Netekome senųjų prūsų gynėjo Gerhardo Lepos

Autorius: Data: 2016-10-12, 08:47 Spausdinti

Netekome senųjų prūsų gynėjo Gerhardo Lepos

Dr. Martynas PURVINAS, archit. Marija PURVINIENĖ, Kaunas

 

Grėsmingais sovietinės okupacijos laikais daugumai Mažosios Lietuvos gyventojų pasitraukus į Vakarus, praradome didelę jėgą – daugybę gabių ir darbščių žmonių, kurie kitomis sąlygomis būtų padėję savo gimtinei ir aplinkiniams kraštams. Tą nepataisomą nuostolį vis labiau jusime, ištisoms Lietuvos gyventojų kartoms išsibėgiojant į turtingesnes pasaulio vietas. Negailestinga laiko tėkmė nusineša jau paskutinius Mažosios Lietuvos senbuvius, aktyvesnius išeivijos veikėjus. 2016 m. rugsėjo 11 d. mirus Gerhardui Lepai, nutrūko dar viena reikšminga gija, jungusi Vokietijoje apsistojusius lietuvininkų krašto išeivius su jų gimtine ir visa Lietuva.

G. Lepa gimė 1933 m. pasienio kaime Šakiuose (dabar Tauragės raj.). Jo tėvas ten atsikėlė iš Kuturių, gausios giminės atstovai buvo išsibarstę Pagėgių – Tilžės apylinkėse, jie minėti XVII-XVIII a. dokumentuose. Antai, 1742 m. gimęs Jons Liepa gyveno Stumbragirių kaime. Įvairūs raštininkai tą pavardę užrašydavo nevienodai, ne vienas Liepa save kildindavo iš senųjų prūsų ir skalvių. Toje giminėje būta mokytojų, gydytojų; iš jos kilusi ir dabar Vokietijoje besidarbuojanti žinoma kraštotyrininkė Gabriela Bastemeyer, parengusi vertingų knygų apie panemunių kraštą ir jo žmones. Savo įvairiapusiška veikla senąją Liepų giminę garsino ir Gerhardas Lepa.

Gabaus jaunuolio gyvenimo pradžią gniuždė tuometiniai įvykiai. Artėjant frontui iš rytų, 1944 m. liepą šeima privalėjo evakuotis už Nemuno, vėliau grįžo nuimti derliaus (tuomet pasėti ir jau kitiems atitekę žiemkenčiai). Spalio mėnesį vėl teko trauktis į Vakarus. Nespėjus ištrūkti iš apsupamų Rytprūsių, teko patirti sovietinių užkariautojų žvėriškumus. Ateiviai užkluptus bėglius apiplėšė, atėmė arklius, senelį nušovė, o motiną visas būrys išprievartavo vaikų akivaizdoje.

1945 m. gegužę Gerhardas su motina ir seserimi grįžo į gimtinę, bet jų sodybą su viskuo jau buvo užgrobęs atvykėlis iš Žemaitijos. Visko netekę senbuviai turėjo ieškoti naujo prieglobsčio ir galimybės pragyventi, patyrė daugelį pokarinio gyvenimo vargų sovietų okupuotame ir atėjūnų niokotame krašte. Sunkiai verčiantis anuometiniuose kaimuose, nebuvo galimybės galvoti apie geresnį išsilavinimą ir kt. Nors Gerhardas nesijautė esąs sovietinis pilietis, tačiau okupaciniam režimui tokie juridiniai menkniekiai nerūpėjo – 1954 m. jis buvo pašauktas tarnauti sovietinėje armijoje.

Sovietinio atlydžio laikais Vakarų Vokietijai su Sovietų Sąjunga 1957 m. pasirašius vadinamuosius Maskvos susitarimus, buvusieji Rytprūsių ir Klaipėdos krašto gyventojai, anksčiau turėję Vokietijos pilietybę, gavo galimybę išvykti į tą šalį pas ten atsidūrusius savo gimines ir pan. 1958 m. į Vakarus pasisekė išvykti ir Gerhardui su motina, senele ir seserimi pas Vokietijoje po sovietinės karo nelaisvės apsistojusį tėvą.

Didelėje gamykloje įsidarbinusio Gerhardo darbštumas ir atidumas buvo pastebėti, jis paskirtas atsakingoms kontrolieriaus pareigoms. Vien šeimos ir buities rūpesčių energingajam išeiviui nepakako, jis įsitraukė į išeivio Arthuro Hermanno suburto „Lietuvių literatūros būrelio“ ir į senųjų prūsų bendrijos „Tolkemita“ veiklą.

Nors pokariu G. Lepai teko patirti daug skriaudų iš atėjūnų (dažniau atvykdavusių iš lietuviškų vietovių), nors visam gyvenimui buvo likę prasti prisiminimai apie prieškarinės Lietuvos Respublikos valdininkus ir kitką, bet jis (kaip ir jo sukurta šeima) lietuvybės neatsižadėjo, kartu besivadindamas prūsu bei vokiečiu. Iš Klaipėdos pasitraukusi jo žmona Annemarie Redweik taip pat ilgai dalyvavo „Lietuvių literatūros būrelyje“, ypač nusipelnė 1985-1993 m. išeivijoje su kitais rengdama lietuvišką leidinį „Annabergo lapelis“, nuo 1993 m. su A. Hermannu – reikšmingą kasmetinį almanachą „Annaberger Annalen“, kuriuo siekiama palaikyti kultūrinius ryšius tarp Vokietijos ir Lietuvos. Jų duktė Ankė Lepa Vokietijoje mokėsi garsiojoje Vasario 16-osios lietuviškoje gimnazijoje, buvo „Lietuvių Jaunimo Sąjungos“ narė ir vadovė, rengė leidinį „Kibirkštėlė“.

Atidirbęs reikiamą laiką gamykloje, G. Lepa aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą. 1993 m. jis pradėjo vadovauti „Tolkemitos“ bendrijai, nuo 1995 m. tapo jos leidinių „Tolkemita – Mitteilungen“ ir „Tolkemita – Texte“ redakcijos vadovu. Jam energingai darbuojantis, kasmet buvo leidžiami svarbūs tekstai apie senuosius prūsus, surengta didelė diskusija apie skalvių genties praeitį, įvairūs kiti renginiai.

Dabar pradedama pastebėti, kad pokarinėje Vokietijoje buvo savaip suklestėjusi balstistika – tuo užsiėmė daug žinomų specialistų, organizuoti įvairūs renginiai, išleista nemažai vertingų leidinių. Veikiausiai tą paskatino ponacistinio laikotarpio atmosfera, gausūs išeiviai iš Rytprūsių ir kitos aplinkybės. Belieka apgailestauti, kad sovietų okupuotoji Lietuva (kaip ir kitos Baltijos šalys) tuomet nuo Vakarų buvo atskirta „geležinės uždangos“, neleidusios išsiplėtoti galimiems daugialypiams kultūriniams ryšiams ir tolesnės baltistikos plėtros galimybėms. Apmaudžiai prasilenkta laike – Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, ištisos senesnių išeivių kartos jau baiginėjo savo dienas, akivaizdžiai silpo domėjimasis Baltijos kraštais (dar sustiprėjęs maždaug 1985-1995 m.). Ano savotiškojo lituanistinio ir prūsistinio sąjūdžio svarbus dalyvis buvo ir Gerhardas Lepa, dalyvaudamas įvairiuose renginiuose, paskatindavęs diskusijas ir skaudesniais klausimais. Žymesnio humanitarinio išsilavinimo negalėjęs gauti išeivis stebindavo savo aštriu protu ir žingeidumu, beveik nepasotinamu domėjimusi istorija ir šaltiniais apie senuosius prūsus. Jis darbuodavosi įvairiuose archyvuose ir bibliotekose, kur aptikdavo vis naujų lituanistinių dokumentų (nuo Radvilų giminės korespondencijos iki Prūsijos valdžios raštų lietuviškaisiais klausimais). Daugelį tokių atradimų (kaip ir gausias prarastosios tėviškės problemas) jis išgyvendavo ypač emocingai, nevengė veltis į karštas diskusijas ir konfliktus.

Ugningo temperamento žmogus kartu buvo be galo rūpestingas ir geraširdis daugeliui žmonių, imdavo uoliai rūpintis įvairiausiais dalykais. Pasikeitus laikams, G. Lepa 1993-1998 m. ilgam apsistodavo Karaliaučiuje, ten su rusų archeologais dalyvaudamas senųjų prūsų kapinynų ir kt. kasinėjimuose. Ten jis ėmėsi savotiškos misijos, vėl jai karštai pasišvęsdamas – Rusijoje ieškojo po 1944 m. iš Rytprūsių išvežtų senųjų leidinių, siūlydamas juos grąžinti dabartiniam Kaliningrado universitetui. Su bendražyge jis tame šiandieniniame mieste pastatė paminklinį akmenį senajam Karaliaučiaus universitetui. Deja, po kelerių aktyvios veiklos metų tame krašte G. Lepa pajuto, kad grįžta „KGB laikai“, ir iš ten pasitraukė.

Renginiuose susipažinus su energinguoju išeiviu, jis pradėjo talkininkauti „Mažosios  enciklopedijos“ (MLE) leidybai, padėjo mums rinkti jai medžiagą Vokietijoje, pats aptikdavo reikšmingų šaltinių, parašė nemažai MLE straipsnių. Emocingąjį ir pastabųjį G. Lepą labai erzindavo leidiniuose aptikti netikslumai, įvairios klaidelės. Net ir pakeitus MLE IV tomo kryptį, G. Lepa pats siūlėsi taisyti klaidas tame leidinyje.

Daugelį metų G. Lepa rėmė mūsų darbus, tiriant Mažąją Lietuvą. Jis ne kartą mums buvo savotišku Vergilijumi: vedžiojo po Vokietijos archyvus, aiškindamas, kur gali būti vertingiausių šaltinių; padėdavo po daugelį savaičių išgyventi svečioje šalyje, negaunant jokios paramos iš Lietuvos institucijų. G. Lepa rūpestingai ruošdavo mūsų knygų santraukų vertimus, nevengdamas padiskutuoti ar įterpti savąjį požiūrį.

Užaugęs nacistinės pasaulėžiūros įsivyravimo laikais, Gerhardas netapo anuometinės įtaigios propagandos paklusnia auka, kokių daug tebebuvo pokarinėje Vokietijoje. Tarp daugybės kitų savo darbų G. Lepa imdavo domėtis tai nacistinės kariuomenės vykdytais nusikaltimais užkariautuose Rytuose, tai žydų holokaustu, nesislėpdamas nuo skaudžių praeities momentų. Kunkuliuojančiai to žmogaus energijai likimas būtų galėjęs dovanoti bent kelis gyvenimus ir tinkamas raiškos galimybes.

Vėl ir vėl grįždamas prie senųjų prūsų temos, pastarąjį dešimtmetį G. Lepa parašė ir išleido poleminę knygelę apie prūsus, aštriai keldamas opias problemas, primindamas tų genčių žemėse dabar gyvenantiesiems nepatogius dalykus. Negailestingos ligos kamuojamas, jis dar baigė rašyti savo paskutinę knygą, rūpinosi jos spausdinimu.

Gal simboliška, kad daugelis kartų dar galės išvysti ryžtingo vyro atvaizdą (kuriam pozavo G. Lepa) Marijampolėje besistiebiančiame įspūdingame paminkle lietuvybei. Pasimiršus buvusiems menkesniems nesutarimams, ateityje gal labiau bus vertinama senųjų baltų palikuonių vienybė, per šimtmečius padėjusi išsaugoti tai kas svarbiausia.

Išeivija Mažoji Lietuva Naujienos , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra