Nuolankus būrų pamaldumas – Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ pagrindinė ašis

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Kalbant apie sinkretizmą, poeto ir kunigo Kristijono Donelaičio kūryboje Biblija, palyginus su tuometine dažno jos skaitymo/citavimo praktika, mažai figūruoja.

Lietuvių poeto „Metuose“ labai nedaug randama tiesioginių citatų ar parafrazių; kur ne kur sumirga vienas kitas biblinis įvaizdis (Adomas ir Ieva, „prarakai“, Dovydas). Poemoje jaučiamos netiesioginės Biblijos populiarizacijos per pamokslus ir postiles.

Kaip krikščionių dvasininkas būrų poetas savo užrašuose gausiai, o grožinėje kūryboje mažai, operuoja Biblijos įvaizdžiais, citatomis arba nuorodomis į atitinkamas jos vietas. „Metuose“ tiesioginių aliuzijų į Bibliją retai pasitaiko: poemoje po vieną kartą minimas Biblijos motyvas apie pirmųjų žmonių Adomo ir Ievos išvarymą iš Rojaus, „šventųjų prarakų žodžiai“, Dovydo psalmių atgarsiai („Kaip švents mums praneša Dovyds…“), žmogaus ir žolės, ypač žmogaus ir pumpuro paralelė.
 
Tarybinio literatūrologo Leono Gineičio (1920-2004) pastebėjimu, čia kur kas dažniau operuojama sąvoka Dievas (pagal J. Kabelkos žodyną 103 kartus), tačiau dažniausiai liaudiško priežodžio prasme („želėk Dieve“, „Dieve duok“). Dievą, kuris ne tik „kožną […] vis su pasimėgimu sotin, bet ir dėl žmogaus griekų […] vargina svietą“, poetui primena visi gyvi padarai (gervinas, lakštingala, gandras). „Metuose“ palyginti yra nuosaikių konfesinių terminų; jie sutinkamai veikėjų monologuose: angelas – (1 kartą), mišia (2), kunigas (4), krikščionis (6), bažnyčia (8), poteriai (9). Dar labiau patraukia dėmesį K. Donelaičio santykis su  Kristumi. Įrašydamas metrikų knygose savo kūrybos maldelių, poetas kartais vis pamini Jėzaus vardą, tačiau grožinėje kūryboje randame tik vienintelį atvejį – „Pons Kristus“ – Selmo monologe. O surinkimininkai labai dažnai minėdavo šį vardą, jo kančias savo maldose ir giesmėse.

Nors dauguma K. Donelaičio mokytojų Karaliaučiaus universitete priklausė pietizmui (Pietizmas – tai moralinis žmogaus atsinaujinimas, giliai dievobaimingas krikščioniškas pamaldumas bei atsisakymas pasaulietiškų tuštybių, darbais pasireiškiąs meile artimui; tokio nusiteikimo guvi srovė pradedant XVII amžiumi buvo nukreipta prieš viešosios Bažnyčios ortodoksinį sustingimą) (žr. „Pietizmas Mažojoje Lietuvoje“ http://www.mazoji-lietuva.lt/article.php?article=449), Kristaus vardas „Metuose“ paminimas tik vieną kartą: „Ir pats pons Kristus pats bei jo mokintinių raštai“ (RG 112).  Bet bažnytinių knygų pastabose būrų poetas rašo apie „šventuosius pėdsakus Jėzaus, palikusio mums pavyzdį, ir apie mūsų švenčiausią Jėzų, kuriam velnias kažką prikišo“ (Gineitis, 2002, 185).

Be Biblijos ir giesmynų, autorius bus naudojęsis ir kitais religinio mokymo raštais, ypač pamokslų rinkiniais – postilėmis. Besiremiant „Metų“ turiniu (konfesine didaktika) ir stiliumi (kreipiniais: „girdėkit“, „klausykit“), istorinėmis analogijomis yra pagrįstai manoma, kad K. Donelaičio kūriniai buvo skaitomi iš sakyklos. „Bene todėl religinės populiarizacijos motyvai girdimi „Metų“ veikėjų pietistų Selmo, Lauro monologuose, o kartais ir autorinėje kalboje“ (Gineitis, 1990, 354). Antai pagrindinis „Metų“ veikėjas „šaltyšius pareigingasis Pričkus“ platėliau pasakoja apie pirmųjų tėvų – Adomo ir Ievos – nupuolimą, tačiau kūrinio autorius šį epizodą ne tik transformuoja pagal pietistinius savo laikų pamokslus, bet dar ir savitai pritaiko prie kuriamo veikėjo mentaliteto bei gyvenimiškos patirties, vadinasi, panaudoja psichologinės charakteristikos reikalui. Taip traktuojamas epizodas, vietoje bažnytinės sakralinės, „Metuose “ įgyja pasaulietinę mitinę tonaciją. Dovydiškų verstų giesmių aidai girdėti ir poemoje: „Mes silpni daiktai, kaip švents mums praneša Dovyds, / Nei žolelės ant laukų, dar augdami, žydim“ (VD, 44).

K. Donelaičiui labai svarbu didaktiškai paaiškinti būrams jų žemiškųjų vargų, sunkaus gyvenimo priežastis. Pavyzdžiui, anot literatūros tyrinėtojos Dalios Čiočytės, „Pavasario darbuose“ vargų priežastis aiškina bibline legenda apie pirmuosius žmones: „Ak, Adom! Tu pirms žmogau išdykusio svieto, / Tu su savo Ieva, sode pavasarį švęsdams / Ir gėrybes uždraustas slaptoms paragaudams, / Sau ir mums, nabagėliams, daug padarei vargelių. / Dievs, tave koliodams ir žemę visą prakeikdams, / Dėl raspustos tos iš rojaus išmetė laukan / Ir su rūpesčiais tavo duoną paliepė valgyt“ (PL, 25); „Ak, Adom! Tu, peržengdams prisakymą dievo, / Sau ir mums padarei vargus ir didelę bėdą.“ (PL, 26). Pateikiama ironiška pirmosios nuodėmės pasekmių traktuotė: „…kiek džiaugsmo judu sulaukėt, / Kaip susivaidijęs ant lauko juma sūnelis / Barės rūstaudams, ir brolis numušė brolį?“ (PL, 25-26) ir pastanga suprasti pirmuosius žmones – jie nežinoję tų pasekmių „Tu su savo Ieva juk dar nebuvote bandę, / Kaip jūsų veislės pulks ant svieto šio prasiplatins / Ir kiek vargo jums jisai padarys užaugdams“ (PL, 25).

Švietėjiškame kontekste natūraliai aktualizuojama Adomo ir visų žmonių bendrumo idėja (mes, kaip tu). Vargo būtį poemos autorius motyvuoja perfrazuodamas biblinį priesaką Rojų prarandančiam žmogui („Darbo reik, nes kožnam dievs paliepė valgyt“ (RG, 91)). Vargas aiškinamas ir saiko idėja (motyvuota antikos bei klasicizmo estetikos), teigiant Dievo dosnumą: „Dosningas Dievs kiekvieną žino pasotint; / Ale su pilnoms saujoms mus vis šert nežadėjo“ (ŽR, 142) (Čiočytė, 1999, 64).

Konkrečių veikėjų lūpomis poetas apmąstydamas nedoro žemiškojo žmonių gyvenimo priežastis ir pasekmes, akcentuoja ne fatališką biblinį prigimtinės nuodėmės ir neišvengiamos bausmės postulatą, o humanistiškai etinį žmogaus asmeninės atsakomybės už savo elgesį aspektą.

K. Donelaitis savo nenumaldomą rūpestį ir skausmingą nerimą dėl visai lietuvininkų kaimo bendruomenei, pačiai jos egzistencijai iškilusios grėsmės, perkėlė į didžiausio dvasinio jos autoriteto Selmo, pagal savo polinkius ir gebėjimus gal net galimo surinkimininkų sakytojo (nors poemoje apie tai nekalbama), interesų ratą, pavertė gausių ir plačių jo kalbų vienijančia ašimi. Šis senas būras, ištikimiausias lietuvininkų bendruomenės papročių ir įpročių, jos agrarinės kultūros tradicijų saugotojas ir atkakliausias gynėjas, apie grėsmę, iškilusią ne tik darniai ir nuosaikiai kaimo gyvensenai, bet ir pačiai lietuvininko būro sielai, ypač jo dorovingumui, visur ir visada byloja su didžiausia širdgėla, kai kada ir su neviltim, bet dar nepraradęs vilties ir tikėjimo dvasine savo gentainių sveikata, jų atsparumui blogiui, kurį jis paprastai nusako šėtono ir pragaro įvaizdžiais. Katalikškos pakraipos išeivijos literatūros istoriko Jono Griniaus (1902-1980) manymu, K. Donelaičiui Selmas yra pagirtinas „gaspadorius“, nes kaip dera doriems krikščionims vykdo Dievo valią. Nors poetas to tiesiai nepasako, bet Selmas yra kaip tikras pietistas, lietuvininkas surinkimininkas, krikščioniškos lietuviškos kaimo išminties Saliamonas. Todėl niekas labiau nesupranta rankų darbo vertės kaip Selmas, nes darbas yra Adomo palikimas bei Dievo valios vykdymas.

Selmas karštai smerkia Bažnyčios bei mokyklos šmeižėjus, kurie esą slegiami mokesčių, ir godžius svetimų įpročių pamėgdžiotojus malonumams. Jis puikiai auklėja savo vaikus, pamokslauja prieš keiksmus ir apgaules, liūdi, kaip viskas prie senojo „amtmano“ buvę gera ir gražu. Selmas prabyla didinga malda, rodančia K. Donelaitį esant tikrą poetą. Jis providentiškai teigia, kad Dievas taip norėjęs ir patvarkęs; ponai turi viešpatauti, kaip nori Dievas, o būrai būti neturtingi ir prislėgti. Išimtinė kilmingųjų padėtis nėra joks nuopelnas, ir smerktina, kai dėl to didžiuojamasi. Pamaldusis Selmas ne ponas, o būras. Jo namai prasti, valgis paprastas, jis geria vandenį ir „puspyvę“, vilki naminiais „trinyčiais“, žiemą skranda. Bet, nepaisant sunkių laikų, kai tenka valgyti barščius ir plutas, „jis tvarkingai moka mokesčius vyresnybei, bažnyčiai ir mokyklai. [Jo namas – aut. past.] išpuoštas kaip bažnyčia, stalas su šventomis knygomis kaip altorius. Bet knygos skaitomos, to jau vaikai moka. Po dienos vargų ir darbo, pasidžiaugiama maldinga psalme ar giesme, ir taip palengvinamos žmogaus būties kančios“ (Gineitis, 2002, 138).

Poetas Selmo lūpomis apgailestauja, kad dar daug yra pasaulyje netikinčių į Dievą: „Ak!“ tarė Selmas, „jau per daug yr sviete bedievių, / Ant kurių liežuvio velniai šokinėja / Ant kurių liežuvių vis velniai šokinėja.[…] Su perkūnais ir velniais iš patalo kopia. / O paskui jis, taip savo namą prakeikęs, / Su visais velniais šeimyną ragina dirbti. / […] Su tokiom žegnonėms pekliškoms įžegnojęs, / […] Taip jis su velniais išauštant imasi darbus“ (VD, 46). Kaip matyti, visa donelaitiško „bedievio“ diena praeina besikeikiant ir velnią begarbinant, pamiršus poterių kalbėjimą ir tikrąjį Dievą. Anot K. Donelaičio, lietuvininkui yra didelė gėda būti tokiu bedieviu; jis daro gėdą visai Lietuvai: „Kad lietuviškas tūls smirdas irgi bedievis / Lietuvai ir lietuvininkams mums gėdą padaro.  Taip ant svieto jau, kaip mums švents praneša raštas, / Vis pulkelis miels viernųjų buvo mažesnis, / Kaip ans durnas pulks nelabųjų irgi bedievių“ (RG, 112). Autorius netikinčius pietistiškai gėdina ir gąsdina amžinu pražuvimu – „pekla“: „Ak jūs, neprietėliai! Jūs, išpiudyti bedieviai! / Ar nesibijotės, kad jus pekla prasivėrus, / Taip šventas dienas atšvenčiant, tuo pražudytų? / O nesigėdite tarp krikščionių dar pasirodyt“ (RG, 110).

Už tai, kad ir šiemet gyvi bei sveiki būrai sulaukė šiltų dienų, turi dėkoti Visagaliui: „Ak“, tariu, „kaip visai niekings mūsų veikalas amžio. / Mes silpni daiktai, kaip švents mums praneša Dovyds, / Nei žolelės ant laukų, dar augdami, žydim“ (VD, 45). Taip pamokslauja dorasis būras Lauras, sakydamas, kad žmonių gyvenimas kaip trapios trumpaamžės žolelės.

Poetas gailisi praėjusių laikų, nes tuomet visi į Dievą tikėjo ir Jo bijojo: „Ak! Kur dingo viežlybums jau mūsų gadynių“ (RG, 90), „Ak tu, švents dieve! kokią gi gadynę sulaukėm. / Ak, kokios tamsybės jau apjekino svietą! / Pons ir tarnas jo peklon tik bėga ir bėga. / Dievą viens nieku laikydams“ (ŽR, 123-124). Kvailu pataikūniškumu ypač piktinasi K. Donelaitis; juk Dievo niekam nevalia paniekinti. Jį turi gerbti būrai ir ponai, nes tik iš Jo malonės viską gauna. Pagirtinas Selmas ragina būrus atsisakyti savo netikusio būdo ir dar primena Dievo „zokaną“: „Taigi pameskim jau tokį netikusį būdą“ (ŽR, 124-125). Reikia džiaugtis Dievo duotomis gėrybėmis ir jas vertinti bei protingai naudoti: „Ar ne gerai, kad dievs ugnelę mums dovanojo? / Bet ir malkos reik, kad nori stubą pašildyt“ (ŽR, 126). Ir nepamiršti Aukščiausiajam, kuris dovanojo ugnį, padėkoti už viską – moko Pričkus.

