Netikri naujojo amžiaus pranašai

Autorius: Data: 2011-01-11, 16:20 Spausdinti

Justinas SAJAUSKAS, Marijampolė

Prieš porą metų mūsų žiniasklaidoje kilo Lietuvos istorijos perrašymo, teisingiau: klastojimo ir juodinimo kampanija. Iš pradžių tai buvo vienas kitas spaudoje ar televizijoje šmėstelėjęs šokiruojantis teiginys apie mūsų didžiavyrius (kunigaikštis Vytautas – šunsnukis) arba tautos istoriją (Klaipėdos kraštas – ne Lietuva).

Toliau – gražiau. Šokiruojančios replikos virto ilgiausiais straipsniais, sukurptais istorikų ir ne visai istorikų. Labai dažnai tai buvo politikai, nomenklatūrininkai, kurie, lenktyniaudami vienas su kitu, stengėsi įteigti mintį, kad pažangus yra tik tas lietuvis, kuris neigia savo tautą kaip istorijos kūrėją ir skuba kaip galima greičiau nutautėti – susieuropietinti.

Praėjusio amžiaus pradžioje Vincas Mickevičius- Kapsukas veržėsi sunaikinti lietuvybę, kuri trukdė jam įsitraukti į komunistinę revoliuciją. Šiandieniniams pirmeiviams ji trukdo tapti moderniais, europietiškais, kosmopolitiškais, lietuviškai sakant – žmonėmis be tėvynės. Kosmopolitizmo adeptams nepatinka viskas: mūsų kalba, istorija, mitologija, moralė, iškilios asmenybės… Užkliuvo netgi raidynas! O kad taip – visa tai reikia menkinti, juodinti, apmeluoti. Net sovietmečiu Lietuvos istorija nebuvo taip iškraipoma kaip šiandien. Tik pažiūrėkim: „Visa mūsų istorija – ubagiška!“ – skelbia vienas šiandieninis istorijos šulas. „Lietuvos priešinimasis polonizacijai buvo klaida, – antrina jam kitas žinovas, – juk tai buvo mūsų kelias europėjimo link.“ Trečias, dar neseniai užėmęs aukštas pareigas, į kairę ir į dešinę skelbia, kad Klaipėda – ne Lietuva, kad 1923 m. Lietuva ją okupavo, išžudydama lietuvininkus. Toliau tie patys vyrai abejoja, kad Lietuvos valstybingumas yra vertybė ir drąsiai paskelbia novatorišką šūkį „patriotas – tai idiotas“.

Lietuvos valstybingumo niekinimo apogėjus – triukšmingas šurmulys dėl „1791 m. gegužės 3 d. Valdymo įstatymo“ (vadinamosios „Gegužės 3 d. konstitucijos“) ir po jo sekusio „Abiejų Tautų savitarpio įžado“. Šiais dokumentais buvo juridiškai likviduota Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, paverčiant ją bevardžiu Lenkijos pakraščiu – kresu (Lietuvos vardas joje neminimas). Naujieji istorijos žinovai šiuos Lietuvai pražūtingus dokumentus pateikė kaip amžinos lietuvių ir lenkų tautų draugystės įrodymą!

Dar galima būtų paminėti vienos panelės pašokinėjimus prieš Joną Basanavičių. Tiesa, apie šio žmogaus gyvenimą ir veiklą naujoji istorikė ne kažin ką išmanė, užtat girdėjo jį vadinant tautos patriarchu. Naujųjų istorikų supratimu to pakanka asmens juodinimo kampanijai pradėti. Minėtini ir internete papiltas purvas ant Pilėnų ir jų vado, ir nuolat kartojamas didysis melas, esą Lietuvą apkrikštijo ne Mindaugas, o lenkai, ir tokie pat sistemingi mėginimai diskredituoti bene iškiliausią moderniųjų laikų istoriką Adolfą Šapoką…

Stabtelkime ties Mindaugu. Ką jis pakrikštijo, jei ne Lietuvą? Ir kurią valstybę kūrė? Nuo mokyklos suolo žinau, kad Lietuvos valstybė šio kunigaikščio sukurta ir apkrikštyta, kad jos sostinė – Vilnius, ir kad 1920 m., sulaužydami vos prieš porą dienų pasirašytą sutartį, tą sostinę užėmė lenkai.

Dabar nežinia prieš kokį orą mane įtikinėja, kad Želigovskio akcija – ne okupacija, o viso labo unijinių tradicijų tolesnis puoselėjimas, kelio į Europą pradžia. Išeitų Pilsudskis ir Želigovskis – mūsų geradariai. Žinojo vyrai, ko mums reikia! Ir grafas Muravjovas – geradarys, ir Tautų Tėvas… Visi jie tiesė Lietuvai naujus kelius.

O kur dar šiandieninių europarlamentarų spyriai juos Europon delegavusiai valstybei: vienas, kažkodėl save vadinantis „lojaliu Lietuvos Respublikos piliečiu“, nepavargdamas vadina lietuvius antisemitais ir žydšaudžiais, nesuprantančiais, kad nuo sovietinės okupacijos Lietuvoje kentėjo tik žydai, antras, atsidūręs minkštoje europarlamentaro kėdėje, visam pasauliui skundžia Lietuvą, tariamai skriaudžiančią lenkus.

Kažkoks marazmas. Tie, kurie dėl savo padėties ar išsilavinimo turėtų kelti tautą, kaip pasamdyti ją žlugdo. Matyt, tikrai pasamdyti.

Prieš keliasdešimt metų vienas kirgizų rašytojas paleido pasaulin prievardį mankurtas – žmogus, keliantis ranką net prieš savo motiną. Ar vien Kirgiziją turėjo omeny literatūros klasikas? Gal ir šiandieninę Lietuvą? Sako, rašytojai kartais turi numatymo dovaną.

Mūsų naujieji istorikai šios dovanos, deja, neturi ir medžiagos savo insinuacijoms ieško tik praeityje. Kai prieš metus vienas jaunas genijus pradėjo šmeižti pokario partizanus, supratau, kad ateina eilė ir tam Lietuvos istorijos lauko kampeliui, į kurį šiuo metu žiūriu. Kol to neatsitiko, nutariau paviešinti tai, ką įžiūrėjau – parašiau šį Tauro apygardos partizanų slapyvardžių vardyną.

***

Jau daugelį metų rašytojas Justinas Sajauskas tyrinėja pokario Lietuvos partizaninį pasipriešinimą. Dirbdamas Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktoriumi, jis rašo straipsnius, apybraižas, knygas apie pokarį ir jo pasekmes dabarčiai. Spausdiname šiek tiek sutrumpintą ir pakoreguotą naujausios jo „partizaniškos“ knygos „Žinau tavo vardą“ (2009) įžangą bei knygos viršelio faksimile.

Nuotraukoje: Knygos viršelis

Voruta. – 2011, saus. 22, nr. 2 (716), p. 10.

Nuomonės, diskusijos, komentarai



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra