Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė Paronetto – Nepaprastas žmogus buvo Juozas

Autorius: Data: 2016-08-03, 09:52 Spausdinti

Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė Paronetto – Nepaprastas žmogus buvo Juozas

Nijolė ir Juozas Lukšos Vokietijoje. (V. Valiušaičio nuotr.)


Nijolė Bražėnaitė-Paronetto.
Nijolė Bražėnaitė-Paronetto.

Audronė V. Škiudaitė, www.draugas.org

2016 m. rugpjūčio 10 d. legendiniam partizanų vadui Juozui Lukšai-Daumantui būtų sukakę 95-eri. Ir jau 65-eri, kai jo nebėra. Jis žuvo jaunas (jam tebuvo 30) ir labai įsimylėjęs – Lietuvą ir lietuvaitę Paryžiuje. Džiaugiamės turėdami progos pakalbinti tą lietuvaitę, vėliau žmoną, o netrukus ir jauną našlę Nijolę Bražėnaitę-Lukšienę (dabar gyvenančią New Yorke), ir pasiteirauti jos apie Daumanto Paryžiaus laikotarpį, kurio gal net vienintelė liudininkė ji likusi. Tuomet, 1948 m., jis Lietuvos partizanų vadovybės buvo antrą kartą išsiųstas už „geležinės uždangos”, į Vakarus, pranešti apie žiaurią okupaciją Lietuvoje ir užtikrinti paramą pasipriešinimo judėjimui (1950 m. jis grįžo į Lietuvą ir buvo išduotas). Nors šio laikotarpio Daumanto mintys atsispindi jo laiškuose Nijolei, pastarąjį kartą išleistuose knyga „Laiškai mylimosioms” Lietuvoje, bet ir perskaičius knygą vis dar kyla klausimų. Kaip gerai, kad dar yra ko paklausti.

– Jums rašytuose laiškuose, atspausdintuose knygoje „Laiškai mylimosioms”, Juozas Lukša yra labai jausmingas, žodingas, kartais filosofiškas, kartais sentimentalus. O koks jis buvo gyvenime Jūsų pažinties metu?

– Prieš atsakydama į Jūsų klausimą norėčiau papasakoti, kaip atsirado ši knyga. Juozas man daug kartų buvo sakęs, kad sunaikinčiau jo laiškus, nes bijojo, kad jie nepatektų į nepageidaujamas rankas. To padaryti aš tiesiog negalėjau. Jo laiškus laikiau paslėpusi, ir niekas apie juos nežinojo. Jų skaityti po mūsų paskutinio atsisveikinimo irgi negalėjau, nes nedrįsau vėl atverti niekad negalinčią užgyti žaizdą. Po jo skrydžio atgal į Lietuvą ir beviltiško laukimo žinių apie jo likimą praėjo daug metų. 1977 m. buvo rengiami jo žūties 25 metų minėjimai Čikagoje ir Toronte. Tada buvau paprašyta ką nors apie jį papasakoti. Tik tada pirmą kartą drįsau ištraukti jo laiškus, nes žinojau, kad juose, šalia man asmeniškai rašytų žodžių, buvo išreikšta daug minčių, susijusių su Lietuva. Man atrodė, kad jo laiškų ištraukų skaitymas iškels jo gilias mintis apie kovą už laisvę, parodys jo nepaprastą meilę Lietuvai bei jo sielvartą, susijusį su Lietuvos kančia. Šios minėjime panaudotos laiškų ištraukos buvo paskelbtos JAV ir Kanados išeivijos, vėliau laisvos Lietuvos spaudoje.

Žinia, kad tie laiškai egzistuoja, daugeliui davė mintį, kad jų rinkinys turėtų būti išleistas. Buvau pakartotinai prašyta su tuo sutikti, bet man atrodė, kad tai galėtų būti padaryta tik po mano mirties, kaip yra daroma panašiais atvejais. Tik primygtinai prašoma, kad tokių laiškų išleidimas yra ne mano asmeniškas reikalas, nes juos turėtų perskaityti mūsų jaunimas ir pajusti, suprasti, kokią didelę asmeninę auką ant Lietuvos laisvės aukuro sudėjo ne tik Juozas, bet ir kiti kovotojai, aš galų gale sutikau padaryti jo laiškų kopijas ir perduoti Lietuvių fronto bičiulių komisijai, kuri ypač buvo suinteresuota jų išleidimu. Nežinau ir dabar, ar nenusikaltau Juozui, leisdama tai padaryti. Praėjo dar keli metai, kol knyga buvo išleista. Ji susilaukė keturių leidimų, paskutinis buvo išleistas Lietuvos švietimo ministerijos 2007 m. Vaivos Vėbraitės-Gust pastangomis. Gabrielius Žemkalnis sugalvojo jai pavadinimą: „Laiškai mylimosioms”, nes, anot jo, tie laiškai buvo rašyti Lietuvai ir man.

Juozas iš tikrųjų buvo toks, kokį Jūs minite. Jis buvo išsilavinęs, apsiskaitęs, giliai mąstantis ir tikintis asmuo, jame buvo sukaupti patys gražiausi charakterio bruožai. Jis domėjosi Paryžiaus pastatų, paminklų architektūra. Architektūrą studijavo Lietuvoje, bet negalėjo jos baigti, nes naciai uždarė universitetą, įtarę studentus antinacine veikla. Nuo tada Juozas įsijungė į pasipriešinimo prieš nacius ir komunistus kovą. Turbūt buvo taip lemta, kad ši kova man suteikė laimę jį pažinti tokį, su kuriuo turėjau ypatingą dvasinį ryšį, supratau, ką iš tikrųjų reiškia meilė ir pasiaukojimas tėvynei.

Vos tik pradėjus su juo bendrauti, sunkiai susirgau ir beveik metus su puse praleidau ligoninėje ir sanatorijoje. Per tą ilgą sveikimo laiką mudu su Juozu intensyviai susirašinėjome. Juozas buvo be galo vienišas, nuolat turėjo keisti savo adresą ir pavardę, laikytis labai slaptai. Bendravo tik su keliais asmenimis (dr. Stasiu Bačkiu, jo šeima ir Petru Vilučiu), ieškodamas kelių grįžti į Lietuvą. Be galo išgyveno, kad tie keliai taip sunkiai surandami. Mane galėjo aplankyti retai, turėjo vengti susidūrimų su žmonėmis, kad nebūtų iššifruotas. Galbūt tas mudviejų toks intensyvus susirašinėjimas jam padėjo dorotis su taip slegiančia aplinka, vienišumu ir kartais beviltiškumo jausmu. Jo laiškai man parodė, koks nepaprastas žmogus buvo Juozas, kokia gili buvo jo meilė Lietuvai, kuri buvo jam pačioj pirmoj vietoj, daug pirmesnė negu jo meilė man. Ir kaip aš galėjau kovoti su tokia „konkurente”?

– Viename laiške jis sako, kad esąs mažiau išsilavinęs už Jus, nes Jūs skaitote rimtesnes už jį knygas…

– Tą laišką jis rašė labai slegiančios nuotaikos, save lygindamas su klykiančia žuvėdra, nuklydusia į svetimus vandenynus, jaučiasi paskendęs vis „bjauriai besikomplikuojančioje mums atmosferoje”. Tokioj prislėgtoj nuotaikoj mane aplankęs jis jausdavosi neįdomus ir nuobodus, nes negalėjo su manim kaip paprastai tauškėti. Tame laiške jis rašė, kad tokiu yra gimęs ir kad keleto metų kova išvogė ir juoką, ir gerą nuotaiką, ir palaidą liežuvį, ir su žmonėmis lankstumą. Jo dienos tuo metu buvo perkrautos „pirmaeiliais dalykais”. Nauji, 1949-ieji, metai čia bus sutikti su „sklidinom taurėm, tik mūsų brangioje tėvynėje palaidą juoką pakeis ašara kančios, o skambėjimą svaiginančių taurių – dudenančių kulkosvaidžių garsai”.

Juozo laiškuose dažnai buvo galima justi mintis apie jo greitą „pradingimą”, kas reiškė grįžimą į Lietuvą. Daugelyje laiškų minėti „pirmaeiliai dalykai”, „pirmoji žmona”, „meilužė” reiškė Lietuvą ir visa tai, kas susiję su Lietuva. Tokius išsireiškimus jis vartojo saugumo dėlei, jei laiškai pakliūtų į nepageidaujamas rankas.

Niekad nepajutau, kad esu labiau išsilavinusi už jį, nors tuo metu sanatorijoje aš tiesiog rydavau knygas, nes turėjau daug laiko. Juozas labai domėjosi architektūra, norėjo išmokti prancūzų kalbą ir manęs prašė parūpinti literatūros apie architektūrą prancūziškai. Jis buvo pasiilgęs to, ką kadaise mėgo labiau už ką kita ir norėjo turėti progų „liežuvį palaužyti”.

– Keliuose laiškuose Juozas užsimena apie rašomus memuarus. Atrodo, kad prie jų rašymo kažkokiu būdu prisidėjote ir Jūs? Pvz., jis sako, kad buvo Jūsų išnaudotojas… Matyt, kažkuo jam padėjote prie rankraščio – gal mašinėle spausdinti, gal tekstą redaguoti…

– Juozo misija buvo pasiekti Vakarus ir juos informuoti apie ginkluotą pasipriešinimą sovietams ir apie žiauriai vykdomas represijas Lietuvoje. Su savim nešėsi partizanų laišką popiežiui ir informacinės medžiagos apie partizanų veiklą, kurią sudarė dienoraščiai, rankraščiai, kovų aprašymai ir t. t. Knygą apie partizanus jis pradėjo rašyti 1949 m. pradžioje, po netikėtai prancūzų žvalgybos atšaukto skrydžio į Lietuvą. Juozui tai buvo skaudus smūgis. Jis turėjo ieškoti kitų kelių grįžti atgal. Tai įvyko dieną prieš Vasario 16-ąją. Laiške man jis išreiškė savo gilų sielvartą, kartodamas šiuos žodžius: „Ieškau ir nesurandu nei kaltininko, nei atsakymo, kodėl aš šiandien čia, o ne ten, kur jau privalau būti…” Tas ilgas vasario 16 d. rašytas laiškas buvo toks įspūdingas, kad pateko ir į spaudą.

Po tos nesėkmės Juozas savo energiją išliejo rašydamas knygą apie partizanus. Aš mėginau jam padėti, sanatorijos bibliotekoje mašinėle perrašydama jo rankraščius. Tada jį, berašantį, ir nufotografavau. Ši nuotrauka pateko į jo laiškų knygos viršelį.

– Iš jo laiškų stiliaus ir pamėgimo mąstyti popieriuje galima būtų manyti, kad jis rašė eiles. Ar Jums neteko matyti jo eilėraščių arba ar jis nėra prisipažinęs, kad rašė eiles? Kad skaitydavo eiles, galima numanyti iš jo lagamine, perduotame Jums, rasto eilėraščio „Lauk…”

– Juozas eilių nerašė, bet mėgo jas skaityti. Kai jo lagamine radau tą eilėraštį („Lauk manęs, aš sugrįšiu”) man Amerikos žvalgybos perduotame jo lagamine, buvau labai sujaudinta, nes to eilėraščio turinys labai atitiko mano padėtį. Kaip daug vėliau paaiškėjo, tas eilėraštis po karo buvo išspausdintas vokiečių žurnale. Matyt, Juozas jį rado ir laikė savo lagamine, žinodamas, kad po jo skrydžio į Lietuvą jis man bus perduotas.

– Koks Juozas Jums pasirodė Jūsų pažinties pradžioje? Jis buvo labai gražus vyras, galima būtų manyti – moterų širdžių ėdikas. Ar iš karto patikėjote jo jausmais?

– 1948 m. vasarą Juozas, pralaužęs geležinę uždangą, kartu su Švedijoje gyvenančiu Jonu Pajauju, kurį pažinojo per antinacinę veiklą, atvyko į Paryžių. Čia Jonas mane supažindino su Juozu ir pristatė jį „Skrajūno” vardu. Supratau, kad jis buvo paslaptingas asmuo, labai gražus, linksmo būdo, ir buvo lengva su juo bendrauti. Jam labai patiko Paryžius, jis stebėjosi ir gėrėjosi šio miesto architektūra, vaikščiojome ir po Liuksemburgo sodą, susitikdavome dažniau, ir po kiek laiko paaiškėjo, kas jis iš tikrųjų yra. Šis, vos užsimezgęs, ryšys tarp mudviejų darėsi vis gilesnis mūsų dažno susirašinėjimo dėka man susirgus.

– Vėlgi iš laiškų matyti, kad Jūs lyg ir žinojote, ką jis veikia ir kad ruošiasi grįžti į Lietuvą. Jus tas žinojimas tikriausiai kankino ir kartino susitikimų valandas? Antra vertus, viename laiške jis Jus cituoja: „Sakyk, su kuo aš susidėjau?” Ką Jūs turėjote galvoje? Jo paslaptingą veiklą?

– Aš labai išgyvenau žinodama, kad jo grįžimas į Lietuvą yra neišvengiamas ir kad jis gali žūti. Stengiausi to neparodyti ir apie tai nekalbėti. Juozas viename savo laiške rašė, kad mudviejų laimės įsikūnijimas yra susijęs su nugalėjimu aibės kliūčių, kurioms iš kelio mes nesitrauksime. Arba tokiu būdu ją pasiekę džiaugsimės, arba paaukoję viską, paliksime ją svetimiems.

Apie savo veiklą Juozas atvirai negalėjo rašyti, nes tai buvo per daug pavojinga ir susiję su paslaptimi. Aš greičiausiai juokais jo paklausiau: „Su kuo aš susidėjau?”

– Ką konkrečiai žinojote (ar bent nujautėte) apie jo veiklą tuo metu? Ką pažinojote iš tų žmonių, kurie dirbo (veikė) su juo, ir kokiomis aplinkybėmis su jais esate susitikusi?

– Apie Juozo veiklą nežinojau, nes ji buvo slapta. Apie savo bendražygius „Dzikį” (Joną Kukauską, būsimą išdaviką) ir „Ursą” (Joną Kupstą) žinojau tik tiek, kiek Juozas juos minėdavo savo laiškuose, aprašydamas laisvalaikius besimaudant Marnos upėje. Jie kartu su Juozu prancūzų žvalgybos buvo ruošiami kelionei į Lietuvą.

Paryžiuje pažinojau dr. Stasį Bačkį ir jo šeimą; jie Juozą labai mylėjo ir globojo. Ponia Bačkienė mane aplankė ir ligoninėje, ir sanatorijoje. Ir tai man sudarė didelį malonumą.

– Iš laiškų matyti, kad ne visi pritarė Jūsų vedyboms, o kun. M. Krupavičius atvirkščiai – skatino. Kodėl Jūs ryžotės santuokai, nors žinojote, kad Jūsų būsimasis vyras išvyksta ir gali žūti?

Juozas Lukša Tubingene.
Juozas Lukša Tubingene, 1950 m. liepa. (Genocido aukų muziejaus fondo nuotr.)

– 1950-ieji metai atnešė daug pasikeitimų. Amerikos žvalgyba Vokietijoje perėmė Juozo ir kitų treniravimą skrydžiams į Lietuvą. Savo laiškuose vasario mėn. Juozas minėjo apie vykimą į „mano dėdės (dr. Petro Karvelio) gyvenvietę”. Mano dėdė su teta ir pussere Ugne tada gyveno Tubingene. Juozas, atsidūręs Amerikos žvalgybos globoje, prašė manęs jam nerašyti. Savo laiške minėjo, kad visus šiuos „pasikeitimus ir neaiškius planus reikia suvokti kaip teigiamą įnašą į „pirmosios žmonos” (Lietuvos) reikalus.

Po gana ilgos pertraukos gavau Juozo laišką iš Vokietijos. Jis aplankė mano tetą ir dėdę, kurie jį pakvietė vakarienės. Savo laiške minėjo ir apie apsilankymą pas prof. Brazaitį. Šie asmenys buvo pirmieji Vokietijoje, su kuriais Juozas užmezgė ryšį. Apytikriai tuo metu jis matėsi ir su prel. Krupavičium, bet man apie tai laiške neminėjo.

Išėjusi iš sanatorijos 1950 m. gegužės mėn. gyvenau pas tetą ir dėdę Tubingene. Juozui buvo labai svarbu, kaip jie žiūrėtų į mudviejų galimą santuoką. Aš atsimenu, kad dėdė mane pabučiavo ir pasakė, kad jis yra labai sujaudintas ir mus supranta. Iš jo pusės nebuvo jokių atkalbinėjimų ir perspėjimų dėl neaiškios ateities. Prel. Krupavičius mūsų santuoką skatino.

Savo likimą mudu su Juozu atidavėme Dievo valiai. Abudu jautėme, kad esame skirti viens kitam. Juozas tikėjosi, kad jam pavyks pralaužti geležinę uždangą trečią kartą. Kaip daug vėliau patyriau, jis buvo suorganizavęs net lėktuvą tai įvykdyti. Aš niekad nesigailėjau, kad ištekėjau už Juozo, nors patyriau daug išgyvenimų ir skausmo. Jis mane labai praturtino savo drąsa, ryžtu, atsidavimu tai šventai kovai už Lietuvos laisvę ir savo auka. Jis buvo asmuo su nepaprastom charakterio savybėm. Ir jo meilė man irgi buvo labai gili.

– Ar tuo metu Jūs supratote, kad Juozas yra svarbus žmogus pasipriešinimo judėjime?

– Kai Juozas pasiekė Vakarus, žinojau, kad jam buvo patikėta labai svarbi misija, kuri galėjo būti patikėta tik be galo drąsiam ir įžvalgiam asmeniui, sugebančiam ją atlikti. Ir jis ją įvykdė, palikęs memuarus, pavirtusius knyga, keliomis kalbomis bylojančia apie kovą už Lietuvos laisvę.

– Ar Juozas ką nors yra pasakojęs, pvz., apie dalyvavimą 1941 m. sukilime, apie veiklą vokiečių okupacijos metais?

– Pats Juozas apie dalyvavimą sukilime 1941 m. ir antinacinę veiklą man nepasakojo, bet Jonas Pajaujis apie tai minėjo.

– Kas Juozui Lukšai Prancūzijoje suteikė išlaikymą? Atrodo, jis neturėjo daug pinigų gyvenimui, nes, pvz., tardamasis su Jumis susitikti, prašo užsakyti nebrangų viešbutį.

– Nežinau, kas Juozą išlaikė. Jis niekad man apie tai neminėjo. Galbūt per dr. Bačkį jį šelpė VLIK’as, o gal prancūzų ar Amerikos žvalgyba. Kai susirgau, jis manęs klausė, ar negalėtų kaip nors man padėti. Aš ilgus mėnesius buvau ligoninėje ir visus metus sanatorijoje. Prancūzijoje ligoniais buvo pasirūpinta. Be to, sanatorijoje aš prisidėjau kaip medikė kraujo transfuzijos centro laboratorijoje, dirbdama su tuo metu išrasta nauja kraujo grupe, su kuria susipažinau prieš susirgdama, dirbdama vienoje Paryžiaus ligoninėje, todėl galėjau prisidėti savo patyrimu.

– Ką Jūs galvojote ir kaip jautėtės, kaip gyvenote po Juozo išvykimo į Lietuvą? Kiek tęsėsi nežinia? Ar Jumis rūpinosi kas nors iš tų žmonių, kurie dalyvavo su Juozu vienoje veikloje?

– Po mudviejų vestuvių, kurios vyko 1950 m. liepos 23 d. su prel. Krupavičiaus palaiminimu, už savaitės Juozas turėjo grįžti į Amerikos žvalgybą ir tęsti intensyvų ruošimąsi skrydžiui į Lietuvą. Atsisveikinome Traifelbergo viešbutyje, kuriame praleidome savo „medaus savaitę” netoli Tubingeno, beveik neturėdami laiko sau. Mus kasdien lankė VLIK’o nariai ir keli artimiausi asmenys, tarp kurių buvo Julijonas Būtėnas (Juozo pabrolys, negalėjęs atvykti į vestuves, nes ir jis buvo ruošiamas skrydžiui į Lietuvą), Birutė ir Levas Prapuoleniai ir kanauninkas Kapočius, kuris Juozo atneštą partizanų laišką perdavė popiežiui. Mudviejų atsisveikinimas buvo labai skaudus, bet to skausmo viens kitam nerodėme.

Tada nežinojau, kada Juozas ir jo grupė buvo nuskraidinti į Lietuvą. Nežinia apie jo likimą tęsėsi ligi 1956 m. Apie jo žūtį man pranešė Kongreso atstovas Charles J. Kersten, kuris su savo palydovais 1953 m. atvyko į Vokietiją tirti Baltijos kraštų (sovietinės) okupacijos aplinkybių. Vienas iš jo liudininkų buvo pulkininkas Burickis, pasitraukęs iš sovietų kariuomenės ir perėjęs į Vakarus. Jis Kerstenui paliudijo apie parašiutais nuleistus žvalgus, kurie sovietams jau buvo žinomi. Ypač jiems buvo labai svarbu sugauti gyvą vieną jų. Kerstenas, grįžęs į Ameriką ir peržiūrėjęs gausybę sukauptos medžiagos, įsitikino, kad Burlickio minėtas svarbus Amerikos žvalgybos nuleistas asmuo slapyvardžiu „Miškinis” buvo Juozas. Jis nutarė man pranešti, kad Juozo daugiau nebelaukčiau. Ir tai padarė specialiai atskridęs į New Yorką, kur tuo metu gyvenau. Jis, matyt, norėjo asmeniškai apie tai man pranešti. Kongreso atstovas Kerstenas, lankydamasis VLIK’e, sužinojo apie Juozo ir mano istoriją ir labai užjautė. Jo dėka 1953 m. patekau į Ameriką, kur galėjau grįžti prie taip seniai nutrauktos medicinos ir įsigyti patologo specialybę. Taip, pasinėrusi į darbą, galėjau laikytis ir gyventi toliau. Juozo atneštos partizanų dainos skambėjo beveik kiekviename lietuviškame renginyje. Jų skambėjimas man priminė Juozą, ir buvo labai liūdna.

– Kaip į Jūsų jausmus pirmajam vyrui reaguodavo Jūsų antrasis vyras – Paronetto, juk nuolat lietuviškoje visuomenėje buvo prisimenama, kad esate Juozo Lukšos žmona?

– Julijonas Būtėnas lydėjo Juozą lėktuve skrendant į Lietuvą spalio 3 d. Jis perdavė man paskutinį Juozo atsisveikinimo laišką. Jame jis išreiškė viltį, kad po trumpo laikotarpio bus ir vėl su manim. „O jei kartais likimui patiktų mane fiziškai sunaikinti, tai padaryk mane, kažkur egzistuojantį, laimingu, susikurdama sau laimingą gyvenimą”.

Jeigu ne šie Juozo žodžiai paskutiniame laiške, aš turbūt niekad nebūčiau galėjusi pagalvoti apie kitos šeimos kūrimą. Jie man padėjo, lyg pritarė, kai mano gyvenime pasirodė Renzo (Fiorenzo Paronetto), kurio charakteris buvo panašus į Juozo. Juozas save paaukojo Lietuvai, o Renzo buvo pasišventęs moksliniams tyrimams, ir jam jie buvo be galo svarbūs. Jį labiausiai domino kepenys, skelbė savo tyrimų rezultatus ir buvo žinomas tarptautiniu mastu. Mes kartu įgijome patologo specialybę. Ištekėjau už jo 1961 m., praėjus beveik 11 metų nuo Juozo žūties. Mus rišo ta pati profesija.

Renzo buvo ramaus būdo, niekad nemačiau jo supykusio ir, nors žinojo, ką man reiškė Juozas, jis mane suprato, leido man beveik kasmet vykti į Lietuvą dalyvauti jo žūties minėjimuose, nors jaučiau, kad jam tai buvo nelengva. Jis matė ir man skirtą dėmesį lietuviškuose renginiuose, bet stengėsi būti draugiškas su visais. Lietuviai jį mėgo ir gerbė. Su Renzo sukūrėme gražią ir darnią šeimą, išauginome dvi puikias dukras, Liuciją ir Laurą, ir laimingai išgyvenome 48 metus. Renzo mirė eidamas 81-uosius metus nuo kepenų, kurioms tirti jis atidavė beveik visą savo profesinį gyvenimą, vėžio.

Juozo linkėjimas man, atrodo, išsipildė, bet jo prisiminimas liko gyvas.

Dėkojame už nuoširdžius atsakymus.

http://www.draugas.org/nijole-brazenaite-luksiene-paronetto-nepaprastas-zmogus-buvo-juozas/

Lietuva - JAV ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra