Pagrindinis puslapis Sena Voruta Norima išguiti lietuvių kalbą iš lietuviškų pasų

Norima išguiti lietuvių kalbą iš lietuviškų pasų

Galima pasidžiaugti, kad Lietuvoje nėra tautinės nesantaikos. Bet kažkam tai, matyt, nepatinka. Žūtbūt norima sukelti tautinę įtampą. Dabar sugalvota supriešinti lietuviškai ir lenkiškai kalbančius Lietuvos piliečius. Pretekstas kilnus – ginti lenkų tautinės mažumos teises. Atseit, nedori lietuviai skriaudžia lenkiškai kalbančiuosius, neleisdami jiems rašyti savo vardų ir pavardžių lenkų kalba.
 
Gaila, kad daug kas, netgi ir kai kurie mūsų politikai, nesusimąstydami kartoja šią formulę. Atrodo, jei oponentas sako, kad reikia vardus ir pavardes pasuose rašyti lenkiškai, tai mes turim sakyti, kad nereikia. Tačiau šitaip patenkama į mums paspęstas žabangas. Juk dauguma, neįsigilinusių į šią problemą žmonių, stos į skriaudžiamųjų, lenkiškai kalbančiųjų, pusę.
 
Ir Europos parlamente „lenkų gynėjai“ šitaip keldami klausimą, susilaukia užuojautos ir palaikymo. Kaip gi šitaip? Juk negalima skriausti tautinių mažumų, negalima drausti rašyti lenkams jų gimtąja kalba! Šitaip mums priklijuojama tautinių mažumų skriaudikų etiketė. O kovoti su etiketėmis, kaip žinoma, reikalas beviltiškas.
 
Bet juk iš tikrųjų jokios nesantaikos tarp lietuviškai ir lenkiškai kalbančių lietuvių nėra. Nemažai teko buvoti Pietryčių Lietuvoje ir turiu pasakyti, kad tarpusavio santykiai yra draugiški. Mus jungia bendra istorija, religija, papročiai, tautosaka, būdas. Artimiau su jais pabendravus, paaiškėja, kad beveik visų iš jų bent vienas senelis ar prosenelis buvo lietuvis. Agresyviai nusiteikę lietuvių atžvilgiu yra tik vienas kitas funkcionierius, kurie ir gyvena iš nesantaikos kurstymo.
 
O juk iš tikrųjų, niekas nė nedraudžia pavardžių rašyti lenkiškai. Prašau, rašykit, jei norit, tik ne pagrindiniame puslapyje. Va čia ir išlenda yla iš maišo. Pasirodo, ne lietuviai nori išmesti lenkų kalbą iš lietuviškų pasų, bet tautinės nesantaikos kurstytojai nori iš lietuviškų pasų išmesti lietuvių kalbą. Mes siūlome pavardes rašyti abejomis kalbomis, o oponentai reikalauja jas rašyti tik viena kalba – lenkų. Štai kaip! Taigi, pats klausimas formuluojamas neteisingai. Pasirodo, ne mes skriaudžiame lenkiškai kalbančiuosius, bet mus, lietuviškai kalbančiuosius, norima nuskriausti, uždraudžiant lietuviškame pase kitataučių vardus bei pavardes rašyti taip pat ir lietuviškai. Štai šitaip ir reikia formuluoti klausimą, ypač tarptautinėje plotmėje, o tada viskas atsistos į savo vietas.
 
Ir dar. Kažkam atrodo, kad nereikia su kaimyne Lenkija pyktis. „Ai, nesiginčykim, – sako tokie – nusileiskim jiems dėl tų įrašų pasuose ir gyvenkim draugiškai“. Bet tarptautiniuose santykiuose, deja, galioja toks pats principas, kaip ir mokyklose. Kuo tu daugiau nusileisi, tikėdamasis ramybės, tuo labiau tau lips ant sprando.
 
Tai liudija ir kaimyninių valstybių pavyzdys. Nė vienas iš Lenkijos kaimynų nesileidžia į jokias šnekas apie privilegijas lenkiškai kalbantiems savo piliečiams. Ir juos paliko ramybėje. O mes suteikėme lenkiškai kalbantiems savo piliečiams tokias privilegijas, kokių neturi jokia kita tautinė mažuma jokioje kitoje Europos Sąjungos valstybėje. Ir ką gi mes už tai gavome? Ogi susilaukiame vis naujų ir naujų reikalavimų bei mūsų valstybės juodinimo tarptautinėje plotmėje.
 
Tad neturėkime iliuzijų, kad, išmetus iš lietuviško paso lietuviškai parašytas lenkiškas pavardes, įsivyraus ramybė. Ji neįsivyrautų net ir tuo atveju, jei Vilniaus krašte būtų įvesta autonomija. Ramybė įsivyrautų nebent tada, jei Vilniaus kraštas būtų atskirtas nuo Lietuvos ir prijungtas prie Lenkijos, nors aš ir tuo abejoju.
 
Pradėkime, pagaliau, gerbti patys save, jei norime, kad mus gerbtų kiti!

Naujienos iš interneto