Nuostabus darbas karo metu

Autorius: Data: 2013-12-16, 09:03 Spausdinti

Nuostabus darbas karo metu

Lietuvos bažnyčios istorija

Perloja – nedidukė parapija Merkinės dekanate, Kaišiadorių vyskupijoje. Tarp miškų, prie kelio Vilnius–Gardinas įsikūrusi sena gyvenvietė visada pasižymėjo išskirtinumu. Lietuvą nustebino 1918 m. paskelbusi savivaldą, kurią vėliau pavadino Perlojos Respublika. Pasaulyje siautėjant ekonominei krizei, kunigui Pranui Cibulskui vadovaujant buvo pastatyta Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia ir1930 m. per šv. Pranciškų pašventinta. Po metų perlojiškiai  Perlojos Respublikai atminti pasistatė paminkląVytautui Didžiajam. 1943-iaisiais, siautėjant Antrajam pasauliniam karui, nuostabiu dekoru išpuošiama Bažnyčia.

Dideliais ir gražiais darbais gali didžiuotis perlojiškiai. Sėkmę lėmė ir parapijos ganytojų sumanumas. 1940-ųjų pabaigoje vadovauti Perlojos parapijai paskiriamas jaunas, tik 1938 m. baigęs Kauno kunigų seminariją kunigas Vincentas Andrulevičius.  Jaunas kunigėlis pateko į dar nebaigtą bažnyčią – plikos, pilkos sienos, nebuvo šoninių altorių, suolų, tinkamų durų ir taip toliau. Tačiau kun. V. Andrulevičius pasirodė kaip labai išmintingas, pragmatiškas, gebantis tinkamai išnaudoti susidariusią situaciją. Jis pasinaudojo karo metais dėl indėlių nuvertėjimo dosnesnėmis parapijiečių aukomis ir galimybe pigiau nusamdyti be darbo likusius profesionalius dailininkus ir nusprendė bažnyčią išpuošti aukšto meninio lygio tapyba. Sumanymas gražus, bet parapija kietasprandė, gerokai pavargusi dėl  nuolatinių statybų, nesibaigiančių rinkliavų, o klebonui labai reikėjo parapijos tikinčiųjų pritarimo. Pasakojama, kad buvę įvairių nuomonių: vieni siūlė sudėti grindis, kiti – suolus, altorius, langus, duris padirbdinti ir panašiai. Tačiau klebonas kliaudamasis Dievu buvo, anot Šv. Rašto, „gudrus kaip žaltys“. Jis tarp daugybės nuomonių pasinaudojo didelės šeimos parapijietės Elenos Pigagaitės-Česnulevičienės, kurios vyras patarnavo bažnyčioje, giedojo, išsakyta mintimi, kad jai norėtųsi išpaišytos bažnyčios. Reikia manyti, kad klebonas jau buvo apsisprendęs, tik reikėjo aiškesnio palaikymo, ir toji parapijietės šviesi, greičiausiai klebono įtakota svajonė buvo pradėta skubiai įgyvendinti.

1943 m rugpjūčio 8 d. buvo sudaryta sutartis su akcinės bendrovės „Statyba“  Vilniaus skyriaus vadovu inžinieriumi Broniumi Galiniu, patvirtintas bažnyčios dekoro projektas, darbų sąmata ir terminas. Numatyta darbus baigti tų pačių metų gruodžio 1 d.; neįtikėtinai trumpas laikas gigantiškiems darbams atlikti. Darbai buvo pradėti nedelsiant, tikriausiai kun. V. Andrulevičius buvo daugybę paruošiamųjų darbų atlikęs, nes projektas jau buvo parengtas. Darbams vadovavo profesorius Jurgis Hopenas su savo pagalbininkais – Vilniaus dailininkų grupe: Leonardu Torvirtu, Ona Torvirtiene, Ignu Bagdonavičium, Edvardu Sinkevičium ir Leonardu Januškevičium.

Ir šiandien užrašas bažnyčios sienoje – darbus liudijantis dokumentas: „Didesnei Dievo garbei ir sielų išganymui, Jo Ekscelencijai Kaišiadorių vyskupijos vyskupui Teofiliui Matulioniui leidus, Perlojos bažnyčios administratoriaus kun. Vincento Andrulevičiaus rūpesčiu su bažnytinio komiteto vyrų: Antano Ciūnio, Jono Svirsko, Raulo Baublio, Zigmanto Baublio, Zigmanto Stankausko, Mykolo Bučinsko, Vincento Marčinsko ir kitų gerų vyrų pagalba, su parapijiečių parama, kaimyninių parapijų pagelbėjimu, ši bažnyčia išdekoruota 1943 met. laikotarpyje nuo Švenč. Pan. Marijos Ėmimo į Dangų šventės ligi Švenč. Pan. Marijos Nekalto Prasidėjimo šventės. Dekoraciją atliko dailės-meno prof. Jurgis Hoppen’as su penkių savo mokinių pagalba, darbą globojo AG Statyba AB Vilniaus skyrius, jo dir. dipl. inž. B. Galinis.“

Buvo pats karo įkarštis, tačiau kun. V. Andrulevičius, laisvai kalbantis vokiškai, ėmėsi labai avantiūriško darbo – jis persiviliojo Lentvario bažnyčioje dekoravimo darbus atlikusius profesionalius dailininkus. Gal todėl, kad dar jaunas, nes situacija buvo visiškai nepalanki. Trūko net pačių būtiniausių reikmenų – dažų, nes visos žaliavos, reikalingos freskoms tapyti, buvo vadinamosios strateginės, skirtos tik karo reikmėms. Sakoma, kad dažų pakako tik keletui paveikslų, ir vėl į pagalbą suskubo perlojiškiai. Mergaitės skubėjo skinti nueinančios vasaros žiedus, bernaičiai lupo nuo malkų žieves, o moterys rinko kiaušinius ir upėmis tekėjo kuo liesesnis pienas. Visą šį turtą gabeno prof. Jurgiui Hopenui, kuris savo sumanumo dėka pagal senovės dailininkų receptus gamino dažus. Visos sienos beveik ištisai padengtos tapyba, ir figūrinės-ornamentinės detalės nutapytos dažais ant sauso tinko. Naudojama ir sgrafito technika – ornamentais išdekoruotos sienos, triumfo arka, vargonų parapetas. Bažnyčia išpuošta itin aukšto meninio lygio sienų tapyba, joje gausu ir valstybinių bei patriotinių akcentų.

Visą sovietmetį Perlojos bažnyčia buvo kaip Nepriklausomos Lietuvos ambasada – pakeli akis į skliautą, o čia Vytis, Gedimino stulpai, Jogailaičių kryžius,  trispalvė, Vytauto Didžiojo portretas, Lietuvos ir ateitininkų himnai. O ir visas dekoras šviečia geltonos, žalios ir raudonos spalvų pustoniais.  Ir, žinoma, romantinis Perlius su lozungu: „Už Perloją ir visą Lietuvą!“.

Šiandien sunku pasakyti, ar kun. Vincentas Andrulevičius rinko kas turi būti vaizduojama, kokie užrašai, ar prof. Jurgis Hopenas, kaip projekto autorius, diktavo, tačiau visas dekoras yra itin iškalbingas, ties kiekvienu lopinėliu stabtelėjusi akis pagauna kvietimą rinktis Kristų. Kun. V. Andrulevičiaus sesuo Adelė yra pasakojusi, kad ištisas valandas brolis svarstydavęs, kokias pasirinkti paveikslų temas.

Perteikiama vieni svarbiausių krikščionybės istorijos momentų: skliaute „Jėzaus gimimas“, „Atsimainymas“, „Nukryžiuotasis“, „Švč. Mergelės Marijos vainikavimas“. Paveikslus lydi Šventojo Rašto ištraukos. Kaip sako šv. Tomas: „Reikšdami pagarbą paveikslams, mes garbiname tai, ką paveikslai vaizduoja“.

Triumfo arkos galuose yra dvi kompozicijos su šventaisiais: kairėje – Lietuvos karalaitis šv. Kazimieras, dešinėje – šv. Vincentas Paulietis, klebono Vincento Andrulevičiaus globėjas.

Perlojos bažnyčioje puikiai atliepia Grigaliaus Didžiojo pasakymas, kad „paveikslai naudojami šventyklose tam, kad tie, kurie nemoka skaityti ir rašyti, žiūrėdami į sienas skaitytų tai, ko nepajėgia perskaityti knygose“. Nors labai sudėtingomis sąlygomis, juk didžiąją darbų dalį teko atlikti rudenį, šaltoje, drėgnoje, mūrinėje bažnyčioje, dekoro darbai atlikti laiku. Dailininkams sumokėta beveik triskart didesnė suma, tačiau jau niekas nebekėlė klausimo dėl pinigų, grožis pavergė visų širdis ir protus.

Sakoma, kad pirmąją Perlojos bažnyčią pastatydino dar Vytautas Didysis, mat gyvenvietė yra prie didžiojo kunigaikščių kelio. Šiandien stovi mūrinė, vienabokštė, neoromaninio stiliaus bažnyčia – viena gražiausių Dzūkijoje, o vidaus dekoru lenkianti ir didžiųjų miestų bažnyčias. Šįmet sukanka 70 metų, kai bažnyčia tapo nuostabiu meno kūriniu, kurį verta nemačiusiems pamatyti, o mačiusiems – giliau pažvelgti į atskleidžiamą krikščionybės mintį.

Marija LŪŽYTĖ, Perloja

Istorija



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra