Nuo šv. Kristoforo iki Mozės

Autorius: Data: 2016-05-16, 11:14 Spausdinti

Nuo šv. Kristoforo iki Mozės

Prel. Česlovas Krivaitis Kernavėje, 2001 m. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Keli štrichai Kernavės klebono (1979–2004) prelato Česlovo KRIVAIČIO (1921–2004) portretui

Š. m. gegužės 11 d. Elektrėnų savivaldybės viešojoje bibliotekoje pristatyta „Vorutos“ steigėjo, leidėjo ir vyriausiojo redaktoriaus Juozo Vercinkevičiaus knyga „Laisvi su laisvais, lygūs su lygiais“ (Trakai: Voruta, 2015), kurioje spausdinamas interviu su Kernavės Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės klebonu (1979–2004) prelatu Česlovu Krivaičiu (1921–2004). Susirinkusiems elektrėniškiams Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregacijos generalinė vyresnioji ses. Antanina Irena Valaitytė papasakojo savo prisiminimus apie prelatą Česlovą Krivaitį. Skaitytojams primename, kad Č. Krivaitis gimė ir augo prie Elektrėnų – Žebertonių kaime, Vievio valsčiuje, Trakų apskrityje, Kietaviškių parapijoje.

Žemiau spausdiname redakcijai atsiųstus gen. vyresn. ses. Antaninos Irenos Valaitytės prisiminimus.

Monsinjorą Česlovą Krivaitį prisiminus

Pasakojimą apie mons. Česlovą Krivaitį norisi pradėti nuo Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios, kurioje 1950–1961 m. jis ėjo klebono, kartu eidamas ir Vilniaus arkivyskupijos kanclerio, pareigas.

Aš gimiau ir augau labai religingoje šeimoje. Nors Šv. Mikalojaus bažnyčia nebuvo mūsų parapinė, tačiau ją mano šeima pamilo ir lankė. Galiu pasakyti, kad šioje bažnyčioje augau nuo pat paauglystės. Mano tėvelis joje dažnai patarnaudavo šv. Mišioms. Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo vienintelė Vilniuje lietuviška bažnyčia, gal todėl ji traukė to meto inteligentiją, o ypač studentus. Per didžiąsias bažnytines šventes – Kalėdas, Velykas – maldininkai netilpdavo viduje, žmonių būdavo pilnas šventorius.

Tikinčiuosius į šią bažnyčią traukė ir tuometinis klebonas, kuris buvo jaunas, išvaizdus, energingas, sumanus, darbštus, geras pamokslininkas. Jo mintys buvo suprantamos kiekvienam, labai konkrečios, aktualios, neužmirštamos.

Iš monsinjoro klebonavimo laikų iki šių dienų įstrigo prisiminimas, kaip jis prieš pamaldas padėdavo vargonininkui maldininkus išmokyti naujų giesmių. Tuomet nebuvo dauginimo aparatų ir iš sakyklos klebonas paskaitydavo po eilutę naujos giesmės žodžių, paprašydavo vargonininką pagroti ir pagiedoti, o po to liepdavo visiems giedoti. Tokiu būdu gimė ne viena nauja giesmė, kurią giedodavo visa bažnyčia.

Labai gilus įspūdis liko, kai sekmadieniais į Sumą sugužėdavo studentija, pasipuošusi įvairių spalvų studentiškomis kepuraitėmis, kurios buvo aukštųjų mokyklų skiriamasis ženklas, o vėliau, kaip nereikalingas atributas, uždraustos dėvėti.

Reikia prisiminti, kokie buvo laikai. Nors buvo deklaruojama tikėjimo laisvė, bet tos laisvės išties nebuvo. Kunigai tarytum buvo uždaryti zakristijose. Jiems buvo uždrausta katekizuoti vaikus, vaikams neleidžiama dalyvauti bažnytinėse procesijose, adoracijose, patarnauti šv. Mišiose. Gal todėl sumanus klebonas sumąstė įkurti mergaičių inteligenčių vienuoliją, kurios narės neturėtų išskirtinio ženklo – vienuoliškų rūbų – ir galėtų išeiti į pasaulį, savo darbu padėtų kunigams tuose baruose, kurie jiems buvo draudžiami. Ir taip 1957 m. atsirado Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregacija, kuriai Konstituciją ir regulą parašė kun. dr. Juozas Stakauskas, o savo parašu patvirtino dabar Dievo tarnas, tuomet Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis.

Per dvejus metus klebonas Česlovas Krivaitis surinko per trisdešimt kandidačių.

Nuo 1961 m. aštuoniolika metų jam teko valdyti Vilniaus arkivyskupiją. Iš Vilniaus arkivyskupijos tuometinių kunigų atsiliepimų apie valdytoją žinome, kad jis buvo labai geras ir sumanus diplomatas, nes visus bažnyčios reikalus reikėjo derinti su tuometine valdžia.

Čia norisi pacituoti Bažnytinės teisės prof. habil. dr. kun. Prano Vaičekonio pasakytus žodžius prie prelato kapo, minint pirmąsias mirties metines: „[...] administruoti vyskupiją tuomet buvo labai sunku. Civilinė valdžia kišosi į Bažnyčios reikalus, be jos sutikimo neleido paskirti kunigo į parapiją, draudė vaikų katechizaciją, neleido vaikams patarnauti Mišiose, varžė bažnytines procesijas. Vyskupijos valdytojui, kad išsaugotų Bažnyčią nuo sunaikinimo, visą laiką reikėjo laviruoti, ieškoti kompromisų. Reikia tik dėkoti Dievui, kad velionis tuo sunkiu laikotarpiu nepalūžo, kad liko ištikimas Bažnyčiai…“

Toliau prof. P. Vaičekonis kalbėjo: „[...], tačiau mons. tikėjimas buvo tvirtas. Jis budėjo, kad nebūtų niekinamas tikėjimas ir dora. Jis visą gyvenimą nuoširdžiai mylėjo Bažnyčią. Kur tik buvo, visur sumaniai ir uoliai rūpinosi Dievo namais, juos gražino, puošė (čia, Kernavėje, ir Vilniuje). Meilę Bažnyčiai liudija jo įsteigta ir dabar gyvuojanti seselių kongregacija. Jis kaip kunigas priklauso tiems mirusiems, kurie už didelius darbus Viešpaties laikomi palaimintais, apie kuriuos Apreiškime balsas iš dangaus bylojo: „Palaiminti, kurie miršta Viešpatyje, nes jų darbai juos lydi.“

Autorius baigia kalbą: „Monsinjore, tavo nuveikti darbai liudija meilę Bažnyčiai, o mums jie primena tavo dovaną Dievui ir Tėvynei.“

Prelatas yra palikęs labai daug susirašinėjimo su broliais kunigais ir vyskupais laiškų, kuriuos rašydavo įvairių bažnytinių švenčių ar jubiliejų progomis ir kuriuos mes, Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregacijos seserys, saugome jo įsteigtame muziejuje. Prelato laiškai nebuvo trafaretiniai – kiekvienas buvo išskirtinis, tik tam asmeniui skirtas…

Kokie tai buvo laiškai, liudija atsakymai į juos. Keletą atsakymų norisi pacituoti.

Kun. Tulaba iš Romos rašė: „Ačiū už gražius sveikinimus, jie visada mane sujaudina. Jie tikrai paliečia širdį [...]“

Vysk. J. Tunaitis: „[…] Jūsų Prakilnybe, Jūs niekada nepraleidžiate progos, neparašęs man labai prasmingų žodžių, ko, deja, neįstengiu padaryti aš [...]“ Kitame laiške vysk. J. Tunaitis rašė: „[...] sveikinimuose Jūs randate labai gilių ir taurių žodžių, kurie pakviečia susikaupimui ir pamąstymui [...]“ Viename iš ankstesnių laiškų, kai dar nebuvo vyskupu, kun. J. Tunaitis rašė: „Šv. Mikalojaus parapiją išvedėte į garsenybes, o mes labai džiaugiamės pastatytu namu…“ O apie prelato vadovavimą J. Tunaitis rašė: „[…] taktiška ir kilni asmenybė.“

Viename iš savo laiškų vysk. R. Krikščiūnas rašė: „[...] nėra abejonių, kad Jūsų asmenybė nuo amžių buvo įrašyta Lietuvos istorijos planuose [...] svarbiausia būkit sveikas visų mūsų džiaugsmui.“

Kituose laiškuose rašoma apie Prelato nuoširdumą, maloniausią priėmimą, svetingumą, patrauklų lietuvišką draugiškumą.

Savo didžiausiam nustebimui tarp laiškų radau 1960 m. balandžio 21 d. dabar jau Dievo tarno, tuometinio Kaišiadorių vyskupo Teofiliaus Matulionio sveikinimą:

SURREXIT DOMINUS VERE. ALELIUJA

REVERENDISSIME DOMINE CANONICE, nuoširdžiai dėkoju kun. Kanauninkui ir jo pagalbininkui kun. Juozapui (Juodagalviui) už malonius sveikinimus šv. Velykų proga. Tūjų švenčių proga prašau priimkite mano nuoširdžius sveikinimus bei gausių Viešpaties malonių linkėjimus. Linksmo Aleliuja.

Su tikra pagarba ir meile Kristuje

+ Teofilius Matulionis

                                                              Kaišiadorių vyskupas.

Šeduva, 1960 IV. 21.

Nuo 1979 m. vasario 10 d. prelatas paskiriamas Kernavės klebonu, o gegužės 22 d. įvyko jo įžengimo į bažnyčią iškilmės – ingresas. Tapęs parapijos šeimininku, ėmėsi darbų.

Pirmiausia pradėjo nuo bažnyčios. Jau pirmosios Kalėdos bažnyčioje buvo šiltos. Įvestas miesto vandentiekis. Po bažnyčia esančiame rūsyje buvo įrengta katilinė, pastatyti du skystojo kuro katilai – „Beržai“, o bažnyčioje išvedžioti radiatoriai. Apšiltintos bažnyčios lubos, prieš tai išvalius pastogę nuo čia ilgus metus gyvenusių balandžių mėšlo liekanų. Pastatytos ir apšviestos laiptų, vedančių į bažnyčios vargonus, atramos. Bažnyčia radiofikuota. Perstatyta aplink bažnyčią buvusi silikatinių baltų plytų apgriuvusi tvora, pastatyti nauji vartai iš restauracinių plytų. Tvoros koplytėlėse įmontuoti Kristaus Kryžiaus kelio mozaikiniai paveikslai, iš Lietuvos akmenėlių sukurti seselės kazimierietės Kazimieros Jadvygos Grišiūtės ir dedikuoti Kernavės bažnyčiai.

Tai tik maža dalis tų darbų, nuo kurių prasidėjo Kernavės atgimimas. O kur dar pastatytas parapijos administracijos pastatas, remonto darbai, atgavus senąją kleboniją ir parapijos salės pastatą, bažnyčios vidaus ir išorės remontas, nauji baldai bažnyčioje. Įėjus į bažnyčią, akį patraukia naujas didysis altorius, nauji sedesai presbiterijoje ir nauji suolai bažnyčioje, dvi klausyklos, vargonai su medine apdaila, meistro Kazimiero Šėžos sukurti iš ąžuolo. Pastatytas paminklas Mozei su Dekalogu rankose, atstatytas „Geležinis vilkas“ prie parapijos salės pastato, Vytauto Didžiojo skulptūra, stovinti administracijos pastato kieme ir dar daug kitų darbų. O aplinkos suplanavimas ir sutvarkymas! Prelato nuveiktų darbų sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Tiesa, reikia paminėti dviejų bažnytinių muziejų įkūrimą – vieną parapijos administracijos name, kitą senojoje klebonijoje.

Ir koks prelatas išliko man kaip Kernavės klebonas? Labai pareigingas, stropiai atliekantis visas pareigas, geras organizatorius, tvarkingas, darbštus, sumanus, reiklus sau ir kitiems, geras kunigas ir geras liturgistas. Niekuomet nenuėjo į bažnyčią nevilkėdamas sutanos, visada būdavo pasitempęs… Labai atsidėjęs aukodavo šv. Mišias, aiškiai skaitydavo visus tekstus be jokio skubotumo. Šv. Mišias aukodavo kiekvieną dieną. Ir mirties dieną savo koplyčioje paaukojęs šv. Mišias, po jų manęs labai prašė nuvežti į Žebertonis (į gimtinę), o kai paklausiau, ką ten darysite, atsakė: „Statysiu…“ Taip pat nebuvo atvejo, kad interesantus priimtų neapsivilkęs sutanos. Kiekvienas pas jį apsilankęs pajausdavo, kad jis pats reikalingiausias ir reikšmingiausias.

Ir jau buvusį valdytoją, vėliau Kernavės kleboną Vilniaus arkivyskupijos kunigai atvažiuodavo sveikinti vardinių, jubiliejinių gimtadienių ir didžiųjų bažnytinių švenčių progomis. Nors būdavo paskirta šventei valanda, tačiau kai kurie, norėdami asmeniškai su prelatu pasikalbėti, atvykdavo žymiai anksčiau, o tai nervino šeimininkę, nes reikėdavo patarnauti kiekvienam atskirai.

Palikti darbai, kuriais niekada nesigyrė, liudija apie prelatą.. Jis niekuomet neleido darbų pagarsinti spaudoje, sakydavo: „Tegul kiti rašo…“ O kai kas nors parašydavo, tuomet labai domėjosi ir su dėkingumu skaitė.

Dar vienas išskirtinis prelato bruožas buvo, kad jis niekuomet nieko blogo nekalbėdavo apie kunigus. Tai buvo ir mums gražus pavyzdys.

Šalia tokio veiklaus kunigo čia, Kernavėje, būnant daugiau kaip dvidešimt penkerius metus teko daug ko išmokti. Mes, Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregacijos seserys, talkinome statant,  tiekiant statyboms reikalingas medžiagas, vedant statybų buhalteriją, patarnaujant bažnyčioje, kanceliarijoje ir atliekant daugelį kitų darbų. Jis mus visiškai paruošė pastoraciniam darbui parapijoje.

Prelatas buvo tikrai neeilinė asmenybė. Ir šiandien, po jo mirties praėjus dvylikai metų, kiekvienas kampelis tarytum alsuoja jo dvasia. Nepraeina nei viena diena, kad jo neprisimintume, nepaminėtume ar pagaliau, praeidami šventoriuje pro jo kapą, nepasimelstume.

Mums jis buvo ir išlieka kunigu iš didžiosios raidės.

 Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregacijos generalinė vyresnioji ses. Antanina Irena VALAITYTĖ

2016 m. gegužės 11 d.

Parengė ses. Antanina Irena VALAITYTĖ ir Juozas VERCINKEVIČIUS

Katalikų Bažnyčia Katalikų kunigai Katalikų parapijos Religija , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra