Nuo didingos Oginskių praeities valomos užmaršties dulkės

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Turbūt ne vienas prisimename dar mokykliniais laikais skaitytą istoriją apie riterį Don Kichotą. Vieniems jis – plevėsa, kovojęs su vėjo malūnais, kitiems – pavyzdys to, kad tik stipraus pasiryžimo ir valios dėka, net jeigu paskui tave seka tik vienas ištikimas draugas, žmogus gali nuveikti itin daug. Nors šis herojus tik rašytojo išmonė, pasižvalgę aplinkui matome – istorija savo puslapiuose suguldė ir tebeguldo nemažai įvykių ir vardų tų, kuriuos be jokios abejonės galime vadinti don kichotais gražiąja šio žodžio prasme.

Didžių ir šviesių žmonių toli ieškoti nereikia: pakanka apsidairyti aplinkui čia, Žemaitijoje. Šį kartą jūsų dėmesiui pasakojimas apie itin didingą kunigaikščių Oginskių giminę, jų veiklą Rietave ir, be abejo, apie tuos žmones, kurie nuo negailestingų istorijos verpetų palikimo – Rietavo rūmų komplekso griuvėsių krūvos – nuvalė užmaršties dulkes, o patį miestelį tarsi prikėlė naujam gyvenimui. 
Protesto bangos
Kunigaikščių Oginskių valdymo laikais nedidelis miestelis Žemaitijoje, žinomas Rietavo vardu, klestėte klestėjo. Sumanių ir gabių jo valdytojų dėka čia įsteigta pirmoji muzikos mokykla, suburtas plačiai žinomas Rietavo simfoninis orkestras, pastatyta pirmoji elektrinė. Vėliau, kuomet Rietavo dvaras nyko ir nunyko, o garbi jo valdytojų, itin daug Lietuvai nusipelniusių, tragiška kunigaikščių Oginskių istorija nugrimzdo užmarštin, mieste stojo „spengianti tyla“. Šiandien Rietavo tokio, kokį jį matome, galėjo ir nebūti. Naujam gyvenimui prikeltas Oginskių muziejus garsina Rietavą visoje Lietuvoje, o patys jo atkūrėjai sako, kad svarbiausia yra tikėti tuo, ką darai.
– Iš šimto žmonių, kurie stebi don kichoto elgseną, devyniasdešimt juokiasi, devyni gailisi, vienas,  rasi, paima arklį už apynasrio, sėda ir joja iš paskos, – atsigręžęs į praeitį sako Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas  Rutkauskas. Būtent jį miestelio žmonės vadina kultūros šviesuliu, be kurio šiandien Rietave vargu ar galėtume lankyti didingą praeitį primenantį muziejų.
Begalinio kuklumo, inteligentiškas, optimistas, tolerantiškas V. Rutkauskas iš miškingų Dzūkijos vietovių į Rietavą gyventi atsikėlė 1971 m. ir…pataikė tiesiai į statybų karštinę. Buvusioje dvarvietėje tuometinė valdžia ėmė statyti Rietavo tarybinio ūkio technikumo kompleksą. Nei vietiniai gyventojai, nei atvykusieji, pasak V. Rutkausko, tuo metu matyt  dar nesuvokė, kokius kultūrinius lobynus ardo, žengdami į šią erdvę.
– Visiškai netoli, už kelių šimtu metrų  buvo atvira erdvė į šiaurinę pusę, atviras plotas, kuriame tas kompleksas ir galėjo atsirasti. Tik niekas nepagalvojo…- prisiminė V. Rutkauskas. –  Technikumo statyba truko dvejus metus. Tuomet tai kėlė nuostabą, mat buvo reta, kad kaimo vietovėje taip sparčiai vyktų statybos darbai. Per tuos metus vyko Oginskių sodų rovimas, senųjų pastatų griovimas…
Šiandien visiems muziejaus lankytojams puikiai pažįstamo pastato antrame ir trečiame aukštuose anuomet gyveno kelios šeimos, gyventojai, kuriuos muziejaus direktorius linkęs vadinti kitu vardu – „nugyventojais“, mat šie žmonės čia laikėsi tol, kol laikėsi pats pastatas. 1973-1974 metais  paskutiniai gyventojai iš čia buvo iškelti prakiurus stogui, o pats pastatas, kurį nuo pat pradžių planuota užversti žemėmis, paliktas savaiminiam nunykimui. Tačiau atsitiko kiek kitaip: dėl pastato, kuriame kažkada buvo įsikūrusi Rietavo vidurinė mokykla ir kuris, šiai išsikėlus, atiduotas į ligoninės rankas ėmė labai greitai griūti, susirūpino du buvę prieškario mokyklos auklėtiniai, šviesios atminties mokslinis agronomas, kraštotyrininkas, 1987 m. kraštotyrinės ekspedicijos Rietave iniciatorius ir organizatorius Justinas Kontrimas ir teatralas, visuomenės veikėjas, Lietuvos kultūros fondo Rietavo klubo „Pilalė“ organizatorius Liaugaudas Adolfas.
– Jie, ko gero, tada pirmieji ir užkūrė tą ugni per spaudą, kulturos barus, nors ir nedideliais tekstais, tačiau keldami triukšmą, kad griūva pirmoji Lietuvoje profesionali muzikos mokykla, kultūros židinys, paminklas. Atakuojant tuometines valstybines žinybas didžiausią misija atliko Liaugaudas Adolfas –  nepaprastai ekscentriškas, nesustabdomas žmogus. Kiek tuo metu laiškų valdžios institucijoms, pačiam centro komitetui nusiųsta! Atsakymai visuomet grįždavo analogiški – neigiami, kol galų gale tai inteligentijai, į kurią įsijungė ne tik gimnazistai, bet ir plačioji kultūros visuomenė, pavyko šį tą pasiekti. 1983 m. valdžia susizgribo pastatą remontuoti su užmojais įsteigti psichoneurologinį dispanserį. Ta linkme ir vyko pirmieji rekonstrukciniai darbai. “Išprievartavo” tuomet šviesios atminties klaipėdiškį architektą Vytautą Šliogerį, priversdami daryti rekonstrukcijos projektą ir, įsibėgėjus darbams, pakilo antra protesto banga. Vėl inteligentija ėmė sakyti, kaip gi atrodysim prieš pasaulį: tamsiais laikais Oginskiai čia atidarė kultūros židinį, muzikos mokyklą, o dabar parodysim visam pasauliui, jog nusmukome ligi tiek, kad nebesutalpiname tų vargšų suluošintų alkoholikų ir juos reikia gydyti čia. Taip 1986-987 m. šioje istorijoje įvyko naujas posūkis ir galų gale buvo nutarta šį pastatą perduoti kultūros  paskirčiai, – prisiminimais dalijosi V. Rutkauskas.
Prasidėję atgimimo metai ir vykdoma pastato restauracija kovotojams už kultūrinį paveldą nieko gero neatnešė…
 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra