Penktadienį, 2013 m. balandžio 5 d., Vilniuje po sunkios ligos sulaukęs 77 metų mirė Nacionalinės premijos laureatas, poetas, publicistas, vertėjas ir visuomenės veikėjas Marcelijus Martinaitis.

Poetas Marcelijus Teodoras Martinaitis gimė 1936 metų balandžio 1-ąją dieną Paserbentyje, Raseinių rajone.

1964-aisiais jis baigė Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetą, dirbo laikraščių ir žurnalų redakcijose, nuo 1980-ųjų dėstė Vilniaus universitete. Vėliau čia dėstytojavęs M. Martinaitis devintojo dešimtmečio pradžioje vadovavo „Literatų kalvei“ – lituanistikos studentų poetiniam susibūrimui.

1988 m. birželio 3 d. M.Martinaitis išrinktas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu, vėliau Sąjūdžio Seimo nariu. 1989 metais M. Martinaitis kaip Sąjūdžio kandidatas išrinktas į SSRS Aukščiausiąją Tarybą. Ilgus metus buvo LRT tarybos narys.

Kūrėjas yra išleidęs keliolika poezijos knygų, keletas eseistikos bei pulicistikos rinkinių, pjesių lėlių teatrui, eilėraščių knygų vaikams. M. Martinaičio kūryba išversta į daugiau nei 14 kalbų.

Savo gyvenimo autobiografinius užrašus Marcelijus Martinaitis paliko keliose atsiminimų knygose: 2006 m. išleistoje „Tylintys tekstai: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971–2001“ bei 2009 m. pasirodžiusioje „Mes gyvenome: biografiniai užrašai“.

1975 m. poetas tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, 1995 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, 1998 m. jam įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija. 2010 m. tarptautiniame dainuojamosios poezijos festivalyje „Tai – aš“ poetas M. Martinaitis pagerbtas už indėlį į dainuojamąją poeziją.

Vienas žymiausių M. Martinaičio kūrinių – jo eilėraščių rinktinė „Kukučio baladės“ 2012 m. išleista jau trečiąjį kartą. Paskutinis rinkinys „K.B. įtariamas“ pasirodęs 2004 m. buvo lyg simbolinė Kukučio baladžių tąsa, tik čia pasakojimas persikelia iš kaimo erdvės, į miestą, iš XX a. antrosios pusės, į nusikaltimų, baimės, virtualybės kupiną XXI amžių.

Šių metų pradžioje pasirodė poeto M. Martinaičio ir literatūros kritikės Viktorijos Daujotytės literatūrinių pokalbių knyga „Sugrįžęs iš gyvenimo“.

Pasak V. Daujotytės, „Marcelijus Martinaitis – palanki apibendrinimams, bet ir iš jų išprūstanti figūra – aktyvistas (Atgimimo, Sąjūdžio laikų viešasis veikėjas, deputatas) ir kartu atsiskyrėlis, sunkiai išviliojamas iš savo sodo, iš savo Nuošalės, kalbantysis (vien dirbdamas Vilniaus universitete turėjo perskaityti kelis šimtus paskaitų) ir kartu tylintysis, daugiau kaip prieš trisdešimt metų mįslingai ir neatšaukiamai ištaręs „O toj tyloj ir man yra kažkas, / kažkas iš to, ką žemėn kas“. Archainis žmogus, žemdirbys, augintojas, augalų ir gyvūnų ištikimas globėjas ir bičiuis. Archainės vaizduotės poetas, atmintyje atidengiantis giių, dar mitinių lietuvių pasaulėjautos klodų. O kartu ir lietuvių poezijos modernistas, modernizatorius – ypač sunkiuoju laiku, septintuoju-devintuoju praėjsio amžiaus dešimtmečiu…“

Kviečiame prisiminti jo 2012 m. gruodį Bernardinai.lt publikuotą interviu Kodėl taip sunku sugrįžti į Lietuvą?

Poetas, eseistas, publicistas, Nacionalinės premijos laureatas Marcelijus Martinaitis pokalbyje svarsto šiandienes tapatybės problemas, dalijasi savo įžvalgomis apie tai, ką reiškia būti lietuviu globaliame pasaulyje, tapatybės ir kūrybos, kalbos bei istorijos ryšį. Retorinis poeto klausimas pašnekesio pabaigoje, „kodėl dabar, kada viską galime daryti patys, prarandama savigarba, visokia – politinė ir kultūrinė? Kas mums trukdo gyventi Lietuvoje? Ar ne mes patys?“ lieka atviras…

Poetą kalbina Gediminas Kajėnas.

Vienoje anketoje rašėte, kad „visur, kur tik nukeliauju, geriausiai jaučiuosi esąs lietuvis“. Tad kas Jums yra lietuviška tapatybė, su kuo ją pirmiausia siejate?

Man patinka būti lietuviu, ir ne vien Lietuvoje. Pagaliau niekur nebijau ir nesigėdiju juo būti. Kiek žmonių nebijojo juo būti Atgimimo metais! Kartais būdavo pavojinga, sakysim, tarnaujant sovietinėje armijoje.

Keliais sakiniais negalėčiau atsakyti, kas yra ta lietuviška tapatybė. Gal pasakysiu toliau, atsakydamas į kitus Jūsų klausimus.

Tikriausiai ta tapatybė būna kažkaip jaučiama, pastebima asmens savybė. Būdamas literatas, tai lyg ir savaime esi lietuvių poetas. Prie mano tekstų kitomis kalbomis parašoma, jog esu lietuvis, iš Lietuvos.

Savo tapatybę sieju su literatūra, poezija. Man gal lengviau negu kitiems, kurie, sakysime, yra verslininkai, šiaip keliautojai. O aš esu atpažįstamas kaip literatas. Tai savaip malonu.

Tikriausiai esate pastebėję, kaip skaitydami kitų žinomų pasaulio rašytojų kūrybą pagal tam tikrus niuansus, stilių, temas atpažįstate, kad čia anglų, vokiečių, italų, prancūzų, ispanų, japonų, kinų rašytojas. Jie jau turi tam tikrą savaime atpažįstamą prasminį kontekstą, susijusį su savo šalies istorija, kultūra, gyvensena. Tuo tarpu Lietuva dar mažai atpažįstama tuose pasauliniuose kontekstuose.

Koks tas tapatybės turinys, sunku pasakyti, veikia labai skirtingi tie atpažinimo kodai. Tik gal nereikėtų labai nerimauti. Nors daug šnekama apie šiuolaikinę „globalizaciją“, mes vis dėlto tą savo tapatybę jaučiame, dėl jos nerimaujame. Pagaliau niekada taip nebus, kad tapatybę suprastume kaip visiems pasiūtą vienodą uniformą. Tai yra nuolatinis kūrimo, persikūrimo vyksmas, tapatybė nuolat kuriama, ji nėra kažkokia sustabdyta žmonių, tautos savybė. Kai nutrūksta kūryba, nyksta, degraduoja tapatybė.

Ar galima sakyti, kad kiekvienas parašytas eilėraštis – Jūsų tapatybės išraiška?

Ne, apie tai visai negalvoju. Ta tapatybė reiškiasi ne kaip deklaracijos, visokie vaidinimai, pareiškimai, kurie dažnai nieko nereiškia. Visa tai kyla iš gyvenimo būdo, patirties, emocinių įsijautimų, pažįstu daugybę žmonių, kurie, pasakytume, yra adekvatūs, nors nemoka apie tai nei parašyti, nei papasakoti, bet žino, kur reikia būti, kaip elgtis, kaip bendrauti.

Aš tai darau rašydamas. Tai yra asmeninis pasirinkimas, ir niekas negali parašyti jokių įstatymų ar instrukcijų, kaip visi tai privalėtų daryti.

Jūsų kūryboje bei publicistikoje gana ryškus mitologinis dėmuo. Ko iš čia galima pasisemti ar pasimokyti modernaus laikmečio žmogui?

Aš niekada savo kūryboje nesistengiau ir nesistengiu būti „mitologiškas“, apie tai net negalvoju, tai pasako ar parašo kiti. Niekada sąmoningai nemėginau „iliustruoti“ kokių nors mitinių archetipų ar vaizdinių, arba dabar madingų Rytų religijų, įvairių maginių praktikų, nors apie tai kai ką žinau ar nusimanau.

Man atrodo, jog kūryboje turi reikštis tai, kas savaime yra žmoguje, ką jis paveldi su prigimtimi, įvairiomis patirtimis, kalba, papročiais. Tai yra didžiulė nerašytinė žmogaus dvasios istorija, kurią padeda perskaityti, pasakyti žodžiais literatūra, poezija. Gal dėl to ir rašai, jeigu sugebi tai padaryti.

Mitas, mitologija yra vienas iš paslaptingiausių dalykų, tai pavadinčiau savotiškais kultūros genetiniais kodais, pasąmonėje fiksuota atmintimi, kada pradedi staiga kalbėti apie dalykus, kurių, rodos, nežinojai. Kažkas, rodos, ima diktuoti dalykus, kurių reikšmės gali nesuprasti. Taip atsitinka kuriant. Todėl neretai mistifikuojama kūryba, lyg tuo metu kažkas diktuotų tekstą: angelas, kažkokios paslaptingos asmenybės ar velnias. Nors man dar nė karto nebuvo pasirodęs nei angelas, nei velnias.

Ne kartą istorijoje poetai būdavo pavadinami pranašais, pranašautojais, kuriems kažkas diktuoja žodžius, kurių patys tuo metu gali nesuprasti, panašiai kaip prakalbėdavo Šventraščio pranašai, gal net nepažįstantys rašto.

Juk pagaliau žmogus nėra paprasta biologinė būtybė, jis transliuoja daugybę savo pojūčių, nusiteikimų, vaizdinių, paveldėtų mitinių archetipų, kuriuos kartais sunku net psichologams atpažinti, aprašyti, todėl kartais jie gali būti atpažinti tik mene: literatūroje, muzikoje, dailėje.

Aš kartais galvoju, ką, sakysime, žmogus, klausydamasis vadinamosios rimtosios muzikos, atpažįsta savyje, kodėl jis nutyla visa savo esybe ir girdi tai, ko jis nesugebėjo išgirsti? Kodėl nutyla prieš tai, ko net nemato? Ar ne taip yra ir religijoje?

Gal net neatsakiau į Jūsų klausimą apie mitologiją, manydamas, kad žmogus yra daugiau negu žmogus.

Tapatybė glaudžiai susijusi su istorija, protėvių palikimu. Tačiau per pastarąjį šimtmetį pasaulis labai pakito, rodos, ilgus šimtmečius puoselėtos vertybės, buvusios pačios tapatybės šerdimi, – bendruomeniškumas, žmogaus ryšys su gamta, tikėjimas, ritualai ir kt. – šiandien sutrikusios ir likusios tik punktyrais. Ar įmanomas tęstinumas šiandien?

Teisingai Jūs paminėjote, kad tapatybė susijusi su istorija, jinai yra ir istorija, ir dabartis, jos turinys istoriškai kinta. Pagaliau ji yra būdas išlikti nuolat kintančiame pasaulyje, išsaugoti savo savastį. Tas istorijos ir dabarties santykis visais laikais buvo konfliktiškas. Nereikia tikėti tais, kurie „prabočius“ vaizduoja kaip nekonfliktiškas, vientisas visuomenes, kad per amžius žmonės laikydavosi įsikibę vis tų pačių papročių, tikėjimų, įtikėjimų. Štai vien mano augume kiek daug kas pasikeitė: ryšiai su gamta, kaimu, papročiais. Ar tai reiškia, kad jau prarasta tapatybė, kad ji neatkuriama kitaip, kitomis priemonėmis?

Kiekvienai naujai kartais tenka ne vien kažką perimti, bet ir atrasti savų tapatybės motyvų, kad galėtų įsitvirtinti ištikus naujiems gyvensenos pokyčiams.

Jauniems žmonėms, jeigu nėra gerų vedlių, tai padaryti labai sunku. Jie negali perimti vien tėvų užkonservuotų tapatybės motyvų, kuriuos norime jiems primesti, nes jie naudojasi visai kitomis technologijomis, informacija, galimybėmis, kurių jau nevaldo vyresnė karta, sakysime, dar patyrusi saugų kaimo agrarinės kultūros poveikį. Kaip pasakėte, iš senosios kultūros lieka tik „punktyrai“, fragmentai. Kaip jau sakiau, tapatybė yra nuolatinė kūrybinė būsena, perkūrimai, pasisavinimai naujų dalykų.

Ar nereikia, sakysime, interneto, kuris staigiai pakeitė įprastus bendravimo būdus, tarpusavio santykius, erdvės ir laiko suvokimą, asmenybinius raiškos būdus? Kaip čia atrasti save, su kuo susitapatinti? Štai kas iškyla jauniems žmonėms.

Ar galima tapatybę susikurti, auginti, gal net nužudyti? Kiek tapatybę galima susieti su įgimtais dalykais, paveldėjimu? Esate poetas, tad pagrindinis Jūsų „darbo įrankis“ – kalba, kuri yra ir viena esminių tapatybės ženklų. O kalba kinta ir mainosi, tampa ne tokia gyva, gali ir visai numirti. Tad kiek pati kalba turi įtakos tapatybei?

Kalba taip pat yra kintantis, istorinis reiškinys. Kai kurios tautos yra praradusios kalbą, bet neprarado savo kultūrinės ir istorinės tapatybės. Ties tokia riba praėjusiuose amžiuose jau buvo atsidūrę lietuviai. Dvaruose ir dvareliuose jau buvo kalbama lenkiškai, net ir Vinco Kudirkos, Žemaitės,` Petkevičaitės-Bitės namuose, net buvo lenkuojama Maironio tėviškėje, ne vieno šviesuolio, lietuvybės gaivintojo namuose.

Net nepriklausomybės kovose vadai komandas kariams dar duodavo lenkiškai arba rusiškai, o dažno to meto ministro ar aukšto pareigūno šeimose dar buvo šnekama lenkiškai.

Jeigu tik vienintelė kalba būtų lietuvybės ir tapatybės požymis, tai šiandien tikriausiai Lietuvos valstybės neturėtume. Buvo dar kažkokios kitos labai stiprios jungtys.

Dabar apie kalbą. Daugiau nei per vieną šimtą metų ji patyrė didžiausių pokyčių, beje, neprarasdama savo tautinės tapatybės. Šiandien lietuviškai galime išsiversti kiekvieną tekstą iš kitos, net japonų kalbos. Apie sudėtingiausius mokslo dalykus galime kalbėti ir aiškinti lietuviškai. O juk ir bažnyčiose jau meldžiamasi gryna lietuviška kalba, ko dar nebuvo 19 amžiuje.

Mano senelė Marcelė, mokydama poterių, dar gąsdino mane, kad jeigu neklausysiu tėvų, tai būsiu sūdijamas pragare. Nelabai supratau to slavų kalbos žodžio, nes mūsų namuose sūdydavo tik skerdieną. Įsivaizduodavau baisias kančias, kai būsiu pragare mirkomas druskos statinėje.

Tuo savo nukrypimu tik noriu pasakyti, kaip mūsų kalba per gana trumpą laiką atgavo amą sutelktinėmis kalbininkų, inteligentijos, o ir Bažnyčios, Valančiaus, Maironio pastangomis, kai žmonės pradėjo tikėti, kad Dievas supranta ne tik lenkiškai, lotyniškai, vokiškai, bet ir lietuviškai. Net ir toje srityje buvo atgauta kalbinė tapatybė.

Kalba gali būti vienas iš ryškesnių pavyzdžių, kaip kisdama, plėsdama sąvokų turinį sustiprina savo tapatybę, tautos išlikimo galimybes. Panašiai yra ir kitose srityse. Štai, sakysime, ar būtų įmanoma parašyti konstituciją ta kalba, kuria savo apsakymus rašė Žemaitė?

Beveik per vieną šimtmetį buvo sukurta bendrinė lietuvių kalba, kuri suvienijo Lietuvą anksčiau, nei tai buvo padaryta politiškai. Kalba ėmė reikšti tautos tapatybę literatūroje, poezijoje, Bažnyčioje. Juk Maironis buvo pirmasis, kuris ištobulino poetinę kalbą, kad ja būtų galima reikšti intymius jausmus, susijusius su gamta, tauta, net ir meile.

Į lietuvių kalbą galime išversti kiekvieną tekstą. Ji jau nėra tik grupinė, regioninė, o nacionalinė vertybė. Jos vaidmuo labai išsiplėtė: ji sieja mus su savo šalimi, jos kultūra, ir antra – ta kalba galime suprasti ir pasakyti apie tai, kas vyksta pasaulyje, kas jis yra, kas mes jame esame. Tokia kalbinė tapatybė įgyja visai naujų jos reikšmingumo bei universalumo, valstybės kalbinio tapatumo požymių. Lietuviškai jau galime dalyvauti pasaulyje, net Briuselyje viena iš oficialių kalbų yra lietuvių. Šitokiu būdu yra pripažįstama mūsų tarptautinė tapatybė.

Kartais keista girdėti, net ir iš išsilavinusių žmonių apie mūsų kalbinį ribotumą.

Psichologiškai lengviau tapatybę susikurti bei ją išlaikyti ekstremaliomis sąlygomis arba susikūrus „priešą“ – tokį, kuriuo tu nesi. Neretai galime išgirsti, kad sovietmečiu buvome labiau lietuviai, nes žinojome, su kuo kovojome, todėl net ir „Žalgirio“ ir CSKA krepšinio rungtynės tapdavo simboliniu mūšiu. Ar išties per tuos du Nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvoje taip ir nebuvo suvokta, įsisąmoninta tapatybės problema?

Tas klausimas labai įdomus ir gana dažnai įvairiomis progomis užduodamas: kodėl, rodos, šiandieną tapome tokie abejingi, kai ne taip seniai reikėjo rizikuoti, visokiais būdais priešintis, net sporto rungtynės kartais būdavo daugiau negu sportas?

Paradoksas, bet okupacijos, priespaudos, persekiojimai, pačių okupantų ir persekiotojų nelaimei, apnuogina tai, ko žmogus jau negali peržengti neprarasdamas savo tapatybės, įsitikinimų ar net žmogiškumo. Tauta, žmonių grupės, atsidūrusios ties paskutine išlikimo riba, tampa labai vieningos, susitelkia tada, kai atsidengia tai, kas yra jų svarbiausi išlikimo, gyvenimo dalykai: kultūra, kalba, religija ir pan. Tai riba, už kurios ir jų pačių gali nelikti.

Neseniai buvome pakilimo dalyviai ir liudininkai. Tačiau tokie įvykiai ilgai nesitęsia, nes viskam nurimus vėl prasideda gyvenimas. Dabar galima paskaityti prisiminimų, kuriuos paskelbė rizikavusieji Sausio dienomis. Dažnas pasako, kad jie negalvojo tada apie savo gyvenimą, galėjo jį paaukoti. Tai buvo suvokimas, atsidūrus ties ribinėmis situacijomis, bandymas atkurti ir apginti ne vien savo, bet ir tautos, visuomenės etninę, kalbinę, istorinę tapatybę.

Nežinau, kurie būna pavojingesni laikotarpiai: ar tada, kada kyla grėsmė gyvybei, ar tada, kada gali banke žlugti tavo gyvenimo santaupos? Gal dabar labiau bijoma bankų bankrotų nei galimų okupacijų. Bet iškilus naujoms grėsmėms viskas pasikeičia, jeigu tam būna pasiruošta.

Globalėjančiame pasaulyje ypač sunku ir kartu be galo svarbu išsaugoti tapatybę. Kokie, Jūsų manymu, šiandien yra didžiausi iššūkiai? Kaip, Jūsų nuomone, Lietuvoje sekasi tvarkytis su tais iššūkiais? Koks vaidmuo kultūrai bei švietimui tenka puoselėjant tapatybę?

Visa bėda, kad mes dar mažai pažįstame dabartinį pasaulį, nežinome, kaip jame gyventi. Ar nesame susikūrę visiškai naujo baubo – visuotinio globalizacijos pavojaus? Lengva šitaip pateisinti savo neveiklumą, nesupratimą, tingėjimą.

Maždaug, mes labai geri (sau?), mes tikri lietuviai, gražiai dainuojame tautines dainas, valgome cepelinus, bet štai kažkokie svetimi globalistai visa tai nori sunaikinti, užgniaužti, paniekinti, lyg vis dar nebūtume laisvi, savo šalyje negalėtume daryti to, kas mums ypač svarbu, kad išsaugotume arba atkurtume savo tapatybę naujame moderniame pasaulyje, kad niekas nesikėsintų perdirbti mūsų abėcėlės, sugriauti šeimą, visus vaikus – berniukus ir mergaites – perrengti suknelėmis.

Kas mums trukdo? Anksčiau buvo Maskva, prieš kurią atsilaikėme, dabar – Briuselis. Kodėl aptekome tokiais parazituojančiais „kūrėjais“, diletantais, kodėl juos renkame net į Seimą? Kodėl dabar, kai viską galime daryti patys, prarandama savigarba, visokia – politinė ir kultūrinė? Kas mums trukdo gyventi Lietuvoje? Ar ne mes patys?

Kodėl tiek pat žmonių, kiek sovietai ištrėmė į Sibirą, šiandien patys „išsitrėmė“ – emigravo. Gali būti įvairių motyvų, tačiau vienas iš jų – prarastas tapatybės jausmas su savo kraštu, dažnai prarastas ne savo valia. Mus palieka mūsų vaikai, dauguma jų tikriausiai visam laikui. Tai jauni žmonės, kurie išsiveža ir tuos, kurie netrukus ten gims ir negrįš.

O juk žmogus su savo kraštu tapatinasi ne vien kultūriškai, bet ir turėdamas darbą, galėdamas įsikurti, su tuo, ar jis gali jame gyventi, atskleisti savo sugebėjimus, ar valstybė sugeba panaudoti ne vien fizinį, bet ir intelektinį potencialą?

Žmogus tapatina save su savo kraštu ne vien deklaruodamas savo patriotizmą, bet ir tuo, ką jis gali tame krašte veikti, būti garbingas ir gerbiamas. Dabar šimtams ir tūkstančiams visai nesunku išvažiuoti iš Lietuvos. Bet štai kas: kaip jiems bus sunku arba neįmanoma grįžti. Čia jiems nėra vietų.

Kartais girdžiu aukščiausius valstybės pareigūnus besigiriančius, kad štai sumažėjo Lietuvoje bedarbių. Bet pirmiausia sumažėjo dėl to, jog gana daug tuo metu išvyko. Pateikiamą skaičių visuomet reikia dauginti iš dviejų, nes juk savo kraštą palieka bedarbiai, kurie čia vietos nerado ir sugrįžę nerastų. Štai kokiu netikėtu būdu prarandama gyvenimiškoji, ekonominė tautos tapatybė. O su tuo prarandama kultūrinė, kalbinė, pilietinė tapatybė, net įstatymiškai panaikinant tų žmonių pilietinį ryšį su savo kraštu.

Čia gal per toli nuklydau nuo pateiktų klausimų. Bet man jau seniai kelia nerimą tai, kad tas tapatybės klausimas siejamas tik su asmenimis, o visai užmirštami tie, kurie yra atsakingi platesniu mastu: kaip valstybės pareigūnai, daugybė visokių priveistų institucijų, įstatymų leidėjai, krašto ekonominė politika. Neprotinga galvoti, jog tą tapatybę turi kurti tik menininkai, mokykla, gražias dainas dainuojantys etnografiniai chorai, nesirūpinant savos valstybės kultūrine ir tarptautine tapatybe.

Taigi, kodėl taip sunku išvykus sugrįžti į Lietuvą?