Dievo valia viskas yra padaryta taip, kaip šiuo metu yra ir tuo visi privalo „pasikakinti“ ir nenuliūsti dėl savo dalios, juk Aukščiausias viską sutvarko taip, kaip būtų geriausiai: „perdaug dėl to nenusiminkim! / Juk be dievo sviete nieks negal nusiduoti.“ (ŽR, 138). Svarbiausia (tiek būrams, tiek ponams) – sąžiningai dirbti savo darbus, – išmintingai pamoko Selmas. Jis dar ir rūsčiai primena, kad tik Visagalis lemia kiekvieno blogo žmogaus likimą ir ypač ponai privalo teisingai atlikti savo luomo pareigas, nes jiems galia duota vykdyti teisingumą, prieš kurį jie dažnai nusikalsta. Tam turi galią ir valią tik pats Dievas: „Dievs ant sosto prakilnaus tau paliepė sėstis […] Algą kiekvienam, kaip pelnęs yr, sudavadys.“ (ŽR, 138-139). Pagrindinė „Metų“ idėja yra teocentrinė: Viešpats paleido žmogų į pasaulį, paskyrė vietą bei darbą, juo rūpinasi ir neapleidžia, tačiau taip pat ir reikalauja sąžiningai atlikti pareigas.

Liūdnai su nostalgija senyvas Selmas kalba apie žmonių dienelių trumpumą, apie visišką nežinomybę, kuri visus užvaldo ir pateikia daug klausimų be atsakymų: „Ak, kaip veikiai žmogiškos nudyla dienelės!“ (ŽR, 143-144). Didžiausio būrų autoriteto dievotojo Selmo oracijose dažniausiai iškyla mintys apie žemiškojo gyvenimo pabaigą, pranašaujamą Naujajame Testamente. Tačiau poetas niekur nebando atkurti Biblijos scenų, kuriomis siektų pašiurpinti skaitytojus. Dievas gerai žino visus atsakymus ir seniai yra sumanęs, kaip gyvens kiekvienas  žmogus: „Tu pirm amžių, kaip mes dar dūmot negalėjom, / Jau išmislijai, kaip kartą mes prasidėsim“ (ŽR, 144-145). Taip jis pamokslauja, kaip koks sakytojas surinkime. Jie nieko neišmano ir nežino, ką Dievas jau yra sumanęs, bet turi pasitikėti ir nuolatos prašyti  Jo malonės ir paramos: „Tu dar ir toliaus mus išlaikyti galės / Rūpink tėviškai, kad vėl jau vasara rasis“ (ŽR, 146-147). Nuolankiai prašo Dievo kaip tikras pietistas Selmas, vadindamas Aukščiausiąjį savo „tėtučiu“. Tai, visiško nusižeminimo ir didžiulės meilės Jam retorinis mažybinis kreipinys, toks pat kaip nuolankių surinkimininkų maldose.

„Bet ir viežlybų krikščionių dar nepristokom“ (RG, 111). Taip Selmas tebetiki kaimo bendruomenės dvasiniu sveikatingumu, įkūnytu krikščioniškosios pasaulėjautos ir patriarchalinės gyvensenos tradicijose. Poetas Selmo lūpomis, norėdamas paaštrinti sugedusiai dabarčiai gresiantį pavojų, pasiremia net Šventojo Rašto žodžiais: „Taip ant svieto jau, kaip mums švents praneša raštas“ (RG, 111). Istorikai yra pastebėję, kad vaizduojamuoju laikotarpiu vokiečių pamaldumas išties buvo daug mažesnis negu lietuvininkų.

Literatūra:

1. PL, VD, RG, ŽR, fragmentas, 1956: Donelaitis Kristijonas, Metai, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956.
2. Čiočytė, Dalia, 1999: Biblija lietuvių literatūroje. Santykio variantai: imitacija, transformacija, deformacija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999 (serija „Naujosios literatūros studijos“).
3. Gineitis, Leonas, 1990: Kristijonas Donelaitis ir jo epocha. Monografija, Vilnius: Vaga, 1990.
4. Gineitis, Leonas, 2002: Iš vokiškųjų raštų apie Kristijoną Donelaitį, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002 (serija „Senoji Lietuvos literatūra“).
5. Grinius, Jonas, 2001: „Kristijono Donelaičio sužalotas veidas“, Egzodo Donelaitis: lietuvių išeivių tekstai apie Kristijoną Donelaitį, Vilnius: Aidai, 2001, 261-302.
6. Kabelka, Jonas, 1964: Kristijono Donelaičio raštų leksika, Vilnius: Mintis, 1964.

Nuotraukoje: K. Donelaičio kūrinys „Metai“

Voruta. – 2007. bal. 21, nr. 8 (626), p. 1-2.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra