Autorius: Voruta Data: 2011-06-30 , 11:21 Spausdinti

Čiužiakampio pagrindinės mokyklos mokytojos Ana BUTRIM, Ana GAIDIUK

Nuskambėjus paskutiniam skambučiui Čiužiakampio (lietuviškos) pagrindinės mokyklos ir Butrimonių pagrindinės mokyklos moksleivių bei jų tėvelių laukė nuostabi dovana – pažintinė ekskursija Panemune į Mažąją Lietuvą.

Anksti ryte, nusiteikę nuotykiams, iš Čiužiakampio kaimo iškeliavome gražiausiu Lietuvos keliu palei Nemuną iki Baltijos jūros. Moksleiviai, net nenumanė, kad Lietuvoje yra toks kelias, kuriuo važiuojantys gidai negali išlaikyti žodžio už dantų, o turistai autobuse mažai sėdi – ir vėl pilis, ir vėl piliakalnis, ir visur – gražuolis Nemunas. Tą patį buvo galima išgirsti ir mūsų autobuse. Nuo Jurbarko beveik iki pat Kauno vingiuoja kelias: iš vienos pusės – Nemunas, iš kitos – skardžiai su pilimis, menančiomis dar kunigaikščio Vytenio laikus – XIII amžių. Pilys ir piliakalniai seka vienas po kito: Panemunės, Raudonės, Veliuonos dvaro sodyba, Gedimino kapo piliakalnis. Tai tik rėmai, kuriuose įspraustas dainomis austas Lietuvos grožis.

Pasiekę šią vaizdingą vietą, kur kelias ties Vilkija daro vingį ir atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas į Nemuną, pasinėrėme į Lietuvos praeitį klausydamiesi Čiužiakampio pagrindinės mokyklos direktoriaus, istoriko Jono Stankaus pasakojimo apie didžiųjų Lietuvos kunigaikščių laikus. Keliaudami matėme piliakalnius, ant kurių Viduramžiais buvo pastatyda daug medinių pilių, saugančių Lietuvą nuo kryžiuočių puolimo. Važiuojant palei Nemuną, stebint nuostabų kraštovaizdį, pagaliau atsivėrė nuostabūs Veliuonos miestelio vaizdai. Veliuona garsėja klasicistinės architektūros paminklu – Veliuonos dvaro sodyba su parku, kurią mes taipogi aplankėme, išklausėme pasakojimą apie senų laikų žmonių buitį ir žygius ginant Lietuvą. Didžiausią įspūdį paliko XVI-XVII a. rūsiai, ant kurių pastatytas medinis dvaras (dabar muziejus). Čia gausu retų augalų. Parke auga itin retas tulpmedis. O taip pat – didžiausia Lietuvoje tuja. Į aukštutinę miestelio dalį yra tik vienas kelias – tarp dviejų didžiulių piliakalnių. Vienas iš jų vadinamas Gedimino kapo piliakalniu.

Dar už kelių kilometrų, važiuojant palei Nemuną, atsiveria Raudonės ir Panemunės pilys. Raudonės pilis ir parkas – viena iš gyvybingiausių šalyje istorinių pilių, nes čia kasdien zuja vaikai. Joje įsikūrusi Raudonės mokykla. Pilies bokštas siekia 33,5 metro. Nuo jo atsiveria nuostabi Panemunės panorama. Užkopę į Raudonės pilies bokštą grožėjomės įspūdingu vaizdu į Nemuną. Pakilus į bokštą nesinorėjo leistis žemyn, tačiau turėjome. Nusiledę  Raudonės pilies parke atradome didžialapę liepą, turinčią septynis kamienus. Draugiškai apsukę ratuką aplink Raudonės pilį, patraukėme Panemunės pilies link. Gaila, kad negalėjome išvysti Panemunės pilies, nes dėl restauracijos darbų lankytojai nepriimami jau nuo 2009. Tačiau galėjome pasivaikščioti nuostabiame parke su kaskadiniuose tvenkiniuose benardančiomis antytėmis.

Kitas mūsų sustojimas buvo viena iš garsiausių pagonybės laikų šventovių, kurioje mūsų proseneliai garbino savo dievus – Rambyno kalnas. Rambyno kalnas nuo seno baltams turėjo sakralinę reikšmę. Svarbiausiu šventvietės simboliu buvo aukų akmuo. Nuo tų laikų sklandė kalbos apie garsią Ramigės pilį stovėjusią ant Rambyno kalno ir apie nesuskaičiuojamus lobius pakastus Rambyno kalno papėdėje. Taip pat užsukome į knygnešio Martyno Jankaus sodybą, kurioje puikiai praleidome laiką ir dar labiau praplėtėme savo žinių akiratį.

Pavakarę pasiekėme vienintelį Lietuvos miestelį saloje – Rusnę, kur apsistojome mus draugiškai priėmusioje Rusnės specialiojoje mokykloje. Ten kaip ir visą dieną puikiai leidome laiką: sportavome, turėjome galimybę apžiūrėti gražiausius salos kampelius plaukdami kateriu. Tokiu būdu keliaudami vaizdingomis Nemuno deltos upėmis pajutome glaudesnį ryšį su unikalia Rusnės gamta, pamatėme daugiau salos grožybių negu būtume pamatę keliaudami kitu transportu. Rusnė įsikūrusi Nemuno deltoje tarp Skirvytės ir Atmatos upių. Miestelį nuo Rusijos skiria tik Skirvytės upė, o vienintelis kelias į salą – tiltas per Atmatos upę. Rusnės sala yra visa išvagota upelių.

Antrą ekskursijos dieną mūsų laukė pažintis su Rusnės žvejų buitimi etnografinėje Kazimiero Banio sodyboje, grožėjimasis Kuršių marių gamta paukščių žiedavimo stotyje Kintuose ir poilsis Baltijos jūros paplūdimyje.

Neišdildomą įspūdį paliko praleistas laikas Ventės rage. Visi žino Nidą, Juodkrantę. Daugelis yra ten buvę ir žvelgę į kitą marių krantą, tolumoje virpančius sausumos kontūrus ir uždavę sau klausimą – o kas ten, kur dangus susilieja su vandeniu, kokia ten žemė ir kaip iš ten atrodo pasaulis? Tik nedaugelis žino, kad ten yra Ventės ragas. Su vienišu švyturiu, pastatytu tarsi ant paties pasaulio krašto, ir žmonėmis, kurių akyse atsispindi tik vanduo ir dangus. Jie žieduoja paukščius, kad galėtų sekti jų kelionę per dangų. Labai smagu, kad turėjome progą išvysti vieną iš geriausių vietų Europoje stebėti migruojančius paukščius – Ventės ragą.

Paskutinis mūsų kelionės taškas buvo – Baltijos jūra. Atvykę į Klaipėdą, turėjome progą puikiai praleisti laiką Baltijos jūros paplūdimyje. Vaikai nepabūgę vėjo ir dar nesušilusio jūros vandens skubėjo maudytis, mūsų mažiausieji moksleiviai Baltijos jūrą išvydo pirmą kartą…

Ši kelionė praplėtė mūsų akiratį, pagilino istorijos žinias, paliko neblėstančius įspūdžius, suteikė galimybę susipažinti su kitų mokyklų moksleiviais. Ypatinga ir tai, kad atkampaus Ryto Lietuvos kaimo lietuvių vaikai turėjo galimybę nusilenkti Panemunei ir Mažajai Lietuvai.

Nuoširdžiai dėkojame „Vilnijos“ draugijai, finansiškai parėmusiai mūsų kelionę.

Nuotraukose:

1. Ant Veliuonos piliakalnio

2. Raudonės pilies bokšte

3. Lankomės Martyno Jankaus muziejuje

4. Rusnės žvejų muziejus

5. Baltijos jūra

6. Kelione kateriu Nemuno deltos upėmis

7. Veliuonos muziejus

Mažoji Lietuva Ana Butrim, Ana Gaidiuk, Baltijos jūra, Butrimonių pagrindinė mokykla, Jonas Stankus, Kintai, Kuršių marios, Martyno Jankaus sodyba, Mažoji Lietuva, Nemuno upė, Panemunė, Panemunės (Gelgaudų arba Vytėnų) pilis, Rambyno kalnas, Raudonės pilis, Rusnė, Veliuona, Vilkija