Nusimeskime prakeikimo ženklą

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Dievo akivaizdoje visi žmonės yra jo vaikai: budistai, krikščionys, musulmonai, judėjai, indėnai ar džiunglių gyventojai. Visi turi paisyti Dievo valios. Mūsų tautos ir valstybės kelias pažymėtas ne vienu sunkiu nuopuoliu. Todėl kiekvienam besidominčiam istorija neišvengiamai tenka susimąstyti, kodėl taip atsitikdavo. Remdamasis sava patirtimi ir įžvalgomis bandysiu pasidalinti su jumis savo samprata bei išvadomis.
 
Nagrinėjant pastarojo Lietuvos tūkstantmečio istoriją, išryškėja daugiaplanis vaizdas. Senojo tikėjimo gilus dvasinis palikimas, slypintis varduose, žodžiuose, net akmenyse ir dvasinio pasaulio alsavimas ženkluose – žemėje bei danguje.
 
Mūsų karaliai ir kunigaikščiai dėl išorinių įtakų jau seniai virtę karvedžiais, politikais negu dvasininkais. Tikėjimas Dievu juos vis mažiau jaudino ir nebesireiškė kaip nepajudinama jų gyvenimo religinė nuostata. Šventvagystės jau nebeatrodė tokios baisios ar tragiškos ir buvo daromos ne tiek valstybės labui, kiek asmeniniams interesams tenkinti.
 
Čia paliesime tik kai kuriuos reikšmingus įvykius, kurie nulėmė tolesnę Lietuvos valstybės raidą ir likimą. Pirmasis įvykis – tai Birutės pagrobimas. Kunigaikštis Kęstutis – didžiūnas, drąsus karvedys, pagrobė vaidilutę Birutę, pasižadėjusią Dievui ir tuo įvykdė šventvagystę. Tuomet aukuro krivis „palydi“ ir, kaip žinoma, taip „palaimina“ didžiūną: „kadangi tu panaudojai prievartą, telydi tave prievarta ir tavo palikuonis iki gėdingo galo …“.
 
„Palaiminimas“ kaip bausmė už prievartą pildosi. Krivio pranašystė pasiekia net Kęstučio palikuonis. Kęstutis du kartus pakliūva į kryžiuočių nelaisvę, o patekusį į Jogailos ir lenkų šlėktų pinkles Prokša jį pasmaugia. Jo sūnus Vytautas ilgai blaškosi kol sunkiai ir skausmingai tampa Lietuvos valdovu – karaliumi. Tačiau jam kritus nuo pabaidyto žirgo, palaipsniui smunka ir valstybė, nelieka palikuonio, kuris paveldėtų Lietuvos karaliaus sostą.
 
Ir dar vienas lemties ženklas – Lietuva ar ne dėl tos pačios pranašystės ir priežasties iki šiol nežino Vytauto palaikų buvimo vietos ir negali jo deramai pagerbti…Taigi dvasininko prakeikimas turi gyvą ir veikiančią dvasią…
 
Po Lietuvos krikšto 6913 metais pagal senąjį kalendorių, arba 1388 metais po Kristaus, Karalkrėslyje (Sūduvoje) Vytautas krikštijamas Lietuvos karaliumi, tačiau net jam duotas senojo tikėjimo patepimas nebuvo veiksmingas, nes tuo metu buvo gyvas teisėto karaliaus Jaunučio palikuonis.
 
Nors Lenkijos kunigaikštis Vladislovas Lokietka, į valdžią atėjęs 1306 metais, pats gavo herbą „erelis“ kunigaikščio titulą iš karaliaus Gedimino, tačiau vėliau lenkų šlėkta prigimtinės dvasinės patepimo kilmės karaliaus nepripažino ir iki šiol Lietuvai taiko skirtingus negu sau vertinimo standartus. Esą ne krikščionių karūnuoti karaliai nėra karaliai.
 
Beje, šiandien šios „lenkiškos vieros“ laikosi kai kurie Lietuvos istorikai, nelaikydami Gedimino Lietuvos teisėtu karaliumi. Juk Vyties dinastija yra labai sena, ji siekia kelis tūkstančius metų. Tad kodėl mes turėtume ignoruoti savo istoriją, garbę ir orumą? Juk Jonapolės lobyje (Telšių r.) rastose monetose metai įrašyti dvejopai – senojo tikėjimo 6361 metai ir krikščionių 1306 metai. Ant jų galų runomis (!) įrėžta: Čia Gediminas Iso sūnus Senojo tikėjimo dvasininkai – žyniai, kriviai, krivaičiai, vaidilos ir kiti žinojo, kad apeigos, prakeikimai ar pranašystės yra ateities kelio, tilto statymas, o dvasininkas yra statytojas, darytojas, tiesėjas (V. Ivanovas, N.Vėlius). Šeimoje dėl tėvo klaidų kenčia visa šeima, o valstybėje dėl karaliaus šventvagystės kenčia valstybė. Senojo tikėjimo laikais karaliai bei kunigaikščiai kartu buvo ir dvasininkai, todėl jų patepimų žmogus negalėjo atšaukti.
 
Beje, prieš Birutės pagrobimą buvo atlikta dar viena šventvagystė: 1341 metais sunkiai sužeistas karalius Gediminas savo įpėdiniu palieka jauniausią sūnų Jaunutį. Tai aisčių tautų religinė nuostata, kurios privaloma laikytis, – sūnus nukaršina tėvą, o tėvas atiduoda per amžius sukauptą patyrimą. Jaunutis karaliavo neilgai. Nepakęsdami jaunesniojo brolio karaliaus Jaunučio viršenybės, 1345 metais Kęstutis ir Algirdas nuverčia teisėtą Lietuvos karalių Jaunutį nuo sosto ir tuo įvykdo šventvagystę. Religinė nuostata paveldėti sostą jauniausiam vyriškosios giminės asmeniui ne atsitiktinė – ji susijusi su Dievo valia, dvasiniu patepimu iš kartos į kartą, ir joks žmogus šios prigimtinės teisės atšaukti negali.
 
Kęstučio sumanymai nepasiteisino – neliko palikuonių, nes buvo nužudytas ir kitas Kęstučio ir Birutės sūnus Žygimantas. Algirdo–Jogailos dinastija dar tęsėsi, tačiau po Liublino unijos prasidėjęs Lietuvos žlugimas ir šiandieninis merdėjimas labai akivaizdus.
 
Persekiojami Jaunučio palikuonys, pabėgę į Maskvą, surusėjo. Zaslavskiai, Sanguškos, Čartoriskiai ten tapo stambiais žemvaldžiais. Chovanskiai, Golicinai, Kurakinai, Trubeckojai ir kiti didieji Rusijos kunigaikščiai surusėję sugrįžo į Lietuvą, tik jau su carizmo „vėzdu“.
 
Taigi teisėto karaliaus Jaunučio nustūmimas nuo sosto padarė didelę žalą. Lietuva neteko teisėtos valdžios ir jos neturi iki šiol. Dievo patepto karaliaus išvarymas – tai valstybės religinio-teisinio stuburo sulaužymas – taip pat šventvagystė. Jei nepaisoma Dievo valios, šalis netenka Dievo malonės ir žlunga, o jos žmonės kenčia.
 
Nepriklausomybės paskelbimas 1918 metų vasario 16 dieną – Lietuvos teritorija be teisėtos valdžios – irgi davė nedaug naudos: po Rusijos ir Vokietijos suokalbio Lietuva buvo vėl pavergta.
 
1990 metų kovo 11 dieną, atkūrus Nepriklausomą Lietuvą, jos dabartinė valdžia ignoruoja ne tik karalystės idėją, bet ir žmogaus prigimtinę paveldėjimo teisę. Tai dar vienas šventvagiškas nusikaltimas. Krikščioniškų karalių rinkimai bei žmogiškieji patepimai Lietuvos negelbėjo ir išgelbėti negali. Masiniai žudymai, marai, karai ir „perestroikos“ nuolat niokoja mūsų šalį. Štai ką reiškia nepaisyti Dievo valios – dėl to kenčiame ir pastarąjį tūkstantmetį iš kartos į kartą, o šiandieniniai istorijos „grynintojai“ to žinoti nenori. Bet Dievas gailestingas – išsaugojo teisėtą iš kartos į kartą iki šios dienos jauniausią vyriškos giminės Jaunučio palikuonį, kuris atgaus teisėtą Lietuvos karalystės sostą!
 
Šventvagiškai elgėsi ir po to susilaukdavo atpildo ir kitos tautos. Antai, krinta į akis vokiečių armijos diržų sagtys su šventvagišku užrašu Got mit uns („Dievas su mumis“). Nors, viena vertus, karas vyko su bolševikine Rusija, kurios piliečiai buvo ne tik pavergti, bet ir žudomi, o antra vertus, Dievo vardu žudyti – peržengtos visos ribos. Ir štai rezultatas – Vokietija ne tik pralaimi dar vieną karą, bet ir pati valstybė suskaldoma į rytų ir vakarų, o jos sostinė padalinama į keturis sektorius. Štai šios šventvagystės pasekmės!
 
1918 m. Lietuva Vytį skelbia valstybiniu herbu. Tai, kad Vytis – dieviškas asmuo, suteiktas jočių-jotvingių giminei, nei istorikai, nei politikai iki šiol galvos nelaužo. O valstybininkai šiuo dvasiniu ženklu „ženklino“ niekšybes, nusikaltimus ir taip žymėjo bei daugino šventvagystes, kaip ir šiandien. Vasario 16-osios Lietuva galutinai žlugo nuo rusų ir vokiečių, o po Kovo 11-osios Lietuvoje vėl vyksta genocidas. Žmonės sukrėsti, nusivylę, paniekinti, pažeminti, žudo bei žudosi, gydytojai per radiją skelbia šimtus tūkstančių psichinių susirgimų, žmoguje žudomas žmogus, niekinama mūsų Dieviška prigimtis, trypiamas geras vardas, garbė, orumas, nepaisoma prigimtinės teisės, grobiamas turtas, pasisavinami nuopelnai, grobiami žmonės, tai tarptautinės teisės požiūriu vyksta siaubingas nusikaltimas prieš žmoniją… Taigi, Vyties ženklu „žymima“ dar daugiau niekšybių. KGB uzurpuota valdžia stumia Lietuvą į baisią neviltį ir žūtį. Tiek senojo tikėjimo laikų, tiek šių dienų valstybei galioja tos pačios bausmės už to pačio Dievo paniekinimą. Gyvename šventvagysčių šešėlyje kai taika, laisvė ir nepriklausomybė kasdien rašoma nekaltų žmonių krauju. Ar susimąstys politikai, ar atsikvošės išdavikai? Nejaugi pragaro dvasia svarbiau už Tėvynės likimą? Tiek Rusija, tiek Lietuvos išdavikai nuo 2002 m. rengia labai pavojingus įvairius „koridorių“ variantus, bet tik Dievo malonės dėka dar nesame užgrobti.
 
Anglų filosofas T. Hobsas (Hobbes) nurodo, jog tarptautinė teisė amžinai gerbia ir nusako tam tikras karaliaus teises bei privilegijas:
 
1. JUS IMPERII (aukščiausioji įstatyminė teisė) – teisė vadovauti.
2. JUS MAJESTATIS (didybės įstatyminė teisė) – teisė būti gerbiamam, pripažintam ir ginamam.
3. JUS HONORUM (šlovės įstatyminė teisė).
4. IN PECTORE (dvasioje) ir IN POTENTIA (politinėje įtakoje) – teisė apdovanoti už nuopelnus ir dorybes.
 
JUS MAJESTATIS ir JUS HONORUM (visada laikomas šventoje pagarboje) – tai teisė būti gerbiamam, pripažintam ir saugomam, suteikti diduomenės titulus kilniems gyventojams.
 
P. S. 1997 m. liepos 17 d. atliktas lietuviškų žemių sujungimo aktas.
 
Apreiškimo žinia: šią dieną Dievas karūnavo naująją Lietuvą…
 
2006 m. balandžio 1 d. Apreiškimo žinia: Dievas Lietuvai suteikė Karalystės Dvasią…
 
Pranešimų buvo ir daugiau…
 
Nuotraukoje: Lietuvos visuomenės veikėjas, rezistentas, disidentas. Pirmojo laipsnio valstybės pensininkas, pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyvis, laisvės kovų dalyvis P. Cidzikas

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra