gerai pažinojo P. Baleniūną, nes dažnokai užklysdavo į jo namus. Maša Endlin ir jos vyras Nehemia Endlin  buvo viename būryje  su jau minėtu Kauno archyvo vedėju E. Zilberiu ir čia paminėtu A. Faitelsonu. Kartu dalyvavo ne vienoje akcijoje prieš vokiečius ar civilius Lietuvos gyventojus.  Jos veiklą raudonųjų  partizanų būryje savo prisiminimuose aprašė net keli sovietų partizanai tarp jų ir  Alex Faitelsonas (10),  Y. Rudnickis/Aradas,(11) S. Ginaitė -Rubinson (12) ir kiti tų įvykių dalyviai, sovietiniai partizanai.

Partizanaudama Maša Endlin  turėjo įvairių nuotykių. Taip vieno žygio metu, kuriame sovietiniai partizanai  plešė aplinkinių kaimų gyventojus, Mašos Endlin būrys “Mirtis okupantams” grįžtant su grobiu į bazę  papuolė į priešų apsuptį ir ugnį. Palikę priplėštą grobį, bandė priešintis. Dalis jų žuvo, o Maša Endlin ir Ichakas Segal, pasitraukė iš mūšio, bet vėliau pakliuvo į lietuvių  policijos rankas ir šių  buvo perduoti gestapui. M. Endlin  buvo uždaryta Vilniaus gestapo areštinėje.    Būdama gestape ji  sugebėjo apie savo padėtį pranešti vyrui Nehemijai, kuris padedant Chaimui Jelinui per aršiausią Vilniaus geto policininką, policijos viršininką, gestapo patikėtinį Beno Lipzner suorganizavo jos perkėlimą į Kauno gestapą, o paskiau į Kauno geto. Iš ten  su vyro pagalba vėl pabėgo pas sovietinius partizanus. Kokia šio išsigelbėjimo ir sutarties su gestapu kaina? Ar gestapas tai darė tik už gražias akis? Yra žinoma, kad N. Endlinas G. Zimano pavedimu organizuodavo geto žmonių pasitraukimą pas partizanaus. Vieno tokio Endlino suorganizuoto pasitraukimo metu iš geto į Augustavo miškus  besitraukiančioje grupėje buvo apie 100 žmonių. Tačiau mišką pasiekė tik  du partizanai Endlinas ir  Smulik Mordkovski (13)  ir tas pats neaiškiom aplinkybėm netrukus žuvo. Visus kitus einančius į Augustavo miškus pakeliui sugaudė vokiečiai…. Gal čia ir buvo ta kaina, kurią Endlinai sumokėjo gestapui už išsigelbėjimą?…. Maša Endlinienė veikdama sovietų partizanų  būryje “Mirtis okupantams” daug kartų dalyvavo  sutriuškinant policijos atsparos punktus, nuginkluojant kaimus, vykdant ūkininkų apiplėšimus. Lietuvos Ypatingajame archyve saugoma 241 buvusio “ Mirtis okupantams” sovietų partizanų būrio asmens byla, tarp jų ir Mašos Endlinienės, kur ji įvardijama, kaip Kaniukų kaimo  žudynių dalyvė. Istoriko dr. R. Zizo knygoje” Sovietų partizanai Lietuvoje 1941-1944 m. “(p. 486) nurodoma ir M. Endlinienės byla. Ten pat rašoma, kad kai  kurie žydai, patyrę tragišką holokausto aukų lemtį, įstoję į sovietų partizanų būrius galėjo  neatsispirti pagundai, susidarius palankioms aplinkybėms, keršyti, žudyti už savo šeimas ar artimuosius taikius civilius  Lietuvos gyventojus.   Tačiau kyla klausimas už  ką P. Baleniūnui keršijo minėtieji raudonieji partizanai Maša ir Nehemia Endlinai, kuo jiems neįtiko daugybę žydų išgelbėjęs muziejininkas? Gal būt P. Baleniūnas žinojo  apie  Endlinų ryšius su gestapu ar jų  vykdytus nusikaltimus prieš civilius gyventojus?…Į tai atsakyti  būtų galima  atidžiau peržiūrėjus Mašos Endlin ir jos vyro Nehemios Endlin   archyve saugomas bylas. Tai galėtų atlikti istorikai, tik bėda, jog jie neskuba tirti raudonųjų partizanų niekšybių ir padarytų nusikaltimų.

Jau beveik   80 metų   šio sudėtingo Lietuvos istorijos  laikotarpio įvykiai ir jų pristatymas    formuojamas išskirtinai remiantis sovietinių represinių struktūrų ir jiems tarnavusių asmenų, sovietinių raudonųjų partizanų sukurtu ir kuriamu  naratyvu, KGB  rašoma ir pristatoma karo metų istorija.   Turime konstatuoti faktą, kad  per 30 m. laisvoje  Lietuvoje  neatsirado nei vieno rimtesnio istoriko, kuris prisėstų prie Baleniūno ir  jo išdavikų bylos  ir įvertintų raudonųjų kolaborantų darbus. Vis gi, sudarant žydų gelbėtojų sąrašą Genocido ir Rezistencijos centre Baleniūnas buvo įrašytas į gelbėtojų tarpą, bet to aiškiai per maža. Kaip buvusiai Vytauto Didžiojo, vėliau Kauno M. K.  Čiurlionio dailės  muziejaus bendradarbei, vieno iš daugelio  1941 m. sukilimo  dalyvio palikuonei, būtų pareiga iškelti  niekšiškai sunaikinto muziejininko  P. Baleniūno  reabilitavimo klausimą, jo, kaip ir kitų šio muziejaus bendradarbių atminimo įamžinimą, gero vardo atstatymą  ir deramą pagerbimą visų muziejininkų dalyvavusių antinaciniame pasipriešinime ir nekaltų žmonių gelbėjime. Jei atminimo lentos muziejaus prieigose  pakabinimu negali pasirūpinti  Žydų bendruomenė, tuo turėtų pasirūpinti  atitinkamos  Lietuvos  Respublikos  organizacijos, Genocido ir Rezistencijos tyrimo centras ar pagaliau pati visuomenė.  Būtų labai gražu tai atlikti šiemet,   pagerbiant   1941-jų birželio sukilimo dalyvį Praną Baleniūną  ir patį sukilimą,  minint jo 80-jų metų sukaktį. Žurnalistas A. Dargis savo straipsnyje, rašytame 1997 m. kaip tik ir daro išvadą, kad  Baleniūnas  raudonųjų indikšteinų  ir endlinų buvo išduotas būtent  už dalyvavimą sukilime, vaduojant Kauną ir priešinantis bėgančios sovietų valdžios ir Raudonosios Armijos žiaurumui,  ir už tai, jog  tikėjo Lietuvos laisve,  kovojo už jos nepriklausomybės atstatymą ir nepasidavė kolaborantams. P. Baleniūno istorija yra nepatogi Holokausto industrijos prekeiviams ir  politiškai užangažuotiems istorikams, istorijos spekuliantams, dirbantiems ir rašantiems istoriją   užsakymui labai vienpusiškai ir siauru supratimo lauku.  Tačiau ši  ir kitos panašios skaudžios  istorijos    turi būti žinomos ir pristatomos  visuomenei, norint subalansuoti  pilnesnį  to meto įvykių  vaizdą  bei labai  sudėtingą karo metų situaciją Lietuvoje.

Naudota literatūra ir šaltiniai:

1.       Pasaulinė akcija #MesPrisimename – Holokausto aukoms atminti ir pagerbti. 2021.01.21. https://voruta46.rssing.com/chan-26456716/latest.php

  1. “Draugas” (1979.08.04.) http://www.draugas.org/archive/1979_reg/1979-08-04-PRIEDAS-DRAUGAS-i5-8.pdf
  2. Žydų gelbėtojų kapai Žasliuose. http://turizmas.kaisiadorys.lt/ka-veikti/zydu-gelbetoju-kapai-zasliuose/
  3. Žmogų su dviračiu išdavė tie, kuriuos jis išgelbėjo nuo mirties .Lietuvos rytas, 1991 m. sausio 14-31 d.
  4. Raštikis. Vytauto Didžiojo karo muziejus rusų ir vokiečių okupacijų metais. Lietuvių archyvas (51). Dirva. Nr.33,1951.08.16.
  5. Faitelson. The Truth and nothing but the truth – Jewish resistance in Lithuania. Jerusalem, Israel,p. 34.

https://books.google.com/books?id=J90tef6jP3UC&printsec=frontcover&hl=lt&source=gbs_ge_summary_r&cad=0#v=onepage&q&f=false

 

  1. Zizas. Sovietiniai partizanai Lietuvoje. Vilnius, 2014. p.485-486.
  2. Faitelson. Heroism & bravery in Lithuania 1941-1945. Jerusalem, Israel, 1996. p. 389-390.
  3. Zizas. Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941-1944 m..Vilnius, 2014. p. 485-486).
  4. Faitelson, http://faitelson.bsmart.co.il/HTMLs/article2.aspx?C2023=12185&BSP=12127
  5. Arad.In Shadow of the Red banner. Yad Vashem, Jerusalem, Israel. 2010. p.216, 289.
  6. Ginaite-Rubinson. Resistance and Survival– The Jewish Community in Kaunas 1941-1944,
  7. Ten pat, p. 304.
  8. Kamilė Šeraitė. Pasaulio tautų teisuoliai paminklo neverti?
    https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/kamile-seraite-pasaulio-tautu-teisuoliai-paminklo-neverti.d?id=86502481#cxrecs_s

 https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/kamile-seraite-pasaulio-tautu-teisuoliai-paminklo-neverti.d?id=86502481#cxrecs_s

 

Antrasis pasaulinis karas Istorija Žydai , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra