Netekome prof. Edvardo Gudavičiaus (1929–2020)

Autorius: Data: 2020-01-27 , 11:10 Spausdinti

Netekome prof. Edvardo Gudavičiaus (1929–2020)

www.voruta.lt

Rugsėjo 6-ąją profesoriui Edvardui  Gudavičiui būtų sukakę 91-eri.  Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas sakė, kad velionis profesorius buvo „išskirtinis Istorikas ir Mokytojas, savo laikysena ir žodžiu skatinęs kritiškai mąstyti praeitį ir dabartį, atvirai žiūrėti į pasaulį ir siekti naujų tikslų“.

„Jau įkopęs į ketvirtą dešimtmetį, laisvalaikiu nuo gamybinio inžinieriaus darbo baigęs neakivaizdines istoriko studijas, rašė vertingus, tačiau net ir profesionalams sunkiai paskaitomus tekstus iš LDK visuomenės ir teisės istorijos, kad po kelių dešimtmečių sukurtų bene skaidriausią Lietuvos istorijos koncepciją“, –  „Facebook“ paskyroje rašo R. Petrauskas. Pasak rektoriaus, dėl savo biografijos, o vėliau ir dėl ilgalaikės ligos beveik neišvykdamas į užsienį, E. Gudavičius Lietuvos istoriją mąstė tik europinės istorijos ir istoriografijos kategorijomis. „Neužimdamas jokių vadovaujančių pareigų universitete ar institute, palikdamas aiškiai per daug laisvės savo doktorantams, išugdė, ko gero, pirmąją medievistų mokyklą Lietuvoje. Visiškai nesidomėdamas hierarchine tvarka ir atvirai ignoruodamas tokio pobūdžio renginius bei komitetus, gavo turbūt visus įmanomus laipsnius, titulus ir premijas (VU profesorius, MA akademikas, Gedimino ordino kavalierius, Lietuvos mokslo ir kultūros premijų laureatas)“, – teigė R. Petrauskas.

Prof. Edvardas Gudavičius 1971 m. apsigynė daktaro disertaciją tema „Lietuvos valstiečių įbaudžiavinimo procesas ir jo atspindys Pirmajame Lietuvos Statute“, o vėliau, artėjant nepriklausomybei, 1989 m., apgynė habilitacinį darbą „Lietuva Pabaltijo tautų kovoje prieš vokiečių feodalų agresiją XIII amžiuje“.

2008 m. buvo išleista ir kito jauno istoriko Aurimo Švedo pokalbių knyga „Visa istorija yra gyvenimas: 12 sakytinės istorijos epizodų“, kurioje jis kalbina profesorių E. Gudavičių. Mokytojo ir jam didelę įtaką padariusio žmogaus jubiliejaus dieną A. Švedas savo feisbuko paskyroje pasidalino ištrauka iš knygos, kurioje jis klausė profesoriaus, ko Lietuvos istorija gali pamokyti šiandienos lietuvį. E. Gudavičius atsako: „Kaip jau minėjau, mūsų istorija yra skurdo istorija. Tačiau skurdas yra nevienodas. Mes esame skurdžiausi europiečiai, bet vis dėlto europiečiai. Štai kur glūdi mūsų istorijos esmė. Todėl, jeigu mes ir turime kažką, kuo galime didžiuotis, tai visų pirma reikia kalbėti apie europietiškas vertybes, kurias nors ir žemiausiu lygiu, tačiau vis dėlto esame įsisavinę.“

Istorikas dr. Liudas Jovaiša apie prof. E. Gudavičiaus indėlį į tai, kada minime Mindaugo karūnavimo dieną: „Liepos 6 d. išskaičiavo prof. Edvardas Gudavičius. Pažiūrėjęs į Mindaugo gyvenimo ir veiklos kalendorių, jis pamatė, kad 1253 metų rugpjūčio mėnesį Mindaugas vyko į karo žygį. Tad labiau tikėtina, kad vainikavimas vyko liepos mėnesio pirmoje pusėje. Vainikavimas turėjo įvykti sekmadienį – o sekmadieniai tų metų liepą buvo liepos 6 ir 13 dienos. Tad galiausiai buvo sutarta vainikavimo data laikyti liepos 6 dieną.“

2015 m. moksliniame žurnale „Lietuvos istorijos studijos“ E. Gudavičius su kitais kolegomis istorikais diskutavo apie Lietuvos santykį su Europa ir kaip Lietuva pagaliau įsiskverbė į pasaulio istorijos tėkmę: „Grįžtu prie to, kai Lietuva tapo istorijos subjektu. Kaip ji atėjo į Europą? Čia reikėtų prisiminti tą „nėra ponų – nėra tautos“. Tauta yra tada, kai savimonė formuojasi viršuje ir plinta žemyn. Kada prancūzai tapo tauta? Kai įvyko revoliucija. Iki tol prancūzai buvo tik bajorija, o visi kiti – prancūzų liaudis, bet ne daugiau. O dabar grįžkime prie tos trečiosios bangos. Kas įstojo į Europą apsikrikštydamas? Pirmiausia – dinastija.[…] Gal nuo XIV a. galime sakyti, kad mūsų Gediminaičių dinastija yra europiečiai. O kiti lietuviai? Kas nekrikštas, tas – ne europietis. XV a. politiką toliau daro didikai. Ir gyvena jie žmoniškai. O kaip gyvena visi kiti? Žmoniškai? Ne. Kaip galima gyventi žmoniškai, jeigu nėra trilaukio, nėra sėjomainos. Tai yra ubagų šalis. Ir ką darysi, ta ubagų šalis išliko iki šiandien. Nemalonu, bet negaliu aš plaučių uždegimo įvardyti sloga. Diagnozė daroma tam, kad ją būtų galima gydyti. Kaip mums tapti geriau gyvenančiais ir, žinoma, labiau gerbiamais? Dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti. Jokio kito atsakymo nėra. Baigdamas noriu pasakyti, kokį pėdsaką Gediminaičiai paliko. XVI a. pirmoje pusėje Jogailaičiai varžėsi ne su kuo nors kitu, o su pačia galingiausia dinastija – Habsburgais. Pralaimėjo. Gal dėl to, kad labai daug išmirė, o Habsburgai visą laiką dauginosi, be to, pastarieji labai sėkmingai vesdavo. Netgi toks posakis buvo: tu, felix Austria, nube (liet. Tuokis, laimingoji Austrija). Bet vis dėlto dinastijų erdvėje Lietuva paliko lietuviškos dinastijos pėdsaką. Būtent lietuviškos, nes kai Zigmantas Senasis Silezijoje iš brolio malonės valdė mažą kunigaikštijėlę, visoje jo heraldikoje pagrindas buvo ne Lenkijos Erelis, o Lietuvos Vytis. Jis savo nesantuokinį sūnų padarė vyskupu. Kaip jis istorijoje vadinamas? Vyskupas iš Lietuvos kunigaikščių. Štai tuo ir baigsiu: Lietuva pradeda europėjimą nuo dinastijos ir palieka čia labai ryškų pėdsaką. Tų pėdsakų buvo ir daugiau, bet nebesismulkinsiu.“

Prof. E. Gudavičius yra apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi bei kitais valstybės apdovanojimais.

Parengė Kristina Tamelytė

In memoriam Naujienos



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra