Vilniaus langas
Sunku nuspėti, ar per pastarąjį dešimtmetį subrendusi karta – nūdienos trisdešimtmečiai – yra ką girdėjusi apie Juozą Keliuotį. Žmogų žurnalistą, žmogų nepriklausomybininką, žmogų, palikusį mums kultūros bastioną – žurnalą “Naujoji Romuva”. Šis iliustruotas visuomenės gyvenimo savaitraštis, 1931–1940 metais leistas Kaune ir Vilniuje, paliko mums lietuviškos civilizacijos pradmenis.
J.Keliuotis nebuvo politikas, mokslininkas ar žymus menininkas, nebuvo jis nė verslininkas. J.Keliuotis tapo visuomeninės veiklos švyturiu, nes turėjo tik vieną gyvenimo aistrą – žurnalistiką. Šiai veiklai buvo atsidavęs ne šiuolaikiškai, ne iš pomėgio švinu trenkiančiai “laikraštienai”, ar gliancu žibančiai “žurnalienai”, ir tuo labiau – ne žurnalistikai kaip pelno siekiančiai veiklai. Dabartinė žurnalistų brolija žino, kad spauda formuoja žmonių nuomones, tačiau ji dar geriau žino, jog pinigai formuoja ją pačią. Todėl net profesionalai vargu ar suprastų, kad buvo tokia aistra – leisti įtakingą kultūrinę spaudą kišenėse švilpiant vėjams. Leisti patiriant amžinus nuostolius, karą su cenzūra, gyvenant žvalgantis į praeinančius po redakcijos langais antstolius ir prietaringai vengiant Mickevičiaus gatvės (ten – miesto kalėjimas). Bet taip gyventa, ir tas gyvenimas vadintas laimingu. Gyventa tikint, jog kultūrinė žurnalistika formuoja europinę lietuvių tautą, kad rūpestis ne savimi, o bendru reikalu leis nepražūti lietuviams. Ir J.Keliuotis buvo laimingas – jo tikėjimas davė gausius vaisius. “Naujoji Romuva” tapo valstybine institucija, pakilusia į tokias aukštumas, kad kai nebeliko nei seimų, nei ministrų kabinetų, nei pačios valstybės, “Naujoji Romuva” išliko. Taip, nes žurnalas buvo saugomas ir skaitomas visus tarybinius metus, ir pirštais, ne vien akimis galėjai liesti tikrovę, kurios jau nebebuvo. Liesdamas gi tą spaudos valstybę supratai, kad svetima santvarka – neamžina.
“Naujojoje Romuvoje” skelbė savo publikacijas visas be išimties Lietuvos elitas. Žurnalas suformavo ir patį žodį “elitas”, – ši sąvoka ėmė reikšti ne sėkmę bet kuria kaina, ne kapitalą ir ne valdžią. Elitas reiškė civilizacijos laipsnį. J.Keliuotis ir jo kirpimo inteligentai vedė tautą į Europą, kurioje politika ir biznis turėjo nusileisti kultūrai, o kultūra reiškė, kad žmonės susikalbės nuo Uralo iki Lamanšo. (S.Šalkauskio idėja apie Lietuvą kaip tiltą tarp Rytų ir Vakarų Europos.) Žurnalo orientacija buvo pabrėžtinai prancūziška – ne veltui redaktorius pasirengęs darbui Paryžiuje, – bet “prancūziška” tuo metu reiškė tautinę savigarbą ir europietiškumą.
Tokių žmonių dėka prieškario Respublika išnaudojo paskutiniuosius šansus subręsti didiems išbandymams. Su tokiais žmonėmis mums drąsiau buvo išeiti į nežinią, krentant po epochos barbarų kojomis. Mes spėjome įgauti formą, kurios nebeužmiršome ir kurią galėjome atkurti.
Kas mums dabar iš tos dvasios?
Prieškario inteligentai sukūrė pilietinį patriotizmą. Antrasis ikikarinės nepriklausomybės dešimtmetis buvo lemiamas, to dešimtmečio gyvenimo būdas buvo perkelta į 1988-ųjų atgimimą. Maža to, 1990–2000 metais mes išvengėme kai kurių prieškario dešimtmečio klaidų (pavyzdžiui, supratome, kad prezidentą Lietuvoje galima rinkti tik visuotiniu balsavimu, nes renkant jį Seime, pučo ir valdžios užgrobimo pagunda labai išauga; tai, beje, parodė 1993 metai).
Lietuva po 2000 metų Seimo rinkimų – visai kita. Dabar baigiasi prieškario Respublikos įtaka, mes atitrūkome nuo šaknų. Naujalietuviškas entuziazmas veržiantis “į Europą” J.Keliuočiui atrodytų nesuprantamas ir net laukinis. Durys ir šiaip praviros – kur veržiamasi? Lietuvos europiečiai, Kaune kūrę mažąjį Paryžių, niekuomet nebūtų dainavę prancūziškai, o juo labiau – angliškai. Tautinis orumas ir savigarba neleistų lietuviui-europiečiui traukti “Happy birthday to you”, – būtų gėda. Bet mums nebe gėda. Negėda ir prezidentūroje Valstybės dieną šokti indėnų šokius (taip buvo šįmet).
Tai, kas dabar vyksta mūsų sielose, – kita Lietuva, gal net kitas pasaulis. Su prieškario Lietuvos idealais mes susiliečiame nebent šešėliais. Tiedu lemtingi dešimtmečiai, tie vidinės įtampos, vidinio brendimo kupini 1930–1940 ir 1990–2000 metai – buvo vienas kito verti, vienas su kitu giminiavosi, vienas su kitu rungėsi. Po 2000 m. spalio rinkimų į Seimą mes įžengiame į 1940-uosius – nežinios ir nebe Lietuvos horizontų metus. Puolame į tą nežinią stačia galva (vien ko vertas Lietuvos karių siuntimas į Afganistaną!) Mus pasitiks amerikonizuota Europa? Regis, taip. Mus užgrius svetimos civilizacijos, pabėgėlių armijos iš trečiojo pasaulio? Regis, taip. O kas liks iš mūsų – “minusinio gimstamumo” ir emigracijos tautos? Nujaučiame, kas liks, bet bijome apie tą nežinią net kalbėti.
Mūsų gyvenimas Juozui Keliuočiui būtų artimas gal vienu esminiu bruožu: kad mes dar lietuviai. Šįmet jam būtų sukakę 100 metų. Nusilenkime jam.
