Nida Poderienė. Atsakomybė apsispręsti

Autorius: Data: 2016-09-09, 15:31 Spausdinti

Nida Poderienė. Atsakomybė apsispręsti

Nida PODERIENĖ, www.voruta.lt

Estai ir suomiai neturi būsimojo laiko. Gyvena čia ir dabar, dėdami pamatus ateičiai. Nemano, kad yra maža tauta, kuriai gresia pavojus išnykti, priešingai, teigia: Mūsų daug, net 1,3 mln., mūsų tauta stipri, gyvybinga, o savo valstybės strategijose aiškiai formuluoja tikslą – kad estų tauta gyvuotų per amžius. Taip aiškiai ir paprastai įvardydama savo svarbiausią nacionalinį interesą, neklaidžioja savo tapatybės paieškų labirintuose kaip mes: Lietuva – drąsi šalis, Lietuva –sumani šalis.Pasitikdama savo valstybės šimtmetį,  neieško įkvėpimo nežinomoje ateityje. Ir vertina savo estiškumą, savo tapatybę, kantriai ir nuosekliai stiprindama savo tautą ir valstybę.

Žinoma, galima teigti, kad kaimynų kieme ir žolė žalesnė, ir viskas jiems geriau pavyksta, ir apskritai, iš šalies žiūrint, kaimynams geriau sekasi. Visgi akivaizdūs keli dalykai: mūsų gyvenimą valstybėje lemiame mes patys, deleguodami savo galias pačių išrinktiesiems. Kiekvienu savo veiksmu, kiekvienu apsisprendimu (arba neapsisprendimu) sukuriame sąlygas, kuriomis esame ir būsime. Nesirinkdami nieko arba, kaip dažnai siūloma, rinkdamiesi geriausią blogybę iš blogybių – ar tai būtų staiga išdygę gelbėtojai šoumenai, ar dešimtmetį tie patys, nieko gero nenuveikę valstybei, žinant, kad ir toliau nieko gero nenuveiks.

Iš sovietmečio esam paveldėję nuostatą, kad geriausi į politiką ir valstybės tarnybą neina – ar tai būtų Seimas, ar vykdomosios valdžios institucijos, kad politika yra nešvarus dalykas, kurį gali rinktis tik karjeristai ir savanaudžiai, kurie kitose srityse neką geba nuveikti. Vienintelė kaina, kurią jie už tai moka, – pakeiksnojimai ir panieka. Savigarbos ir savivertės stoka, valstybės tapatinimas su valdžia, nihilistiškas požiūris į tautą ir valstybę,  moralinių vertybių nuvertinimas, gyvenimo matavimas ne prasme, o nauda ir sėkme lemia sprendimus, veiksmus, taip pat užkoduoja ir gyvenimą savo šalyje be jėgos,vizijos ir krypties.

Didžiulę socialinę dezintegraciją, beviltiškumo jausmą, kad savo valstybėje nesijaučiame gerai, liudija ir tarptautiniai bei nacionaliniai tyrimai: Europos socialinio tyrimo duomenimis[1], asmeninės ir socialinės gerovės indeksas Lietuvoje vienas žemiausių iš 29 šalių. Skalėje nuo -1 iki 1 pasitenkinimo gyvenimu indeksas yra-0,36 (kaimyninėje Estijoje – dvigubai, Lenkijoje – trigubai didesnis), emocinė gerovė -0,28 (Estijoje -0,06, Lenkijoje -0,0),  gyvybingumas -0,12 (Estijoje dvigubai, Lenkijoje 6 kartus didesnis). Ir neatsitiktinai  gerovės vertinimo skirtumas tarp tų visuomenės grupių, kurios gauna didžiausias ir kurios gauna mažiausias pajamas,yra vienas didžiausių – šiuo rodikliu mus lenkia tik Vengrija, Bulgarija ir Albanija[2].

Kasmet didėja Lietuvos gyventojų dalis,  atsidurianti skurdo rizikos grupėje: darbingo amžiaus žmonių (25–49 metų) skurdo rizikos grupėje – beveik penktadalis Lietuvos žmonių (19 proc., yra didžiausias nuo 2012 m.), pensinio amžiaus žmonių skurdo rizikos grupėje –ketvirtadalis (25 proc., didžiausias nuo 2009 m.), o vaikų – net beveik trečdalis (28,9 proc., didžiausias nuo 2004 m.)[3].

Nors Lietuva sukuria didesnį nei kaimynės Estija ir Lenkija BVP vienam gyventojui, jo paskirstymas neteisingas ir nesolidarus, lemiantis didžiulę socialinę atskirtį. Lietuvos žmonės nesijaučia saugūs tokiose gyvenimo situacijose, jei prarastų darbą, išeitų į pensiją ar susirgtų. Tai yra tais atvejais, kai patys negalėtų pasirūpinti savimi[4].

Blaiviai vertindamas dabartinę situaciją, instinktyviai imi  galvoti apie  gyvenimo savo šalyje atramas – dėl ko verta Lietuvoje gyventi. Nelaimėliai  ir nelaimingi savo valstybės kurti negali. Negerovių vardijimas ar kaltinimai veda į destrukciją ir niekada problemų neišsprendžia, šūkiai – taip pat.

Klausdami savęs, dėl ko verta tverti savo dabartį Lietuvoje, neišvengiamai kreipiame dėmesį į tai, kas šerdiškai vertinga, brangintina, kas teikia atsparumo. Pirmiausia –tai mūsų vieta, tiek geografine, tiek dvasine prasme. Lietuvis negali tverti be savo vietos, be savo namų.  Mūsų papročiai ir tradicijos, palaikančios pastovumo, tvarumo, saugumo, bendrystės su šeima ir giminėmis jausmą, žinojimą, kad nesi vienas, bet rūpi ir esi reikalingas. Mūsų darbštūs žmonės, kasdien kuriantys gyvenimą sau ir savo vaikams. Mūsų kalba, kuria perduodam vieni kitiems ne tik mintis, bet ir prigimtą pasaulėjautą. Mūsų istorija, kuri perduoda mums pasakojimą, kad visais laikais lietuviai rūpinosi savo tėvyne, dėl jos kovojo, jos dvasią okupacijose palaikė, nepriklausomybės laikotarpiais valstybę stiprino. Nesame nei maži, nei silpni. O tai, kad nuolat girdim, kad turim būti panašūs į suomius ar švedus, tik rodo, kad praradom savisaugos ir savivertės jausmą – būti savimi, oriais lietuviais, besididžiuojančiais savo tapatybe.

Technokratiniais ir vadybiniais sprendimais valstybės nesukursim – nei krypties, nei ateities perspektyvos. Labiausiai trūksta ne vadybininkų biurokratų, o valstybiškai mąstančių  idealistų, kurie ryžtųsi eiti į politiką iš pareigos, kaip prieš pusantro tūkstančio metų rašė Platonas. Ir svarbu, kad tokių asmenybių būtų kuo daugiau, kad jų būtų kritinė masė.

Apie Lietuvos perspektyvą – kito pasirinkimo, kaip atsitiesti, neturime – tik atkakliai, kantriai ir kryptingai stengtis keisti neteisingą, žmogaus gyvenimą sunkinantį valstybės tvarkymą, įveikti destrukciją ir savinieką. Sąmoningai apsisprendžiant, suvokiant kryptį ir prasmę.



[1] Tyrimas Lietuvoje vykdytas 2013 m.

[2] Jeffrey, K., Abdallah, S., Quick, A. (2015). Europeans’ Personal and Social Wellbeing: Topline Results from Round 6 of the European Social Survey.

[4]Pilietiškumo ir socialinės gerovės vertinimai Lietuvoje Tarptautinės socialinio tyrimo programos įgyvendinimas“, Lietuvos gyventojų apklausa, 2015.

Nuomonės, diskusijos, komentarai



Susiję straipsniai

2 Comments


  1. Giedrius, Prieš 6 months ago

    Vis tik norėtųsi tikėti, kad straipsnio viduryje pateikiama statistika turi ir savo šviesiąją pusę. Sakoma, kad kiekvienas gyvenime gauna lygiai tiek, kiek sugeba pakelti. Galbūt tokia padėtis tik parodo, jog turime didžiulį nepanaudotą potencialą, kuris kol kas saugiai guli “sandėliuke”. Ar ne metas būtų nupūsti nuo to neįkainojamo lobio dulkes ir prisiminti apie tai, ką taip tiksliai įvardino straipsnio autorė – apie savo vidinę šerdį. Ar ne metas būtų, jau įklimpus visiško amoralumo pelkėje, galų gale apčiuopti tą tvirtą atramą vidiniame pasaulyje. Atramą į tas vertybes, kurias puoselėjo mūsų protėviai ir mūsų tėvai, kurios yra tiesiog prigimtinė ir neatskiriama kiekvieno, turinčio sielą, žmogaus dalis. Tai taip pat yra ir Tikėjimo klausimas, jog gerovė kyla ne iš BVP dydžio, tenkančio vienam gyventojui, bet iš tos vertybių skalės, kuria tvirtai pasiryžta vadovautis tauta. Tikėjimo, jog ne dydis ir ne skaitlingumas lemia pakilimą.
    Žema starto pozicija? Ką gi, tuo įspūdingesnis bus finišas… Tereikia Tikėjimo ir atramos į laiko patikrintas vertybes.
    Padėka ir Pagarba Autorei už puikią mintį!


  2. ob, Prieš 6 months ago

    Įdomus ir prasmingas straipsnis. Reikia keisti požiūrį į politiką ir būti visuomeniškiems! Tada gal ir santykis su savo tapatybe pasikeis


Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra