Niekas nenorėjo mirti: 1944-ųjų vasara Kaišiadorių krašte

Autorius: Data: 2014-08-25, 09:10 Spausdinti

Niekas nenorėjo mirti: 1944-ųjų vasara Kaišiadorių krašte

Prologas

 1944 m. birželio mėnesį Raudonajai armijai pradėjus puolimą Baltarusijoje, Antrojo pasaulinio karo frontas visiškai priartėjo prie Lietuvos. Vareikonių kaimo (Paparčių sen., Kaišiadorių raj.) gyventojas Bronius Petkevičius savo atsiminimuose rašo: ,,Neramų 1944-ųjų birželį skuba pasitikti liepa, pasidabinusi bręstančiomis rugių varpomis ir sirpstančiomis uogomis. O kvapnus šienas ir pirmieji dobilai jau kluonų prėsluose guli laukdami rugių ir vasarojaus. Rodos, turėtų džiuginti kaimo žmogų vešliai augantys javai, nokstantys soduose vaisiai, bet ne – krūtinę slegia neramių minčių našta, rankos darbui nekyla kaip tvankią dieną prieš audrą. [...]

Nors ir sklandė neramios žinios apie artėjantį iš rytų frontą, vis dėlto sekmadienį su Kaziu Kinderevičiumi išdrįsome nuvažiuoti į Žaslius. Kad ir atlaidų dieną, žmonių bažnyčioje ir miestelyje nebuvo gausu. Nesuvažiavo ir jaunimas iš tolimesnių kaimų kaip kitais kartais, nevaikščiojo pulkeliais merginos miestelio šaligatviais.

Po pamaldų pakviesti nuvažiavome į Stabintiškių kaimą pas Kazio gimines vakaro praleisti. Nuoširdžiai sutiko mus pažįstamas jaunimas, tik apgailestavo, kad neramus metas ir visų nuotaika kažkokio nerimo prislėgta. Iš tikrųjų, nors vienoje troboje ir susirinko būrelis jaunimo, dainos neskambėjo ir akordeono niekas nelietė.

Netikėtai vakaro tylą pertraukė Vilniaus pusėje pasigirdęs griaustinis. Tačiau dangus buvo giedras, rytuose nesimatė jokio debesies. O dundesys, duslus ir trumpas, kartojosi su trumpomis pertraukomis. Pagaliau supratome, kad tai joks ne griaustinis, o artilerijos pabūklų kanonada arba bombos, mėtomos iš lėktuvų, sproginėja [...]

Rytą Vareikonių kaimo žmonės jau plačiai kalbėjo apie vakarykštį griaudėjimą Vilniaus pusėje. Visi gyventojai girdėjo, todėl kalbos ir įvairūs spėliojimai ėjo iš lūpų į lūpas. [...] samprotavo kalbantieji, tikėdami savo žodžiais, jog rusams nebus leista pasiglemžti Lietuvą“[1].

 * * *

Straipsnyje apžvelgiamas Antrojo pasaulinio karo fronto persiritimas per Kaišiadorių rajono teritoriją (pagrindiniai mūšiai, vokiečių organizuota gynyba, sovietų karo lauko ligoninės), publikuojami Livintų kaimo gyventojo Vinco Sidaro (g. 1926 m., Mackūnų k.) atsiminimai apie prievartinę mobilizaciją į sovietinę armiją, pristatoma Kaišiadorių regiono partizanų (būsimosios Didžiosios Kovos apygardos) organizavimosi ir veiklos pradžia.

 Frontas

 Mūšis dėl Vilniaus. Liepos 4 d. sovietų I Pabaltijo fronto kariuomenė (vadas gen. Ivanas Bagramianas) peržengė šiaurės rytų Lietuvos sieną ir po kelių dienų užėmė Švenčionis bei Uteną. Labiau į pietus (t.y. Kaišiadorių kryptimi) puolusi III Baltarusijos fronto kariuomenė, vadovaujama gen. I. Černiachovskio, liepos 7 d. užėmė Nemenčinę, Naująją Vilnią ir pradėjo supti Vilnių. Vilniui apsupti ir užimti buvo mesta gen. Nikolajaus Krylovo vadovaujama 5-oji armija, maršalo P. Rotmistrovo vadovaujama 5-oji tankų armija ir gen. Viktoro Obuchovo – 3-iasis mechanizuotas korpusas – iš viso apie 210 tūkst. karių[2].

Liepos 6 d. sovietinė aviacija pradėjo kasdien bombarduoti šalies sostinę – Vilniaus miestą.

Liepos 7 d. iš Berlyno į Vilnių atvyko naujai paskirtas miesto komendantas gynybos mūšių specialistas gen. Reineris Stahelis. Į Vilnių atvyko sukomplektuota ir pailsėjusi 170-oji pėstininkų divizija. Taigi liepos pirmoje pusėje aplink Vilnių ir mieste buvo sutelktos 3 vokiečių pėstininkų divizijos, 2 kalnų šaulių brigados, 3 pulkai, 7 batalionai bei įvairūs smulkūs aprūpinimo daliniai. Per visą gynybos mūšių laiką Vilniaus įgula turėjo 17 tūkst. karių, 270 artilerijos pabūklų, 110 tankų ir šarvuočių, 46 minosvaidžius[3].

Liepos 7 d. III Baltarusijos fronto motorizuota kariuomenė pasiekė Vilniaus prieigas, ir prasidėjo mūšiai dėl miesto. 5-oji tankų armija užėmė geležinkelio stotį, o 3-iojo mechanizuoto korpuso brigada forsavo Nerį Valakampių rajone ir pradėjo puolimą Žirmūnų rajone. Nepavykus miestą užimti šturmu, gen. I. Černiachovskis įsakė jį apsupti. Iš šiaurės miestą turėjo apeiti 72-asis šaulių korpusas, o iš pietų – 65-asis šaulių korpusas. Liepos 9 d. 277-oji ir 97-oji šaulių divizijos susitiko į vakarus nuo Vilniaus, Lazdynų kaimo rajone, ir užsklendė apsupimo žiedą. Galutinai užimti miestą pavesta 65-ajam šaulių korpusui[4].

Sovietų armijos užimtuose rajonuose pagalbines funkcijas vykdė beveik 1000 sovietinių partizanų. Kaišiadorietis Antanas Kulikauskas prisimena: ,,1944 m. liepos 7 dieną Trakų Vytauto Didžiojo vardo pirmoji partizanų brigada išžygiavo į Vilnių. Bazėje liko ūkio dalis ir sužeistieji. Nemažai partizanų buvo išsiųsta į kaimus saugoti, kad traukdamiesi hitlerininkai neplėštų gyventojų.

Pakeliui sustojome prie partizanų kapinių ir tylos minute pagerbėme kovose kritusius žygio draugus. O išėję iš miško, susitikome ir su Tarybinės Armijos daliniais. Džiaugsmingai sveikinome vieni kitus, karštai spaudėme rankas.

Vilnius degė, gatvėse ir aikštėse poškėjo šūviai ir sproginėjo sviediniai. Mūsų brigada prisijungė prie  tarybinių karių, apsupusių hitlerininkus Rasų kapinėse. Priešo grupuotė čia ir buvo sutriuškinta. ,,Išlaisvintojo‘‘ būrys, vadovaujamas Konstantino Izvekovo, gavo užduotį užimti hitlerininkų maisto sandėlį. Užduotį sėkmingai įvykdėme‘‘[5].

Gen. R. Stahelis tikėjo vokiečių Centro armijų grupės vadovybės pažadais atsiųsti pastiprinimus. Mieste vokiečiai patyrė nemažai nuostolių: iki liepos 9 d. vakaro žuvo, buvo sužeista ar paimta į nelaisvę 4000 karių[6].

Vokiečių jėgos Vilniuje tirpo. Gen. R. Stahelis padarė išvadą, kad vienintelė viltis išgelbėti Vilniaus įgulą – veržtis iš apsupto miesto į vakarus. Liepos 9 d. generolas raportavo A. Hitleriui apie padėtį Vilniaus rajone ir prašė leisti iš apsupimo išvesti jam pavaldžius dalinius. Vokietijos Centro armijų grupės vadas gen. feldmaršalas Walteris Modelis palaikė jo prašymą. Tačiau A. Hitleris įsakė kovoti iki paskutinio kareivio. Liepos 10 d. apsuptai Vilniaus įgulai į pagalbą atsiųstas nemažas pastiprinimas: 600 parašiutininkų iš 2-osios oro divizijos nusileido į vakarus nuo miesto. Bet padėtis darėsi vis grėsmingesnė. Liepos 11 d. W. Modelis vėl prašė leidimo prasiveržti iš apsupto miesto. A. Hitleris leido palikti miestą. Gen. R. Staheliui su 400 karių pavyko pralaužti sovietų 97-osios ir 371-osios šaulių divizijos rikiuotę[7].

Po 5 dienas trukusių mūšių Raudonosios armijos gen. I. Černiachovskio vadovaujama III Baltarusijos fronto kariuomenė liepos 13 d. užėmė Vilnių[8]. Į užimtą miestą įsiveržę lenkų Armijos krajovos kariai Gedimino pilyje iškėlė Lenkijos vėliavą, bet Raudonosios armijos vadovybės įsakymu raudonarmiečiai ją nuėmė ir iškėlė raudoną vėliavą (pavadintą Lietuvos SSR vėliava). Vokiečių radijo komunikatas skelbė: buvusi Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės sostinė Vilnius palikta priešui[9].

Gindama Vilnių, vokiečių kariuomenė neteko daugiau kaip 14 tūkst. karių, į rusų rankas pateko daug karinio turto: 32 lėktuvai, 156 pabūklai, 68 tankai ir šarvuočiai, 1500 automobilių. Penkias dienas miesto gatvėse vykusių įnirtingų mūšių metu Vilnius labai nukentėjo. Buvo sugriauta ar apgriauta apie 40 proc. namų, tarp jų nemažai vertingų istorinių architektūrinių paminklų[10].

Liepos 25 d. 5-oji armija pradėjo puolimą Kauno link ir mėgino apsupti miestą. Liepos 31 d. vokiečių kariuomenė ėmė skubiai trauktis palei Nemuną išlikusiu koridoriumi, ir rugpjūčio 1 d. Kaunas buvo užimtas. Kitos III Baltarusijos fronto armijos pasiekė Raseinius, Vilkaviškį, o rugpjūčio viduryje – Rytprūsių sieną[11].

Sovietinių pajėgų įsiveržimas į Kaišiadorių rajoną. Nemunas, Neris ir Strėva – stiprios vandens kliūtys. Geležinkelio linija, plentas. Netoli vienas stambiausių šalies miestų – Kaunas. Visa tai vokiečių pajėgas, 1944 metų vasarą besitraukiančius iš Lietuvos, skatino smarkiai įsitvirtinti Kaišiadorių rajone, gintis iki paskutiniųjų. Didelė rajono teritorijos dalis, ypač upių pakrantės, keliai buvo užminuoti[12].

Sovietinės kariuomenės junginiai, dar tebevykstant mūšiams Vilniaus gatvėse, puolė ir Kauno kryptimi. Jie sparčiai veržėsi pirmyn. Vokiečiai, stengdamiesi bet kokiais būdais sustabdyti sovietinės kariuomenės puolimą, liepos 15 d. ir vėliau, 21-23 d., iš Jonavos, Jašiūnų, Rumšiškių, Kaišiadorių ir Žiežmarių sudavė keletą kontrsmūgių. Laikinai 5-osios armijos (vadas gen. N. Krylovas) puolimą vokiečiams pavyko sustabdyti. Tačiau sėkmingos 33-osios armijos ir 11-osios gvardijos armijos kautynės prie Nemuno turėjo didelę reikšmę tolesniems lemiamiems mūšiams Kaišiadorių rajonui ir Kaunui užimti[13].

Sovietinė armija dabartinio Kaišiadorių rajono teritoriją pasiekė jau liepos 12 dieną. Iš Čiobiškio pusės persikėlusi per Nerį, 72-ojo šaulių korpuso 63-oji šaulių divizija užėmė Paparčius, o liepos 15 dieną užėmė Rusių kaimą ir pasiekė Gegužinę. Kita to paties korpuso 277-oji šaulių divizija, vadovaujama gvardijos generolo – majoro Stepano Gladyševo, artėdama nuo Vilniaus per Kazokiškes ir Kaugonis, liepos 13 dieną įsiveržė į Kaišiadorių miestą. Stotyje buvo paimta nemažai karinių trofėjų: 12 pabūklų, 2 sandėliai, 20 vagonų ešalonas.

Tuo pat metu iš pietų pusės nuo Semeliškių liepos 13 dieną priartėjo gvardijos penktos tankų armijos 3-ojo tankų korpuso dalys, kurios iki liepos 14 dienos 23 valandos galutinai išstūmė vokiečius iš Kaišiadorių miesto, o dar po dviejų dienų pasiekė Ruklos – Gaižiūnų liniją. Tuo pat metu, t.y. leipos 14 dieną, 29-ojo tankų korpuso dalys užėmė Žaslių miestelį. Liepos 14 dieną 5-osios armijos pirmieji būriai užėmė ir Žiežmarius, kuriuos vokiečiai traukdamiesi padegė.

Taigi, sovietiniai kariai pasirodė iš įvairių pusių: Čiobiškio vieškeliu, nuo Žiežmarių, o geležinkelio rajone – nuo Jonavos. Ketvirto mechanizuoto korpuso vadas, tankų armijos generolas-pulkininkas V. Obuchovas savo atsiminimuose rašo, kad daliniai, susitelkę į vieną ,,kumštį“ ties Vilniumi, po jo užėmimo vėl ,,išsišakojo“. Tuo ir paaiškinamas sovietinių karių priartėjimas prie Kaišiadorių iš įvairių pusių[14].

Kaišiadorių užėmimas. Generolo S. Gladyševo vadovaujama 277 šaulių divizija gavo įsakymą per Kazokiškių mišką prasiskverbti link Žaslių geležinkelio stoties ir liepos 15 dieną užimti Kaišiadoris[15].

Pasitraukdami vokiečiai specialiu plūgu išardė visą geležinkelio liniją Kaišiadoryse. O prieš pat įžengiant sovietinės armijos kariams, buvo benzinu apipilta  ir sudeginta kone visą geležinkelio stotis. Sudegė ir vos ne visi namai Vilniaus bei Trakų gatvėse[16].

Apie tai, kaip buvo užimtas Kaišiadorių miestas, laiške rašo buvęs 850 šaulių pulko vadas, Dimitrijus Morozovas: ,,Esant netoli Kaišiadorių (mes judėjome išilgai geležinkelio linijos nuo Žaslių) generolas Gladyševas įsakė mano pulkui išvaduoti miestą. Išsiuntę žvalgus, mes nustatėme, kad stiprių priešo įtvirtinimų prie Kaišiadorių nėra. Tada aš įsakiau 3-čio bataliono vadui kapitonui I. Lujevui netikėtu puolimu išmušti fašistus iš miesto“[17].

Toliau D. Morozovas aprašinėja patį mūšį. Jam vadovavo leitenantas Ivanas Petrovskis. Vokiečiai geležinkelio stotyje skubiai formavo du traukinio sąstatus, norėdami pasitraukti į Kauną. Užmaskavę keletą stambaus kalibro kulkosvaidžių krūmuose netoli tilto, sovietiniai kariai atidengė į bėgantį priešą ugnį. Neišlaikę spaudimo, vokiečiai didelėmis grupėmis ėmė pasidavinėti į nelaisvę[18].

Vokiečiai iš Kauno išsiuntė šarvuotą traukinį, bandydami atitaisyti padėtį, tačiau vos keletą kartų iššovę, vėl pasitraukė Kauno link. Sovietų kariai išardė bėgius, ir antrą kartą pasirodęs, šarvuotis rado neperžengiamą kliūtį. Sovietų artileristai sutiko jį stipria ugnimi. Šarvuotis vėl atsitraukė Kauno link ir daugiau nebegrįžo. Po keletos valandų į Kaišiadoris įžengė 3-čio tankų korpuso kariai[19].

Apibendrinant, ties Kaišiadorimis vyko, nors ir neilgai, bet karšti mūšiai. Lomenos upelio pakrantės, Ščebnica, geležinkelio sankasa, stotis – vietos, kur buvo įsitvirtinę vokiečių pajėgos. Šiame mūšyje žuvo apie 500 sovietinių karių[20].

Kaišiadorys pirmąją sovietų pajėgų užėmimo dieną atrodė klaikiai. Geležinkelio stoties vietoje, žiojėjo griuvėsių kiaurymės. Griuvėsiais pavirto ir šalia stoties buvę gyvenamieji namai. Pažeme sklaidėsi tiršti, aitrūs dūmai: degė namai Vytauto, Vilniaus bei kitose gatvėse. Net ir pasitraukę vokiečiai bandė sunaikinti Kaišiadoris, atskridę su lėktuvais ir numesdami bombas. Vėl sprogimai, griuvėsiai, ugnis ir dūmai.

Kaišiadoryse po mūšio liko išsprogdinta geležinkelio stotis, bėgiai, neveikė miesto elektrinė, buvo sugadinti arba išvežti pramonės įmonių įrengimai. Daug žmonių liko be pastogės, be maisto ir drabužių. Miestas, pasak J. Raudeliūno, atrodė tarytum miręs[21]. Tačiau jau pirmomis dienomis po fronto Kaišiadoryse prasidėjo spartus atkuriamasis darbas: griuvėsių valymas, gaisrų likvidavimas, įstaigų įkūrimas, parduotuvių atidarymas[22].

Kiti mūšiai rajone. Visai kitaip vystėsi įvykiai Žiežmarių rajone. Vokietijos kariuomenė skubiai permetinėjo nuo Kauno į rytus savo rezervus – pastiprinimus: 6-tą tankų diviziją ir 69-ją pėstininkų diviziją. Prasidėjo aršūs mūšiai. Vokiečiai, sutelkę 200 tankų, remiami šarvuoto traukinio, stengėsi sustabdyti puolimą, laimėti laiko gynybos organizavimui.

Kaip minėta, sovietiniai kariai, liepos 14 d. užėmė Žiežmarius, vieni nužygiavo Kruonio link, kiti apsikasė prie Žiežmarių-Kaišiadorių kelio. Nedidelis būrys buvo pasiųstas į Kauno pusę, kad perspėtų apie vokiečių pasirodymą. Tačiau vokiečiai vis dėlto rado progą netikėtai pulti sovietines pajėgas. Liepos 16 d. anksti rytą tarp Žiežmarių ir Stoniavos sustojo 8-oji gvardijos haubicų brigada ir pradėjo ruoštis sau kovos pozicijas. Žiežmarius sovietinė armija jau buvo užėmusi prieš porą dienų, ir artileristai manė, jog jiems joks pavojus negresia. Ir jie dar nebuvo paruošę kovai pabūklų, kai nelauktai nuo Kauno pusės juos atakavo pusšimtis priešo tankų ir 20 šarvuočių su automatininkais. ,,Nuo sprogimų, – rašo papulkininkis Šestakovas, – virpėjo žemė, krito medžiai. Vieni po kito užsidegė fašistų tankai. Bet krito ir mūsų gvardiečiai, retėjo jų eilės. Viskas susimaišė ugnyje ir dulkėse, žemė gėrė gausiai besiliejantį kraują“[23].

Pabūklo vadas Safaras Ameršojevas pirmasis pamušė du vokiečių tankus, likęs vienas iš penkių prie pabūklo. Jo drąsų poelgį pakartojo pabūklo vado padėjėjas totorius Grigorijus Ivanovas, per valandą atmušęs 3 priešo tankų atakas, pamušęs keturias vokiečių mašinas. Jis buvo sunkiai sužeistas. Mūšyje taip pat pasižymėjo ir kapitonas Semionas Terechovas.

Kapitonas Ivanas Tystinas mūšiuose ties Žiežmariais su grupe sovietinių karių sunaikino nemažą vokiečių, prasmukusių į užnugarį, grupuotę. Ivanas Tystinas buvo sužeistas į koją. Tvirtos valios karys I. Tystinas sugebėjo pats sutvarstyti ir apibintuoti žaizdą ir tęsė mūšį.

Papulkininkis G. Sucharukovas rašo: ,,Stiprūs mūšiai prasidėjo Antakalnio kaimo rajone, 6 kilometrai į pietvakarius nuo Kaišiadorių. Priešas netikėtai atakavo mūsų priekinius dalinius… Žlegėdami vikšrais, į mus šliaužė 36 vokiečių sunkieji tankai. Mūsų linijas gynė šešiolika 703 naikinamojo prieštankinio pulko pabūklų. Mūšis prasidėjo kaip staigiai blykstelėjusi sauso laužo liepsna… Vyko šešias nesibaigiančias valandas. Priešas atsitraukė, palikęs dešimtis užmuštų kareivių ir karininkų, degančius tankus…

Sekančią dieną, liepos 16, hitlerininkai vėl pasiuntė mūsų linijų link 50 tankų ir šarvuočių. Bet ir šį kartą jiems nepasisekė: 14 tankų liko degti mūšio lauke. Priešas buvo priverstas trauktis. Šiame mūšyje pasižymėjo [...] bataliono komsorgas Andriejus Čumakovas. Jis prieštankine granata pamušė vokiečių tanką, o antrąja, mesta į liuką, sunaikino visą ekipažą“[24].

Buvęs karys Vasilijus Černenka taip pat neblogai prisimena vieną karštą 1944 m. liepos dieną. Černenka buvo šoferis. Kai prasidėjo mūšis prie Antakalnio, jis buvo pasiųstas vežti sviedinių. Vieną mašiną sviedinių jis atvežė, kaip pats rašo, prie nedidelio miškelio, kur stovėjo patrankos. Iškrovė ir pasisuko važiuoti atgal. Vokiečiai, matyt, pastebėjo sunkvežimį ir pradėjo į jį šaudyti. Vienas sviedinys pataikė tiksliai ir mašiną sudaužė. Černenka, per stebuklą išlikęs gyvas, išsiropštė iš sulamdytos kabinos. Tuo momentu antras sviedinys sprogo už kelių metrų… Karys atgavo sąmonę tik ligoninėje. Veidas buvo apdegintas, krūtinė sužeista[25].

Sovietų artileristai atmušė visas šešias vokiečių atakas. Mūšio lauke degė daugiau kaip trisdešimt tankų su geltonai – juodomis svastikomis, laukas prie upės buvo sėte nusėtas užmuštais ir sužeistais vokiečių kareiviais. Tačiau daug žuvo ir sovietų karių, kurie buvo palaidoti Žiežmarių miestelio centre[26]. Yra duomenų, jog mūšyje prie Antakalnio sovietų pajėgų sudėtyje kovėsi ir lietuvis Stasys Kmieliauskas[27].

Nors šis liepos 15-16 d. vokiečių pajėgų kontrpuolimas Žiežmarių, Antakalnio ir Bublių kaimų rajone žlugo, tačiau ir po to vokiečiai kasdien įvairiose fronto tarp Neries ir Nemuno upių vietovėse įnirtingai priešinosi.

Nemuno forsavimas. Dar įnirtingesnį vokiečių pasipriešinimą sovietinė armija sutiko prie Nemuno. ,,5-osios armijos štabo 1944 metų liepos 17 d. kovos įsakymu buvo nurodyta, kad 371-ji šaulių divizija turėjo užimti placdarmą prie Darsūniškio, žūt būt jį išlaikyti ir pastatyti sunkiuosius tiltus per Nemuną, – rašo G. Suchorukovas. – Aršiausios kovos placdarmui išlaikyti vyko liepos 17 ir 18 dienomis… Pagrindinį smūgį priešas smogė 1233-jo šaulių pulko gynybai ir 242-jo atskirojo prieštankinio diviziono koviniams daliniams“. Ties Darsūniškiu du priešo pabūklus, penkis kulkosvaidžius, tris snaiperius sunaikino kapitono Fiodoro Saveljevo vadovaujama baterija[28].

Taigi, Darsūniškio kryptimi puolė sovietų 371 šaulių divizijos daliniai, vadovaujami gen. V. Aleksiejenkos. Generolas prisimena: ,,Mūsų divizija dalyvavo Vilniaus išvadavime. 14 liepos gavome vadovybės įsakymą pulti Nemuno kryptimi link Darsūniškio. Staigiu maršu, triuškindami pakeliui priešą, mes per ne pilnas dvi dienas pasiekėme minėtą kaimą. Priešas nelaukė tokio puolimo ir paniškai pabėgo, pasitraukdamas į vakarinį Nemuno krantą. Greitai mūsų kariai forsavo upę ir išmušė vokiečius iš jų pozicijų.

Netoli kranto vienoje iš pirkelių įsikūrė mano štabas. Šis mūšis buvo tik pradžia, vaduojant panemunės kaimus ir miestus“[29].

Kaip jau minėta, kulminaciniu momentu buvo liepos 17 ir 18 dienos mūšiai. Ore pasirodė vokiečių lėktuvai. Jie bombardavo besigrupuojančius sovietų dalinius, vadovavimo punktus ir upės perkėlas. Buvo sužeistas generolas majoras Aleksiejenka, jo padėjėjas ir štabo viršininkas.

Pritraukę pastiprinimus iš Kauno ir Rytinės Prūsijos, vokiečiai kuriam laikui sustabdė sovietinių dalinių judėjimą. Prie Dovainonių, Rusonių, Pamierio vokiečiai iškasė gilius apkasus, tikėdamiesi ilgam čia įsitvirtinti. Mūšiai vyko ir dieną, ir naktį. Atskiri nedideli sovietų karių būriai bandė prasiveržti prie Bublių ir Pamierio, bet tai jiems nepasisekė.

1944 metų liepos 25 dieną 1-o Pabaltijo fronto vadas generolas I. Bagramianas davė įsakymą pulti Kauno link. Vokiečių gynyba pačią pirmą dieną buvo palaužta. Ypatingai stiprūs mūšiai vyko ties Dovainonimis, kur kovojo 785 šaulių pulko kariai. Vakarinėje Nemuno pusėje buvo kaupiami Sovietų Sąjungos armijos daliniai pagrindiniam šturmui Kauno link. Pratkūnų ir Vizginų kaimų rajone išsidėstė merginų-snaiperių skyrius. Užsimaskavusios priešo pašonėje, jos taikliais šūviais apšaudė vokiečių eiles.

Vokiečiai traukėsi Rumšiškių link, kur taip pat užvirė sunkus mūšis. Į sovietinius tankus vokiečiai nukreipė patrankas ir minosvaidžius. Sprogimai kėlė į orą žemės stulpus, nuo dulkių ir dūmų pasidarė tamsu. Kairįjį Nemuno krantą ties Rumšiškių miesteliu vokiečiai ypač stipriai įtvirtino, tikėdamiesi čia sustabdyti puolančias sovietines pajėgas[30].

Ties Rumšiškėmis reikėjo forsuoti Nemuną. Greitai buvo nutiestas pontoninis tiltas[31]. 1944 m. leipos 25 dieną gautas pulko vado papulkininkio A. Baikovo įsakymas – atmušti vokiečius nuo upės. Kai sovietų šaulių daliniai pakilo forsuoti upę, tankistai juos palaikė savo ugnimi[32]. Štai kas pasakojama apie Rumšiškių išvadavimą seržanto Georgijaus Žukovo, tarnavusio 612 šaulių pulko skyrininku, apdovanojimo lape: ,,1944 m. liepos 25, kai mūšiuose už Rumšiškes buvo sužeistas kuopos vadas, drg. Žukovas asmenine iniciatyva perėmė vadovavimą. Sumaniais manevrais palaužė vokiečių pasipriešinimą prie miestelio ir, staigiai puldamas pirmyn, aplenkė Rumšiškes iš kairės.

Priešas pastebėjo tai ir visą smūgį nukreipė į Žukovo kuopą. Išvengęs tiesioginio mūšio, drg. Žukovas išvedė kuopos karius giliau į priešo užnugarį ir prispaudė fašistus prie Nemuno. Pastarieji, bijodami pilno apsupimo, atsitraukė. Drąsių drg. Žukovo poelgių dėka mūsų batalionas be didelių nuostolių užėmė Rumšiškių miestelį“[33].

Tą pačia dieną 449 šaulių pulko kariai taip pat pradėjo forsuoti Nemuną prie Rumšiškių. Pirmai grupei vadovavo seržantas Aleksandras Sokolovas ir eilinis Piotras Jakovlevas. Sunaikinę apie 200 vokiečių kareivių, jie išlaikė užimtą placdarmą 2 paras.

Šešias dienas vykęs mūšis prie Nemuno pasibaigė sovietų pajėgų pergale. Liepos pabaigoje mūšiai prasidėjo jau Kauno miesto prieigose.

Sovietų karo lauko ligoninės ir gen. I. Černiachovskio štabas Norkūnuose

 Fronto metu Rečionių kaime, miško pakraštyje, buvo įsteigta sovietų karo lauko ligoninė. Į ją buvo gabenami sužeistieji. Dalis sovietinių karių šioje ligoninėje pagydavo ir vėl žengė priešakinėse fronto linijose. Dalis karių – mirdavo. Kariai buvo laidojami čia pat Rečionyse[34].

Juozas Janušauskas arčiausiai gyveno prie žuvusių sovietinių karių kapų. Jis papasakojo apie karo ligoninę, prisimena tos ligoninės viršininką – majorą, su kuriuo karo dienomis jis daug kalbėjosi, dažai susitikdavo, bet pavardės neprisimena. Tai buvo puikus, nuoširdus, kaip pasakojo J. Janušauskas, tarybinis karininkas. Janušauskas nurodo, kad Rečionių kapuose buvo palaidota 13 karių, kurių pavardžių nei vardų nieks nežino. O kolūkietis Andrius Stelmokas prisimena tą karštą vasaros dieną, kai nuo Rumšiškių vežė pilną vežimą sužeistų karių. Pravažiuodami vieni iš jų paprašė vandens, kiti jau nieko nekalbėjo[35].

1944 metų liepos mėnesio antroje pusėje Dovainonyse,  gyventojo Urbonavičiaus namuose, taip pat įsikūrė sovietų karo lauko ligoninė. Namas buvo didelis, erdvus (prieš karą čia buvo pradinė mokykla). Artėjant frontui, šeimininkai paliko namus ir išvažiavo pas gimines į Kapitoniškes. Prie sodybos buvo sodas, o dar toliau – beržynėlis. Vieta buvo labai tinkama: jei neužtekdavo vietos kambariuose, tada beržynėly statydavo palapines ir guldydavo sveikstančius ligonius. Ligoninė čia buvo devynias dienas. Kiek joje buvo sužeistų, dovainoniečiai nežino. Tokiu būdu tiksliai nežinoma, koks medicinos personalas dirbo, kiek gydytojų ir medicinos seserų rūpinosi sužeistųjų karių sveikata. Pasakojama, kad ligoninė buvo didelė, nes Jonui Valiūnui, Urbonavičiaus kaimynui, teko kalbėtis net su pulko gydytoju[36].

Domicelė Genevičienė prisimena, kad netoli Urbonavičių sodybos, tik už miškelio, Onos Spiridavičienės namuose, tuo pat metu buvo įsikūręs ir karių žaizdų perrišimo punktas, kuriame dirbo du gydytojai ir keturios medicinos seserys. Šio punkto darbuotojai padėdavo ir vietiniams gyventojams. D. Genevičienė, susižeidusi koją, kaip tik kreipėsi į šio punkto darbuotojus ir su giliu dėkingumu prisimena, kaip rūpestingai jai buvo suteikta pagalba, duota ilgesniam laikui medikamentų.

Vieną liepos mėnesio pabaigos dieną virš Dovainonių pasirodė vokiečių lėktuvas, kuris į beržynėlį prie Urbonavičiaus sodybos išmetė bombos. Suliepsnojo sodyba, kurioje buvo įsikūrusi karo lauko ligoninė. Kiek žuvo sužeistųjų, nežinoma. Kai frontas nutolo anapus Nemuno ir dovainoniečiai sugrįžo į savo kaimą, sodybų vietoje rado teberusenančius nuodėgulius, bombomis išraustą žemę ir geltono smėlio kauburėlius, kur buvo palaidoti žuvusieji[37].

Sužeistiesiems medicininė pagalba buvo teikiama ir Kaišiadoryse. Buvęs 144-os Vilniaus šaulių divizijos medicininės tarnybos viršininkas Andrejus Sviridovas rašo: ,,Prisimenu karo metų Kaišiadorių vaizdą – bažnyčia, šalia – nedidelis parkas, o jame – įsikūręs pulko medicininis-sanitarinis punktas, kur mano įsakymu buvo teikiama pagalba divizijos ir kitų jai priskirtų dalių sužeistiesiems, kad kiti medicininiai-sanitariniai punktai galėtų kartu su koviniais padaliniais žygiuoti Kauno link“[38].

Šalia Kruonio, Norkūnuose, gyventojų Tirvų sodyboje su savo štabu buvo apsistojęs ir III Baltarusijos fronto vadas gen. Ivanas Černiachovskis. Adelė Tirvienė prisimena: ,,1944 metų vasarą prie mano namuko sustojo ,,Viliukas“. Išlipę karininkai apžiūrėjo mano ,,valdas“ ir perspėjo, kad sodyba bus laikinai užimta“[39].

O vakare privažiavo daug lengvųjų ir kariškų mašinų. Buvo skubiai įvesta elektra, šeimininkai su šeima persikėlė į vasaros buveinę. Sodyboje, kaip vėliau jie sužinojo, įsikūrė štabas. Ir neretai po to matydavo dar neseną generolą, kuris pasirodydavo kieme, mėgdavo apžiūrėti Adelės Tirvienės auginamas gėles. Greitai šeimininkai iš apsaugos kareivių sužinojo ir tai, jog čia įsikūrė generolo Černiachovskio štabas.

Generolą Černiachovskį gerai prisiminė ir Juozas Tirva: ,,Generolas buvo labai užimtas. Visą laiką prie namo zujo mašinos, atveždamos ir išveždamos kariškius. O paprasti, eiliniai kareiviai saugojo generolą kaip savo akį, tikrindami kiekvieną nepažįstamąjį, einantį į štabo pusę. Mes pamėgome šį žmogų“[40].

 Vokietijos pajėgų gynyba

 Vokiečių gynybos ruožas ir oro desantininkai. Ypatingą pasipriešinimą vokiečių pajėgos organizavo apie 7 km ilgio ruože tarp Pašulių kaimo ir Čiuloto upelio. Sovietų 850-tas šalių pulkas, vadovaujamas pulkininko Dmitrijaus Morozovo, po Kaišiadorių užėmimo patraukė Beištrakių kaimo link. D. Morozovo pavaduotojas papulkininkis G. Dubrovskis prisimena: „Liepos 15 d. po trumpos kovos mes užėmėme Kaišiadoris ir po nedidelio poilsio išžygiavome link Beištrakių kaimo, kur fašistai buvo pastatę stiprius įtvirtinimus. Ten mūšiai vyko 10 dienų, kol pagaliau priešas buvo palaužtas“[41]. Minėtame ruože drauge su vokiečių reguliariosiomis pajėgomis kovėsi ir majoro Rudolfo Witzigo (Witzig) vadovaujamas oro desantininkų falširmjėgerių (fallschirmjäger) batalionas. Šių vokiečių oro desantininkų kovas Kaišiadorių rajone, remdamasis istorine literatūra, pavieniais radiniais ir archeologiniais tyrinėjimais, yra rekonstravęs Lietuvos kariuomenės vrš. Ernestas Kuckailis[42].

Sovietų kariams lengvai pramušti įrengtų gynybos linijų miškingoje ir pelkėtoje vietovėje, pasak E. Kuckailio,  nepavyko, nes daug menkesnės ir prasčiau aprūpintos vokiečių pajėgos gynėsi labai agresyviai, naudojo lanksčią taktiką, o kartais, išnaudodami sunkiai praeinamos vietovės privalumus, mažų padalinių ir nekonvencinius veiksmus, kad pristabdytų sovietų armijos puolimą Kauno kryptimi. Pagrindinės puolimo kryptys ėjo: per Gaižiūnų mišką Užusalių kryptimi, keliu Kaišiadorys – Beištrakiai – Kaunas, išilgai kelio Vilnius – Kaunas per Rumšiškes ir Grabuciškes, Kruonio ir Darsūniškio (Pakuonio, kur 1944 m. liepos 29 d., fronto linija buvo pralaužta) kryptimi. Pagrindinėse puolimo kryptyse priešui atremti ar pristabdyti pasitekti vokiečių parašiutistų daliniai, kurie čia įsitvirtino ir gynėsi veikdami kaip elitiniai pėstininkai[43].

1944 m. birželio 6 dieną sąjungininkams išsilaipinus Normandijoje (Šiaurės Prancūzijoje) falširmjėgeriai rengėsi vykti ten, tačiau Witzigo batalionas dėl blogėjančios situacijos Rytų fronte buvo dislokuotas Lietuvoje. Kelionė vyko traukiniu per Berlyną, taikias Brandenburgo ir Vakarų Prūsijos žemes, pasiekė Rytų Prūsiją, Lietuvą ir sustojo Kaune. Iš Kauno automobiliais buvo nugabenti 23 km į rytus, kur jau nebebuvo taip taiku ir ramu.

Atvykus į Lietuvą, batalioną sudarė keturios kovinės kuopos: iš viso atvyko 21 karininkas ir 1011 kitų laipsnių karių. Su tokiais pajėgumais batalionas užėmė gana ilgą gynybos ruožą, kuriame buvo mažiausiai trys pagrindinės sovietų puolimo kryptys, ėjusios per Gaižiūnų mišką ir nuo Kaišiadorių per Beištrakius. Čia Witzigo 3-ioji kuopa pakeitė SS 500-ąjį oro desantininkų batalioną.

Vietovė ir gynybos įrenginiai. Pietinis bataliono gynybos ruožo flangas apima pamiškę ties Pašulių gyvenviete ir toliau išilgai kelio iki pat Kieliškių kaimo. Bevardis upelis tarp Kieliškių ir Livintų sukurią natūralią skiriamąją ribą tarp padalinių, jis sunkiai pereinamas, pakraščiai užpelkėję. Tarp Kieliškių ir Livintų neaiški gynybinės linijos struktūra. Pamiškės linija pasikeitusi, tačiau ties Livintais pozicijų pėdsakai yra šiaurinėje kaimo pusėje, miške. Į šiaurę nuo Livintų pozicijos įrengtos išilgai geležinkelio linijos, vakarinėje pusėje. Iš rytų pusės prieina gana tankus miško kelių tinklas nuo Romato durpyno pusės. Keliai buvo naudojami puolančiųjų sovietinės armijos dalinių, todėl gynybinės linijos kai kur įrengtos dviem ešelonais. Kitą skiriamąją liniją natūraliai sudaro Želvos upė. 1,5 km gynybos ruožas tęsiasi nuo Želvos į šiaurę iki Čiuloto upelio ir didžiulės nepereinamos pelkės, už kurios jau išsidėstę kaimyniniai padaliniai. Kaip tik tarp šių dviejų upių iš rytų pusės prieina du pagrindiniai keliai, kuriais puolė 5-osios armijos daliniai. Čia turėjo būti koncentruotos ir falširmjėgerių pajėgos.

Apkasai įrengti daugiausiai aukštumose, tačiau nepalikta tarpų ir žemumose, kur ne itin sausą vasarą apkasai pilni vandens. Iš viso Witzigo bataliono priešakinių gynybinių linijų ilgis sudaro apie 7 km. Gilumoje yra požymių, kad rezervas ir aptarnaujantys padaliniai buvo įsikūrę Mackūnuose ir Šilinėje. E. Kuckailis spėja, kad Mackūnuose buvo įkurtas bataliono štabas, nes geografinė padėtis, kelių tinklas labai patogus susisiekti su priešakiniais padaliniais. Nuo Mackūnų kaimo iki priešakinių linijų yra nuo 1,5 iki 4 km tolimiausiame taške. Apie 400 m į šiaurę nuo Pašulių, miške, aptikti minų sandėlio likučiai. Rašytiniuose šaltiniuose minimas didelis minų sandėlis, likęs šiose apylinkėse miške. Šioje vietoje buvo gausų prieštankinių minų T.Mi-42 fragmentų ir net sveikų, neišardytų užtaisų. Nuo Pašulių pusės kelią link sandėlio saugojo dideli apkasai iš abiejų kelio pusių. Yra žinoma nuotrauka, kurioje užfiksuoti falširm-pionieriai, nešantys tokias pat minas labai panašiu keliu. E. Kuckailio nuomone, labai tikėtina, kad nuotrauka (žr. iliustr.) daryta būtent čia. Ji prastos kokybės, daryta mėgėjiškai, tačiau labai įdomi[44].

Lauko fortifikacija nebuvo įmantri. Pamiškėje ties Pašuliais apkasai kasti apie 10 metrų miško gilumoje. Vietovė sausa, vyrauja smėlis. Apkasus kasti nebuvo sunku, tačiau smėlis lengvai užslenka, ypač nuo artilerijos sprogimų. Apkasų gylis siekė vidutiniškai apie 80 cm – 1 metrą. Kai kur apkasai buvo seklesni, tačiau kuo arčiau pagrindinių puolimo krypčių, tuo sąžiningiau iškasti, tai natūralu. Kai kur net dviviečiai ar triviečiai. Priešais pozicijas pieva ir už 100-200 metrų pirmieji Pašulių pastatai. Link Kieliškių apkasų grupės iškastos vakarinėje kelio pusėje. Tarp Būdupio upelio ir Kieliškių aptikti skeveldrinių minų lauko pėdsakai (S.Mi. 35). Tarp Kieliškių ir Livintų aiškios apkasų linijos nėra. Pozicijos įrengtos miške, į šiaurę nuo Kieliškių. Gerai įrengti apkasai yra ties keliu Livintai – Mackūnai. Pamiškėje kelkraštyje aptikta viena prieštankinė mina T.Mi. 42, kuri tikėtina buvo ne vienintelė.

Į šiaurę nuo Livintų apkasų linija nėra vientisa. Vientisas ir gerai įrengtas gynybos ruožas prasideda apie 2 km į šiaurę nuo Livintų, išilgai geležinkelio linijos, vakarinėje pusėje. Nuo čia į šiaurę iki pat Želvos upės prasideda sausas miško ruožas, apaugęs senomis pušimis. Apkasų linija įrengta išilgai keliuko, kuris veda link Želvos geležinkelio tilto. Į vakarus nuo priešakinės linijos, apie 300 m į gynybos gilumą, įrengtas antras gynybos ešelonas. Tilto prieigose iškasta ir neilga tranšėja, vienintelė visame gynybos ruože. Priešais tiltą įrengtas gilus apkasas. Tai buvo greičiausiai priešakinis postas, saugojęs, kad nei viena gyva siela neprasmuktų po tiltu į vakarinę geležinkelio pusę. Nuo Želvos į šiaurę prasideda gerai iškastų apkasų linija. Čia buvo sukoncentruota daugiausia kulkosvaidžių. Buvo įrengto vielų užtvaros, nes aptikta specialių tvirtinimo detalių, pritaikytų įrengti užtvaras miškingoje vietovėje. Apkasai gilūs, kai kur dviviečiai. Gausu apkasų ir gynybos gilumoje. Apkasų linija priartėja prie geležinkelio per 30-50 metrų, o ties keliu, einančiu šiauriniu Želvos krantu ir tiesiog priešais sankasą, kaip priešakiniai postai. Išilgai šio kelio irgi gausu apkasų, miško gilumoje įrengtas ir antrasis gynybos ešelonas, apie 150 metrų į gylį nuo priešakinių pozicijų.

Gynyba gilumoje buvo organizuota daugiausiai aplink Mackūnų kaimą. Labai aiški gynybos linija įrengta pietinėje Mackūnų pusėje, netoli nuo kapinių. Kai kurie apkasai gilūs ir platūs, galimai tai buvo 81 mm minosvaidžių pozicijos, nes surasta nepanaudotų šaudmenų. Į rytus nuo Mackūnų miške taip pat yra apkasai, išdėstyti grupėmis aukštesnėse vietose. Tai verčia daryti prielaidą , kad bataliono štabas ir pats majoras Witzigas buvo Mackūnuose. Mackūnuose buvo greičiausiai ir bataliono rezervas, kuris ir užtikrino štabo apsaugą. Sužeistųjų surinkimo vieta ir medicinos punktas greičiausiai irgi buvo čia, nes iš Mackūnų pagrindiniu keliu buvo patogiausia evakuoti sužeistuosius Kauno kryptimi, o gal iki Pravieniškių geležinkelio stoties[45].

Kovos veiksmai. Sovietų 5-osios armijos dalinių priartėjimo keliai ėjo išilgai kelio Kaišiadorys-Beištrakiai-Pašuliai, per Livintus link Mackūnų nuo Livintų geležinkelio stoties pusės, per Gaižiūnų mišką nuo Palomenės kaimo pusės, naudojant miško kelių tinklą link Želvos upės geležinkelio tilto ir miško keliais 1,5 km į šiaurę nuo Želvos geležinkelio tilto. Šiose vietose radiniai patvirtina grubias turimas 5-osios armijos puolimo kryptis, pažymėtas stambaus mastelio schemose.

Liepos 18 dieną vienas iš vokiečių padalinių atliko reidą giliai į sovietų 277 šaulių divizijos 850-ojo pėstininkų pulko užnugarį ir užpuolė pulko štabą. Štai ką prisimena šio pulko vado pavaduotojas G. Dubrovskis: „…liepos 18 dieną vokiečiams prie Beištrakio kaimo pavyko apsupti mūsų pulko štabą…“. E. Kuckailio manymu, prasiskverbti prie pulko štabo vokiečiai greičiausiai galėjo atlikdami patruliavimą į priešo užnugarį radus mažai saugomą tarpą tarp padalinių (kuopų?). Tokiems veiksmams geriausiai buvo apmokyti falširmjėgeriai, tad tikėtina, kad reidą atliko majoro Witzigo vyrai, praėjus vos dienai kitai po atvykimo į pozicijas[46].

Vienas iškalbingiausių mažų padalinių taktikos pavyzdžių priešo užimtoje teritorijoje buvo reidas (diversija) ant kelio Pravieniškės-Grabučiškės. Veiksmo laikas galėtų būti liepos 25 – 27 d., jau po Rumšiškių ir Grabuciškių užėmimo. Užvažiavęs ant minos sprogo pusantratonis sunkvežimis GAZ MM (polutorka), vežęs 76 mm sviedinius iš Pravieniškių į Grabuciškes. Surastas sunkvežimio ratlankio fragmentas su detonacijos žymėmis, ant kurio labai aiškiai matyti detonacijos kryptis. Tokie pėdsakai lieka sprogus minai. Sprogimo būta labai galingo, nes detonavo net dalis krovinio, o automobilis subyrėjo į nuolaužas. Gali būti, kad mina buvo su papildomu užtaisu arba padėtos dvi minos vena ant kitos (sumuštinio principu). Nešarvuotam sunkvežimiui tai buvo, be jokios abejonės, neadekvačiai galingas užtaisas. Automobilyje važiavo vairuotojas ir jį lydintis karys. Vairuotojas buvo ginkluotas „Mosin“ karabinu, o jį lydintysis PPŠ pistoletu kulkosvaidžiu. Ginklai, sviediniai, kūno dalys po sprogimo galimai buvo nesurinktos bijant minų šalia kelio. Lengva daryti prielaidą, kad viskas įvyko koviniams padaliniams jau užėmus Grabuciškes, kur įvyko gana aršus mūšis. Vienintelė šio įvykio versija, pasak E. Kuckailio, yra reidas (diversija). Vietovė labai dėkinga atlikti patruliavimą (pelkėtas, tankus miškas), padėti miną ir pasitraukti. Laikas taip pat patogus operacijos saugumo prasme, kai koviniai padaliniai jau priekyje, o užnugario apsaugos vienetai dar nekontroliuoja vietovės. Nuostolis priešui statistiškai nedidelis, tačiau svarbus moralės prasme ir neleidžiantis atsipalaiduoti net užnugario padaliniams.

Kai kur falširmjėgerių gynybinių pozicijų ruože buvo aptikta ir neįprastų radinių. Witzigo bataliono gynybos linijų tarp Būdupės ir Kieliškių rimtesnio kontakto nenustatyta, bet aptiktas įdomus radinys. Priešakinėse pozicijose aptiktas perdarytas 7,92×57 mm kalibro šovinys, kurio kulka buvo atsargiai ištraukta ir įdėta atvirkščiai. Tokius dalykus darydavo Pirmojo Pasaulinio karo metu, kad apkasų mūšyje iš arti iššauta kulka turėtų geresnį stabdymo efektą, nes galingu ginklu peršautas kiaurai žmogus neretai dar atlieka eilę veiksmų. Falširmjėgerių pozicijose, teigia E. Kuckailis, toks radinys stebina[47].

Rimčiausi susidūrimai, neskaitant Pašulių kaimo, vyko tarp Želvos upės ir Čiuloto upelio. Šiame ruože karo metu buvo tankus miško kelių tinklas ir visi daugiau mažiau tiko puolančiosioms pajėgoms, nes ėjo iš rytų į vakarus Kauno kryptimi ir ant žemėlapio primena voratinklį. Čia gausu radinių, didelės iššautų tūtelių sankaupos, amunicijos likučiai ir trofėjai leidžia modeliuoti įvykių eigą. Neįmanoma visko sudėlioti chronologiškai, bet galima atkurti kai kuriuos epizodus.

Apie 600 metrų į šiaurę nuo Želvos tilto yra sena miško proskyna, einanti apytikriai rytų-vakarų kryptimis. Vokiečių pozicijos yra ant kalniuko, apie 200 metrų į vakarus nuo geležinkelio, arčiau geležinkelio žemuma, gana drėgna, vietomis klampu. Sovietai veržėsi ir čia, išilgai proskynos, šiaurine jos puse. Apie 70 m į šiaurę nuo proskynos įrengti gilūs kulkosvaidininkų apkasai. Šaudyta intensyviai, nes tūtelių čia rasta labai daug. Apkasai gana erdvūs, juose galėjo tilpti visas sMG (schwere Maschinengewehr – sunkiojo kulkosvaidžio) personalas. Buvo sueita į artimą kontaktą, kai kur naudotos rankinės granatos, tačiau radiniai nerodo, kad sovietai šioje vietoje būtų pralaužę liniją. Tokioje sunkioje vietovėje tai padaryti nebuvo lengva, matomumo riba tik apie 25-50 metrų, kai kur klampu. Turėjo būti daug aukų iš puolančiųjų pusės. Dar apie 80 metrų į šiaurę nuo kulkosvaidžių pozicijos prasideda pelkė. Šiame siaurame ruože virė pats aršiausias mūšis.

Tūtelių sankaupos labai didelės, falširmjėgeriai šiame ruože turėjo ne vieną kulkosvaidį. Šaudyta buvo tiek daug, kad perkaitęs vamzdis buvo paliktas prie apkaso. Dėl tankaus miško granatos nebuvo naudojamos, taip pat nematyti, kad sovietai būtų šaudę minosvaidžiais. Bandyta pralaužti pozicijas puolant be paramos, masyvia ataka. Atrodo, kad ir čia jiems nepavyko, ataka buvo atmušta. Pati pelkė praktiškai nepereinama, bet apkasai įrengti ir į jos pusę. Matyt, vokiečiai turėjo patirties apie rusų žvalgus, kurie mokėjo tyliai praslinkti bet kur.

Iškart už pelkės – falširmjėgerių pozicijų tęsinys. Tarp pelkės ir Čiuloto upelio iš rytų pusės prieina kelias, kuris taip pat naudotas puolančiųjų pajėgų. Ypač prie kelio yra gerai įrengti vokiečių apkasai, gana gilūs ir erdvūs. Tai buvo kairysis bataliono gynybos linijos flangas, kurį perėjus rusai galėjo apeiti atkakliai ginamas falširmjėgerių pozicijas ties Želvos upe. Vokiečių apkasai įrengti apie 100 m nuo geležinkelio. Kautynės šioje vietoje buvo labai agresyvios. Čia sovietai panaudojo ir minosvaidžius, įskaitant net 120 mm. Gerai įrengtas kulkosvaidžio apkasas truputį piečiau buvusio kelio (jis seniai nebenaudojamas ir išnykęs). Čia galimai buvo pastatytas sMG. Tūtelių labai daug. Rusai ir čia negudravo, puolė tiesiai. Ataka buvus masyvi, suartėta iki granatos metimo nuotolio. Rusai beveik kiekvieną ginamą apkasą puolė granatomis RG-42. Tada perėjo pozicijas. Čia buvo iškilęs rimtas pavojus, kad sovietams išlaikius užimtas pozicijas ir išlaikant iniciatyvą pulti į gylį, bus pralaužtas bataliono gynybos flangas ir pozicijos kitoje vietoje užpultos iš užnugario. Deja, panašu, teigia E. Kuckailis, kad sovietai iniciatyvos neišlaikė ir falširmjėgeriai prarastas pozicijas atsiėmė[48].

Kai kada sovietų paramos ginklai buvo labai tikslūs. Vienintelis 120 mm minosvaidžio minos šūvis krito tiesiai į falširmjėgerio apkasą. Karys, be jokios abejonės, mirė akimirksniu. Už apytikriai 5 metrų gulėjo katiliukas. Jis detonacijos visiškai sugniuždytas, su daugybę kiauryminių pailgų skeveldrų skylių. Ant katiliuko šono parašas – „HANGER“. Gal tai ir atitinka šalia žuvusio savininko pavardę, bet gali būti ir paveldėtas daiktas iš kito kario. Yra pasitaikę atvejų, kai ant to paties daikto yra net keli parašai. Išliko falširmjėgerio aprangos fragmentai, kišenių turinys. Žemė atidavė labai gražią prancūzišką Breuyere pypkę, su prancūzišku užrašu. Ant briaunos dvylika ranka išbrėžtų įkartų, gal žyminčių ištarnautų mėnesių skaičių? Kišenėje buvo ir vieno franko moneta, aiškus įrodymas, kad čia guli žuvęs majoro Witzigo vyras. Juk jie prieš operacijas Lietuvoje buvo Prancūzijoje. Išliko ir puikus plastmasinis švilpukas, parašiutisto peilis[49].

Kūnas tikriausiai buvo apibertas po sprogimo žemėmis taip, kad savi, grįžę į pozicijas, jo nebeaptiko. Taip ir liko dar vienas falširmjėgeris dingęs be žinios. Tikriausiai buvo manyta, kad pateko nelaisvėn. 2013 m. gegužės mėn. Kaišiadorių muziejaus iniciatyva šioje vietoje buvo atlikti žvalgomieji archeologiniai tyrimai.

Su aptariamomis fronto linijomis Pravieniškių apylinkėse susijęs dar vienas karo įvykis. 1963 m. Pravieniškių aštuonmetės mokyklos mokiniai miške atsitiktinai rado į žemę įsmigusį sovietinį lėktuvą. Paaiškėjo, kad šį lėktuvą dar 1944 m. birželio 26 d. oro kautynėse numušė vokiečių lakūnas. Žuvo pilotas Dmitrijus Otiakovskis. 1986 m. jo žuvimo vietoje buvo atidengtas memorialinis paminklas[50]. Tiesa, yra duomenų, kad D. Otiakovskis galėjo žūti ir 1944 m. liepos mėn.[51].

Be to, vokiečiai dar 1944 m. liepos 10 d. Pravieniškių priverčiamojo darbo stovykloje sušaudė apie 300 Prancūzijos žydų. Likusius apie 500 kalinių, sustiprinus sargybą su šunimis, išsivarė Rumšiškių link, kur kaliniai vokiečių kariuomenei turėjo kasti apkasus[52].

Paskutinis didelis mūšis įvyko liepos 25 d ruože tarp Kauno ir Karmėlavos, kuomet falširmjėgeriams pavyko sunaikinti net 27 sovietų tankus T34. Bataliono nuostoliai buvo labai dideli: iš 1032 į Lietuvą atsiųstų karių ir karininkų per maždaug dvi savaites teliko 65 vyrai[53].

Mūšiai rajono teritorijoje tebevyko. Liepos 26 dieną buvo užimtos Pašilės, Petriškių, Pravieniškių vietovės. Liepos 31-ąją paskutinis mūšis Kaišiadorių rajone įvyko prie Rumšiškių apylinkės Aleksandruvkos kaimo. Vokiečiai skubiai traukėsi Kauno pusėn. Pergrupavusi pajėgas, sovietinė armija liepos 27 dieną pradėjo naują puolimą Kauno link. Miestas buvo užimtas 1944 metų rugpjūčio pirmąją[54].

 Mobilizacija į sovietinę armiją: Vinco Sidaro atvejis

 Ypatingas Antrojo pasaulinio karo užfrontės veiksnys, didžia dalimi lėmęs ir partizaninio pasipriešinimo organizavimąsi, buvo Lietuvos gyventojų mobilizacija į sovietinę armiją 1944 m. rugpjūčio-1945 m. gegužės mėnesiais. 1907 m. Hagos konvencijos, draudžiančios okupuoto krašto gyventojus šaukti į okupacinę armiją ar kitaip panaudoti karo reikmėms, principai buvo privalomi tiek ją ratifikavusioms, tiek neratifikavusioms šalims, tad ir Sovietų Sąjungai[55].

Prievartinė mobilizacija pradėta tik praslinkus frontui – 1944 m. rugpjūčio 1 d. buvo paskelbtas LSSR karinio komisaro įsakymas dėl 1909-1926 m. gimusių vyrų mobilizacijos į Raudonąją armiją. 1944 m. rudenį-1945 m. pradžioje buvo mobilizuota vos daugiau kaip 80 tūkst. lietuvių (planuota 187 455 vyrai). Mobilizacija į sovietinę armiją išliko problema okupacinei valdžiai visą pokario dešimtmetį, tačiau ji jau nebuvo tokia sudėtinga kaip 1944-1945 m., tebevykstant karui[56].

Kaišiadorių rajono Livintų kaimo gyventojas Vincas Sidaras (g. 1926 m., Mackūnų k.) buvo vienas tų jaunuolių, kuris tik praslinkus 1944 m. frontui buvo jėga mobilizuotas į sovietinę armiją. V. Sidaras prisimena (kalba netaisyta):

,,Nu kap buvo – pagavo ir viskas. Kaip buvo…? Matai, sakant, gyvenimas rodo tokį žingsnį, pagalvojant. Kaimai, visi kaimynai – visi geri: aš geras, tu geras. A kada žmogus papuola in nelaimę, tada jis savo skūrą jau išsiverčia ant kito šono ir eina kitus skūst. Tep ir pas mumi buvo.

Mes buvom visi miške. Turėjom bunkeriuką. Dėl ko in mišką išbėgį? [...] Kada praėjo jau frontas, dą Kaunas nepaliuosuotas buvo, tai NKVD divizija ir užtraukė čia gaudyt visus. Taigi, Pašuliuose tai šešiolikos metų katruos ty užšovė? Bėgo vaikai, o rusai pastatė kulkosvaidį ant kryžkelės. Tiek ingasdyti žmonės, juo gaudė ir vežė in frontą. Supranti. Ty nežiūrėjo nei metų, nieko. ,,Vsio, harošai, idį‘‘. Užšovė.

Tada mumi atvežė kaimynas. Kada rusai užėjo [...] jam davė užduotį: ,,Pakažį gdie banditai“. Nu tai tada jis užvedė, jis žinojo kur, užvedė šituos enkavedistus. Žiūriu [...] mes vienoj pusėj kranto, o jie jau ateina iš šitos pusės kranto Želvos upelio. Nu tai vsio. Visus sustatė. Man kap tai papuolė išsprukt. Aš tuoj in Želvos upelį [...] o tas upelis kaip eina – vingiuotai – yra išplovimas miške. Alksnis pasviręs. Aš paėmiau [...] palindau, galvą iškišu iš vandenio va tiek ir stoviu vandenį. Nesimatyt. Pats kamienas stovi vietoj, o šaknys plonos jos apačioj išplautos, jos sudribį beveik ant vandenio, o aš įlindau ty. O tynais da ant tiek nesiekia kamieno vanduo. Aš sau kvėpuoju ir viskas. Dabar [...] girdžiu rėkia, sustatė Akmeninas, ar ty koks ty perkūnas. Rėkia: ,,Gdie iščio adin?“. Jau suskaičiuota kiek ty mūsų yra, perduota viskas telefonograma. Pasistatė ,,Skaži, blet, ba ubju!“. Musėt koki dešimt mūsų buvo. Iš Mackūnų. Jaunystės draugai, pacanai [...]. Buvo Sidarų, Matulevičių, Žukauskų, Pilyponių, Garbauskų, Ambrazevičių buvo. Žinai, kaime buvo, aš tau pasakysiu, apie kokį 40 vyrų. Kaimas nedidelis. Vienas buvo Vincas Kupstelienės tai jis verkė labai. ,,Ty strašais, ty znajiš, blet, skaži“. Žinai, iš pistoleto šauna tik pro šoną, net tep, baugina. Nu tai viskas – aš neišsikentęs išlindau. Iš ty ir nuėjau ir atsitojau in rikiuotę ir viskas. ,,Vot tipier užė vsie“.

Dabar ką mumi – suriša rankas šniūrais ir visus varo. Garbausko Barnasėlis čia buvo. A jau čia pastotės. Davė seniūnam nurodymus, kad pakinkyt arklius ir lauk va čia. Buvo zboras, šituo keliu. Iš ty mumi veda per mišką, atvarė, rankos surištos visų. Va čia ant kalnelio kur tankas buvo paliktas, man rodos, buvo vokiečių apkasas dengtas. Tai dabar in tą apkasą. Tai vienas mano metų (1925 m.) rėkia: ,,Mama, mamyte, mama, mama!“. Jis va toks buvo. Verkia, rėkia, kad jau atseit šaudys. O aš einu iš paskos, tiktai pasikrutinau, sakau: ,,Ko tu rėki?“. Mintis tokia – nu kito kelio nėra, ušaus tai ušaus. Galvojom, kad jau buvo visa panieka, kad jau in tą apskasą suvedė – taigi jau viskas, paskutinė. Tik lauki kada jau užtarks. Va. Nu tai paskui prieš saulės laidimą, jau in vakarą, mumi išvedė in Livintų kelią. Pastatė. Miške pievos buvo. Aha. O norisi [...] ir šlapytis, rankos surištos. Tai rankas atrišo tada. Matai sarmatinosi. Nesisarmatino, bet duotas nurodymas, kad liaudis visa nematytų, kad jau atvaro surištus. Ne, jie nebijojo, bet propaganda tokia. Mano tokia nuomone. Pirma aš apie šitą negalvojau. A dabar aš atsisėdu apgalvoju visą praeitį, visus blogumus, visus gerumus, koks kryptis, kas, supranti. Atrišo. Va čia šito kaimyno kur sušaudė miške buvo šiaudų. Jau ty buvo vienas, kitas suversta. Palaukė, saulė nusileido, jau tynais viską. Jau tada atvarė ant šito kelio, o čia jau valgyt visiem, jau sužinojo, kad mumi išvedė, jau sužinojo, kas mumi pardavė, kas užvedė. Nu tai Pilyponis Bernasius iš Mackūnų. Taigi jo visa šeimyna buvo skrebuose. Jis buvo, mano nuomone, tada aš nieko nesuprasdavau ir nesupratau kap jis yra, bet dabar aš kaip pagalvoju jis buvo ir prieš karą tas pats. Jis tik stovėjo ant šarato – kur kas. Kap sako kino filme: ,,Gavaryt, idiot bielaj – davai šapku bielaju. Idiot krasnij – davai krasnaju“. Prie visų valdžių, kaip sakoma, ir viskas. Nu ir ką gi tada. Tai kiekviena šeimyna įdėjo terbas [...] viską.

Nuvežė in Neveronis. Kluonas ty buvo tuščias. Dvi ar trys padvados. Tai dą pririnko ty, jau jie pasiruošę pilnai. Tai dą Guronyse pasiėmiau ty sūrio, tai sviesto, tai kas mėsos, tai valgiau, tai dą skrebui daviau valgyt. Dą galvojau pabėgt. Guronyse miškelis tynais yra. Kas tai man mintis šovė. Aš norėjau iš jo [...] šautuvą arba automatą, jis pasidėjęs, jis iš mano terbos valgo. Galvoju [...] stvert ir iš vežimo, o jau prietamsa. Ant kiekvieno vežimo po skrebą. Enkavedistas ir skrebas tai gi tas pats – visi gi juos skrebais vadino. Visi uniformuoti, rusai. Da vietinių nebuvo. Paskui jau po karo pakeitė, supranti, skūrą kada vežė čia viską. Aš tai nebuvau čianais kada vežė, tiktai parvaževys sužinojau. Jie ginkuoti, viską, jie paruošti [...] kapitalnai, ty čekistai kap reikiant. Nu tada nuvežė in Neveronys, nakties jau metu. O šalna! In kluoną – kluoną apstatė sargyba. Musėt koki penki sargybininkai su automatais. Va kap. Nu gerai. Čia jau prabuvom, saulė teka. Mumi iš čia visus kur surišę buvo rankas iš Mackūnų tiesiai per Nemuną ir in Žiegždrius. Ty kažkoks tiltas buvo ar kas ty per Nemuną padarytas. Pervedė ir in sklepą. Tai jie sprendė, sprendė tep, mano supratimu, kur mumi dėt. Supranti, arba in kariuomenę arba juos pasodyt [...]. Žinai jie kap dirba čekistai – oi slaptai. Žiegždriuose tai ty buvo nemažai, gal koki 50 vyrų. Čia ėjo visa divizija čekistų, klausyk, rinko visus.

Dą iš pirmo [prieš paimant į sovietinę kariuomenę – V. B.] aš parėjau, kap sakiau, iš vakaruškų, tai užlipau ant kluono, o kluone buvo pridėta pašaro iki kraigo. Tai aš paėmiau insikasiau in šieną (ar in javus), inlindau, ir miegojau ty. Ir aš nusiaviau kelnes ir jas palikau [...]. Tai rusai, aš jau prabudęs, rusai dabar atėjo ir namie kratą darė, ieškojo. Nerado. Tai atidaro klojimo duris. Tai aš supratau kap dabar. Sako: ,,Nada zdies paiskat“. O kitas sako: ,,Ninada. Kuda tam zalieziš?‘‘. Nu aš tada, nuog to, jie išėjo, uždarė. Aš nuog to, klausyk, ras apsirengiau, atėjau, pavalgiau kambarį, pasiėmiau valgyt ir in mišką tiesiai. Tai aš miške vienas pragyvenau tris paras. Palendu po kerplėša kap medis išvirtęs, atsigulu ir miegu. Paskui jau atsirado draugų tada, jau čia kompanija, jau čia vieni kitus perdavė, kad čianais sako tie čia, tie ty. Nu ir aš pasidaviau in ty prie Želvos. Tada visus ir surinko.

Nu kaip ten. Mumi in sklepą cimantinį. Ir viskas. Ir išleidžia tik pavalgyt ir ant reikalo. Ir paskui iš Žiegždrių pėsčius mumi prie Saboro, prie Raudono kryžiaus buvo toks atskiras priestatas, Kaune. Tai mumi ty atvarė [...] a atstumas didelis nuo Žiegždrių iki Kauno, iki Saboro. A [...] be jokio poilsio. Nu tai dą, nori šlapytis, čia vaikščioja, žinai, moterys ir viską. Nėra kada, tegu ty kažin kas vaikščioja, kas kam reikia atliko. A jau ty privaryta! Ligoninė Raudono kryžiaus ir prie ligoninės buvo atskiras priestatas ir ten suvarė. Ir čekistai pastatyti: bėgsi – užšaus. Viskas, niekur nedingsi. O jezau, ešalonas! Musėt, supranti, koki 10 vagonų. Čia iš aplinkui. Jie gi negalėjo iš Žemaitijos paimt, ba dą neatkovota. Tik Kaunas atkovotas. Va. Ir tai dą Kaune buvo kažkas neaišku dą. Kaunas spakainiai, išmuštas, pastatai kap buvo tep ir stovi. Nu tai tada mumi ką. Paskui vakare nuvarė visus prieš kalną į sporto salę. Į Žaliakalnio kalną, kur sporto halė. Tai aš dą liesvikėm užlipau ant stogo. Nu galvoju, mat jį perkūnėlis, sakau, nugriūsiu – nugriūsiu, vis tiek gyvenimas eina in pabaigą. Nor pažiūrėsiu kas ty viršuj yra. Nu laimingai užlipau, laimingai nulipau. Ant pačio stogo. Nu visas miestas apačioj. Vakare čia. O buvo specialistų tokių mūsų paimta tai in Žaliakalnį prieš kalną nuog Saboro [...] ant rankų užlipo – kojos viršuj. Oi vyrų buvo surinkta. Čia prieškarinių laikų tarnybos vyrai. Neturi 60 metų, visus in ty ir viskas. Jokių klausimų nebuvo. 60 metų – viskas, dą tinkamas in kariuomenę. Nu tai ką. Tada po viso šito, pritemė, prieblanda, visus in gelžkelio stotį. O jau vagonai stovi, pečiukai stovi. Gyvuliniai vagonai, dviejų narai iš kartelių: nė paduškėlės, nė užsiklojimo, nieko nėra, grynos. Suvarė kiek priklausė: rodos 40 in vieną vagoną. Kiek vagonų – nepamatysi. Garvežio ešalonas. Buržuika buvo. Kulkosvaidininkai priekį ant vagono intaisyta ir užpakalį. Va kap. Nu ir mumi tada atnešė maisto, kad jūs įsivaizduotumėt,  gal kokį 10 kg ant 40. Papylė ant grindų vagone, uždarė duris, užrakino, langus uždarė, šitas, vagonų. Tik atidarė Belarusijoj, kada susiduria gelžkeliai. Matai jie ty susiduria kap tai [...] kad jis tada turi apsisukt gervėžį. Vat. Jis atgal negali traukt. Tada jis apsisuka ir gervėžį išstato jau tada. Va kap yra. Nu ir mumi tada in Smolenską“[57].

Po kovinių apmokymų V. Sidaras buvo išsiųstas į frontą Latvijoje, kur mūšiuose kovojo kaip kulkosvaidininkas. Likimas lėmė išgyventi karą: iš 250 vyrų bataliono buvo vienas iš šešių likusių gyvų karių. Fronte išbuvo iki 1945 m. gegužės. Vėliau buvo priverstas atitarnauti sovietinėje armijoje Turkmėnijoje iki 1950 m. Tik tada V. Sidaras sugrįžo į gimtinę Lietuvoje[58].

 Partizanų istorijos pradžia

 Kaip minėta, 1944 metų vasarą Lietuvoje prasidėjo gyventojų šaukimai į sovietinę armiją. Žmonės, nėję kariauti vokiečių pusėje, nepanoro mirti už svetimas idėjas ir sovietiniame fronte. Šimtai jaunų žmonių atsidūrė Kaugonių, Livintų, Rumšiškių, Užgirėlio ir kt. miškuose, slapstėsi savo sodybose. Dalis besislapstančių tuo metu dar nebuvo ginkluoti, nors jau veikė organizuoti partizanų būriai su ginklais, vadovybe. Dauguma lietuvių tikėjo, kad, padedant Vakarams, bus pasiekta Lietuvos Nepriklausomybė. Tačiau į Lietuvą buvo stsiųsti baudėjų būriai. Ypač pasižymėjo Vetrovo divizijos kariai, kurie gaudė jaunus žmones. Tik nedaugelis jų buvo išsiųsti į frontą. Per 1944 metų rugpjūčio – rugsėjo mėnesius 4-oji NKVD divizija suėmė 2833 vyrus, vengiančius tarnybos armijoje. Vienas toks sugautų jaunų žmonių tardymo ir žudymo punktas buvo Triliškių kaime, netoli Kaišiadorių, veikęs 1944 metais liepos – rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. Į čia jaunuolius vežė iš Dzūkijos, kad niekas neieškotų šių aukų. Šios akcijos privertė žmones jungtis į būrius, kuopas, imti ginklą į rankas[59].

Didžiosios Kovos partizanų apygarda (DKA) susiorganizavo viena pirmųjų Lietuvoje. 1944 metų vasarą Ukmergės apskrities Musninkų valsčiuje stovėjo subyrėjusios P. Plechavičiaus rinktinės kareiviai. Sužinojęs, kad vyrai yra patvariuose prie Čiobiškio, vietos bažnyčios klebonas Liudvikas Puzinas pasiuntė savo brolį pasiteirauti, ką vyrai mano veikti. Į klausimus atsakė būrio vadas, dvimetrinis milžinas, pasivadinęs viršila Jonu Misiūnu. Jiedu su draugu nutarę likti Lietuvoje, o kitus išleidžia į Vakarus, kol dar neatėjo bolševikai iš rytų. Klebonas pasišaukė tuos du vyrus klebonijon. Vyko pokalbis apie beprasmę mirtį, partizaninės kovos taktiką. Vyrai nutarė kurti būrius ir laukti pagalbos iš svetu. Buvo 1944 metų liepos mėnesio pradžia[60].

Dabar sunku pasakyti, tą patį vakarą ar vėliau Jonas Misiūnas pasivadino Žaliu Velniu, o savo būrį – Didžiosios Kovos būriu, kuris greitai augo. Tą vakarą buvo nutarta, kad būrys veiks Ukmergės ir Trakų apskrityse. Vietos pažįstamos, savos, nes čia Jonas Misiūnas daug metų dirbo pasienio policijoje[61].

1944 metų vasarą rusai Kaugonyse įrengė aerodromą. Kadangi besitraukdami vokiečiai buvo sunaikinę knygas su gyventojų sąrašais ir gimimo datomis, rusai tempė jaunus žmones į armiją, nežiūrėdami jų amžiaus. Vertė dirbti ir aerodrome[62].

Ir geležinkelyje, ir aerodrome dirbantys žinojo, kad bet kada gali būti prievarta siunčiami į frontą. Jie laukė progos pabėgti nuo priverčiamųjų darbų jungo ir prisidėti prie miškuose besibūriuojančių partizanų[63].

Iki šiol nesutariama, pažymi St. Abromavičius, kur prasidėjo Didžiosios Kovos apygardos (DKA) partizanų istorijos pradžia: Kaugonių-Dainavos miškuose (Žaslių vls.) ar Čiobiškio apylinkėse? Pagal liudytojų atsiminimus, Didžiosios Kovos partizanų būrio, vėliau rinktinės, apygardos įkūrėjo Jono Misiūno-Žalio Velnio veikla dar iki pasirodant sovietinei armijai, tai yra iki 1944 m. liepos 9 d., tikrai prasidėjo Kaugonių-Dainavos miškuose, tačiau netrukus ji persimetė į kitą Neries upės krantą, o čia liko jo patikimas žmogus Andrius Petkevičius-Aguona. 1944 m. pavasarį Jonas Misiūnas Žasliuose susitiko su Česlovu Tverega iš Rusių Rago k., Musninkų vls., jau tada vyrai galėjo numatyti vokiečių kariaunos pralaimėjimą ir antrąjį rusų kariuomenės sugrįžimą. Tada sunku buvo rasti išeitį lietuvių patriotui, nenorinčiam kariauti svetimam gaivalui, trokštančiam laisvės savo kraštui. Pradėjo rinkti ir slėpti Kaugonių apylinkėse ginklus, sumanė kviesti žmones į kovą, tačiau suprato, kad Kaugonys šiame etape gal ne pati geriausia strategiškai vieta. Geležinkelis, netoli prabėgantis plentas į Kauną ir Vilnių[64].

Partizanas Kazys Bandzevičius-Kaziukas prisiminė, kad 1944 m. liepos 7 d. į jų sodybą Skynimų k. (Vincentapolio), Žaslių vls., netoli Kaugonių, atėjo du savisaugos bataliono kareiviai ir paprašė jo tėvą Petrą paruošti pastotę. Septyniolikmečiui Kaziui teko važiuoti į mišką prie Kaugonių geležinkelio stoties. Buvo daug lietuvių kareivių, jų tarpe savisaugos bataliono vadas leitenantas Šerelis ir viršila Jonas Misiūnas. Į vežimą pakrovė ginklų, šaudmenų ir nuvežė prie Tadaravos k., Žaslių vls. Kitą dieną ginklus vežė jau keturiuose vežimuose Žiežmarių link. Kazio pastotei vadovavo Kazys Kazakevičius iš Kaugonių, vėliau tapęs partizanu Agurku. Iškrovė ginklus už 4-5 km. Tada Kazį Bandzevičių paleido namo. Jonas Misiūnas iš Kaugonių dingo, o jo žmona Onutė su vaikais iki rugpjūčio pabaigos gyveno Civiškių k., pas Šerelienę, paskui juos Kazio Bandzevičiaus senelis išvežė Čiobiškio link. Žalias Velnias ryšį su kaugoniečiais palaikydavo per Petrą Bagdzevičių ir Nastutę Rumševičiūtė[65].

Kai Jonas Misiūnas su Česlovu Tverega 1944 m. liepos 10 d. su vežimu ginklų pasirodė Čiobiškio klebonijoje, suirutė buvo prasidėjusi, vokiečiai jau ruošėsi trauktis. Sovietinei armijai užėjus, vyrai paliko ginklus klebonijoje, o patys nusidangino į Rusių Rago kaimą., tačiau greitai suprato, kad Tveregų namuose ne geriausia slėptuvė: rusai jau šniukštinėjo apylinkėse, ieškodami tarnavusių vokiečių armijoje, buvusių Vietinėje rinktinėje vyrų šeimų. J. Misiūnas-Žalias Velnias nutarė apsigyventi Janonių kaime, pas Juozą Kupčinską, kuris buvo niekuo neįtariamas, jo troba erdvi, dviejų galų. Čia įsrengė slėptuvę[66].

Nors netoli Rusių Rago sovietai įrengė lauko aerodromą, lakūnams nerūpėjo NKVD kareivių rūpesčiai, gaudant nepaklusnius ir burtis bandančius lietuvius. Iš Kupčiūnų sodybos sklido Žalio Velnio raginimai neatiduoti okupantui ginklų, ruoštis priešintis. Greitai jis išėjo iš Kupčiūnų trobos ir įsikūrė girioje[67].

Panašaus darbo, tik kiek mažesniais masteliais, ėmėsi ir Andrius Petkevičius-Aguona Kaugonių apylinkėse. Žinoma, kad jis ne kartą lankėsi užneryje, ten susitikinėjo su Žaliu Velniu, o suburtos DKA vadas dažnai atklysdavo į Aguonos būrio veikimo zoną[68].

Tad Ukmergės ir Trakų apskričių DKA partizanų sostinėmis vadintini Kaugonys, ir Čiobiškis. Kaip ir Balninkai, kur tuoj po antrosios rusų okupacijos susibūrė Balninkiečių laisvės rinktinė, 1945 m. pabaigoje tapusi DKA B rinktinės pagrindu[69].

Tuos įvykius ir sunkius laikus buvęs kaugoniškis Vladas Baliukevičius (g. 1925 m.) gerai atsimena, nors nuo 1944 m. pabaigos gyveno Kaišiadoryse. Pasak V. Baliukevičiaus, Kaugonyse Jonas Misiūnas buvo žinomas vokiečių okupacijos metais kaip savisaugos dalinio viršila. Tada du būriai po 12-15 vyrų saugojo geležinkelį ir vietos gyventojus nuo raudonųjų partizanų. Poromis tikrino bėgius, saugojo stotelę. Tarnyba buvo labai pavojinga, nes dalis geležinkelio ėjo pamiškėmis, buvo nusiskundimų iš vietos, kad raudonieji partizanai atiminėja maistą, pjauna gyvulius, šaudo nekaltus žmones. Prie tos stotelės raudonų plytų pastato buvo prisistatę nuo užpuolimų trisienį į Vilniaus pusę, su angomis šaudymui. Sienos buvo dvigubų rastų, su tarpu, kurie buvo pripildyti smėlio. Čia būrio kovotojai laikė ginklus. Kitas toks statinys buvo pastatytas gal už 5 km Žaslių link, prie Koncepto miško. Tose patalpose buvo įsikūrę ne tik apsauginiai, bet ir budėtojas, iešmininkas. Iš pradžių geležinkelį saugojo latvių legionieriai, paskui – mūsų savanoriai[70].

Vladas atsiminė, kad dar karui nesibaigus Jonas Misiūnas agitavo jaunimą priešintis artėjantiems rusams. Ir pats dalyvavo tokiame agitaciniame pokalbyje Slabadėlės k., pas Petkevičius. Čia buvo šeimininko sūnus, Antanas ir Aleksas Kondrotai, Neverbickai. Šeimininkas vokiečių okupacijos metais dirbo Vilniuje gaisrininku. Būsimasis apygardos vadas tiksliai nusakė Lietuvą ištiksiančią bėdą, kraujo upelius, šaudomus, niekinamus lietuvius, tarsi būtų ne kareivis, o pranašas. Dauguma tada patikėjo pranašystėmis, žadėjo prisijungti ar jungėsi prie formuojamo būrio. Pirmuoju buvo Andrius Petkevičius, vėliau tapęs patikimu Žalio Velnio bendražygiu[71].

Štai tuose sutvirtintuose statiniuose Jonas Misiūnas su draugais ir saugojo turėtus savo bei pirktus, išmainytus su pravažiuojančiais vokiečiais ginklus. Žinomi atvejai, kai tuos ginklus vyrai iš vokiečių yra paėmę jėga. Artėjant frontui, dalį jų paliko besiformuojančiam Aguonos būriui, kitus išsivežė su vežimu į Musninkų valsčių užneryje. Sako, iš Kaugonių J. Misiūnas išėjo su dviem ,,plechavičiukais“ ir virėju. Atėję rusai Kaugonyse įsirengė lauko aerodromą, tuos statinius sunaikino. Kai jau vėliau Feliksą Petkevičių rusai sugavo su ginklais, tas aiškino, kad gavo Koncerte[72]. Tiesa, čia reiktų pridurti, jog dėl  J. Misiūno-Žalio Velnio partizanų būrių organizavimo ir veiklos Kaugonyse yra tam tikrų neatitikimų[73].

Taigi, 1944 m. liepos mėn. KKVD-NKGB įgaliotiniui Lietuvai jau buvo žinomas Ukmergės aps. Musninkų vls. Susitelkęs 200 partizanų Žaliojo Velnio būrys, o rugpjūčio 18 d. Ukmergės NKVD skyrius nustatė Musninkų vls. Miškuose besislapstančios Didžiosios Kovos rinktinės, vadovaujamos Žaliojo Velnio, buvimo faktą. Rugsėjo 3 d. Trakų NKGB pateko Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) programa. Rinktinę organizavo buvęs Kaišiadorių policijos vachmistras, Vietinės rinktinės savanoris, vršl. J. Misiūnas, nuo 1944 m. pavasario slapstęsis su Česlovu Tveraga, Stasiu, Juozu, Vladu Marcinauskais ir kitais ginkluotais ,,plechavičiukais“, atsigabenęs nemažai karinio turto (ginklų, kariškus ratus, arklius) iš rinktinės ir slėpęs pas Čiobiškio kunigą Liudviką Puzoną[74].

Liepos mėn. vršl. J. Misiūnas-Žalias Velnias buvo paskirtas LLA Musninkų kuopos vadu ir organizatoriumi, tačiau padidėjus kovotojų skaičiui, partizanų grupė Musninkų miškuose buvo pavadinta LLA DKR – Didžiosios Kovos rinktine. Praktiškai tai buvo LLA Kaišiadorių apylinkės pertvarkymas pagal pirminius LLA vado 1944 m. liepos mėn. įsakymus apie organizacijos padalinimą į du sektorius – veikiantį ir organizacinį. Pagal juos Vanagų rinktinė turėjo būti telkiama patogiame veiklai miške, griežtai nesilaikant ankstesniųjų apylinkių ribos. DKR atveju tai buvo Ukmergės-Trakų aps. pasienis. Be to, J. Misiūnas nacių okupacijos metu buvo apskritinės organizacijos lygio Kaišiadorių LLA apylinkės, oficialiai panaikintos tik gruodžio 10 d. operatyviniu įsakymu, veikėjas. Ryšių su Ukmergės apylinkės vadovybe 1944 m. rudenį dar nebuvo, tačiau buvo narių, dirbusių Vilniaus LLA – psk. Pranas Petkevičius-Kariūnas ir kt.[75].

DKR Veikiančiojo padalinio vado pareigas atliko pats J. Misiūnas-Žalias Velnias, leisdamas įsakymus DKR štabo vardu. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas karinio pogrindžio bei ryšių-žvalgybos tinklo – OS sudarymui. Rugpjūčio mėn. Musninkų-Žaslių vls. buvo sudaryti trys OS būriai, vadovaujami Antano Paškevičiaus-Neries Akmens, psk. E. Kavaliausko-Klouno ir Jono Kupčiūno-Tigro. Rinktinės pagrindinio ryšių mazgo organizatoriumi, štabo nariu ir kapelionu tapo Čiobiškių kunigas L. Puzinas; rudenį per atlaidus jis kartu su Paparčių klebonu Petru Valatka išklausė apie 40 partizanų išpažinties. Rugpjūčio-rugsėjo mėn. savo veiklą pradėjo ir viena garsiųjų Žalio Velnio ryšininkių – Aldona Sipavičiūtė-Velnio Išpera, palaikiusi ryšius tarp Juozo Kacevičiaus-Geniaus, rintinės štabo ir kitų partizanų būrių[76].

Didžiosios Kovos rintinė 1944 m. vasarą ir rudenį veikė Trakų aps. Žaslių, Kaišiadorių, Žiežmarių, Vievio vls. ir Ukmergės aps. Musninkų, Gelvonų vls. miškuose. Partizanų junginio galia buvo partizanai-slapukai, išsklaidyti nedidelėmis grupėmis (orgpadaliniai), ir tik vykdant operacijas susirenkantys į gausesnį dalinį – iki 60-200 žmonių (veikiantys padaliniai). Gresiant priešo kariuomenės puolimui, DKR išsisklaidydavo nedidelėmis grupėmis ir susirinkdavo vėl į paskirtą vietą, o pastovus OS tinklas neleido junginiui pakrikti, kaip kitų vietovių stambesniems būriams ir leido veikti ypač didelėje erdvėje. Be to, atskirose minėtų valsčių vietose kaip nuolat įsiliejantys į DKR sudėtį arba atskirai veikė vietiniai partizanų būriai ir bendrasis kovotojų skaičius, pasak istoriko K. Kasparo, buvo žymiai didesnis už NKVD-NKGB fiksuojamus kelis šimtus[77].

DKR buvo organizuota Lietuvos kariuomenės principu: skyrius iš 7-12 partizanų, būrys iš 2-3 skyrių, kuopa iš būrių, batalionas iš 3-4 kuopų. Iki lapkričio pabaigos buvo suformuoti du batalionai, kelios kuopos ir būriai. Palaipsniui buvo formuojamas ir štabas: 1944 m. vasarą DKR vado pavaduotoju buvo paskirtas Musninkų mokytojas ltn. Juozas Norkus-Kerštas; įskundus informatoriui rugsėjo 1 d. buvo suimtas, bet iš arešto pabėgo ir toliau veikė nelegaliai. Rinktinės archyvą saugojo S. Marcinauskas[78].

Semeliškių vls. Prūsiškių, Noškūnų, Jagielonių, Karkučių, Peliūnų ir kitų kaimų apylinkėse liepos-rugpjūčio mėn. steigėsi 7-12 vyrų ginkluotos grupelės (organizatoriai Mykolas Kieras, Jonas Ignatavičius, Ignas Nasutavičius-Bondaras), kurių pagrindu rugsėjo-spalio mėn. susiformavo vršl. Antano Galinio-Juodosios Kaukės būrys. Praktiškai tai buvo buvusių saugūnų bei vengiančių mobilizacijos ginkluotų vyrų būriai; 15 vyrų Bondaro grupė buvo mišri – lietuvių-lenkų. Nuo rudens Aukštadvario vls. apie Žižiūnų k. ėmė veikti Petro Kabaro būrys[79].

Taigi, partizanų būriai Kaišiadorių krašte augo. Netrukus prasidėjo didelės netektys, teroras, tačiau jauni žmonės iš miško nėjo, matydami, jog gyvenimo jiems jau nebus. Artinosi ruduo…

 Epilogas

 Rezistencija Lietuvoje įgavo pagreitį nuo pat savo veiklos pradžios iki karo pabaigos. Tuo metu faktiškai kaime sovietinės valdžios nebuvo, veikė centralizuotas pasipriešinimas. Rezistencijos narys negalėjo iš organizacijos pasitraukti tol, kol Lietuva taps Nepriklausoma. Jo priesaika buvo: ,,Aš prisiekiu Visagalio Dievo akivaizdoje vardan kritusių brolių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę uoliai dirbti Nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbą, negailėdamas nei jėgų, nei gyvybės, griežtai vykdyti vadovybės įsakymus, didžiausioje paslaptyje laikyti veikimą, nesidėti su priešu ir viską pranešinėti savo viršininkams. Man yra žinoma, kad už šios priesaikos sulaužymą būsiu baustas mirties bausme. Tai, ką pasižadu, tegu Dievas užlaikyti man padeda“[80].


[1] Petkevičius B. Vareikonių metai. Kaišiadorys, 2002. P. 126-128.

[2] История Второй мировой войны 1939-1945. T. 9. Оcвобождение территории СССР и Европейских стран. Война на Тихом океане и в Азии. Mocква, 1978. c. 56-57; Lietuva, 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius, 2005. P. 263.

[3] Lietuva, 1940-1990… P. 264.

[4] Ten pat. P. 265.

[5] Kulikauskas A. Kovų dienos // Į komunizmą. 1965 m. vasario 6 d., Nr. 16 (1987).

[6] Lietuva, 1940-1990… P. 265.

[7] Ten pat. P. 266-267.

[8] История Второй мировой войны… c. 57.

[9] Lietuva, 1940-1990… P. 267.

[10] Ten pat.

[11] Ten pat.

[12] Frolovas P. ,,Minų nėra‘‘ // Į komunizmą. 1965 m. gegužės 27 d., Nr. 62 (2033).

[13] Tarybų Lietuva Didžiajame Tėvynės kare. Vilnius, 1975. P. 192.

[14] Raudeliūnas J. Kaišiadorys, 1944-ji… // Į komunizmą. 1964 m. liepos 14 d., Nr. 83 (1902).

[15] Bačiurinas A. Kovose už Tarybų Lietuvą. Vilnius, 1965. P. 193.

[16] Laurinavičius J. Kur dunda traukiniai // Į komunizmą. 1969 m. liepos 12 d., Nr. 81 (2658).

[17] Bačiurinas A. Kovose už Tarybų Lietuvą… P. 193.

[18] Ten pat. P. 193-194.

[19] Ten pat. P. 194-195.

[20] Raudeliūnas J. Kaišiadorys, 1944-ji…

[21] Ten pat.

[22] Laurinavičius J. Hitlerinės okupacijos metais // Į komunizmą. 1964 m. liepos 16 d., Nr. 84 (1903).

[23] Sučalkinas V. Išvadavimas // Į komunizmą. 1969 m. liepos 12 d., Nr. 81 (2658).

 

[24] Ten pat.

[25] Sučalkinas V. Vieno medalio istorija // Į komunizmą. 1970 m. balandžio 9 d., Nr. 42 (2771).

[26]Sučalkinas V. Išvadavimas // Į komunizmą. 1969 m. liepos 12 d., Nr. 81 (2658).

[27] Sučalkinas V. Kovų relikvijos // Į komunizmą. 1969 m. rugsėjo 23 d., Nr. 112 (2689).

[28] Laurinavičius J. 1944-ieji, liepa… // Į komunizmą. 1964 m. liepos 21 d., Nr. 86 (1905).

 

[29] Sučalkinas V. Išvadavimas // Į komunizmą. 1969 m. liepos 15 d., Nr. 82 (2659).

[30] Izmodionovas I. Ties Rumšiškėmis… // Į komunizmą. 1969 m. liepos 12 d., Nr. 81 (2658).

[31] Frolovas P. Kariai – mūsų rajono vaduotojai // Į komunizmą. 1964 m. liepos 18 d., Nr. 85 (1904).

[32] Maksimavičius P. Už senąjį Vilnių, už tykųjį Nemuną // Į komunizmą. 1964 m. gegužės 9 d., Nr. 55 (1784).

[33] Sučalkinas V. Išvadavimas // Į komunizmą. 1969 m. liepos 15 d., Nr. 82 (2659).

[34] Paminklas tarybiniams kariams // Kaišiadorių muziejaus mokslinis archyvas (toliau – KšM). B. 20. L. 2.; Bukauskas L. Po dvidešimt metų // Į komunizmą. 1964 m. birželio 16 d., Nr. 71 (1800).; Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas. Kaišiadorys, 2001. P. 301.

[35] Bukauskas L. Po dvidešimt metų…

[36] Laukaitis J. Karo lauko ligoninė Dovainonyse // Į komunizmą. 1969 m. liepos 22 d., Nr. 85 (2662).

[37] Ten pat.

[38] Sviridovas A. Ačiū Jums, kaišiadoriečiai! // Į komunizmą. 1969 m. rugsėjo 11 d., Nr. 107 (2684).

[39] Sučalkinas V. Tirvai iš Norkūnų pasakoja… // Į komunizmą. 1969 m. rugsėjo 16 d., Nr. 109 (2686).

[40] Ten pat.

[41] Viktoraitis S. Visus karo metus – fronte // Į komunizmą. 1969 m. liepos 12 d., Nr. 81 (2658).

[42] Kuckailis E. ,,Mjr. Rudolfas Witzigas ir jo parašiutistai. Gynybiniai mūšiai Kaišiadorių rajone 1944.07.16/30“ ir ,,Gynybos ruožas Pašuliai“ // KšM. B. 870.

[43] Ten pat.

[44] Ten pat.

[45] Ten pat.

[46] Ten pat.

[47] Ten pat.

[48] Ten pat.

[49] Ten pat.

[50] Gustaitis R. Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas… P. 221.

[51] Uždravis B. Draugystės kilometrai // Į komunizmą. 1964 m. balandžio 25 d., Nr. 50 (1779).

[52] Dastikas K. Kaišiadorių rajonas Didžiojo Tėvynės karo metais // KšM. B. 120. L. 70.

[53] Kuckailis E. ,,Mjr. Rudolfas Witzigas ir jo parašiutistai. Gynybiniai mūšiai Kaišiadorių rajone 1944.07.16/30“…

[54] Vaicekauskas L. Taip prasidėjo… ….taip baigėsi // Į komunizmą. 1965 m. birželio 22 d., Nr. 73 (2044).

[55] Lietuva, 1940-1990… P. 313.

[56] Ten pat. P. 314.

[57] Budvytis V. Vinco Sidaro (g. 1926 m., Mackūnai) atsiminimai // KšM. B. 871.

[58] Ten pat.

[59] Abromavičius S. Didžioji kova. Kaunas, 1999. P. 8.

[60] Ten pat. P. 13.

[61] Ten pat.

[62] Ten pat. P. 107.

[63] Ten pat.

[64] Abromavičius S., Kasparas K., Trimonienė R. Didžiosios Kovos apygardos partizanai. Kaunas, 2007. P. 156.

[65] Ten pat.

[66] Ten pat.

[67] Ten pat. P. 156-157.

[68] Ten pat. P. 157.

[69] Ten pat.

[70] Ten pat. P. 160.

[71] Ten pat.

[72] Ten pat.

[73] Belekevičius V. Atsiminimai apie Didžiosios Kovos apygardą // KšM. B. 820.

[74] Kasparas K. Lietuvos karas. Kaunas, 1999. P. 204.

[75] Ten pat.

[76] Ten pat.

[77] Ten pat. P. 205.

[78] Ten pat.

[79] Ten pat. P. 206.

[80] Abromavičius S. Didžioji kova… P. 9.

Nuotraukos:

1.Būdos miško (Palomenės sen.) medis su pažymėta vokiečių karių palaidojimo vieta 1944 metais (iliustracija iš knygos: Malinauskas V., Lukoševičius O. Kaišiadorys: gamtos ir kultūros paveldas. Vilnius, 2001.).

2. Gen. feldmaršalas Walteris Modelis (1891-1945).

3. Paminklas Stoniavoje sovietų kariui Safarui Ameršojevui. 2014 m. V. Budvyčio nuotr.

4. Schema. Kauno išvadavimas (1944 m. liepos 15-rugpjūčio 3 d.). Iš knygos Tarybų Lietuva Didžiajame Tėvynės kare. Vilnius, 1975.

5.  Papulkininkis Georgijus Dubrovskis.

6. Perdarytas 7,92×57 mm kalibro šovinys. KšM. 2014 m. A. Sabonytės nuotr.

7. Majoras Rudolfas Witzigas (Rudolf Witzig, 1916-2001).

8. Schema. Majoro Witzigo bataliono gynybos linijos tarp Pašulių kaimo ir Čiuloto upelio. Mastelis 1:50 000. Sudarė E. Kuckailis.

9. Vokiečių falmširm-pionieriai nešini prieštankinėmis minomis T.Mi-42. Spėjama – keliukas nuo Pašulių link Mackūnų.

10. Vincas Sidaras (g. 1926 m., Mackūnų k.). 2014 m. V. Budvyčio nuotr.

11. Paminklas Didžiosios Kovos apygardos partizanams Elektrėnuose. 2014 m. V. Budvyčio nuotr.

 

Vytautas BUDVYTIS, Kaišiadorių muziejus

Istorija Miestai , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra