Irma STADALNYKAITĖ, Trakai

Antanui Lesiui įteikta Stanislovo Rapolionio premija

Stanislovo Rapolionio mirties dieną, jau devintą kartą buvo įteikta Stanislovo Rapolionio premija už kultūros, švietimo, tautiškumo, istorijos sklaidą ir puoselėjimą Pietryčių Lietuvoje. Šis lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ globojamas renginys, kaip įprasta, vyko S. Rapolionio biusto puošiamoje Šalčininkų r. Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijos aktų salėje. Gimnazijos direktorė Danuta Zuzo neslėpė džiaugsmo, kad jau nebe pirmus metus gimnazijai tenka tokia garbė organizuoti Stanislovo Rapolionio premijos įteikimo ceremoniją. Šiemet į šventę atvyko ir Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijos mokinių dainų, deklamavimo bei kankliavimo klausėsi Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Regioninių mokyklų skyriaus vedėjas Jonas Vasiliauskas, Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento darbuotoja Ramutė Zungailienė, Vytauto Landsbergio fondo valdybos pirmininkė prof. Gražina Landsbergienė, šiame fonde dirbanti Onutė Miliauskaitė, Rytų Lietuvos mokytojų sąjungos pirmininkė Danguolė Sabienė, „Versmės“ leidyklos projektų vadovas Andrius Biziulevičius, trys premijos laureatai – lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis (2009), pedagogas, menininkas, kultūros veikėjas Vytautas Dailidka (2005), „Vorutos“ laikraščio steigėjas, leidėjas ir vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius (2011), pulkininkas Arūnas Dudavičius ir, žinoma, š. m. premijos laureatas, pedagogas, istorikas, daugybę metų savo straipsniais „Vorutai“ talkinęs Antanas Lesys* su žmona Jovita Niūniavaite-Lesiene.

Stanislovo Rapolionio darbų tęsėjai

Pasveikinusi svečius gimnazijos direktorė D. Zuzo žodį perleido lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkui A. Masaičiui. Jis gausiai gimnazistų auditorijai priminė, kad savo vaikystę Eišiškių apylinkėse praleido, čia išaugo ir lietuvių tautos ąžuolas, vienas iš Karaliaučiaus universiteto steigėjų, profesorius, lietuvybės puoselėtojas Stanislovas Rapolionis (~1500–1545 m. gegužės 13 d.). Apgailestavo, kad ši asmenybė nesuspėjo nuveikti tiek daug, kiek ketino, pernelyg trumpas buvo jo gyvenimas. Vis dėlto smagu, kad S. Rapolionio vardą tebežymi mūsų tautai vertingi ir kilnūs šių laikų Lietuvos kultūros ir švietimo veikėjų darbai – regis, nesiliauja tas gėris, keliaujantis laiku iš pat XVI a. Džiugu, kad vis gausėja premijos laureatų gretos – tokia premija jau įteikta Vytautui Dailidkai (2005), dr. Algirdui Kavaliauskui (2006), Viktorijai Lapėnienei (2007), Antanui Karmonui (2008), Algimantui Masaičiui (2009), Jonui Bajorūnui (2010), Juozui Vercinkevičiui (2011), Valentui Šiaudiniui (2012). Šiek tiek praskleidus istorinį kontekstą, buvo pristatytas ir premijos laureatas Antanas Lesys, pristatyti jo darbai ir nuopelnai ne vien Pietryčių Lietuvos, bet ir visos Lietuvos kultūrai, istorijai. Tai daug patirties sukaupęs istorijos mokytojas ir žurnalistas, daugybę metų paaukojęs Šalčios kraštui, jo istoriniam tyrinėjimui, o 2012 m. drauge su žmona išleidęs pabrėžtino aktualumo mokytojams ir jaunajai kartai knygą „Kova už Šalčininkų kraštą ir lietuvybės išsaugojimą“, tais pat metais buvo parengta ir knyga „Bažnyčios riteris“, atskleidęs skaitytojams kun. Juozo Zdebskio gyvenimą ir žūties aplinkybes.

„Visą gyvenimą buvau mokytojas ir likau mokytojas“

Iš A. Masaičio rankų priėmęs premiją, A. Lesys ją paskyrė savo žmonai Jovitai – „bendramintei, bendražygei“, su kuria susipažino Poškonyse (Šalčininkų r.). Jie daugelį metų drauge dirbo, mokytojavo. Laureatas negailėjo padėkų garbiems svečiams, asmenims, publikavusiems jo parengtus straipsnius, leidusiems knygas. Pasakojo apie medžiagos savo publikacijoms rinkimą: „Archyvuose darbas sunkus, nes pavadinimai (vietovių – red. pastaba) yra iškraipyti. Yra storos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro parengtos knygos, jos neturi abėcėlinių rodyklių, taigi taip visus septynis tomus peržiūrėti reikėjo. Su žmona sudarėme tuometį Šalčininkų krašto mokytojų sąrašą. Kodėl sudarėmė? Todėl, kad tautybės susimaišė – vieni lenkais, kiti lietuviais pasirašinėjo ir buvo labai sunku atskirti.“ A. Lesio ir jo žmonos darbas neapsiribojo vien archyvais ir pedagoginiu darbu. Supratęs, kad dirbant vien mokykloje nepavyks surinkti pakankamai istorinės medžiagos savo mokiniams ir leidiniams, pats ėmėsi tiesioginio istorijos tyrinėjimo – A. Lesys pasakojo apie judviejų su žmona keliones po Pietryčių Lietuvos kaimus, pabrėžė istorijos liudytojų pasakojimų svarbą, prisiminė žmones, su kuriais teko susitikti, kurie padėjo sukaupti daug istorinės ir kraštotyrinės medžiagos (rašytinės, garsinės, vaizdinės) knygoms ir straipsniams, stebėjosi tvirtu sutiktųjų tikėjimu išsaugoti lietuvybę savo šneka ir dainomis.

Kaip tikras pedagogas siekdamas auginti salėje susirinkusių gimnazistų pasididžiavimą savo kraštu ir kartu, regis, ieškodamas tų, kurie atėjus laikui tęs dar paties S. Rapolionio pradėtą darbą, paminėjo visus rengusius publikacijas apie Šalčininkų kraštą: Bronių Kviklį – žurnalistą, kalbininkus: Antaną Salį, Zigmą Zinkevičių, dabartinį „Vilnijos“ draugijos pirmininką Kazimierą Garšvą, istoriką, vertėją, Vilniaus krašto visuomenės veikėją Vincą Martinkėną, Stanislovą Buchavecką, Izidorių Šimelionį. Aptarė minėtų asmenų publikacijas, aprašytą istorijos tarpsnį ir užsiminė apie būsimąjį leidinį – ketvirtąją knygelę „Gyvenimo upės versmė“, kur bus pateikta naujos archyvinės medžiagos apie Dieveniškių kraštą. Savo kalbos pabaigoje A. Lesys atsiskleidė ir kaip poetas – jis padeklamavo du savos kūrybos eilėraščius iš almanacho. O paskutinė frazė buvo ši: „Visą gyvenimą buvau mokytojas ir likau mokytojas. Kiekvienas iš Jūsų, kurie čia sėdit, kad ir svečiai, turėjot mokytojus, ir ateity vis tiek turėsit mokytojų… Tas kelias yra labai prasmingas, nes mokytojas – tautos švietėjas ir auklėtojas.“

Vytauto Landsbergio fondas – dėmesys kultūrai, švietimui, jaunajai kartai

A. Lesiui ir jo žmonai Jovitai už bendrą darbą dėkojo prof. Gražina Landsbergienė, už jų indėlį ir veiklą įteikė Vytauto Landsbergio fondo dovaną. Ji teigė, kad „dėka tokių žmonių formuojasi mūsų skruzdėlynas, mūsų pažinties skruzdėlynas, mūsų tautos savimonė <…>. Mums visą laiką primenama, kas mes esam, iš kur mes esam ir kuo mes turime tapti, ką mes turime saugoti, dėka tokių žmonių, kurie pasiaukojančiai dirba.“ Profesorė pasveikino ir visus susirinkusiuosius: „Aš linkiu Jūsų mokyklai ir visiems mokiniams, kad jūs suteiktumėt ir savo šaliai džiaugsmo ateidami, peržengdami mokyklos slenkstį, įgydami žinių, nes čia jūs formuojatės kaip žmonės, įgaunate brandos ir pasirenkate savo kelią, todėl labai linkėčiau, kad rastumėt, kas padės peržengti šitą slenkstį.“ Ši garbi viešnia džiaugėsi žaidimų aikštele, kurios atidarymas įvyko iškart po Stanislovo Rapolionio premijos įteikimo ceremonijos. Šią aikštelę gimnazijai padėjo įrengti, lėšų skyrė Vytauto Landsbergio fondas ir Jungtinių Amerikos Valstijų išeivis Albinas Markevičius. Fondui gimnazija yra dėkinga ir už 2012 m. pradinių klasių mokiniams įrengtą žaidimų kambarį „Vaikystės pasaka“.

Sveikinimai devintajam premijos laureatui

Tądien Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje buvo nepaprastai šviesu – nesiliovė padėkos ir sveikinimai, mokinių deklamavimu, dainomis ir muzika liejosi lietuvybės versmė. Šventės scenarijų parengė lietuvių kalbos mokytoja-metodininkė Irena Blažukonienė. Laureatą sveikino ceremonijos organizatoriai ir svečiai, tie, kurie nuolat stebėjo jo veiklą ir pasiekimus. Neišsenkančios kūrybinės energijos ir kantrybės dirbant archyvuose laureatui ir jo žmonai VšĮ „Vorutos“ fondo darbuotojų ir „Vorutos“ laikraščio skaitytojų vardu linkėjo J. Vercinkevičius. A. Lesio knygą „Kova už Šalčininkų kraštą ir lietuvybės išsaugojimą“ aptarė, jo nuveiktais darbais didžiavosi ir jų dar daugybės palinkėjo J. Vasiliauskas.

Tikėkime, ši lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ puoselėjama Stanislovo Rapolionio premijos teikimo tradicija Rytų Lietuvos mokyklų mokiniams bus patirtis, kuri motyvuos siekti kuo aukštesnių tikslų, motyvuos būti kilniais, nesavanaudiškais, pasauliui atvirais žmonėmis.

*Antanas Lesys gimė 1952 m. sausio 28 d. Bilšių kaime (Širvintų r.). Augo Vilniaus kūdikių ir Tamašiavos (Trakų r.) vaikų namuose,Vilniaus mokykloje-internate. Mokėsi Vilniaus Naujininkų vakarinėje ir Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje (dab. Vilniaus konservatorija) muzikos mokyklose, Vilniaus pedagoginio instituto (dab. Lietuvos edukologijos universitas) istorijos fakultete. Dirbo Vilniaus pagalbinėje mokykloje Nr. 2, Vilniaus r. Juodšilių, Širvintų r. Čiobiškio ir Vilniaus r. Vėliučionių spec. globos vaikų namuose, Vėliučionių pagrindinėje mokykloje, Šalčininkų r. Turgelių, Akmenynės lietuviškose mokyklose ir Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijoje. Už pedagoginę veiklą buvo apdovanotas padėkos ir pagyrimo raštais.

Su žmona Jovita Niūniavaite-Lesiene spausdino straipsnius laikraščiuose ,,Voruta“, ,,Trakų žemė“, ,,Valstiečių laikraštis“, ,,Vilniaus krašto savaitraštis“, ,,Gimtinė“, ,,Lietuvos Jeruzalė“ ir kt. Jam 2006 m. buvo skirta žurnalisto premija. Antrajame Rytų Lietuvos mokytojų kūrybos almanache ,,Ties spalio taku“ (Vilnius, 2006) išspausdinti A. Lesio ir jo žmonos Jovitos eilėraščiai.

Istorikas ir kraštotyrininkas A. Lesys išleido tris istorines knygas: „Bažnyčios Riteris“, skiriama 625-osioms Lietuvos Krikšto metinėms, prisimenant kunigą Juozą Zdebskį (Vilnius, 2012), drauge su žmona – „Viešpaties pakviestas“, skiriama Garbės kanauninko Vytauto Juozo Vaičiūno kunigystės 25-mečiui (Vilnius, 2013). „Kova už Šalčininkų kraštą ir lietuvybės išsaugojimą“ (Vilnius, 2012). Jis yra knygų „Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai“ (Vilnius, 2003), „Blaivybė mano bendruomenėje“ (Lazdijai, 2008), „Aukštadvario žemės ūkio mokykla 1923–2013 m.“ (Aukštadvaris–Trakai, 2013) bendraautoris.

A. Lesys su Jovita aktyviai dalyvavo ,,Versmės‘‘ leidyklos (vad. Petras Jonušas) rengiamose mokslinėse, lokalinėse ekspedicijose „Aukštadvaris“ (Trakų r.), „Semeliškės“ (Trakų r.) ir „Dūkštas“ (Ignalinos r.), parašė straipsnius ,,Lietuvos valsčių‘‘ serijos monografijoms. Jų namuose yra sukauptas vertingas asmeninis istorinis archyvas, kurį sudaro nuotraukos, laikraščiai, žurnalai, knygos, laiškai ir rankraščiai.

Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Nuotraukose:

1. Stanislovo Rapolionio premijos įteikimo ceremonijos dalyviai. Pirmoje eilėje (iš kairės): Algimantas Masaitis, prof. Gražina Landsbergienė, Antanas Lesys, Jovita Niūniavaitė-Lesienė, Ramutė Zungailienė. Antroje eilėje (iš kairės): Vytautas Dailidka, Danuta Zuzo, Arūnas Dudavičius, Irma Stadalnykaitė, Ona Miliauskaitė, Jonas Vasiliauskas, Danguolė Sabienė, Aleksandra Ozerovska ( III Gb kl.), Lukas Utovka ( II Ga kl.). Trečioje ir ketvirtoje eilėje Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijos gimnazijos folkloro ansamblis „Versekėlė“ su vadove muzikos mokytoja-metodininke Jadvyga Sinkevič

2. Mokiniai džiaugėsi nauja žaidimų aikštele, kurią gimnazijai padėjo įsirengti Vytauto Landsbergio fondas ir Albinas Markevičius

Voruta. – 2013, geg. 25, nr. 11 (775), p. 1, 13.