Nominuotasis vyskupas L. Virbalas SJ. Vyskupas nėra vienas: jis turi daug bendradarbių

Autorius: Data: 2013-06-11, 14:39 Spausdinti

2013 m. birželio 6 d. Šventasis Tėvas Pranciškus naujuoju Panevėžio vyskupu ordinaru paskyrė tėvą Lionginą Virbalą SJ, iki šiol ėjusį Popiežiškosios Rusų kolegijos Romoje rektoriaus pareigas. „Bernardinai.lt“ Romoje jį pakalbino apie kunigystės kelią, pažintį su jėzuitais, kokį jis mato vyskupo vaidmenį.

Kaip sutikote žinią apie paskyrimą į vyskupišką tarnystę?

Ta žinia sukėlė nerimą, ir tikrai buvo nedrąsu, širdis virpėjo. Tačiau dabar, kai išgirdau daugybės žmonių sveikinimus ir patyriau maldą, tikrai liko daug ramiau; pasitikiu, kad Viešpats leis tarnystę atlikti dirbant kartu su kunigais, tikinčiaisiais – bendradarbiaujant su visais žmonėmis; stengsiuosi kiek galėdamas pateisinti lūkesčius, kuriuos žmonės deda į mane.

Kaip šią naujieną priėmė jėzuitų bendruomenė? Juk Lietuvos jėzuitams tai ne tik labai džiugi žinia, bet ir tam tikras „praradimas“.

Ne tik Lietuvos jėzuitams, kadangi dabar tiesiogiai dirbau ne Lietuvos jėzuitų provincijai (nors jai priklausau), bet Romos Jėzaus draugijos bendruomenei, kuriai teks ieškoti naujo Rusų kolegijos rektoriaus. Taip pat nebegalėsiu eiti kitų pareigų, vykdyti kitos apaštalinės tarnystės draugijoje. Paguoda ta, kad esame toje pačioje Bažnyčioje, ir stengiamės bei darbuojamės dėl jos, dėl žmonių, Viešpačiui tarnaudami. Tad tikiuosi, kad tarnystė prisidės prie visos Bažnyčios gerovės.

Kokia buvo Jūsų tikėjimo patirtis – kas labiausiai įkvėpė tapti kunigu? Kodėl pasirinkote būtent Jėzaus draugiją? Kokios asmenybės, pavyzdžiai įkvėpė?

Esu labai dėkingas savo tėveliams, kurie man perdavė savo tikėjimą – labai nuoširdžiai, švelniai, savo pavyzdžiu, natūraliai, paprastai tikėdami; tad tikrai esu dėkingas savo mamai Aleksandrai ir savo tėveliui Kazimierui. Po to Dievas leido sutikti daugybę gerų žmonių: tai ir parapijos klebonas dekanas Bronius Strazdas, kuris daug davė, įkvėpdamas bei paskatindamas savo pavyzdžiu, malda rinktis kunigystės kelią.

O jėzuitai? Vėlgi tai buvo Viešpaties suplanuota, kad susitikau jėzuitų. Vienas iš jų, turbūt pirmasis mano sutiktas jėzuitas, buvo dabartinis Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, kuris anuo metu buvo dar tik jaunesnysis mokslinis bendradarbis Fizikos insititute, o aš buvau jaunas, aštuoniolikmetis Vilniaus inžinerinio instituto studentas. Man daug davė ši bendrystė. Vėliau keletą metų teko gyventi pas šviesaus atminimo tėvą Joną Lauriūną Ignalinos krašte, Linkmenyse, ir tai, ką gavau iš jo, buvo mano dvasinio gyvenimo pamatas. Nors paskui daug sužinojau, daug išmokau, bet pačius pagrindinius dalykus gavau iš jo. Buvo ir daugybė kitų pavyzdžių, kai studijuodamas, matydamas kitų patirtį mokiausi. Tiesiog taip labai natūraliai susiklostė – man buvo artima Jėzaus draugijos dvasia, gyvenimas, kuriam būdingas ir bendruomeniškumas, nes mes esame susieti bendruomenėje, ir kartu savarankiškumas, nes kiekvienas imasi atsakomybės už save; kur žvelgiama į Viešpatį, bet kartu neatitolstama nuo pasaulio, savo tarnystę atliekame pasaulyje. Tai man buvo labai artima ir natūraliai pasukau tuo keliu.

Studijų metai Austrijoje, Ispanijoje ir Romoje, darbas LVK sekretoriate, Popiežiškosios „Russicum“ Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės kolegijos rektoriaus pareigos Romoje, bendradarbiavimas su Vatikano radiju, Bažnyčios žiniomis ir kitais katalikiškais leidiniais. Ką atsinešate iš šių ankstesnių patirčių, kaip tai padės vyskupystėje?

Kiekviena patirtis labai vertinga – tiek studijų, tiek darbo, tiek pažinties – kiekviena skirtingai, bet ypač darbas su jaunais žmonėmis tiek Austrijoje naujokyne, tiek pastaruoju metu popiežiškojoje Rusų kolegijoje leidžia būti žvaliam, būti kartu su jais, nes kartu gyvename, kartu dirbame, kartu meldžiamės; tai ir Visuotinės Bažnyčios patirtis. Ypač tai jaučiama čia, Romoje, nes ne tik tenka matyti žmonių, kurie čia atvažiuoja iš visų pasaulio regionų, bet pačioje kolegijoje studentai atvyksta iš dešimties šalių, iš šešių šalių – jėzuitai ir dar seselės iš Indijos, tad esame iš septyniolikos kraštų. Taigi matai skirtingumą, žmones su savita tradicija, reikia mokėti juos priimti, bet kartu galimybė pažinti jų gyvenimą, jų Bažnyčios padėtį, jų šalies situaciją labai praturtina. Pavyzdžiui, šiais metais yra studentų iš Libano, Irako, tad galime žinoti tiesiogiai, iš jų šeimų patirti, kas iš tiesų dedasi tose šalyse, ir tai visai kas kita, nei sužinoti iš žiniasklaidos priemonių.

Be abejo, tai ir galimybė pažinti Visuotinę Bažnyčią – įvairias kongregacijas, Bažnyčios, kaip institucijos, struktūrą.

Šiemet ypač džiugino, kad galėjau pamatyti ir pats dalyvauti, kas vyko Bažnyčioje – tai ir popiežiaus Benedikto XVI paskutinės audiencijos, susitikimai su žmonėmis, galėjau pajusti bendrą visų nuotaiką – gana nustebusią, netikėtą, savotiškai liūdną, bet kartu labai šviesią ir maldingą.

Be abejo, buvau aikštėje, kai pakilo balti dūmai, ir visi nustebo, išgirdę, kas išrinktas popiežiumi – nelabai kas jį pažinojo, tik paskui pradėjo kalbėti – kad iš Pietų Amerikos, kad jėzuitas. Kai popiežius prabilo, tai tokia gera prasme sužavėjo visus savo paprastumu, nuoširdumu ir kartu gilumu, kuris tikrai visus įkvepia. Tai dabar matyti iš tų milžiniškų minių, atvykstančių į susitikimus su naujuoju popiežiumi.

Popiežius Pranciškus Jus nominavo vyskupo tarnystei. Kaip įkvepia tas jo paprastumo, nuoširdumo, solidarumo pavyzdys? Kokį matote vyskupo vaidmenį – kokia turėtų būti ganytojo tarnystė?

Jo pavyzdys ir įkvepia, ir labai įpareigoja. Labai gera turėti tokį pavyzdį ir žinoti, kad tai tikrai teisingas kelias, reikia juo sekti, nes nėra kitokio tėviškos, ganytojiškos tarnystės būdo. Stengsiuosi būtent tokiu pavyzdžiu sekti būdamas vyskupas Panevėžio vyskupijoje. Neatsivežu jokios schemos, apmatų ar kažkokių nurodymų, bet paprasčiausiai noriu atvažiuoti, pamatyti, susipažinti, išgirsti, bendrauti, ir tada matysime tai, kas reikalinga, kas svarbiausia, ką galime daryti.

Vyskupas nėra vienas: yra kunigai, kurie yra paties pirmieji, svarbiausi bendradarbiai; yra pasauliečiai, kurie aktyviai įsitraukia tiek visos vyskupijos mastu, tiek parapijose į Bažnyčios gyvenimą; yra daugybė žmonių, tikinčiųjų, Bažnyčios narių. Manau, kad visi žiūrėsime, mąstysime, kas yra geriausia būtent Panevėžio vyskupijoje ir būtent šiuo metu. Tikiu, kad Dievas duos šviesos priimti gerus, teisingus sprendimus.

Savo laiške, skirtame Panevėžio vyskupijai, rašote, kad pirmiausia esate siunčiamas pas katalikus, bet norite, kad bičiuliški ryšiai sietų su visais. Galbūt skirsite daugiau dėmesio ekumeninių santykių su kitomis krikščioniškomis bendruomenėmis vystymui?

Esu pats kilęs iš Biržų, mano kaimynai buvo evangelikai reformatai, bendravome su jų dvasininkais, apsilankydavome vieni kitų bažnyčiose, tad man visiškai natūralu ir suprantama, kad gyvename sutardami, bendraudami, dalindamiesi. Pavyzdžiui, kaimynas dalyvavo mano primicijų šventėje su didžiausiu džiaugsmu, tad iš Biržų turiu gerą, šviesią patirtį, kuri buvo dar labiau sustiprinta Romoje, nes Rusų kolegijoje, kurioje gyvenau, buvo suvažiavę ne tik katalikai iš skirtingų kraštų, bet taip pat ir stačiatikiai – iš Ukrainos, Rusijos. Taigi, teko nemažai bendrauti su seminaristais, profesoriais ir vyskupais, atvykusiais iš slavų kraštų; ir visuomet rasdavome gerą, bendrą kalbą, stengdavomės padėti, jie pas mus apsistodavo. Tas bendravimas buvo labai paprastas ir nuoširdus, galbūt nesprendėme didelių, esminių klausimų, tačiau pasidalinimas, pabuvimas kartu labai priartino. Štai ko reikia – kad mes galėtume bendrauti, kalbėtis vieni su kitais, pažinti ir priimti vienas kitą, žiūrėti, kas mus jungia ir kuo mes galime pasitarnauti – tiek, kiek mes esame vieningi.

Vienas iš didžiausių iššūkių, su kuriuo susiduria Bažnyčia ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje – pašaukimų mažėjimas. Turite nemažą jaunų seminaristų ugdymo patirtį – kaip naujokų magistro padėjėjas, dėstytojas kunigų seminarijoje, Pašaukimų komisijos narys ir Rusų kolegijos rektorius. Tai leido iš arčiau pajusti, kuo gyvena jauni žmonės, pasirinkę dvasininko kelią, suprasti jų lūkesčius. Galbūt ši ilgametė patirtis suteikia naujų įžvalgų, kaip spręsti vis aktualesnį pašaukimo klausimą?

Tie, kurie ateina pas mus, jau jaučiasi pašaukti. Svarbesnis klausimas būtų, kaip pasiekti tuos, kurie dar sprendžia pašaukimo galimybę arba tiesiog galėtų atsiliepti į pašaukimą. Manau, kad Viešpats daugelį šaukia į kunigišką, vienuolinę tarnystę. Priklauso nuo mūsų visų – nuo šeimos, kiek ji padės ir netrukdys atsiliepti; nuo parapijų ir bendruomenių – kiek jos uždegs ir parodys gerą pavyzdį; nuo bendraamžių – kiek jie mokės dalintis tuo, kas jiems svarbu, reikšminga, taip pat ir savo tikėjimo išgyvenimu; kiek Bažnyčia sugebės atsiliepti ar prabilti į jaunus žmones jiems suprantama kalba. Tai tikrai nelengva, turėsime mokytis vieni iš kitų, bet bendraudami gal sugebėsime surasti bendrą kalbą. Ir jauni žmonės atradę, kad tai yra vienas iš pašaukimų, vienas iš kelių, pagalvos – o kodėl ne man? Galbūt ir aš galiu? Tiesa, tai nemažai pareikalauja, tai nėra lengva, bet tai iššūkis, didis ir gražus. Manau, kad kai šitokį nusiteikimą jaunas žmogus turės, jis norės pasukti šiuo keliu. Tad, duok Dieve, kad mes visi prisidėtume, ir jauni žmonės sugebėtų atsiliepti į kvietimą.

Per pastaruosius porą metų Lietuvos Bažnyčios hierarchijoje būta nemažai pasikeitimų – vyskupais paskirti jauni, užsienyje gyvenę ar studijavę kunigai. Ar panašios tendencijos būdingos Bažnyčiai visame pasaulyje, ar tai daugiau Lietuvos specifika? Ko gali tikėtis Lietuvos katalikai iš tokių permainų?

Lietuvos Bažnyčia turi labai nedaug tam tikros kartos kunigų – sovietmečiu buvo daug norinčiųjų įstoti į seminariją, tačiau tai buvo labai varžoma. Deja, tos kartos trūksta, tad, ieškant galimų kandidatų vyskupo tarnystei, žvelgiama į jaunesnius dvasininkus. Natūralu, kad jie jau turi studijų užsienyje patirties, ypač Romoje, o ir kitose šalyse, kur studijuoti suvažiuoja ne tik iš Lietuvos, bet iš daugelio kraštų. Dažniausiai teologijos studijų pradmenis dvasininkai įgyja jau savo tėvynėje, o vėliau gilinasi į atskirus klausimus būtent popiežiškuosiuose ar kituose universitetuose. Tai visai natūralu, ypač tokiai palyginti nedidelei šaliai kaip Lietuva, kad neturime visų bažnytinių sričių specialistų – reikėtų ir liturgikos, ir dogmatikos, ir Bažnyčios istorijos, ir kanonų teisės ekspertų; jų, ačiū Dievui, vis daugiau atsiranda, bet kad susiformuotų tam tikra mokykla, tęstinumas, vis dėlto reikia, kad studijuotų ir užsienyje. Sugrįžę po studijų, kunigai gražiai darbuojasi, nebūtinai iš karto užimdami kokias aukštas pareigas, tačiau panaudodami tai, ką jie išmoko, patyrė, kad su ta patirtimi ateitų pas žmones ir ją atsineštų į įvairias bažnytines institucijas. Manau, jog tai tik praturtins ir padės Lietuvos Bažnyčiai atsinaujinti, tapti gyvesnei, dinamiškesnei, naudotis ir dalintis tuo, ką išmoko, ką patyrė.

Su kokiomis nuotaikomis šiomis dienomis grįžtate į Lietuvą, ką palinkėtumėte dienraščio „Bernardinai.lt“ skaitytojams, ypač gyvenantiems Panevėžio vyskupijoje?

Pirmiausia noriu labai padėkoti visiems, kurie sveikino, kurie vienokią ar kitokią žinutę atsiuntė; dar labiau dėkoju tiems, kurie meldžiatės. Jaučiu jūsų maldą tiesiog fiziškai, taip tvirtai apsupusią iš visų pusių, niekada gyvenime neteko patirti tokios maldos paramos; tad dėkoju ir prašau remti malda ir toliau, melskitės už visus ganytojus, už savo kunigus.

Palinkėčiau, kad kiekvieną dieną gyventume kaip krikščionys ten, kur esame – savo namuose, darbe, šeimoje, tarp draugų ir pažįstamų, kaimynų: čia esame krikščionys, kurie vadovaujasi Evangelijos žinia, ir nuo mūsų gyvenimo priklausys, kaip kiti tą žinią priims. Kartu ir mums džiaugsmas tada, kai galime atsiliepti į Viešpaties kvietimą, galime būti tie, kurie neša šviesą, ramybę, gerumą į žmonių visuomenę. Tegul Viešpats padeda, ir Jis tikrai padės, tuo neabejoju. 

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Dalia Žemaitytė

www.bernardinai.lt

Nuotraukoje: L. Virbalas SJ

Katalikų (arki)vyskupai , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra