Akad. Zigmas ZINKEVIČIUS, Vilnius

Naktį iš 2011 m. rugsėjo 15 į 16 d. eidamas 75-uosius metus mirė labai daug nusipelnęs lituanistikai ir baltistikai mokslininkas, žymus dialektologas ir kalbos istorikas, nemaža nuveikęs lietuvių ir bendrosios fonologijos srityse, visame pasaulyje aukštai vertinamas baltistas Vilniaus universiteto profesorius Aleksas Stanislovas Girdenis.

Jis gimė 1936 m. (enciklopedijose nurodomi 1937 m. neteisingi) Tryškiuose, Mažeikių r. Baigęs Mažeikių gimnaziją 1957–1962 m. studijavo lituanistiką Vilniaus universitete. Po to visą laiką ten dirbo. Perėjo visas mokslinės karjeros pakopas, apgynė kandidato (dab. daktaro, 1967) ir daktaro (dab. habil. daktaro, 1983) disertacijas. Nuo 1973 m. ilgą laiką vadovavo Eksperimentinės fonetikos laboratorijai. 1984–1989 m. buvo Filologijos fakulteto dekanas. Nuo 1987 m. aktyviai dirbo tarptautinio žurnalo Baltistica redkolegijoje. Redagavo Kalbotyros žurnalo lietuvių kalbos sąsiuvinį. Valstybinės kalbos komisijos narys. Išrinktas Lietuvos mokslų akademijos nariu korespondentu (1996) ir Milano kalbininkų draugijos nariu korespondentu (1986). Šiaulių universiteto garbės daktaras (2001). Už nuopelnus Lietuvos mokslui apdovanotas LDK Gedimino ordino karininko kryžiumi (2002). Jam buvo paskirta Lietuvos Respublikos mokslo premija (2008).

Daugiausia A. Girdenis nuveikė dialektologijos srityje. Subūrė jaunų gabių dialektologų grupę. Jos talkinamas detaliai ištyrė lietuvių tarmių garsyną, jų fonologines sistemas, taip pat prozodiją. Sukūrė savitą dialektologinę mokyklą. A. Girdenio dėka tarmių fonetika imta plačiai tirti Eksperimentinės fonetikos laboratorijoje turima aparatūra. Ypač daug gilinosi į žemaičių tarmę, pradėjęs nuo savo gimtosios šnektos – tokia laikė Tirkšlių šnektą. Gerai ištyrė žemaičių dzūkų šnektą (apie ją išleido knygą 2008 m.). Liko tūkstančiai puslapių transkribuotų žemaitiškų tekstų, kurių tik mažą dalį yra publikavęs ir komentavęs. Stengėsi išaiškinti žemaičių tarmės kilmę. Tyrė jos senuosius rašytinius paminklus, daugiausia „Živatą“ (1759 m.) ir XIX a. rankraštinę knygą „Purpurą“. Ištyrė ir aprašė Simono Stanevičiaus kirčiavimą bei jo priegaidžių sistemą. Surinko labai daug retų žodžių mūsų Didžiajam žodynui.

Tirdamas tarmes, jų istoriją A. Girdenis neišvengiamai turėjo gilintis ir į lietuvių bendrinės kalbos, jos istorijos problemas – garsyno, kirčiavimo, morfologinės sandaros raidą ir kt. Svarus jo indėlis į Dabartinės lietuvių kalbos gramatiką (keli leidimai, rusų ir anglų kalbomis). Dėl to tyrė senųjų rašytojų kalbą, pvz., Mikalojaus Daukšos, Kristijono Donelaičio ir kitų.

Jam rūpėjo taip pat ir kitos baltų kalbos – gilinosi į latvistikos, prūsistikos problemas. Sprendė bendruosius baltistikos mokslo klausimus, stengėsi išaiškinti baltų kalbų ryšį su slavų ir kitomis indoeuropiečių kalbomis. Šiuos jo darbus labai vertina užsienio baltistai.

Dialektologinis darbas, ypač gilinimasis į tarmių fonologines sistemas, A. Girdenį nuvedė prie teorinių fonologijos problemų sprendimo. Jis įnešė svarų indėlį į bendrąją fonologiją. Išleido reikšmingų šios srities veikalų (Fonologija 1981, Teoriniai fonologijos pagrindai 1995 ir kt.), kurie aukštai vertinami ne tik pas mus, bet ir užsienyje.

A. Girdeniui rūpėjo ne tik mokslas, bet ir kalbos praktika. Nemaža rašė kalbos kultūros klausimais. Stengėsi nustatyti bendrinės kalbos norminimo kriterijus, išaiškinti tarmių panaudojimo mokykloje galimybes ir kt. Jo svarbiausi straipsniai buvo pakartotinai išleisti Kalbotyros darbų tritomyje (2000–2001).

Šių eilučių autorius turėjo laimės su A. Girdeniu ilgą laiką ir daug bendrauti. Kaip amžiumi gerokai vyresniam (13 metų), teko dėstyti A. Girdeniui Vilniaus universitete lituanistines kalbines disciplinas, vadovauti diplominiam darbui ir kt. Vėliau abu kūrėme naująjį tarmių skirstymą (tarmių klasifikaciją). A. Girdenis pasiūlė pačią bendriausią tarmių skirstymo schemą, iškėlė nemaža naujoviškų idėjų, pavyzdžiui, vadinti smulkesnius tarminius vienetus vardais, padarytais iš svarbiausio tame plote miesto pavadinimo: telšiškiai, varniškiai, kauniškiai, širvintiškiai, anykštėnai ir t. t.

Tiriant Adomo Mickevičiaus lietuviškąjį autografą, leidusį nustatyti, kiek didysis poetas buvo susipažinęs su lietuvių kalba, teko organizuoti patikrinamąjį eksperimentą. Čia A. Girdenis nemaža talkino. Be jo pagalbos eksperimento nebūtų buvę įmanoma įvykdyti. A. Girdenis jame atliko A. Mickevičiaus bičiulio žemaičio L. Kobeckio-Korylskio (tos pačios tarmės kaip A. Girdenis) vaidmenį, t. y. dainavo ir diktavo žemaitiškai autografo strofas (anuomet tuo būdu užrašytas Adomo Mickevičiaus) trims lenkakalbiams vilniečiams studentams, nevienodai mokantiems lietuvių kalbą. Taip buvo nustatytas A. Mickevičiaus susipažinimo su lietuvių kalba laipsnis. Rezultatai paskelbti Moksle ir gyvenime (populiariai, 1982), tarptautiniame žurnale Baltistica (1983) ir lenkų periodiniame leidinyje Język Polski (1984), perspausdinti Z. Zinkevičius Rinktiniuose straipsniuose II 312–333. Neteko girdėti, kad jais kas nors Lietuvoje ar užsienyje būtų viešai suabejojęs.

Mudu visą laiką domėjomės vienas kito darbais, bendrai aptarinėdavome tyrimų rezultatus. Taigi buvo daug progų pažinti A. Girdenį ne tik kaip mokslininką, bet ir kaip žmogų. Ne kartą tekdavo su juo pasiginčyti. Visuomet atkakliai gindavo savo nuomonę, bet tik iki tol, kol pavykdavo įrodyti, kad jis klysta. Tokiu atveju nedelsdamas keisdavo savo nuomonę ir vėlesniuose straipsniuose prisipažindavo suklydęs, nesilaikydavo užsispyręs ankstesnio požiūrio, kaip neretai daroma. Tuo A. Girdenis priminė didįjį kalbininką Kazimierą Būgą. Toks elgesys rodo mokslininko sąžiningumą, sugebėjimą nugalėti tuščias ambicijas.

Taip jau atsitiko, kad po karo, pasitraukus į Vakarus visiems žymiesiems kalbotyros specialistams, teko prisidengus vadinamuoju Stalino „kalbos mokslu“ diegti jaunajai lituanistų kalbininkų kartai istorinės (diachroninės) kalbotyros pagrindus, kuriuos pats buvau įgijęs studijuodamas lyginamosios indoeuropiečių kalbotyros literatūrą, kuri tada tik man, kaip Lietuvių kalbos katedros laborantui, buvo prieinama. Taip tapau savotišku jaunosios kartos kalbininkų mokytoju, netgi jų globėju. Nepaisant bolševizmo ideologų persekiojimo, pavyko tada ir vėliau padėti ne vienam būsimam žymiam mokslininkui. Visa tai ilgainiui buvo užmiršta. Dėkingumo sulaukiau tik iš dviejų asmenų – vyresniosios kartos Algirdo Sabaliausko ir jaunesniosios – Alekso Girdenio. Vienas ir kitas ne kartą geru žodžiu yra paminėję mano ano meto veiklą. Tai dabar prisiminiau norėdamas parodyti A. Girdenio (kaip ir A. Sabaliausko) dorumą, žmoniškąją didybę.

Aleksas Girdenis išliks lietuvių ir užsienio baltistų, taip pat gausių jo mokinių – lietuvių ir užsieniečių – atmintyje kaip tvirta baltistikos mokslo uola.

Nuotraukoje: Prof. A. Girdenis

Voruta. – 2011, spal. 8, nr. 19 (733), p. 15.