Pagrindinis puslapis Istorija Antrasis pasaulinis karas Netikėta dovana iš praeities. Povilas Dogelis. Kas pergyventa. 1930–1949 metų dienoraštis

Netikėta dovana iš praeities. Povilas Dogelis. Kas pergyventa. 1930–1949 metų dienoraštis

 

Rimantas JOKIMAITIS, www.voruta.lt

Povilas Dogelis. Kas pergyventa. 1930–1949 metų dienoraštis. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas. 2017, p. 714. Parengė Regina Laukaitytė.

Beveik stebuklas, kad turime šią Lietuvos istorijos instituto specialistų parengtą ir išleistą knygą. Ilgus dešimtmečius apie Kauno arkivyskupijos kurijos kanauninko, bazilikos klebono Povilo Dogelio užrašus, jų buvimo vietą  nieko nebuvo žinoma ne tik istorikams, bet ir sovietų saugumui. Sovietmečiu dienoraščio lapai nuo blogų akių buvo saugomi Girdžiuose, klebonų žinioje. Per 50 metų keitėsi parapijos kunigai, neliko žmonių, kurie žinojo, kokios vertės užrašai guli sename lagamine, ir kas jų autorius. O užrašo ant lagamino, kad tie pabiri lapeliai yra vertingi dienoraščiai, nebuvo. Gerai, kad  dabartinis klebonas Saulius Pavalkis pagarbiai pažiūrėjo į to lagamino turinį ir jį parodė parapijiečiui Vytautui Lekučiui, Girdžių kolekcininkui, istorikui, kraštotyrininkui, knygos žmogui.

Taigi, jei ne atsargus ir pagarbus požiūris į senus „popiergalius“, Povilo Dogelio dienoraščio Lietuva neturėtų.

Povilas Dogelis (1877  – 1949 m.), Kauno arkivyskupijos kurijos kanauninkas, bazilikos klebonas, laikinojoje sostinėje žinomas žmogus, pažinojęs iš esmės visą tarpukario Kauno ir ne tik Kauno elitą – vyskupus, politikus, ministrus, VDU profesorius, generalinius tarėjus, menininkus ir t.t. Įvairūs ryšiai pradėjo megztis dar cariniais laikais, 1917 metais organizuojant Lietuvių konferenciją Vilniuje. Atnaujintoje Signatarų namų ekspozicijoje ne vienoje nuotraukoje P. Dogelis – greta žinomiausių atkuriamos Lietuvos valstybės veikėjų- J. Basanavičiaus, A. Smetonos ir kt.

Jis Steigiamojo seimo narys, apskritai labai visuomeniškas, bendraujantis žmogus. Mėgdavo įvairiomis progomis ar be progos sukviesti  bičiulius pietų ar vakarienės, pabendrauti, pasikalbėti, papolitikuoti. Net ir pačiais rūsčiausias laikais laikėsi tos tradicijos. Nuo 1904 m., gyvendamas Kauno senamiestyje, pažinodamas tiek elito žmonių, buvo gerai informuotas apie plačiajai visuomenei mažai žinomus dalykus.

Ir pareigos reikalavo daug pažinoti, žinoti ir suprasti. 1939 lapkričio 21 d. prisiekė  A. Merkio sudaryta paskutinė nepriklausomos Lietuvos vyriausybė. Dienoraštyje trumpai pažymėta „Prisaikdinau naują Ministrų kabinetą“.

Dienoraštyje tilpo A. Smetonos laikų lietuviško gyvenimo problemos, okupacijos išvakarių įtampos, pirmoji sovietų, 1941-1944 m. nacių okupacijos. P.  Dogelis, jo paties žodžiais tariant, „kronikoje“ fiksavo ne tik patirtas naujienas, bet ir perrašinėjo svarbius, ypač nelegalius ar šiaip įdomius dokumentus, pradedant Smetonos laikų dokumentais ir baigiant tremtinių laiškais, legalios ir pogrindžio spaudos reikšmingesniais tekstais. Ypač turtingi faktų 1944-49 metų įrašai. Sovietmečiu susirašinėjo su Rusijoje vargstančiu A. Stulginskiu ir jo žmona, daugeliu kalinių, Laptevų jūros tremtiniais. Asmeniškai pažinojo ir susirašinėjo su Liudu Gira. Per įvairius žmones jį pasiekdavo naujienos, partizanų spauda iš skirtingų regionų.

Dienoraščius ypatingai įdomu skaityti jau vien dėl to, kad jų autoriai nežinojo, kokią istoriją  pasakos ateities istorikai, todėl dažnai nukrypsta nuo mums įprastų tiesų. Skaitai dienoraštį ir nejučiomis lygini amžininkų matymą, aprašomus įvykius ir dabarties istorinius naratyvus, net savo susikurtą praeities paveikslą. Vis randi netikėtų dalykų, apie kuriuos mažai kas girdėjo ir kuo ne vienas net paskaitęs nepatikės.

Dienoraštyje daugybė detalių apie tautininkų valdžios ir krikščionių demokratų nesutarimus, ateitininkų ir kitų katalikiškų organizacijų veiklos varžymus, kratas, kunigų sulaikymą, iškratymą gatvėje ir net griežtas bausmes už šių laikų žvilgsniu žvelgiant menkus prasižengimus. Už visuomeninę veiklą net studentams ateitininkams tekdavo pasėdėti belangėje, pabuvoti Dimitravo „stovykloje“, jau nekalbant apie mokinių šalinimą iš gimnazijų, katalikiškų mokyklų veiklos ribojimą.

1938 m. cenzūra uždraudė spausdinti Lietuvos vyskupų konferencijos Komunikatą. „Keisti laikai. Kam toks režimas ir policijos sauvalė“, – nusistebi kanauninkas.

Kanauninko bičiulis Mykolas Krupavičius, iškeltas iš Kauno, kad negalėtų dalyvauti politinėje veikloje, kaip ir P. Dogelis, manė, kad A. Smetonos valdomoje Lietuvoje laisvės nėra. 1939 vasario 4 d. dienoraštyje aprašytas juodviejų pašnekesys. M. Krupavičius, kuris nusiskundė dėl sveikatos, širdies problemų, užbaigė pokalbį taip: „esu pasiryžęs kovoti lig paskutinio lašo kraujo, kad atkovojus Lietuvai laisvę“.

Tekdavo ir asmeniškai su policijos valdininkais dėl visuomeninės veiklos reikalų turėti. „Rusai tampė, vokiečiai, bolševikai, dar savoji valdžia neduoda ramybės“.

Kiekviename puslapyje jaučiamas nusivylimas, apmaudas dėl tautininkų vykdomos politikos, priemonių, tačiau apie A. Smetonos asmenį rašoma pagarbiai, nėra jokio kritiško žodžio, skirto prezidentui.

  1. Dogelis solidarizuodavosi, visaip palaikė nuo valdžios nukentėjusius asmenis, pirmiausia katalikiškos opozicijos atstovus. Grįžusius iš kalinimo kviesdavosi pas save, o studentų tėvams net rašė laiškus, kad koks kaimo žmogus, ūkininkas suprastų ir nesmerktų savo vaiko už „pasėdėjimus“. 1939 m. vasario 16-tosios išvakarėse sukvietęs pas save valdžios represijas patyrusį jaunimą ir šiaip draugus, surašė palaikantį laišką dar tebekalinčiam dr. P. Karveliui į Dimitravą. Lotyniškai. Galime spėti, kad laišką perskaitė ne tik P. Karvelis, bet ir Dimitravo administracija, tačiau asmeniškai P. Dogelis rimtesnių lietuviškos valdžios represijų nepatyrė.

Kanauninkas ir jo bičiuliai labai sielojosi dėl laisvės stokos, bet viso XX a. kontekste, tas laisvės stygius dabar neatrodo pats didžiausias. Minėtas dr. P. Karvelis gegužės 13 d. VDU jau skaitė paskaitą politine tema ir aštriai diskutavo su  Seimo nariu J. Viliušiu.

1937 m. Kauno bažnyčiose, Bazilikoje buvo numatyti renginiai, procesijos, skirtos bolševikų valdymo Rusijoje 20 m. sukakčiai paminėti. Ne bolševikus pagerbti rūpėjo Lietuvos kunigams. Pasirodo, šios sukakties proga Rusijoje veikusios „Kovingųjų bedievių“ organizacijos nurodymu „švenčių“ proga buvo užrakinti visi maldos namai. Lietuvoje sumanyta pademonstruoti solidarumą su persekiojamais Rusijos tikinčiaisiais. Tačiau sovietų diplomatai Lietuvoje operatyviai sureagavo ir numatyta procesija Lietuvos vidaus reikalų ministro prašymu, faktiškai nurodymu,  buvo atšaukta. Buvo „paprašyta“ pamoksluose tomis dienomis apskritai neminėti Rusijos. „Tai sensacija. Reiškia, Lietuvoje šeimininkauja bolševikai“, – konstatuojama dienoraštyje. P. Dogelis ne iš pasakojimų pažino bolševizmą. Dar 1919 m. jam teko pasivartyti ant narų įvairiuose bolševikų kalėjimuose. Dėl bolševizmo ir tuometinės Rusijos neturėjo nei menkiausių iliuzijų.

Su M. Krupavičiumi, A. Stulginskiu ir kitais bendraminčiais dažnai aptardavo tarptautinę politiką. Įdomios, rimtos įžvalgos, karo ir grėsmių Lietuvai nuojauta. Europoje komplikuojantis situacijai dienoraštyje vis daugiau pastebėjimų tarptautinėmis temomis.

1938 kovo mėn. Lenkijos ultimatumas Lietuvai. „Visuotinis nusiminimas“. Yra paminėti įdomūs, manau, mažai kam žinomi faktai apie kai kurių diplomatų nesėkmingas pastangas švelninti įtampą su Lenkija. Atėjo sunkios dienos  Čekoslovakijai: „Vokiečiai taip panorėjo, taip ir kitos didžiosios valstybės sutiko. Reiškia, mažųjų valstybių likimas kyba kaip ant plauko“ (1938. IX. 29). Kiek vėliau, po Čekoslovakijos žlugimo, Klaipėdos netekimo, įrašo pastabą, susijusią su iškilusia grėsme: „politinis subrendimas dabar ypač reikalingas, kai Lietuva atsidūrė pavojuje nustoti nepriklausomybės“.

Prasidėjus karui, Vokietijai užpuolus Lenkiją, pastebi (šiandien galime pasakyti labai įžvalgiai): „galimas dalykas, kad vokiečių yra spaudimas Lietuvos vyriausybei eiti į Vilnių.“ Tačiau Lietuva į Vilnių nėjo. Vilnių užima rusai. Per Kauną plūsta  Lenkijos pabėgėliai – civiliai, kariai. Žmonės jiems negaili maisto, papirosų. „Lenkai šaukia: Niech žyje Litwa“.

Jau pirmosiomis karo savaitėmis pradeda trūkti kai kurių įprastų prekių. Jaučiama didelė grėsmė iš bolševikų pusės, nors kaip dabar žinome, Lietuva pagal sovietų – nacių 1939 rugpjūčio 23 d. susitarimus buvo priskirta Vokietijos įtakos sferai (situacija pasikeitė rugsėjo 28 d. kai Lietuva priskirta SSRS).

Rugsėjo 19 d. kalbėdamasis su kitais kunigais P. Dogelis pastebi, kad jei bolševikai užims Lietuvą, tai jam nieko neliks tik pasiduoti savanoriu į kalėjimą. Tai gal „bolševikai atsižvelgs netaikindami sunkaus režimo“. Tarp kitko, grėsmę Lietuvai kanauninkas matė tik iš Rusijos.

1940 metų pradžia – išskirtinai šalta. Kuras brangus, šiaip jo nėra kaip gauti. Tenka šalti. Vienintelis gerumas – suomiams lengviau tokią šaltą žiemą kovoti, gintis. Sovietų – suomių karo eigą P. Dogelis seka įdėmiai, klauso radijo laidų, gaudo žinias iš visos Europos.

1940 birželio 15 d. ištinka tai, ko buvo ir tikimasi, ir bijoma: „Katastrofa“. „Jau po Lietuvai“. „Nakvojau neblogai, nors visą naktį tik apie bolševikus ir sapnavau“. Pirmosiomis okupacijos savaitėmis sąmoningai skleidžiamos iliuzijos, kad dar čia visai ne katastrofa. Birželio 27 d. kanauninką aplanko du katalikiškos veiklos bendražygiai, kurie tą dieną buvo priimti vidaus reikalų ministro, su kuriuo buvo kalbėta „apie kultūrinį katalikų tarpe darbą“. Bet iliuzijos palaikomos tik pirmomis savaitėmis. Liepos 11- ą pasklinda žinia, kad suimtas dr. J. Leimonas, tas pats, su kuriuo ministras apie kultūrinį darbą „katalikų tarpe“ kalbėjo.

Liepos 14- ąją – Liaudies Seimo rinkimai. „Aš į voką įdėjau tik vieną asmenį. Pareigūnė prie urnos – matosi, lietuvaitė, – pakėlė voką prieš šviesą ir pažiūrėjo. <…>. O čia pat praeinantis vyras sako: Tik liaudies priešai meta po vieną“.

Nauja valdžia ardo senąjį pasaulį iš pačių pamatų. Žmonės agituojami dirbti sekmadieniais, kasti bulves. Bažnyčios vadovybė vis įspėjama dėl religinių švenčių šventimo. Pasirodo, „religinės šventės nėra suderinamos su darbo klasės interesais“. 1940 m. Visų šventų neramus vakaras. Minios žmonių kapinėse, protesto prieš okupaciją demonstracija. Su Tautos himno giedojimu. Pasipylė dalyvių ar tik galbūt dalyvavusių suėmimai.  Bažnyčia, vengdama didesnių represijų, laikosi atsargiai. 1941 vasario 16 d. dalyvaujančių mišiose studentų prašyta negiedoti himno, kad bėdos neprisišaukti. O štai Šiauliuose „po Mišių mokiniai pagiedojo Tautos himną. Kunigas tuoj buvo suimtas“.

  1. Dogelis kartas nuo karto pasislapsto bijodamas suėmimo. „Mat pusę metų išbuvęs Didžiajame kare bolševikų kalėjimuose, gerai žinau, kokie ten pyragai. Dar prie rusų ir kalėjime buvo geriau. Savi bolševikai lietuviai ir žydai daug žiauresni už rusus“. Tačiau ant savo kailio naujos valdžios „pyragų“ neteko išmėginti. Dėl to jis gali stebėti, kaip visokiomis nacionalizacijomis ir kitais būdais apiplėšiami, žmonės, jis pats, bažnyčia, seminarija, darbininkai, ūkininkai. Į negirdėtas aukštumas pašoko kainos. P. Dogelis kelis mėnesius vis rašo, kaip kyla kainos, kokius neįsivaizduotus pinigus kainuoja kostiumas, batai, obuoliai ir kt., bet vėliau jau nustojo stebėtis.

Buvę namų ar didesnių butų savininkai neteko turto, geriausiu atveju tapo nuomininkais savo pačių namuose. Dažnai nurodoma išsikraustyti ne tik iš savo namų, bet ir iš Kauno. P. Dogeliui tenka valdžiai mokėti už gyvenimą savo paties bute. Nedideliame jo kambarėlyje gyvena 2-3 asmenys, nes tokios normos nustatytos. Tokiomis sąlygomis net „Arkivyskupą Reinį teko nakvinti savo kambariuke. Mat mes esame pripratę suspaustai nakvoti bolševikų kalėjimuose 1919 m.“

Bet tarp blogų naujienų pasitaiko ir gerų: „Gyvas yra Bistras, gyvas Mironas – jis sėdi Kauno kalėjime“. (1941. V.17)

Okupacija sudaro galimybes iškilti žmogiškajam purvui. Štai vienur nuverčiamas žmonių pastatytas kryžius, kitur nuo pakelės kryžiaus nulupamas nukryžiuotasis arba kažkoks pilietis prie kryžiaus numeta mėšlo.

Tačiau valdžiai ne viskas kaip sviestu patepta. 1940 spalio 29 d. „traginga nepartinio bolševiko-čekisto mirtis“. P. Dogelį pasiekia pogrindžio spauda, atsišaukimai, antisovietinės proklamacijos. Kažkas net sueiliavo atsakymą S. Nėriai poemos Stalinui proga: „Bet prisimink, kada Tėvynės/ Vėl Laisvės Varpas suskambės/ Tai neliks, neliks lietuvio/ kurs laužo raganai nedės.“

Bolševikams teko uždaryti Žaibo spaustuvės vyrų „išeinamąją“, nes buvo pastebėta, kad vyrų išeinamoji  „biaurių biauriausių yra prirašyta bolševikų adresu. Taigi toji vieta uždaryta ir daromi žygiai  susekti tuos „rašytojus“. Vargas bus jiems“, – užrašyta dienoraštyje. Vargas laukė ir S. Nėries kūrybos „kritikų“, jei juos NKVD nutvėrė.

„1941.VI. iš 13 į 14 naktis. Baisioji naktis. Masiniai Kaune areštai. Išvežamos ištisos šeimos. <…> Pristigo sunkvežimių. Miesto autobusai panaudoti suimtiesiems vežti. <…> Ne prieš gerą toks rusų siautimas. Karo oras tvankus. Per anglų radiją pranešė, kad ir vokiečiai, ir rusai savo pasieniuose yra daug kariuomenės sumobilizavę.“

Pats kanauninkas slapstosi. Ir pagaliau…: „1941 birželio 22. Istoriška diena. Vokiečiai bombardavo Kauną“. P. Dogelis klauso rusų, vokiečių radijo laidų. Lietuvos himnas pirmą kartą išgirstas per radiją 1941 birželio 23 d. „10 val. 30 m. rusų laiku“. Su bičiuliu iš džiaugsmo apsikabino ir net apsiverkė kanauninkas. Aplinkui rimtai šaudoma. „Net Bazilika dreba. Zakristijos langai išbyrėjo“. Sukilimas.

Tačiau jau pirmosiomis dienomis po vokiečių atėjimo pastebėti ir visiškai nelaukti dalykai. Birželio 26 d. plačiame aprašyme net kelios tokios naujienos. „Keturi vokiečių kariai – vyresnieji, nieko neatsiklausę, visai sauvališkai atėjo į Baziliką ir nuo pilioriaus nuplėšė marmurinę lentą, ant kurios buvo pritvirtinti du bronziniai medalionai <…>. Vokietis kareivis ištraukė iš skaitančio lietuvio vaikino laikraštį „į Laisvę“ ir paėjęs jį sudraskė. Šis įvykis rodo kažkokią keistą dvasią. <…> Du vokiečiai kareiviai varėsi žydelį. Ir vienas iš jų taip nekultūringai pasielgė.“

Tą pačią dieną „Viljampolės rabinas Šapiro kreipėsi telefonu į kuriją, prašydamas paveikti, kad nebūtų žydai žudomi“. Dėl šio prašymo arkivyskupas J. Skvireckas įgaliojo prel. Šaulį vykti pas vyriausybę.

Pirmosiomis karo savaitėmis P. Dogelis sužino apie sovietų nusikaltimus, vykdytas žudynes, Rainius, Pravieniškes, nukankintus kunigus ir kt. Kanauninką aplankė tėvas ir sūnus Buteikiai. Severinas Buteikis, „kunigas, Eržvilko vikaras, buvo bolševikų pasodintas kalėjiman, kankintas ir išsikraustė iš proto. Ištrūkęs iš kalėjimo, buvo pasodintas Kalvarijos ligoninėj. Tėvas jį iš ten atsiėmė ir šiandieną su tėvu pasirodė Bazilikos zakristijoje. Vargšelis labai prastai atrodo“.

Bet yra ir geresnių naujienų. Ne vienas bičiulis pirmosiomis karo dienomis ištrūko iš kalėjimo ar net išvengė kulkos Červenėje.

Kanauninkas gerai pažinojo ir aukštai vertino Laikinosios vyriausybės narius. 1941 liepos 6 d. greta įvairių naujienų skaitome: „vaišinau pas savęs pietumis naują Lietuvos vyriausybę ir pareigūnus <…>“. Su LLV susijęs 1942 vasario 16 d. išskirtinės reikšmės įrašas: „Be tautos šventės proga gauto džiaugsmo prityriau dar asmenišką džiaugsmą šią dieną. P-nia D. Sleževičienė, a. a. M. Sleževičiaus žmona, atvyko pas manęs šią dieną su savo žentu p. A. Mackevičium, teisingumo tarėju, pasveikino mane 65 m. amžiaus jubiliejaus proga ir įteikė man brangią dovaną. Tai yra „Laikinosios  Lietuvos Vyriausybės Įstatymai, Nutarimai ir Potvarkiai“ (1941. VI.23-1941.VIII.5). Ši knyga dailiai  aptaisyta su šitokiu užrašu: „Didžiai gerbiamam k. P.  Dogeliui Jo garbingo jubiliejaus proga – A. Mackevičius 1942.II.16 Kaune“.

Knietėtų pavartyti tą „dailiai aptaisytą knygą“, paanalizuoti, palyginti su tuo, kas vėlesniais laikais Laikinosios vyriausybės veiklos ir jos dokumentų tema buvo skelbta. Bet kur dabar ta „brangi dovana“? Kaune? Girdžiuose? Gal stebuklingai atsiras, kaip atsirado aptariamas dienoraštis?

Pirmosiomis nacių okupacijos savaitėmis ima aiškėti situacijos sudėtingumas. Ir ne tik dėl Vyriausybės perspektyvų. Vokiečių atsišaukimuose „Lietuva vadinama „buvusi Lietuvos Respublika“. Reikalaujama iš anksto rodyti cenzoriui per radiją sakomų pamokslų tekstus. Kurijai nenusileidus, pamaldos transliuojamos be pamokslų. Lietuvos himnas netransliuojamas. 1941 gruodžio 13 d. esą dėl šiltinės nurodyta uždaryti bažnyčias. Tik Kalėdų dieną leista bažnyčias atidaryti kelioms valandoms. Lietuviai tai vertino, kaip „gudrų“ būdą bažnyčios veiklą varžyti. Draudimas tęsėsi iki 1942 vasario 12 d.

Šiaip vokiečiai ieškojo kontaktų ir sugyvenimo su Lietuvos katalikų bažnyčia. Buvo nusprendę uždaryti seminariją, bet vėliau nusistatymą pakeitė. Vis vyko pasikalbėjimai įvairiais klausimais. 1942 metų kovo 5 d. pasakojama apie Lietuvos generalinio komisaro įgaliotinio ir Arkivyskupo Metropolito J. Skvirecko pokalbį. Be kitų dalykų, kurie trukdo normaliems santykiams, buvo paminėtas faktas, kad vokiečiai yra paskelbę Arkivyskupo vardu raštų, „kurių Arkivyskupas nepasirašė ir neišleido“.

Dienoraštyje vis fiksuojamos įvairios nacių niekšybės. Jų gerokai daugiau nei mūsų laikais prisimenama. P. Dogelio požiūrį į nacius geriausiai rodo vis pasikartojanti frazė: „lietuviai vokiečiais nepasitiki“. Nebuvo kaip pasitikėti. Germanizavimo planai nebuvo jokia paslaptis. Ta tema dienoraštyje net paironizuojama: „42. IV. 18. Vokiečių kultūra „veikia“ lietuvius. Dr. Leimono įstaiga nutarė vokiečių pavyzdžiu kas dieną barzdą skusti“.

Nepaisant visų suvaržymų ir neišsipildžiusių vilčių, Wehrmacht‘o pralaimėjimo P. Dogelis tikrai nenorėtų. Tačiau dienoraštyje nėra nieko, kas rodytų, kad kanauninkas tiki vokiečių pergale.

Viena iš karo metų temų – žydai. Informacijos apie žydus nėra daug, tačiau yra labai įdomių detalių. 1944 sausio 7 d.: „dažnai lankosi žydai. <…> Pas manęs jau kelios žydės ir du žydai buvo atsilankę. Jie prašosi juos paslėpti arba jų vaikus priimti globoti“. Jis žino, kad ir pas kitus kunigus ieškodami pagalbos užeina žydai. Po poros savaičių nauja žinia: suareštuoti du kunigai už pagalbą žydams. „Daromi žygiai juos išgelbėti“. Tarp kitko, knygos rengėjai, Lietuvos istorijos instituto mokslininkai, pirmiausia, dr. Regina Laukaitytė,  nemažai padirbėjo surinkdami ir pateikdami informaciją apie dienoraštyje minimus asmenis. Skaitant tas išnašas ne kartą pagalvoji apie mūsų valstybę ir žmones ištikusios katastrofos mastą. Kad ir šiuo atveju. Vienas suimtųjų kunigų Vaclovas Tamoševičius. Suimtas, kalintas nacių, vėliau kentėjo Sibiro lageriuose. Ir tai nėra išimtis. Šiam kunigui pasisekė labiau nei kitiems, nes jis lageriuose išgyveno ir sugrįžo iš Rusijos. Daugybė žuvusių, kalintų, kitaip kentėjusių.

Knygos įvade paminėta, kad P. Dogelis karo metais globojo gydytoją žydą Zyvą. Pats kanauninkas rašo, kad tas žmogus vokiečių policijos suimtas 1944 m. gegužės 8 d. „Šv. Trejybės bažnyčioje, kur jis dienos metu sėdėdavęs“. Žinutėje apie suimtąjį yra užuominų apie tai, kad kanauninkas apie tą „aukštojo mokslo vyrą“ ir kaip jam pavyko sulaukti 1944 gegužės, žino gerokai daugiau, nei būtų galima pagalvoti. Kanauninkas baiminasi, kad Zivas „gali kai ką iš kunigų, jį šelpusių, įtraukti į pinkles. Jau yra išdavęs, kas jį šelpė“. Matyt, neišdavė, nes daugiau ta tema knygoje nieko nėra. O gal ir buvo? Kol kas nerasta nemaža dalis karo meto užrašų. Tačiau gal ir tuose dingusiuose dienoraščio lapuose žydų gelbėjimo tema nieko nebuvo, nes P. Dogelis gana atsargus dienoraštininkas. Saugotis reikėjo, nes už savo mintis ir žinias okupacinių valdžių galėjo būti neblogai pakratytas. Kai kurie užrašai jam ar jo prieteliams galėjo tapti nuosprendžio pagrindu.

Dienoraštyje kartas nuo karto atrandi niekad negirdėtų dalykų. 1943 m. gruodžio 14 d. užrašyta sužinota, vėliau ir pasitvirtinusi informacija, kaip Rusijoje gyvena buvęs prezidentas A. Stulginskis ir kai kurie kiti žinomi asmenys. O tokias žinias atnešęs iš Rusijos parsiradęs elektrotechnikas Polonskis iš Panevėžio. Arba kitas pavyzdys – radijo transliacijos iš Vatikano lietuvių kalba pirmosios sovietų okupacijos metais. Tų transliacijų tema daug rašoma, net apie tai, kaip jos buvo nutrauktos sovietams pagrasinus Bažnyčios vadovams.

1944 m. artėjant sovietams P. Dogelis nebėga nuo likimo. Iš Kauno nesitraukia. Na ir pamato bolševikus iš arti. Jie kiek kitokie nei buvo pirmuoju sovietmečiu. Kareivių prievartaujamos moterys, plėšiami butai ar šiaip įstaigos, apiplėšiami žmonės gatvėse. Štai Juozas Zikaras sutinka iš Ramygalos į Kauną atkeliavusį rašytoją, mokytoją Joną Graičiūną. „Tas Zikarui skundėsi, kad nuo jo raudonarmiečiai  atėmę laikrodį. Zikaras paguodė Graičiūną, kad ir nuo jo laikrodis atimtas“. Neilgai ištvėrė tokį gyvenimą J. Zikaras. Lapkričio 12 d. paminėta, kad skulptorių Juozą Zikarą laidojo kan. Stankevičius. O tas kitas laikrodžio netekęs inteligentas neužilgo atsidūrė Sibire. Tokių kaip J. Zikaras ar J. Graičiūnas buvo tūkstančiai. Apiplėšimai, prievarta buvo tų laikų kasdienybė, dabar be jokių blogų intencijų prisimenama tik istorinių pasakojimų paraštėse. Ką ten koks prarastas laikrodis, batai, paltas ar kailiniai, jei vien per pirmus grįžusios sovietų valdžios metus Lietuvoje nužudyta per 10 tūkstančių žmonių.

Net vaikigaliai žino, kad dabar „liaudies“ valdžia: akmenimis vis išdaužomi Bazilikos langai, sveiki išlikę per karo veiksmus 1944 m.

Tokia tarybinės tikrovės kasdienybė ir buitis. O ne buitiniai reikalai gerokai rūstesni. Sovietai mobilizuoja vyrus. Mobilizacija boikotuojama. Prasideda vyrų gaudymas, žudymai, sodybų deginimas. Represijos užgriuvo ne vien vengiančius mobilizacijos. Ir P. Dogelio giminaitis buvo areštuotas, net neaišku dėl ko. Po poros savaičių suimtąjį pamatė žmona. „Stasius atrodė <…> lyg pamišęs“. Tūkstančiai tokių kaip tas Stasius. „Kai iš Kauno kalėjimo neseniai gabeno kalinius – baisus buvo vaizdas. Kalinių rankos buvo užpakalį surištos. Galvas liepta visiems žemyn nulenkti, ir  nuo kalėjimo iki stočiai bėgte bėgti.“

Iš karto po sovietų atėjimo į P. Dogelį laiškais prašydami pagalbos kreipiasi pažįstami ir nepažįstami 1941 m. tremtiniai ir lagerininkai. Prašo maisto ar net daryti žygius kaip nors pagelbėti. Žydas gydytojas klausia žinių apie artimųjų likimą.

Maisto, nors pačiam labai stinga, siunčia, bet ką daugiau gali, jei kiekvieną dieną pats gali būti suimtas ar išvežtas.

1946 metų kovo mėn. Kauno senamiestį apsėmė ištvinusi Neris ir Nemunas. Bazilikoje ir šventoriuje plaukioja įvairiausi rakandai, malkos ir t.t. Baisūs nuostoliai. „Vienintelis džiaugsmas iš potvynio, kad žmonės yra saugūs dėl bolševikų išvežimo“.

Jau 1944 m. rudenį P. Dogelis pradeda užrašinėti žinias apie pasipriešinimą. 1944 rugsėjo 11- oji: „Pagirio valsč. Pradėjus vyrus gaudyti, buvo nušauta keletas enkavedistų. Tam kartui liovėsi gaudę“. Pasipriešinimo tema  rašoma daug, beveik kiekviename puslapyje. Pamini kanauninkas ir „istrebitelius, lietuviškus šuniukus“.

Partizanai pasiekia ir buvusią laikinąją sostinę.  Štai 1945 m.  kanauninkas vardo dienos proga pusryčiais vaišino Antaną Kauną, „Bazilikos  prietelių ir geradarį“. Svetys papasakojo, kad naktį pas jį prisistatė du ginkluoti vyrukai. „Ieškome tokio ir tokio. Kaip tik tas jų ieškomasis neseniai iš čia išvyko. Ir p. Kaunas nusiramino. Neradę ieškomojo jie pasitraukė. Jų būta daugiau negu du. Tas jų ieškomasis yra rusas, daug žmonių įskundęs.“ Po kelių mėn. dienoraštyje paminėtas Fredoje namuose nušautas komjaunuolis, mokinys, kuris „net dalyvavo miškininkų gaudyme Pakuonio miškuose“. P. Dogelis jį vadina ne partizanų, o bolševikų auka. Mokiniai varu varyti į laidotuves. Tą kartą laidojo komunistiškai, tačiau dienoraštyje ne kartą pasakojama, kad partizanams nukovus kokį „skrebuką“ ar šiaip veikėją, tą valdžios nurodymu „su didžiausiomis iškilmėmis lydi į bažnyčią, iš ten į kapus“.

1947 m. rugsėjo 24 d.: „Trys aukos. IX. 22 prie namų Aleksoto g. N 15 – ties Rotuše gulėjo nušauti 3 žmonės –enkavedistai. Žmonių kalbomis, buvę taip. Enkavedistai suareštavę vieną šoferį namuose N 15 ties Rotuše, ir kas į tuos namus ateidavo, visų dokumentus tikrindavo ir areštuodavo. Įeina vienas vyras, liepia jam parodyti dokumentus. Jis išsiėmė iš kišenės revolverį ir nudeda  tris enkavedistus – du žydus ir rusą, ir pats pabėga. Bebėgantį vijosi jūrininkai. Ir į juos šovė. Tie atsitraukė“.

Panašią istoriją, o gal net tą pačią, jei neklystu, yra aprašęs Juozas Lukša –Daumantas „Partizanuose“. Tokios čekistų pasalos suimto žmogaus namuose buvo įprastos, tik, suprantama, ne dažnai taip baigdavosi.

1948 sausio mėn. pasakojama apie kunigo Antano Trakinsko nužudymą Kaune. P. Dogelis žino, kad partizanai šį ir dar vieną kunigą per savo spaudą (Laisvės varpą“) įspėjo „paskutinį kartą, kad liautųsi juodus darbus darę“, t.y. kad liautųsi bendradarbiavę su sovietų „organais“.

Pogrindžio spauda pirmą kartą paminima 1944 spalio 18-tą. Ne vienas toks įrašas. Dogelis vis cituoja ar perrašo įdomesnį tekstą, tik jis, kitaip nei partizanai, nėra toks optimistas dėl ateities. 1945 sausio 25 d.  partizanų spaudoje paskaitęs, kad „Laisvės rytojus jau švinta“ skliausteliuose pastebi: „(iš tikrųjų laisvės švyturio nesimato.)“.

1945 kovo 17 d. bazilikoje Vyskupas Teofilius Matulionis „duoda šventinimus 11 diakonų ir mažesniuosius. Vyskupas gerai atrodo. Ilgą laiką iškalėjęs pas bolševikus Vyskupas dabar į Lietuvos kentėjimus blaiviai žiūri, pasitikėdamas Dievo Apvaizda“. Dienoraštyje daug įdomių pastebėjimų apie T. Matulionio asmenį ir jo išskirtinai orią, drąsią laikyseną, susidūrus su komunistų barbarybe.

 Partizanų tema tampa ir svarbiu iššūkiu bolševikų ir Katalikų bažnyčios vadovybės santykiuose. 1944 spalio 25-tąją dienoraštyje užrašyta, kad enkavedistai reikalauja „sudrausti tikinčiuosius per bažnyčias, kad liautųsi partizanai veikę. Nes būsią pasiųsti keli pulkai kariuomenės į Utenos ir Ukmergės apskritis ir visi gyventojai būsią išžudyti“. Suprantama, Bažnyčios vadovybė gavusi tokius perspėjimus turi kažką daryti, bet nedaro to, ko iš jų tikisi čekistai.

Komunistai labai nepatenkinti, kad  Lietuvoje yra jų visagaliais viešpačiais nepripažįstančių. Vyskupas T. Matulionis „nesutiko parašyti  ganytojiško laiško prieš partizanus.“ Tokios pat pozicijos laikėsi ir kiti vyskupai. Kunigai net grasinant ginklu atsisako paskelbti antipartizaniškus raštus. O vienas, priverstas perskaityti, „įžangoje pasakęs – per mano lūpas kalba enkagebistai.“ Pats Dogelis, gavęs nurodymą paraginti tuos „kurie slapstosi, mesti ginklą“, pasitaręs su kunigu P. Lažinsku nutaria „Bazilikoje tokio pamokslo nesakyti.“ Kaip galėtų ką dviprasmiško sakyti, jei ne kartą apie partizanus parašo: „Stebiuosi nepaprastu žmonių pasišventimu Lietuvai Tėvynei“.

Kaip galėtų žmonių galvose sumaištį kelti, jei jis kuo puikiausiai žinojo, kas, kodėl ir kaip kovoja. Ne vienas jam asmeniškai pažįstamas vyras paaukojo save tėvynei: „Žuvo mokytojas Aloyzas Rinkevičius V. 18 d. Zapyškio miškuose nelygioje kovoje su rusais. Kelias dienas gulėjo miške nepalaidotas. Už jo vėlę padariau Mišiose  „Memento“.

Kanauninkas suvokia pasipriešinimo tragizmą. Ne kartą apie tai užsimena. Bet kokia priimtina alternatyva. Ar ji apskritai buvo?

Komunistai neatlyžo. 1946 metų pradžioje „Iš vyskupų reikalauja kolektyvaus ganytojiško rašto dėl partizanų, bolševikiškai tariant – dėl banditų“. Valdžia pasirūpino vyskupų suvežimu į pasitarimą. Kaip ir kiti, automobiliu buvo vežamas ir Vyskupas Vincentas Borisevičius. „Bet jį užuot nuvežę į vyskupų posėdį, nuvežė į kalėjimą“. <…> „Vyskupai dvi dienas svarstė, redagavo tokį raštą, pagaliau suredagavo ir įteikė bolševikų skirtam atstovui <…>“. Vyskupų pastangas ir tą raštą bolševikai taip įvertino: „Kas jį laikys pas savęs, tas bus lygus nusikaltėliui už ginklų laikymą“. P. Dogelis tą raštą skaitė. „Jame nieko ypatingo“. „Visa to rašto blogybė, kad nėra jame to, ko norėjo bolševikai“. Net ir labai spaudžiami nesutiko vyskupai paskelbti valdžios reikalaujamus raštus. Nepaskelbė moralinės kapituliacijos. Komunistai vyskupams atsakė komunistiškai: Vincentas Borisevičius sušaudytas, kiti pateko į lagerius, ištremti, o jei gyvi grįžo, visaip persekioti. Laisvėje liko vienintelis Panevėžio vyskupas K. Paltarokas.

Taip ir gyveno kanauninkas, rašydamas savo „kroniką“, pasimelsdamas už žuvusius dėl tėvynės, laukdamas geresnių laikų. Kasdieną tenka registruoti Lietuvos vargus. Vis mini uždaromas bažnyčias, suimtus, ištremtus kunigus, vyskupus, žuvusius partizanus, kalinius, masinius trėmimus ir tremtinius. „Vis girdisi, kad tai čia, tai čia buvo kratos ir suėmimai. Kai pamatai enkagebe ar kitą kokį maskolių, ar jiems parsidavusį lietuvį, tai širdis labiau pradeda plakti  ir kraujas į galvą muša nuo susierzinimo“. Gerokai rečiau jį aplanko geros naujienos.

„Kronika“ užsibaigia 1949 metais, kai valdžia kanauninkui, o kartu dar keliolikai kunigų nurodo kraustytis iš Kauno (tuo metu – įprasta praktika), o kraustytis nėra kur. Žmonės, kad ir kaip norėtų, bijo priimti valdžios nemalonėn patekusį kunigą, kad patys nenukentėtų, kad neatsidurtų kur lageryje. Tik po daugybės pastangų surado vietelę Vandžiogaloje.

Kanauninkas per tarpininkus kreipėsi užtarimo į L. Giros našlę. Ji dėl to labai nustebo. „Paskui atsipeikėjusi pasakė. Jokio tarpininkavimo čia negali būti. Komunistai tarpininkų nekenčia ir juos baudžia.“

Dar komunistai, kaip tas šėtonas, gundė P. Dogelį: atsisakyk kunigystės, dirbk mums, tai galėsi Kaune ramiai gyventi.

Išsikraustęs iš Kauno  ligotas ir senas kanauninkas tais pačiais metais mirė, kaip ir numatė paskutiniame publikuoto dienoraščio sakinyje. Paliko mums įdomius, vertingus, daug metų rašytus istorijos liudijimus ir šviesų atminimą.

Šiandien telieka spėlioti, ar prieš mirtį sutarė su bičiuliais, kas ir kaip pasirūpins jo rankraščiais, ar jie patys suprato savo priedermę.

Naujienos iš interneto