Novužės krašto pasakų senelis

Autorius: Data: 2013-10-18, 23:16 Spausdinti

Bernardas Aleknavičius

Lietuvos širdelė – Zanavykai

Zanavykai, kurių didžioji dalis – mažlietuvių palikuonys, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje lietuvių tautiniam atgimimui suvaidino patį svarbiausią vaidmenį. Tikriausiai ir klaipėdiškis poetas ir aktorius Bronius Gražys (1934–2013) kilęs iš Aukštaitijos „Odėje Zanavykams“, kuri tapo Klaipėdos zanavykų bendrijos himnu (muz. Z. Rinkevičiaus), neatsitiktinai rašė: „Zanavykai, Zanavykai Lietuvos širdelė…“

Kodėl poetas nedidutį žemės lopinėlį tarp Nemuno ir Šešupės vadina Lietuvos širdele? Kuo išsiskiria šis kraštas iš kitų Lietuvos etninių regionų? Kodėl jaunystėje kun. Jonas Mačiulis norėjo būti zanavyku ir savo pirmąjį prozos kūrinį „Atsakymai apie Lietuvos praeigą“ 1891 m. Tilžėje iš leido Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu, o tapęs poetu Maironiu rašė:

„Kur bėga Šešupė,

            Kur Nemunas teka,

Ten mūsų Tėvynė graži

            Lietuva“

Poetas Bronius Gražys Lietuvos širdelę randa tarp Nemuno ir Šešupės, o kur kas anksčiau Maironis čia jau buvo aptokęs pačią Lietuvą.

Kodėl tokios paralelės poetų kūryboje? Tai kas gi tie Zanavykai? Kodėl daugelis XIX a. ir XX a. pradžios visuomenininkų lygiavosi į šio krašto šviesuolius ir net norėjo būti zanavykais? Ir jeigu viso šito paklaustume bet kurio zanavyko, tai šis nedvejodamas atsakytų: Zanavykai – kunigų ir švietėjų kraštas.

Taip gyvenime jau susiklostė, kad po 1795 m. Trečiojo padalinimo lietuviškoji Užnemunė (Sūduva) atiteko Prūsijai, nuo 1807 m. įėjo į Varšuvos kunigaikštystę, o 1815–1867 m. buvo Lenkijos karalystės dalis, kurios visuomeninio gyvenimo sąlygos skyrėsi nuo Rusijos imperijos. Svarų vaidmenį čia suvaidino ir Napoleono kodeksas, kuris Zanavykuose veikė iki Pirmojo pasaulinio karo.

Kraštas turėjo Seinų kunigų seminariją, o nuo 1866 m. dar ir vienintelę Lietuvoje Veiverių mokytojų seminariją, kurioje mokslus baigė žinomi Zanavykų krašto mokytojai Petras Abramavičius, garsių muzikų Vytauto Bacevičiaus ir Gražinos Bacevičiūtės tėvas Vincas  Bacevičius, broliai Jonas ir Vincas Daniliauskai, Petras, Stepas ir Vaclovas Dumčiai, Juozas ir Vincas Gvildžiai, semiotikos mokslo kūrėjo Algirdo Juliaus Greimo tėvas Julius Greimas, Tauro apygardos vado Aleksandro Grybino – Fausto tėvas Antanas Grybinas, Vincas Gustaitis, Viktoras Jakubauskas, Jonas ir Juozas Jonikaičiai, Juozas Kasperavičius, Bronius, Jonas ir Juozas Kaunai. Pranas Klimaitis, vėliau tapęs Klaipėdos krašto sukilimo vado pavaduotoju, Aleksandras ir Vincas Kudirkos, Jonas Mačiulaitis, Mykolas Mikelkevičius, Vincas Naujokas, Vincas Oškinis, Lietuvos nepriklausomybės 1918 m. vasario 16 d. akto signataro Prano Dovydaičio mokytojas Jurgis Paltanavičius, Juozas ir Vincas Palukaičiai, Vincas Plaušinaitis, Juozas Poderis, Juozas Pupkis, Juozas Sabas, Čikagoje gyvenančio garsaus vaikų gydytojo Lino Sidrio senelis Juozas Sideravičius, broliai Vaclovas ir Vladas Sidzikauskai, Jonas Sluoksnaitis, poetės Gražinos Tulauskaitės tėvas Leonardas Tulauskas, Antanas ir Pranas Užupiai, Juozas Ūsas, Antanas Valaitis ir kiti.

Dvasininkai, skleidę šviesą

Didelė dalis čia suminėtų Veiverių mokytojų seminarijos buvusių auklėtinių dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, įgijo karininkų laipsnius, o grįžę į Lietuvą 1918 – 1919 metais organizavo savanorius, kūrė Lietuvos kariuomenę. Buvęs Veiverių mokytojų seminarijos auklėtinis, karininkas Vincas Gvildys, kilęs iš Žuklijų, 1920 m. žuvo kovoje su lenkais. Pranas Kaunas ir Vladas Sidzikauskas tarnaudami Lietuvos kariuomenėje tapo pulkininkais, o Vaclovas Sidzikauskas pasuko teisininko keliu ir dirbo diplomatinį darbą. 1920–1934 m. su pertraukomis jis atstovavo Lietuvai prie Tautų Sąjungos, kurį laiką gyveno Klaipėdoje ir Prekybos institute dėstė diplomatijos istoriją.

Bet vis dėl to XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmoje pusėje patį svarbiausią švietėjišką darbą atliko Novužės krašte gimę kunigai. Tarp jų – Sintautų parapijos klebonas Antanas Tatarė, mokyklinių vadovėlių leidėjai ir rengėjai Lukas Staugaitis ir Juozas Dėdinas, profesorius kunigas Pranas Augustaitis, poetas ir vertėjas kunigas Jonas Užupis – Šerenga, kanauninkas Kazimieras Prapuolenis, buvęs Seinų kunigų seminarijos rektorius kanauninkas Jonas Giedraitis, kunigas misionierius Justinas Boneventūras Pranaitis, profesorius protonoratas Aleksandras Grigaitis, profesorius prelatas Pranas Kuraitis, kunigas Jonas Jaronimas Jakaitis, kun. Augustinas vaitiekaitis, Klaipėdos kraštui nusipelnęs kunigas Pranas Bajerčius ir daugybė kitų.

XIX a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje liuteronų kunigas su aukštoju mokslu rengė Karaliaučiaus universitetas, kuriame veikė Lietuvių kalbos seminaras. Tuo metu Seinų lenkiškoje kunigų seminarijoje su viduriniu išsilavinimu buvo rengiami katalikų kunigai, kurie buvo susibūrę į slaptą lietuvių kalbos būrelį. Paradoksalų, kad Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaras neišugdė nė vieno kunigo – kovotojo už mažlietuvių teises. O tuo pačiu metu Seinų kunigų seminarijos slaptasis lietuvių kalbos būrelis gyvenimui paruošė kunigus kovotojus už lietuvių teises, vėliau tapusius vyskupais P. P. Būčį, J. Staugaitį, istorikus kunigus A. Jasaitį, kuris 1918 m. anglų kalba parašė lietuvių tautos istoriją ir ją įteikė į Paryžiaus taikos konferenciją išvykstančiam JAV prezidentui V. Vilsonui, kunigą J. Totoraitį, parengusį Zanavykų ir Sūduvos istoriją. Beje, ir kunigas A. Jusaitis, ir kunigas J. Totoraitis beveik visą savo gyvenimą buvo susiję su krašto švietimu. Kunigas  Antanas Jusaitis mokytojavo Šalių „Žiburio“ gimnazijoje, o kunigas Jonas Totoraitis buvo tarp Marijampolės ir Seinų „Žiburio“ gimnazijų steigėjų, daug metų vadovavo Marijampolėje įkurtai Marijonų gimnazijai, buvo Lietuvos universiteto profesorius.

Labai panašiu keliu ėjo ir buvęs Seinų kunigų seminarijos auklėtinis, išaugęs iš slapto lietuvių kalbos būrelio, kanauninkas Vincentas Vizgirda, kuris buvo ne tik Marijampolės bei Šakių „Žiburio“ gimnazijų kūrėjas ir pirmasis jų direktorius, o 1918 m. Seinuose dar įkūrė ir lietuviškąją Kunigų seminariją. Greta Vincento Vizgirdos, ugdant jaunąją kunigų katrą, koja kojon žengė ir prelatas Jonas Naujokas. Kunigas Juozas Stankevičius, dirbęs Vilniaus mokyklose, 1917 m. buvo išrinktas į Lietuvos Tarnybą ir 1918 m. vasario 16 d. galėjo tapti penktuoju zanavyku – Lietuvos nepriklausomybės akto signataru. Ir tik vardan tautos vienybės ir pernelyg didelio kunigų skaičiaus Tautos Taryboje savo mandatą perleido kairiųjų atstovui Jonui Vileišiui. Taip pat pasielgė ir iš Žemaitijos kilęs kunigas Pranciškus Urbonavičius, kuris savo mandatą perleido dvarininkui Stanislovui Narutavičiui, būsimo Lenkijos prezidento Gabrieliaus Narutavičiaus broliui, kuris vėliau taip pat prisidėjo prie kairiųjų.

Paprūsėje – pradžių pradžia

Kalbėdami apie kunigus – krašto švietėjus, negalime pamiršti ir kanauninko Felikso Martišiaus. Pirmojo pasaulinio karo metais klebonaudamas Višakio Rūdos parapijoje jis įkūrė 15 pradinių mokyklų, o dirbdamas Prienuose įsteigė „Žiburio“ gimnaziją ir jai vadovavo. Šioje mokslo šventovėje mokėsi mokslininkas lituanistas Jonas Kazlauskas ir antrojo tautinio atgimimo dainius Justinas Marcinkevičius. Ir abudu šiuos mūsų tautos vyrus sodinti medelius ir juos ugdyti mokė zanavykus kanauninkas Feliksas Martišius.

O dabar pasidomėkime, kokių iškilių asmenybių, be jau suminėtų kunigų švietimo srityje, Lietuvai davė Novužės kraštas. Zanavykuose gimė ir augo šiandieninės lietuvių kalbos tėvas Jonas Jablonskis, didysis lietuvių kalbos stilistas Juozas Pikčilingis, mokytojos lituanistės, o kartu ir rašytojos Gražina Tulauskaitė, Petronėlė Orintaitė, mokyklinių vadovėlių rengėjai mokytojai Jonas Juozas Palukaitis, Antanas Kaunas, Pranas Naujokaitis ir pagaliau aušrininkas, pedagogas bei vaikų literatūros pradininkas Lietuvoje Pranas Mašiotas.

Kaip ir daugelis Novužės krašto visuomeninės veikėjų, Pranas Mašiotas pradėjo nuo minčių, kurios šiandien, iškaltos ne tik medyje, bet ir granite, puošia buvusios pedagogo gimtinės vietą: „Ir aš mažas buvau…“, „…mano mama ir tėvelis buvo geriausi, gyvenamieji namai smagiausi, sodas mieliausias“.

Ir viskas prasidėjo nuo atklydusios iš Mažosios Lietuvos į Zanavykus stubos slenksčio, per kurį mažasis Pranukas dar keturiomis ropšdavosi, kad galėtų išbėgti į kiemą, pažvelgti į saulę, mėlyną dangų, sodą, medžius, pašnekinti prie būdos tupintį Brisių, o paūgėjęs pasigalynėti su žąsinu. Čia, Paprūsėje, Pūstelninkų kaime, prie tuometinio Naumesčio – pradžių pradžia. Tai čia 1863 m. gruodžio 19 d. Pranukas ir atėjo į šį pasaulį. Tada niekas net nenujautė, jog šis gležnas kūdikis taps lietuviškų pasakų seneliu.

Augo Pranukas susipratusių vidutiniokų ūkininkų šeimoje, pas kuriuos ne kartą glaudėsi pavargę Šešupę perbridę knygnešiai. Tai iš jų paliktų knygelių ir maldaknygių berniukas pramoko skaityti. Vėliau baigė Naumiesčio pradžios mokyklą, o 1883 m. – ir Marijampolės gimnaziją. Vaikiną viliojo tikslieji mokslai, todėl 1887 m. Maskvos universiteto Fizikos ir matematikos fakultete įgijo gimnazijos mokytojo matematiko specialybę. Kadangi tuometinė rusų administracija lietuvių, baigusių pedagoginius mokslus, dirbti Lietuvoje neskyrė, teko pasitenkinti kuklia darbo vieta Lomžoje. Ir tik 1889 m. Rygos mokslo apygardoje atsiradus laisvai raštininko vietai. Pranas Mašiotas persikėlė į Rygą, o 1892 m. jau buvo paskirtas Rygos vokiečių realinės gimnazijos matematikos mokytoju. Čia mokytojavo net 22 metus, o paskutiniuosius dvejus (1913–19150) dar buvo ir Rygos mergaičių gimnazijos direktorius.

Visuomeninė veikla – pašaukimas

Pranas Mašiotas visą savo prasmingą gyvenimą aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Besimokydamas Marijampolės gimnazijoje buvo aktyvus slaptojo lietuvių moksleivių ratelio narys, platino draudžiamąją lietuvių spaudą. Maskvos universitete visą laiką priklausė Lietuvių studentų ir Farmaceutų draugijoms. Studijuodamas pirmajame kurse, 1884 m. pradėjo bendradarbiauti „Aušroje“. Gyvendamas Rygoje P. Mašiotas rašinėjo į „Šviesą“, „Vienybę Lietuvininkų“, „Varpą“, „Lietuvių laikraštį“ (jame turėjo skyrelį vaikams), „Vilniaus žinias“, „Viltį“ (buvo šio leidinio dalininkas), „Vairą“, „Rygos garsą“ (1910 m. redagavo šio leidinio kroniką).

Pranas Mašiotas daug dirbo įvairiose Rygos lietuvių organizacijose. Priklausė „Dainos“ draugijai ir vėliau buvo tarp lietuvių muzikos ir dainos draugijos „Kanklės“ steigėjų. 1906 m. jis buvo Kanklių bibliotekos ir skaityklos steigimo komisijos narys. Tais pačiais metais kartu su Marcelinu Šikšniu Pranas Mašiotas įsteigė lietuvių švietimo draugiją „Žvaigždė“ ir buvo jos pirmasis pirmininkas, o vėliau – garbės narys. Draugijos valdyboje dirbo iki 1915 m. Rygoje ši draugija turėjo septynias lietuviškas pradines mokyklas ir jas išlaikė, taip pat rengė ir suaugusiųjų kursus. 1912–1914 m. sekmadieniais Pranas Mašiotas Rygos lietuvaites gimnazistes mokė lietuvių kalbos. 1907 m. Pranas Mašiotas išrinktas vilniškės Lietuvių mokslo draugijos nariu. Gyvendamas Rygoje, savo mažiesiems skaitytojams poetas pedagogas išleido populiarias knygeles „Mano dovanėlė“ (1913) ir „Pasaka – nepasaka“.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir Rygoje susitelkus nemažam lietuvių tremtinių būriui, kartu su kunigu Juozu Tumu – Vaižgantu Pranas Mašiotas dirbo Centrinio lietuvių komiteto įgaliotiniu nukentėjusiems dėl karo šelpti. 1915 metų vasarą, kai vokiečių armija artėjo prie Latvijos, Pranas Mašiotas pasitraukė į Maskvą, o iš ten netrukus atvyko į Voronežą. Nuo 1915 iki 1918 metų jis vadovavo lietuviškai Martyno Yčo įkurtai berniukų ir mergaičių gimnazijai.

Voroneže – pirmosios pasakų knygelės

Jo mokiniai Voroneže buvo būsimieji Lietuvos karo aviacijos pilotai, kraštiečiai zanavykai: 1920 m. tragiškai žuvę karo lakūnas Vytautas Rauba, lietuvių kalbos tėvo Jono Jablonskio sūnus Vytautas Jablonskis, būsimasis Vyčio kryžiaus ordino kavalierius Antanas Plaušinaitis, Simas Stanaitis. Voroneže Prano Mašioto išminties sėmėsi ir būsimasis diplomatas zanavykas Stasys Lozoraitis, o biržietis Julius Janonis, anot vilkaviškiečio Saliamono Šmerausko, būdamas abejingas pedagogo teigiamoms vertybėms, išvyko į Peterburgą ir gyvenimą baigė po garvežio ratais.

Visur ir visada gyvenime žengia greta gėris ir blogis, kad to blogio žemėje mažėtų, o gėrio daugėtų, reikėjo užkariauti pačių mažiausiųjų širdutes ir jose sėti tik gėrį. Vadovaudamasis nuostata, jog „Mano mama ir tėvelis buvo geriausi…“, dar 1894 m. JAV Pranas Mašiotas mažiesiems skaitytojams išleido populiarią knygelę „Pasikalbėjimas apie dangų ir žemę“.

Pranui Mašiotui produktyvus kūrybos laikotarpis buvo ir Voronežas. Vadovaudamas M. Yčo gimnazijai, išleido „Mokslo pasakas“ (1916), „Senio pasakas vaikams“, „Naujas senio pasakas“, „Augalų pasakas“, „Apie Lietuvos senovę“ (1917). Be nelengvo vadovavimo gimnazijai ir kūrybinio darbo, jis dar priklausė ir „Trijų tarybai“ (Kazys Grinius, Jonas Jablonskis ir Pranas Mašiotas).

Vėl namie – po 35 metų

1918-aisiais Pranas Mašiotas grįžo į Lietuvą. Po 35 metų (neskaitant vasaros atostogų) – vėl tėvų ir protėvių žemėje. Naujai besikuriančioje valstybėje darbų kalnai. Vilniuje dirbo Lietuvos tarybos švietimo sekcijoje. Artėjant bolševikinei agresijai, P. Mašiotas persikėlė į Kauną. Dirbo Aukštojo mokslo departamento direktoriumi, o nuo 1919 m. pabaigos – švietimo viceministru. Be šių pareigų, dar darbavosi Knygų leidimo ir Terminologijos komisijoje, buvo tarp Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto steigėjų. Ir vėl Pranas Mašiotas aktyviai reiškėsi periodinėje spaudoje. Rašė „Švietimo darbui“, „Lietuvos mokyklai“, savo mažiesiems skaitytojams išleido knygas „Kaip žmogus žemėje įsikūrė“, „Kiškiai“ (1919), „Šaltieji ir šiltieji kraštai“, „Žiemą ir vasarą“, „Vaikų pasakos“ (1920), „Mūsų mažiesiems, mūsų mieliesiems“, „Pasakėlė“ (1921). Ypač vaisingi buvo 1922 metai: išleistos net šešios knygelės vaikams – „Išradėjai ir išradimai“, „Mano poilsis“, „Senio pasakos“, „Sparnuočiai“, „Gimnaziją atsiminus“, „Ir aš mažas buvau“. 1923 m. gruodžio 17 d. Lietuvos universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakultetas Pranui Mašiotui suteikė garbės daktaro laipsnį.

1922 m. Klaipėdos mokytojų seminarijos patalpose buvo atidaryta pirmoji lietuviška gimnazija uostamiestyje. Pradžioje šiai mokyklai vadovavo kunigas Vilius Gaigalaitis. Kai jis atsisakė direktoriaus pareigų, laikinai vadovauti gimnazijai apsiėmė Mokytojų seminarijos direktorius Martynas Krukis. Vadovauti dviem mokykloms, nors ir po vienu stogu, nebuvo lengva.

Klaipėdos gimnazijos direktorius

Klaipėdos lietuvių gimnazijai „mirtinai“ reikėjo autoritetingo vadovo, kuris mokyklą iškeltų į reikiamą lygį. Tarp vietos pedagogų tinkamo gimnazijos vadovo neatradus, direktoriumi tapo Pranas Mašiotas. Jis 1924 m. iš M. Krukio perėmė vadovavimą gimnazijai. Pirmosios dienos buvo tikrai nelengvos. Gimnazijoje vyravo įtempta atmosfera. Mažlietuviai mokytojai, išskyrus Adomą Braką, rytais su mokytojais iš Didžiosios Lietuvos net nesisveikindavo. Pertraukų metu jie mokytojų kambaryje stengdavosi kalbėti vokiškai. Vias, kas buvo susiję su Didžiąja Lietuva, stengtasi pašiepti, menkinti, o į visus reiškinius, kurie vyko Lietuvoje, tarsi žiūrėta iš aukštesnio „bokšto“. Mažlietuviai mokytojai, išauklėti griežta kaizerinės Vokietijos pedagogikos nuostata, ir į savo mokinius žvelgė iš aukšto, nevengė auklėtinius bausti ir fizinėmis bausmėmis. Pranui Mašiotui tai buvo svetima, tad tokiam spalvingam pedagogų kolektyvui vadovauti nebuvo paprasta, bet naujasis gimnazijos direktorius neabejotinu autoritetu į savo pusę palenkė ne vieną „išdidų“ mažlietuvį.

Tų laikų buvusi gimnazistė, vėliau tapusi rašytoja, Liūnė Janušytė kartą kalbėdama apie Praną Mašiotą prisiminė: „Tai buvo direktorius, kuris, rodos, nieko nedrausdavo gimnazijoje, bet niekas nedrįsdavo blogai elgtis“. Moksleivius Pranas Mašiotas auklėjo asmeniniu pavyzdžiu. Su mokiniais elgėsi demokratiškai, draugiškai, griežtai buvo nusiteikęs prieš bet kokias fizines bausmes. Laikydamasis šių savo pedagoginių nuostatų, direktorius parengė mokyklų darbo projektą. Deja, dėl kai kurių komisijos narių nuomonių skirtumo atskirais klausimais projektas nebuvo patvirtintas.   

Tik atvykęs į Klaipėdą, Pranas Mašiotas tuoj pat vėl įsijungė  į visuomeninę veiklą. Buvo tautinio Lietuvos laivyno steigimo komiteto narys, rengė mokyklinius vadovėlius, iš kurių mokėsi ir Klaipėdos krašto gimnazistai. Gyvendamas uostamiestyje, Pranas Mašiotas išleido mažiesiems skaitytojams skirtų knygelių – „Kai knygas draudė“, „Būta ir pramanyta“, parengė „Pasaulio pasakas“, „Pajūriais pamariais“. Bet šie darbai pasirodė poetui pedagogui jau išėjus į pensiją.

Priverstinis poilsis Kaune

Susirgęs chronišku veido nervo uždegimu, 1929 metais Pranas Mašiotas buvo priverstas palikti Klaipėdą ir persikėlė gyventi į Kauną. Ten jis buvo įsigijęs nuosavą namą. Bet ir būdamas užtarnautame poilsyje, nenustygstantis kūrėjas nesėdėjo rankas sudėjęs. Rašė, redagavo straipsnius. Didžiojo pedagogo žentas, buvęs Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys 1973 m. apie savo uošvį yra užrašęs tokias eilutes: „Menu rašytojo darbo stalą valgomojo kambario kampe, prie lango, ir jį patį ten besidarbuojantį. Rašė jis paprasta metaline plunksna gelsvame menkos rūšies didelio formato popieriuje. Retkarčiais, prasidaręs stalčių, išsiimdavo iš jo saldainį ir dėdavosi atsargiai, kad neužgautų nervo, į burną – gal tas maldė jam skausmą“.

Gyvendamas Kaune ir jau įkopęs į savo amžiaus aštuntą dešimtmetį, Pranas Mašiotas darbų tempo nė kiek nemažino. Bendradarbiavo „Lietuvos mokykloje“, „Skautų aide“, „Gimtojoje kalboje“, „Žiburėlyje“ ir kituose periodiniuose leidiniuose. Mažesniems savo skaitytojams išleido ištisą biblioteką: „Mokslo pasakos ir pasakojimai“, „Juozukas ir Jackus“, „Dėde, pasakok!“, „Pažadėta ir ištesėta“, „Nepaprastos atostogos“, „Pašešupių knygnešiai“, „Trijų talka“ ir kt. Vertė į lietuvių kalbą kitų rašytojų kūrinius, kuriais stengėsi praturtinti mūsų mažųjų skaitytojų knygų lentynėles.

Atėjo lemtingieji 1940-ieji, Kauno gatvėmis žlegsėjo okupantų tankai. Didžiojo pedagogo žentas Juozas Urbšys su rašytojo dukra Marija paliko Kauną ir išsikėlė gyventi į nuošalią Kačerginę, pas brolio Jono Mašioto šeimą. Jie čia, pušynėlyje, turėjo nedidelį vasarnamį.

Okupacinė valdžia pavertė benamiu

Birželį okupacinės valdžios atstovai net nepasibeldę įsiveržė į 77-uosius gyvenimo metus bebaigiančio didžiojo pedagogo Prano Mašioto nuosavus namus ir pareikalavo, kad šis tučtuojau apleistų butą „reikalingesniems“ iš Rusijos plūstantiems „naujakuriams“. Tai buvo okupacinės armijos karininkų šeimos. Neturėdamas pasirinkimo, benamiu tapęs pedagogas ir rašytojas prisiglaudė Kačerginėje viename vasarnamyje, arčiau saviškių. O čia nauja tragiška žinia – 1940 m. liepos 17 d., dar Lietuvai net „neįstojus“ į Sovietų sąjungą, suimtas žentas Juozas Urbšys su dukra Marija ir išgabenti į nežinią – į svetimą valstybę. Išgirdęs šią šiurpią žinią, Lietuvos vaikų pasakų senelis paleido iš rankos plunksną ir daugiau jos jau nepakėlė. Mirė Pranas Mašiotas 1940 m. rugsėjo 14 d. Kaune.

*

Kartą, vaikystėje, beklaidžiodamas po Kauno miesto kapines, pakraštyje, aptikau ir nedidelį juodą kryželį, kuriame buvo įrašyta: „A. + A. Pranas Mašiotas 1863 XII 19 – 1940 IX 14“. Ilgai stovėjau prie savo kraštiečio kapo, nes jau žinojau, jog tai mūsų nuostabiųjų pasakų senelio kapas. Šis antkapis paminklas, palyginti su netoli stovinčiu skulptoriaus Vinco Grybo sukurtu didžiuliu paminklu mokytojui Juozui Vokietaičiui, atrodė it mažas šapelis. Manau, jog savo darbais Pranas Mašiotas pats yra Lietuvai – paminklas.

Nuo tų vaikystės dienų praėjo daug metų. Ir šiomis dienomis apsilankęs Petrašiūnų kapinėse, kur buvo perkelti ir Prano Mašioto palaikai, visados aplankau jo kapą. Nusilenkiu ir greta atgulusiam jo žentui, buvusiam Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui, iš kurio esu patyręs ne vieną tautini Atgimimo pamoką.

O Pustelninkai – kaimas prie Šešupės, stovintis ant knygnešių tako, nors sovietmečiu ir sulygintas su žeme, bet amžius bylos: „…ir aš mažas buvau (…) mano mama ir tėvelis buvo geriausi, gyvenamieji namai smagiausi, sodas mieliausias“, nes visa ši gimtinės meilė spindi ir didžiojo Novužės krašto sūnaus Prano Mašioto darbuose.

Tai štai kodėl Maironis Zanavykuose surado Lietuvą, o Bronius Gražys ir Lietuvos širdelę…

 

 

 

 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra