Viktoras Jencius-Butautas. Nuo kavinės iki Gedimino kalno keltuvo

Autorius: Data: 2016-11-22, 11:30 Spausdinti

Viktoras Jencius-Butautas. Nuo kavinės iki Gedimino kalno keltuvo

Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, www.voruta.lt

     1911 12 01 (14) Vilniaus miesto valdybos[1] posėdyje buvo priimtas sprendimas pastatyti vandentiekio rezervuarą ant Gedimino pilies kalno pagal inžinieriaus Eduardo Šenfeldo, kurio padėjejas buvo Gabrielis Sokolovskis[2],  sumanymą. Nuo šio įvykio praėjus 100 metų, o Gedimino kalnas ir Pilis vėl jaudina Lietuvos visuomenę.

     1912 -1913 metais buvo paskaičiuota vandentiekio įrengimo kaina – apie 318457 rublių.[3] Darbus buvo bandoma vilkinti, pastebėta, kad neteisingai sudaryta sutartis tarp Vandentekio Statybos biuro ir miesto administracijos, pažymint, kad nėra punkto dėl samdomų darbuotojų lygių teisių, tai yra į darbą turi būti priimami neatsižvelgiant į tautybę. Garsas apie nenorą priimti į darbą žydų tautybės asmenų pasiekė Maskvos ir Sankt – Peterburgo spaudą.[4] Apie E.Šenfeldo planą pastatyti vandens rezervuarą šventoje Lietuvai vietoje visuomenę per spaudą tuomet informavo D. Malinauskas, J.Vileišis, O.Pleirytė – Puidienė, P. Juodelė, P. Kuzma, J. Marcinkevičius.[5] Dvidešimtojo amžiaus pradžioje Gedimino kalną ir Pilį nuo nuniokojimo spaudoje gynė ne tik D.Malinauskas[6], jam padėjo Jonas Basanavičius. Jiems antrino dienraštyje Kurjer Wilenski J.Obstas, įrodinėdamas rezervuaro žalą ir tvirtindamas, kad jei jo „išrodinėjimai būtų ir neteisingi, tai vistiek negalima  būtų duoti kalno jokiems technikos reikalams, nes tai būtų dangaus šaukiamoji profonacija.“[7] Tada, okupacinėmis sąlygomis, galbūt, buvo paprasčiau, protesto balsus išgirdo ir Sankt- Peterburge[8], buvo reaguota į Lietuvos Mokslo draugijos 1912 01 25 protestą[9] ir būsimieji signatarai sustabdė kalną ir Pilį niokojantį projektą.

    Verta prisiminti sovietmetį, anot Regimanto Pilkausko „1979 m. įvyko Vilniaus pilies aplinkumos tvarkymo projektų konkursas. Vienas iš projektų, be kita ko, siūlė pastatyti keltuvą į Pilies kalną. Tuomet dauguma projektuotojų ir projektų vertinimo komisijos narių keltuvo idėją priėmė kaip šventvagystę. Bėgo metai, keitėsi valdžios ir atėjo diena, kai keltuvas be jokių diskusijų buvo pastatytas. Virpesiai yra viena iš šlaitų nepastovumo priežasčių, bet ji vargu ar bus pripažinta, o tuo labiau pašalinta.“[10]

         2016 11 17 Lietuvos televizija laidoje „Specialusis tyrimas“ atkreipė visuomenės dėmesį į pastaruoju metu besikartojančias žemės nuošliaužas  nuo Gedimino kalno. Laidoje kalbėjo  daug žinomų asmenų: Gedimino kalno tvarkymo projekto valdymo konsultantas Andrius Končius, Kultūros ministras Šarūnas Birutis, Lietuvos geologinės tarnybos vadovas Jonas Stakūnas, Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius bei portugalas, dirvožemio erozijos specialistas, Paulas Pereira. R. Šimašius nebuvo linkęs įsiklausyti į Kultūros ministro Šarūno Biručio reikalavimą skelbti ekstremalią padėtį. Būtų verta prisiminti, kad 1912 metais D.Malinausko reikalavimu, buvo sušauktas Lietuvos Mokslo draugijos posėdis Gedimino kalnui gelbėti nuo vandalų. Tačiau minėtoje laidoje tarp asmenų, žinančių kaip apsaugoti Gedimino kalną nuo tolimesnės griūties, galinčios apgadinti ir ant kalno esančius statinius bei turinčių ar turėjusių  tam tikras galias, nebuvo panaikintosios Vilniaus Pilių direkcijos atstovo Sauliaus Andrašiūno, kurio dispozicijoje Pilies teritorija buvo virš 10 metų. Dar 2010 metų rugpjūčio pabaigoje Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Gedimino kalno šlaitų apsaugą įvardijo kaip vieną svarbiausių prioritetų. Tuometinis premjeras Andrius Kubilius teigė: “ Esame labai aiškiai sutarę, kad Gedimino kalnas yra tikrai svarbi problema ir tikrai neleisime jam sugriūti“. Tačiau laidoje nepasirodė ir savo nuveiktų darbų nepaskelbė. Laidos rengėjai ieškojo „iešmininko“, tai yra Nacionalinio muziejaus direktorės Birutės Kulnytės, kurios žinioje Pilies kalnas atsidūrė tik 2015 metais. Surasti Pilies kalno tikrąjį šeimininką Nepriklausomoje Lietuvoje pasirodė beveik neįmanoma. Caro laikais viskas buvo aišku, Gedimino kalnas priklausė Vilniaus miesto valdybai, kuriai šias funkcijas patikėjo Imperatoriaus Archeologijos komisija, kuriai buvo patikėta  saugoti senovės paminklus. Tuomet, 1911 metais, Donatas Malinauskas, protestuodamas prieš planą Gedimino kalne įrengti vandentiekio rezervuarą „Lietuvos žiniose“ rašė: „Šiokiais ar tokiais ne mok­slo reikalais išviso ir griežtai yra visiems užginta rausti ne tik Pilies kalnas, kame tebėra dar neištirta nei požemiai nei Viršutinės Pilies slėpiniai urvai, bet be Archeologijos komisijos leidimo net paprastus piliakalnius kasinėti gresia bau­džiamieji įstatymai.“[11] Verta prisiminti, kad 2003 metais, rengiant keltuvą ant Gedimino kalno, buvo sustabdyti darbai dėl archeologinių radinių. Vadinasi, caro laikais rausti kalną ne mokslo tikslais buvo neleidžiama, o laisvoje Lietuvoje leidžiama rausti ir ne mokslo tikslais.

        Laidoje nuosekliai ieškota nuošliaužų priežasčių, pasakota, kad jų būta ir anksčiau, tai yra net XIV amžiaus pabaigoje. Tada, slenkant Pilies kalno šlaitui, žemėmis buvo užversti Vilniaus vaivados Manvydo rūmai[12]. Be to, laikui bėgant, nugriuvo Gedimino pilies pietinis ir šiaurinis bokštai. Akivaizdu, kad problema egzistuoja ne vienerius metus. Tokio slinkimo kaltininkais įvardinti vokiečių iškasti tuneliai Antrojo pasaulinio karo metais, prieš 3 metus ant kalno iškirsti medžiai,  naudota ne tokia velėna, sukalti poliai ir taip toliau. Laidoje parodyta nuošliauža, uždengta polietileno plėvele, esanti šalia keltuvo. Bet apie  A.M. Brazausko palaiminto keltuvo žalą net neužsiminta, tik pastebėta, kad keltuvas šiuo metu nedirba. Kodėl keltuvas neveikia, paaiškinta nebuvo. Keistokai skamba  2002 10 02 A. M. Brazausko pasirašytas Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimas: „Atsižvelgdama į tai, kad pradėjus Valdovų rūmų atkūrimo darbus būtina sumažinti turistų ir lankytojų srautus Gedimino kalno prieigose nuo Katedros aikštės pusės, kartu ir nelaimingų atsitikimų bei kitų ypatingų įvykių galimybes, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų“ įstatymu nutarė: „Sutikti, kad valstybės įmonė Vilniaus pilių direkcija vykdytų viešąjį pirkimą iš vienintelio šaltinio – pirktų iš Austrijos firmos „ABS Transportbahnen“ 1200 kg galios keltuvą, tinkamą 16 keleivių“. Buvo numatyta, kaip ir iš kur bus finansuojami darbai. Minimame nutarime rašoma: „keltuvo įsigijimo ir montavimo darbai finansuojami iš lėšų, numatomų skirti valstybės įmonės Vilniaus Pilių direkcijos investicijų projektams įgyvendinti.“ Spaudoje galima aptikti ir kitokį keltuvo įrengimo būtinumą pagrindžiantį teiginį: “A.Brazauskas šį Vyriausybės sprendimą motyvavo apklausų duomenimis, rodančiomis, kad tik vienas iš dešimties vilniečių yra įkopęs į Gedimino kalną.“ Ar papuošė keltuvas Gedimino kalną, ar jo estetinis vaizdas sustiprino mūsų patriotinius jausmus. Manau, kad ne. D.Malinauskas jau cituotame straipsnyje rašė: “Imperatoriaus Archeologijos komisija, kuriai yra uždėta priedermė saugoti senobės pa­minklai, kiek atmenu, po IX archeologų Vilniaus suvažiavi­mo, buvusio pirmsėdžiaujant grapienei Uvarovienei, paskyrė tam tikrą sumą pinigų Viršuti­nės Gedimino Pilies liekanoms sutvirtinti ir, tikėdamasi rasianti vietinėje Miesto Valdyboje tikrą savo senobės pamin­klų saugotoją, atidavė jai Pi­lies kalną visai ne tam, kad įsteigtų tenai dar užsilikusiame bokšte gaisro sarginę ir kaž­kokią «Kavinę» su nederamomis ant jo sienų iškabomis, ir dar mažiau tam, kad barbariš­kai suraustų kalno vidų ir intaisytų miesto kanalizacijos re­zervuarą.“[13]

       Kodėl laidos rengėjai taip užsispyrusiai ieškojo Nacionalinio muziejaus direktorės Birutės Kulnytės, kuri viso labo tėra tik muziejininkė ir keltuvo įrengimo brėžinių pakomentuoti, matyt, nesiimtų, taip ir lieka neaišku. Neaišku, kodėl buvo pamirštas valstybinės įmonės “Vilniaus pilių direkcija” direktorius Saulius Andrašiūnas, kuris ir įrengė garsųjį keltuvą. Sklinda kalbos, kad niekas nežino, kur yra šio keltuvo įrengimo brėžiniai, o “Vilniaus pilių direkcija” – išgaravo.

      Apie Gedimino kalno keltuvo žalą, matyt, pamiršo minimoje laidoje ne tik pakalbėti, bet ir filmuotą medžiagą parodyti. Laidos rengėjai filmavimo metu ėmė interviu iš kalno papėdėje tuo metu vaikštinėjusių asmenų. Deja, Kostanto Markevičiaus nuomonė, nedviprasmiškai atkreipusi kūrybinės grupės dėmesį į keltuvą ir šalia jo esančius nuslinkusios žemės plotus nepatiko ir liko už kadro. Laidos rengėjai nelinkę susikurti problemų.

      Kunigaikščiai galėdavo į kalną užlipti. Antaną Smetoną, reikalui esant, tautiečiai būtų ant rankų užnešę. Na, o buvęs LKP I sekretorius A.M. Brazauskas, matyt, nesitikėjo tokios meilės ir neturėjo vilties,  kad  tauta neš jį į Gedimino kalną, todėl su Vilniaus pilių direkcijos vadovu Sauliumi Andrašiūnu realizavo kalną ardantį projektą ir tikrai ne vardan tos Lietuvos. Kažkas ne taip vyksta Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Išvada paprasta: su caro administracija buvo galima kovoti, o valdant saviems reikia tylėti. Atleis iš darbo dėl bet kokios priežasties, tokia žiauri tiesa…


[1] Dėl baimės , kad nesugadintų Vilniaus pilies kalno. Viltis 1912 01 29 (11). Nr. 13(648).P.2.

[2] Biuro budowy wodociągów i kanalizacji. Kurjer Litewski 1911 11 23 (12 06}. Nr.146 (266).P. 2

[3] M. Ż. W Radze miejskiej. Kurjer Litewski 1911 12 02 (15}. Nr.154 (274).P. 2.

[4] Umowa p. Szenfelda a administracja. Kurjer Litewski 1911 12 10 (23}. Nr.160 (280).P. 2.

[5] Dėl negerbimo senovės liekanų. Viltis 1911 12 21 (01 03). Nr. 148(633).P.3.

[6] Malinauskas D. Vilniaus Pilies Kalnui apsaugoti. (Dėl inžinierio E. Šenfeldo laiško). Viltis 1911 12 30 (01 12). Nr. 150(635).P.1.

[7] Laikraščių apžvalga. Viltis 1912 02 26 (03 10). Nr. 25(660).P.2-3.

[8] Laikraščių apžvalga. Viltis 1912 02 26 (03 10). Nr. 25(660).P.2-3.

[9] Lietuvių tauta, sudarytojas, vyr.redaktorius Algimantas Liekis. Vilnius 1997. P.166.

[10] http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-07-28-apkrovos-ir-virpesiai-ardo-pilies-kalno-slaitus/147060

[11] MalinauskasD. Vilniaus Pilies Kalnui apsaugoti. (Dėl inžinierio E. Šenfeldo laiško). Lietuvos žinios 1911 12 31 (01 13) Nr.151. P.1

[12] Kitkauskas N. Vilniaus pilys istorija, statyba, architektūra. Vilnius. 2012,P.23-23.

[13] Malinauskas D. Vilniaus Pilies Kalnui apsaugoti. (Dėl inžinierio E. Šenfeldo laiško). Lietvos žinios 1911 12 31 (01 13) Nr.151. P.1.

Autoriai Donatas Malinauskas Nuomonės, diskusijos, komentarai Viktoras Jencius-Bautautas , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra