Niekada nebūna blogiausių laikų

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Ar tikrai dabar mes, lietuviai, išgyvename blogiausius laikus? Šis klausimas ne kartą kilo rengiant knygą apie XX amžiaus medicinos patriarchą, profesorių Liubomirą Laucevičių. Jis savo gyvenimu parodė – kur ir kokiais laikais begyventum, visada tik nuo tavęs priklauso, ar išliksi žmogumi, ar sugebėsi nesupykti ir nelieti pagiežos dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, nekeikti kitų ir to, kas galbūt galėjo būti, bet nebuvo. Vienas profesoriaus mokinys apie savo mokytoją sako: „Jis mėgavosi gyvenimu, o ne vargo gyvenimą.“ Mėgavosi gyvenimu netgi tokiomis aplinkybėmis, kurios buvo panašios į pragarą žemėje.
 
Išpažintis
 
Prof. Liubomiras Laucevičius, vidaus ligų gydytojas (1905–1993 m.)
 
Visada galvojau ir dabar, baigdamas devintąjį savo amžiaus dešimtį, teigiu: gyvenimas yra gražus.
 
Aš nebesulauksiu, bet svajoju, kad kada nors Lietuva vėl klestėtų, kad žmonės pasiturinčiai gyventų, kad esantys emigracijoje taptų tikraisiais mūsų tautos nariais, dalyvautų Lietuvos gyvenime, neprarastų lietuvybės net negyvendami tėvynėje. Mūsų didelė nelaimė ta, kad lietuviai tarpusavyje pešasi. Turime džiaugtis – vėl esame laisvi. Linkiu sukurti tikrą demokratinę Lietuvą.
 
Panevėžio gimnazija, kurioje mokslus baigiau 1920 metais, buvo lenkų gimnazija. Mes, kaip dauguma to meto dvarininkų, taip pat sulenkėjome, nors tėvas visada save vadino lietuviu, jautėsi esąs tikras žemaitis, Žemaitijos bajoras. Jo giminė labai sena ir garbinga – teko matyti dokumentą lotynų kalba, parašytą prieš penkis šimtus metų, apie Laucius, kurie, prasidėjus lietuvių rusinimui ir lenkinimui, tapo Laucevičiais.
 
Mediciną Austrijos sostinėje studijavau šešerius metus. Dar trejus po baigimo dirbau įvairiose ligoninėse, klinikose, kur įgijau daug naudingos patirties ir visapusiškai išprususio gydytojo autoritetą. Ši patirtis padėjo man toliau garsėti Lietuvoje, daug pasiekti savo profesijoje.
 
Iš Vienos į Lietuvą grįžau 1933 metais. Jaučiausi puikiai parengtas darbui. Norėjau įsidarbinti Kauno universitete, užsiimti moksline veikla; tai mane labai viliojo. Tačiau nepasisekė. Kaune dekanas Vladas Lašas aiškiai pasakė: „Girdėjome apie jus gerų atsiliepimų, bet, deja, mokslus baigėte užsienyje, o mes turime čia savų gerai paruoštų specialistų.“
 
Kadangi dirbau įvairiose Vienos ligoninėse, turėjau praktinės patirties, kaip gydyti ligonius. Nutariau važiuoti į periferiją, netoli Kauno. Pasirinkau atokų miestelį Kazlų Rūdą. Ten su šeima apsigyvenau ir dirbau bendrosios praktikos gydytoju. Sekėsi puikiai, sulaukiau milžiniško pasisekimo. Dirbdavau nuo septynių ryto iki dvyliktos nakties neskaičiuodamas viršvalandžių, dažnai be pietų pertraukos.
 
Gerai uždirbau, tad po ketverių darbo Kazlų Rūdoje metų, 1938-aisiais, nusprendžiau vykti pasitobulinti į Vieną, kurioje būdavo rengiami tarptautiniai medikų tobulinimosi kursai. Ši kelionė – istorinė. Hitleris jau viešpatavo Vokietijoje. Per Čekiją pakliuvau į Vieną, kuri, kaip ir visa Austrija, buvo prijungta prie Vokietijos. Austrijos sostinė atrodė visiškai kitaip negu tada, kai čia mokiausi. Gatvėse pilna esesininkų, visur vokiečių kariuomenė, čia lankėsi Hitleris. Visi sveikinosi pakeldami ranką ir surikdami „Hail, Hitler!“ Daugumos mane mokiusių žydų arba tų, kurie labiau linkę į socializmą, neberadau – juos atleido iš darbo. Dalis jų emigravo į JAV, kiti išsiblaškė po visą pasaulį.
 
Vėlesnį mano likimą nulėmė mano brolio Morico, kaip sakau, epopėja. Jis dirbo Lietūkyje (Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga) ir atstovavo prekybos skyriui Vokietijoje. Važinėdavo į Vokietiją sudaryti sutarčių, organizuodavo įvairių prekių, įskaitant ir arklius, kitus gyvulius, eksportą į Vokietiją. Bolševikmečiu rubežiaus apsaugą perėmė NKVD. Kadangi jis turėjo nuolatinį leidimą kirsti rubežių ir gerus ryšius Vokietijoje, tai sužadino NKVD apetitą. Norėjo jį užverbuoti, kalbino šnipinėti jų naudai. Taip prigąsdintas, brolis galų gale sutiko teikti jiems žinias apie Vokietiją. Sutikęs bendradarbiauti, kai tik pirmą kartą išvyko į Vokietiją, daugiau į Lietuvą nebegrįžo. Nebegrįžo gelbėdamas savo gyvybę. Bolševikų valdžia pakeitė mūsų šeimos likimą. Vienintelis išsigelbėjimas – kaip nors tapti Kulturverband – vokiečių organizacijos Lietuvoje, kuri vadovavo repatriacijai ir faktiškai buvo Hitlerio penktoji kolona (fašistinė lietuvių nacionalistų organizacija) –nariu; tai garantavo neliečiamybę, taip būtų galima apsidrausti nuo bolševikų keršto.
 
Turėjau vaidinti vokietį, privalėjau teigti esąs vokiškos kilmės. Teko daug išsigalvoti, norint tai pagrįsti. Priklausydamas Kulturverband organizacijai, turėjau ten veiklos. Vienas iš mano „fašistinių“ nusikaltimų – vokiečių gimnazijoje vakarais, kai susirenka jaunimas – būsimasis hitlerjugendas,– išmokyti juos teikti pirmąją medicinos pagalbą. Vokiečių kalba skaičiau medicinos paskaitėles vokiečių jaunimui. Visa tai tęsėsi neilgai, nes 1940 metais buvau represuotas. Pačiame trėmimų į Sibirą įkarštyje, 1941 birželį, etapu mus nuvarė į geležinkelio stotį ir įsodino į prekinį vagoną. Iš viso kalėjime praleidęs apie vienuolika mėnesių, atsiduriu ešelone, judančiame į rytus.
 
Važiuodami traukiniu, pakelėje pro lentų plyšius pamatėme, kad vienoje stotelėje (atrodo, Oršoje) susirinkusi žmonių minia, moterys verkia, vyrai išlydimi. Supratome: tai mobilizacija, o tai reiškia viena – prasidėjo karas. Gėda prisipažinti, bet tuomet labai apsidžiaugėme, tikėjomės būti išlaisvinti.
 
Važiavome ilgai, gal savaitę ar dvi. Matėme – veža į Šiaurę, miškai vis retėja, medžiai vis žemesni, auga mažos pušaitės, kol galų gale atsidūrėme Komijos ASSR. Pamatėme plačią Pečioros upę, tris ar keturis kartus platesnę už Nemuną. Už plačiosios upės mus išlaipino. Etapu, apsuptus enkavedistų, vedinų piktais šunimis, nuvarė į lagerį. Ten susitikau gerą savo bičiulį gydytoją S. Janavičių, buvusį apskrities vyriausiąjį gydytoją. Jis, pamatęs mane, iš karto ėmėsi organizuoti pagalbą – neva sergu, paguldė į stacionarą ligoninėje. Kai baigiau gydytis neva tai kažkokią ligą, Janavičius pasirūpino, kad pasilikčiau ir pradėčiau dirbti gydytoju – jis žinojo mano profesinius sugebėjimus. Nuo tada visą likusį laiką dirbau lagerio gydytoju.
 
Persiuntimo punkto stacionaras, kuriame dirbau, buvo nedidelis. Atsiųsdavo tūkstantį – du tūkstančius kalinių. Juos mes, gydytojai, turėdavome patikrinti, sunkiai sergančius paguldyti į tą vadinamą ligoninę. Ne visus spėdavome pagydyti. Žmonės mirdavo kaip musės. Per naktis sėdėdavome komisijoje, kur vykdavo vadinamasis kalinių peržiūrėjimas, rūšiavimas. Rūšiuodavome kaip gyvulius – į geros kokybės ir blogos.
 
Kartą po darbo grįžęs į baraką, pamačiau sėdintį seną žmogų: plikas, su barzdele, inteligentiškos išvaizdos. Staigmena – prieš mane sėdėjo Sovietų Sąjungos sveikatos apsaugos organizatorius, kurortologijos, reumatologijos SSSR kūrėjas visame pasaulyje žinomas mokslininkas profesorius Grigorijus Daniševskis. Be to, jis kūrė bolševikinę santvarką, nes buvo komunistas idealistas nuo 1920 metų, komunistų partijos narys, jo žmona buvo artima Lenino bendradarbė. Kultūringas, išsilavinęs žmogus, kaip tik tokius Stalinas ir enkavedistai visų pirma išsiųsdavo į lagerius arba sušaudydavo.
 
Persiuntimo punkte susitikdavo ir vyrai, ir moterys. Lageriuose jie būdavo izoliuoti, o čia – kartu. Visko lageryje pasitaikydavo, net ir moterų išprievartavimų. Prie gražesnių tuojau pat prisistatydavo kokie lagerių komendantai ar kiti labiau privilegijuoti, turintieji ryšių su virtuve. Gana greitai vyrai įsigydavo lagerines žmonas. Moterys tokiose baisiose sąlygose buvau mažiau moraliai atsparios, siekė vienintelio – išgelbėti savo gyvybę ir, kiek įmanoma, sveikatą. Kai kurios, ypač fiziškai patrauklesnės, gyveno visai neblogai, gaudavo geresnio maisto. Slaptas pogrindinis seksas buvo paplitęs. Aš, jaunas vyras, taip pat nebuvau visą laiką šventas ir nekaltas. Pasisekimą turėjau didžiulį – iš kitų skyriausi išvaizda, elgesiu, o ir galimybės buvo didesnės, galėjau moterį įdarbinti ligoninėje sanitare ar medicinos seserimi.
 
1944 metais, gal pavasarį, Pečioroje mus skiria į etapą ir siunčia į Maskvą. Paskutinį palaiminimą gavome garsiojoje Lubiankoje, kur viešpatavo aukščiausia sovietų saugumo vadovybė, čia buvo žudomi garsiausi veikėjai, kalėjo visi garsūs žmonės, kuriems vėliau įvykdytas mirties nuosprendis. Lubiankos kalėjimas skyrėsi nuo kitų, buvo reprezentatyvus. Gerai įrengtas, švarus, koridoriuose ištiesti kilimai. Maisto dalintojai vilkėjo baltais rūbais. Lubianka – sovietų saugumo štabas, citadelė, kurioje buvo priimami visi „politiniai“ sprendimai, ką ir kada nužudyti.
 
Išėjau pro Lubiankos kalėjimo vartus į laisvę. Prieš kalėjimą stovėjo didžiulis paminklas Feliksui Dzeržinskiui, kuris dabar nugriautas. Mano didžiausias troškimas buvo grįžti į tėvynę, susitikti su šeima ir sąžiningai dirbti gydytojo darbą.
 
Pagaliau vėl buvau tėvynėje, kurios taip ilgėjausi. Laimė ir didžiausias nusivylimas, sužinojus: mano šeimos Lietuvoje nėra, pasitraukė kartu su vokiečiais prasidėjus Lietuvos okupacijai.
 
Kai atvykau, mūšiai dar vyko apie Šiaulius. Nuotaikos slogios – vis dar vyko karas, atėjo bolševikai, žmonės nežinojo, kas bus toliau. Inteligentai bijojo vis dar galimų represijų. Tik grįžęs sužinojau apie masinius trėmimus. Tiek čia visko įvyko, kol kalėjau Šiaurėje.
 
Įsidarbinau pagal profesiją gydytoju, ėmiau dėstyti universitete. Norėčiau pasakyti viena – nebuvo tokio direktoriaus, vyriausiojo gydytojo, jokio aukštesnio pareigūno, kuris nebūtų priverstas palaikyti kontakto su saugumu. Todėl dabar metami jiems kaltinimai yra provokaciniai, vyksta politinė kova, o tarp kaltinančiųjų galbūt yra pačių saugumo agentų. Šitai patyriau savo kailiu – tapęs Pirmosios tarybinės (dabar Šv. Jokūbo) ligoninės vyriausiuoju gydytoju.
 
Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus, su kuriuo kartais susitikdavau žūklėje, mano pacientas, savaime suprantama, buvo pasišventęs komunizmui, tikėjo komunizmo nauda žmonėms. Jo įsitikinimų neformavo skurdas, kaip tik – jo šeima nebiedna, kilęs iš stambių ūkininkų šimtamargių, jo brolis gyveno užsienyje.
 
Norėdamas išlaikyti opiniją neva esu nuoširdus tarybinis žmogus, ištikimas sovietų santvarkai, o tą išoriškai mes visi turėjome demonstruoti pasisakymais, straipsniais, minėti Staliną, Leniną, savo kabinete užsakiau didžiulį Stalino portretą. Už nugaros kabinete kabojo Stalino portretas; tai turėjo sudaryti įspūdį, kad esu didelis jo gerbėjas. Aišku, visa tai nenuoširdu, niekada netikėjau nei bolševikais, nei bolševizmu. Man, kaip ir visiems kitiems, reikėjo vaidinti.
 
Labiausiai bijojau susidurti su pogrindžiu, nes partizanu būti negalėjau. Man tai atrodė absurdiška, jokios naudos, palyginti su ta nauda, kurią, kaip ir kiti inteligentai, galėjau suteikti Lietuvai dirbdamas mokslo, medicinos srityse. Kaip mokėjome, taip kūrėme Lietuvą, kad ji neliktų visiškai sukiužusi po visų okupacijų ir karų. Tai didelis inteligentų nuopelnas.
 
Partizanų rezistentų tema labai skaudi ir sudėtinga. Žuvo daug partizanų ir jiems talkinusių žmonių, nes jie visi buvo klaidinami. Per radiją girdėdavosi kalbos, ir Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis savo laiku vis kalbėdavo: greitai būsite išlaisvinti. Visi to laukė ir tikėjosi. Jaunimas, kurį šaukdavo tarnauti į sovietinę armiją, išeidavo į mišką. Buvo daug aukų, kurios turėjo moralinės propagandinės pasipriešinimo reikšmės, bet, kita vertus, taip netekome daugybės lietuvių, galėjusių atnešti daug naudos Lietuvai. Sėdėdamas kalėjime, naudos Lietuvai neatneši.
 
Naudinga visiems žinoti tokį dalyką: likus nedaug laiko iki Stalino mirties, buvo vykdoma akcija prieš žydus – represuoti šios tautybės mokslininkai, medikai. Tuo metu buvo pasodintas Mironas Vovsi (personalinis Stalino gydytojas, kurį gerai pažinojau), aukštos kvalifikacijos klinicistas. Visa eilė kitų žydų tautybės mokslininkų.
 
1971 metais gavau leidimą vykti į JAV aplankyti savo vaikus, kuriuos nuo manęs atskyrė istorijos įvykiai. Kokį numačiau elgesio planą Amerikoje? Galiu pasakyti – jis ne visiems Amerikos lietuviams patiko. Specialiai sudariau opiniją – Liubomiras Laucevičius pasidarė raudonas, demonstravau esąs probolševikinės orientacijos. Tai rodžiau gindamas kai kuriuos priekaištus, išsakomus Sovietų Sąjungos adresu. Puikiai žinojau – mane seka, klausosi kiekvieno žodžio. Kiekvienas neatsargus žodis man galėjo kainuoti neįsivaizduojamai daug, tiek, kiek gyvenantys laisvame pasaulyje nė neįsivaizdavo.
 
Artimųjų ir kolegų akimis
 
Prof. Vytautas Sirvydis, kardiochirurgas
 
„Mus skiria šviesmečiai“,– galvojau aš jaunas, girdėdamas apie medicinos pasaulio garsenybę profesorių Liubomirą Laucevičių. Buvau studentas, o profesorius– dėstytojas, vienas iš garbingiausių to meto profesorių, penktajame kurse skaitė mums paskaitas. Apie jį, kaip iškilų mediką, mokslininką, plačiai sklido garsas, todėl kiek baiminomės susitikimo, bet kai pradėjo dėstyti, pamatėme: tai linksmas, geros nuotaikos (per paskaitas pajuokaudavo), nepiktas žmogus, visada palaikantis jaunimą. Nemėgo studentams rašyti blogų pažymių, dažniau padidindavo pažymį negu sumažindavo.
 
Saulius Grigonis, gydytojas endokrinologas
 
L. Laucevičius būdavo nepralenkiamas pasakotojas, turėjęs puikų humoro jausmą. Tokių pokalbių metu žaismingai prisipažindavo besąs didelis moterų gerbėjas. Nevengdavo papasakoti savo jaunystės nuotykių meilės frontuose. Išsižioję klausydavome pasakojimų apie studijas Vienoje, juk apie tai net pasvajoti sovietmečiu bijojome. Apie studijas pasakodavo ne tik rimtai, prisimindamas jam dėsčiusias pasaulio medicinos garsenybės, bet ir prisimindamas studentiškus pasilinksminimus. Tėvo mokslui atsiųstus pinigus praūždavo alinėse. Ne kartą pasakojo apie tremtį, gyvenimą Pečioros lageryje, bet tie pasakojimai nebuvo liūdni, labiau nuotykiniai. Sunkus ir sudėtingas ten buvo gyvenimas, bet jis apie viską taip lengvai, nedejuodamas ir negailėdamas savęs pasakodavo, jog atrodydavo – pasakoja kokį filmo siužetą, o ne savo, politinio kalinio, gyvenimo istorijas.
 
Sovietų valdžios negarbino, tačiau akivaizdžiai nedemonstravo priešiškumo, prisitaikė gyventi tokiomis sąlygomis, kokios buvo. Grįžęs po karo iš tremties į Vilnių, prisidėjo prie apgriautų ligoninių atstatymo. Mačiau filmą – profesorius kilnojo akmenis, nešiojo plytas. Sovietmetį jam padėjo išgyventi profesionalumas; juk tai buvo aukšto lygio specialistas, tokių Lietuvoje beveik nebuvo, na, gal vienas kitas.
 
Parengta pagal gegužės mėnesį pasirodysiančią knygą „Gydytojas Liubomiras Laucevičius: gyventi, mylėti, būti mylimam“. Leidykla „Tyto alba“, sudarytoja – žurnalistė Inga Liutkevičienė.
 
Nuotraukoje: Knygos viršelis

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra