Nuo „Sandūros“ iki Rambyno – dešimtmečio kelias

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

2010 metų Martyno Jankaus premijos laureate tapo Diana Milašauskienė, Rambyno regioninio parko direktorė ir Pagėgių krašto kultūros draugijos „Sandūra“ pirmininko pavaduotoja, kuriai galima priskirti Martyno Jankaus kultūrinių tradicijų atgaivinimą…

Premijos paskyrimo proga „Voruta“ pateikė laureatei keletą klausimų.

Kokie keliai Jus atvedė į Rambyną ir Bitėnus?

Mano gyvenimo keliai labai paprasti ir tiesūs. Gimiau 1966 metais nedideliame Sedos miestelyje (Mažeikių r.), 1984 metais baigiau Telšių rajono Nevarėnų vidurinę mokyklą. Po to studijos Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Čia 1989 m. įgijau miškų ūkio inžinieriaus kvalifikaciją, apgynusi diplominį darbą rekreacinio miškų sutvarkymo tema. Darbui vadovavo profesorius Vaidotas Antanaitis, po Nepriklausomybės atkūrimo tapęs pirmuoju miškų ministru. Po studijų išvykau į Pamarį, Šilutės rajoną, kur Kintų tarybiniame ūkyje agronomu jau buvo pradėjęs dirbti mano vyras Viktoras. Apsigyvenome prie pat Minijos upės įsikūrusiame Sakūčių kaimelyje, čia gimė ir trys vyriausi mūsų vaikai: Tomas, Ema ir Benas. Po Nepriklausomybės atkūrimo iširus ūkiams specialistai nelabai bebuvo reikalingi, tad persikėlėme gyventi į Stoniškius tame pat Šilutės rajone tik arčiau Pagėgių, kur buvo vyro tėviškė. Ten gyvename iki dabar. Būdamas geras žemės ūkio specialistas vyras pradėjo dirbti iš tėvelio paveldėtą žemę, prižiūrėti mišką. Pribėgdama jam talkinau iš aš. Įveisėme kelių hektarų braškyną, kalėdinių eglučių plantaciją. Tad užsiėmimo netrūko. Bet visada kirbėjo mintis, kada galėsiu panaudoti akademijoje įgytas žinias. 2001 metų pradžioje visai netikėtai sužinojusi apie Vilniuje organizuojamą konkursą Rambyno regioninio parko direktoriaus vietai užimti, surizikavau jame sudalyvauti. Ir man pasisekė. Štai tada mane kelias atvedė į Bitėnus ir Rambyną – kraštą, apie kurį aš tikrai mažai težinojau.
 
O vis dėlto, kokios aplinkybės inspiravo įsteigti Pagėgių „Sandūrą“?
 
Mintis įsteigti nevyriausybinę organizaciją kilo, kai dar nedirbau parko direkcijoje. Tiesa, tai nebuvo mano mintis. Ji kilo mano vyrui Viktorui, o aš tik jam pritariau. Kadangi valdiško darbo nė vienas iš mūsų tada nedirbome, vertėmės privačia veikla, mums tiesiog trūko plotmės saviraiškai, galimybės reikštis visuomeniniame gyvenime, tad mintis įsteigti NVO kažkaip tvarkingai ir susidėliojo. Sulaukėme ir pritarimo. Į mūsų iniciatyvinę grupę įsitraukė ir grupelė pažįstamų Stoniškių ir Šilgalių kaimų inteligentų. Šitaip XX ir XXI amžių sandūroje (2001 m. sausio 16 dieną) buvo įregistruota Pagėgių krašto draugija „Sandūra“, kurios tikslai – telkti Pagėgių krašto gyventojus tautinei ir kultūrinei veiklai, šio krašto savitumui išsaugoti, tapti informacijos apie kultūros paveldą rinkėja ir skleidėja, rūpintis apleistų ir senų pastatų, kapinių tvarkymu, įtraukti Pagėgių krašto visuomenę į šios vietovės gamtos turtų išsaugojimą, kraštovaizdžio puoselėjimą. Taigi 2011 sausio pradžioje draugija jau minės savo veiklos 10-metį.
 
Kokie būtų svarbesni „Sandūros“ įgyvendinti projektai?
 
Svarbesnius projektus pradėjome organizuoti 2004 metais, kai įgijome daugiau patirties dalyvaudami seminaruose. Tada atsirado galimybė gauti lėšų iš tarptautinių fondų. Be abejo, padėjo ir mano įgyta patirtis dirbant Rambyno regioninio parko direkcijoje. Tiesiog tapo akivaizdu, kad visuomenei svarbūs darbai lengviau daromi daugiau bendraujant, įtraukiant rimtus partnerius, kartu su jais sprendžiant bendras problemas. Taip gimė pirmas bendras projektas, gyvendintas kartu su Rambyno regioninio parko direkcija, Bitėnų kaimo žmonėmis, Vilkyškių ekologiniu klubu „Lašelis“. Tai buvo 2006–2008 metais vykdytas Jungtinių Tautų Pasaulio aplinkos fondo mažųjų projektų programos ir Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos bendrai finansuojamas projektas „Baltųjų gandrų apsauga Rambyno regioniniame parke, ugdant gyventojų aplinkosauginį sąmoningumą ir telkiant kaimo bendruomenes“, kurio metu pradėti leisti Rambyno regioninio parko gyventojams skirti periodiniai leidiniai –laikraštis „Rambynas“ (išleisti1–4 numeriai) ir žurnalas „Rambynas“ (išleistas pirmas numeris), Bitėnų kaime organizuotos Baltųjų gandrų sutikimo ir palydėjimo šventės, parko gyventojams suorganizuotos dvi pažintinės išvykos į kitas saugomas teritorijas (Kurtuvėnų regioninį ir Kuršių nerijos nacionalinį parkus), organizuoti amatų mokymai, fotoparodos, baltųjų gandrų populiacijos Rambyno RP moksliniai tyrimai, remontuoti, sutvirtinti parko teritorijoje esantys gandralizdžiai, Bitėnų kaime Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje įrengta nuotolinio baltųjų gandrų stebėjimo vieta, išleistas Bitėnų kaimo vertybes populiarinantis atvirukų rinkinys, sukurtas Bitėnų kaimo prekinis ženklas, suvenyrinė moneta, vėliava, keletas parko sodybų papuoštos vėjalentėmis su tradiciniais žirgeliais, Bitėnuose įrengta nuoroda gandrų kolonijos link ir informacinis stendas apie Bitėnų kaimą bei čia perinčius gandrus.
 
2009–2010 metais RRPD bendradarbiaujant su Rambyno regioninio parko direkcija ir AB „Vilkyškių pieninė“ įgyvendintas pagal Europos Ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinės paramos mechanizmą bei Lietuvos Respublikos bendrai finansuojamas projektas „Tvari plėtra Pagėgių krašte, kuriant partnerystę tarp nevyriausybinio, valstybinio ir verslo sektorių bei stiprinant nevyriausybines organizacijas“, kurio metu parengta galimybių studija „Tvari plėtra Rambyno regioniniame parke“, tęsta laikraščių bei žurnalo „Rambynas“ leidyba, organizuota parko gyventojų išvyka į provizorės J. Balvočiūtės ekologinį ūkį Mažeikių rajone, Nevyriausybinių organizacijų sąskrydis Rambyne, informaciniai seminarai, siekiant supažindinti Pagėgių krašto žmones su darnios plėtros privalumais išleistas parko vertybes pristatantis informacinių bukletų rinkinys, sustiprinta Pagėgių krašto draugijos „Sandūra“ materialinė bazė.
 
Kadangi projektai realizuojami Rambyno regioniniame parke, gal paaiškintumėte, kuo šis parkas išsiskiria iš kitų?
 
Išskirtinumą iš kitų pabrėžia jau pats parko vardas. Rambynas, davęs vardą ir regioniniam parkui, yra ta vinis, apie kurią ir sukasi visas veiksmas. Tai išskirtinė vieta, svarbi visai Lietuvai ir kiekvienam jos žmogui tiek savo istorine praeitimi, tiek kraštovaizdžiu, tiek gamta. Prie Rambyno prisišliejęs Nemunas su dviem gražiais vingiais parką tarsi įrėmina iš pietvakarių pusės, kartu tai ir siena su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi (mūsiškai Karaliaučiaus kraštu), arba tiksliau Europos Sąjungos siena. Parko kaimuose dar išlikusios Mažosios Lietuvos regionui būdingos sodybos ir jų likučiai labiausiai šiandien į akį krintantis kultūrinio kraštovaizdžio elementas.
 
Išraiškinga Vilkyškių kalvagūbrio ketera, keletas gerokai nuo žmogaus veiklos nukentėjusių buvusių dvarų sodybų, žmogaus akimi mažai bepastebimos prie kiekvieno kaimo prigludusios ir nemylinčių šio krašto žmonių išniekintos senųjų krašto gyventojų kapinaitės, pavasarinių potvynių platybės, įvairia gyvastimi turtingas Šereiklaukio miškas, augmenijoje kol kas tebeskendintys, bet greitai visu savo grožiu atsiversiantys piliakalniai ir jau daug amžių beveik nekintantis nepakartojamas vaizdas nuo Rambyno kalno – tai šio parko išskirtinumas. Taip pat paprasti, nuoširdūs kaimo žmonės.
 
Rambyno regioninio parko centre yra Bitėnai, o juose – Martyno Jankaus muziejus ir dalis sodybos. Visiems aišku, kad dabartiniai Martyno Jankaus muziejui priklausantys ir nepriklausantys pastatai neatspindi realios aplinkos, kuri buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą. Ką, Jūsų manymu, reikėtų daryti, kad būtų sugrąžinta sodybos autentika?
 
Svarbiausias veiksnys, kuris padėtų regeneruoti šią reikšmingą istorinę sodybą būtų tai, kad visi sodybos pastatai ir žemė po jais priklausytų vienam šeimininkui. Tokiam, kuris turėtų ne asmeninį, o visuomeninį ir valstybinį interesą. Tada turėtų būti parengtas sodybos regeneravimo projektas (istorinės medžiagos yra pakankamai, pernai rengiant projekto lėšomis žurnalą „Rambynas“ ją surinko dr. Martynas Purvinas, duomenis, žinoma, dar būtų galima pildyti). Po to liktų tik jį realizuoti pritraukiant įvairių fondų lėšas. M. Jankaus sodyba galėtų tapti puikiu etnografinės sodybos (kad ir iš dalies regeneruotos) pavyzdžiu ir kartu su muziejumi – labai savitu traukos tašku. Taip pat labai pritariu M. Purvino straipsnyje „Martyno Jankaus sodyba Bitėnuose – praeitis, dabartis, ateitis“ (spausdintą žurnalo „Rambynas“, nr. 2) išsakytoms mintims ir apie sodybą, ir apie negailestingai sunaikintą jos aplinką (greta buvusias sodybvietes, kurios neturinčių jokio istorinio supratimo žmonių buvo visiškai sunaikintos). Juk sodo paveikslai galėjo įsikomponuoti ir tarp senas sodybas žyminčių pamatų liekanų, o ne kaip dabar – ant dirbtinai suformuotos kalvos (beje, formuoti reljefą kraštovaizdžio draustinyje, kuriame yra M. Jankaus sodyba, išvis draudžiama. Taigi tereikia sveiko proto, visuomeniško požiūrio, iniciatyvių žmonių ir šiek tiek pinigų…
 
Kokie galimi projektai ateityje ir kokia Bitėnų ir kitų regioninio parko teritorijoje esančių gyvenviečių ateities vizija?
 
Projektų galima prigalvoti įvairių, pačių geriausių ir daug, lėšų jiems gauti didelių problemų taip pat nėra. Labiausiai šiandien trūksta sutarimo, panašaus matymo. Tai kas vyksta ar galėtų vykti Rambyno regioniniame parke ir jo kaimuose bei gyvenvietėse plačiąja prasme yra apspręsta Rambyno regioninio parko tvarkymo plane, kuriame nubrėžtos pagrindinės gairės ir net sudėliotas veiksmų eiliškumas etapais. Čia pasidarbavo puikūs planuotojai, gamtos ir kultūros paveldo specialistai, tad kažko itin naujo sugalvoti ir nereikia. Tačiau kiekviename kaime, kiekvienoje bendruomenėje savivaldybės, parko direkcijos, įvairių nevyriausybinių organizacijų iniciatyva gali vykti daugybė smulkių projektėlių, kurie skatintų žmones judėti, bendrauti, tvarkyti savo aplinką, šalia esantį nykstantį kultūros paveldą, saugoti nepakartojamą, gražią ir turtingą Rambyno apylinkių gamtą.
 
Liepą prie Bitėnų antrųjų arba senųjų kapinių dirbo meistrai – kapinės pasipuošė nauja tvora, kuriai pastatyti lėšų skyrė Martyno Jankaus vaikaitė Ieva Jankutė. Nedažnas atvejis, kad kapinių tvoras tvertų privatūs asmenys…
 
Taip, tai išskirtinis atvejis, puiki iniciatyva. Šios kapinaitės – vienos iš labiausiai nukentėjusių mūsų parke esančių senųjų kapinių. Bet šiandien joms tiesiogine prasme pasisekė labiau negu kitoms. Ponia Ieva parodė nuoširdų meilės Gimtinei ir savo giminei pavyzdį. Tai puikus pavyzdys mums visiems. Jeigu bent dešimtąją dalį ponios Ievos supratimo ir meilės turėtume, išniekintų, apleistų kapinių, griūvančių pastatų šiame krašte tiesiog nebūtų.
 
Norėtųsi Jums pateikti tradicinį klausimą apie ateities perspektyvas: ką Pagėgių „Sandūra“ ir Diana Milašauskienė gali pažadėti mūsų skaitytojams?
 
Pastangas ir nuoširdų darbą kraštui, į kurį Dievas ir Likimas mane atvedė. O Pagėgių krašto draugija „Sandūra“ skaitytojams labai norėtų šiemet padovanoti trečiąjį žurnalo „Rambynas“ numerį, bet ar išsipildys šis mūsų noras, priklausys nuo to, ar pavyks surasti rėmėjų, kadangi jokių projektinių lėšų leidybai šiemet neturime.
 
Dėkoju už pokalbį.
 
Kalbėjosi Juozas Vercinkevičius

Danos Buinickaitės nuotr.


Nuotraukose:
 
1. Rambyno regioninio parko direktorė ir Pagėgių krašto kultūros draugijos „Sandūra“ pirmininko pavaduotoja D. Milašaukienė
2. 2008 m. Martyno Jankaus premijos laureatė Edita Barauskienė (dešinėje), Ieva Jankutė (centre su tautinais drabužiais)
3. „Rambyno“ žurnalo pristatymas Pagėgiuose 2009 rugsėjo 6 d.
4. I. Jankutė įteikė M. Jankaus muziejui savo tautinius drabužius, kurie buvo dėvimi dar prieš karą
 
Voruta. – 2010, liep. 24, nr. 14 (704), p. 2.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra