Netekome partizano Vytauto Pijaus Raibikio

Autorius: Voruta Data: 2013-02-25 , 10:00 Spausdinti

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Marijampolės skyriaus vadovas, buvęs politinis kalinys bei partizanas Vytautas Pijus Raibikis buvo pašarvotas Marijampolės savivaldybės administracijos I a. aktų salėje.

Karstas išneštas penktadienį, 2013 m. vasario 22 d., 11.30 val.

12 val. aukotos šv. Mišios Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje.

Palaidotas Marijampolės miesto Naujosiose kapinėse, greta Tauro apygardos partizanų kapų.  

„1945 metai. Tėvynė vaitoja, nuožmaus tirono pavergta. Mano karta neturi jaunystės. Lietuva išgyvena siaubingą dramą. Suimami, tremiami ir mūsų artimiausi giminaičiai. Namuose, bunkery slepiasi miško broliai. Nesunku pasiryžti ir man – nedvejodamas renkuosi tragiškosios rezistencijos kelią. Giliai į sąmonę įaugęs patriotiškumo jausmas. Mūsų jau daug, visus mus jungia viena – Tėvynės laisvės idėja“.

Vytautas Raibikis gimė 1928 metais Piliūnų kaime, Vilkaviškio apskrityje, pasiturinčių ūkininkų Elenos Kirieliūtės ir Juozo Raibikių šeimoje. Tėvai turėjo 15 hektarų ūkį. Raibikiai buvo to meto Lietuvos kaimo šviesuoliai, kuriems už bet kokį daiktą buvo svarbesnė knyga.

Nors ūkyje dažnai stigdavo pinigų, jie prenumeravo net kelis tuo metu leidžiamus laikraščius ir „Kario“ žurnalą. Kaip tik tas žurnalas ir suformavo Vytauto svajonę tapti Lietuvos karininku. Pradėjo lankyti Parausių pradžios mokyklą, kur dirbo talentingas mokytojas Mečislovas Česnavičius, šaulių būrio vadas, dėvintis gražią uniformą, – berniukui jis tapo didžiuliu autoritetu.

Kai 1941 metais ir dievinamas mokytojas, ir mamos brolis Kostas Kireilius buvo ištremti į Sibirą, Vytautas, atsiklaupęs prie kryžiaus, prisiekė atkeršyti bolševikams…

1942 metais kuliant javus, Vytauto tėvas Juozas Raibikis buvo sunkiai sužalotas ir greitai mirė. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai buvo areštuoti abu tėvelio broliai Mykolas ir Jurgis Raibikiai bei mamos pusbrolis Pijus Mauručas.

Jau 1944 metų vasarą Palių pelkėse, Marijampolės apskrityje, būrėsi pirmieji Lietuvos partizanai. Juos sutelkė energingas vadas Sergijus Staniškis. Kai 1946 metais į Tauro apygardos partizanų gretas įsitraukė Vytautas Raibikis, ji jau turėjo ne tik vadų, bet ir šimtų eilinių partizanų žūties istoriją.

Aštuoniolikmetis vaikinukas Vytautas priklausė Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Piliūnų kaimo rezervinio būrio penketukui, kurio vadas buvo Stasys Staneika, nariai – Pijus Raibikis, Vytautas Raibikis, Juozas Petravičius ir Jonas Merkevičius. Vaikinai kovos veiksmų nevykdė. Jų užduotis buvo stebėti kaime pasirodančius įtartinus asmenis, stribus, sovietų kariuomenės judėjimą ir jos veiksmus bei apie viską informuoti per ryšininkus Žalgirio rinktinės partizanus.

Vytautui Raibikiui teko stovėti sargyboje, kai Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejas susitiko su prof. Juozu Kupčinsku, po susitikimo profesorių palydėti namo.

Nuo 1945 metų pavasario Tauro apygardos Žalgirio rinktinė ėmė organizuoti partizanų rezervininkų penketukus. Ypatingais atvejais jie galėjo būti pašaukti į veikiančius partizanų būrius. 1946 metų vasarą į Žalgirio rinktinės 69-ąją kuopą įsitraukė ir Piliūnų penketukas. Jam buvo suteiktas Pirmojo natangų būrio vardas. Natangų būriui vadovavo Vytautas Raibikis, slapyvardžiu Leopardas. Pirmąjį kovos krikštą Natangai gavo 1947 metų lapkričio 11 dieną, šturmuojant Antanavo kooperatyvą ir spirito gamyklą. Operacijoje dalyvavo apie 120 partizanų.

Vytautas Raibikis tuo metu mokėsi Pilviškių progimnazijoje. Natangus išdavė Vilkaviškio gimnazistai, kurie žinojo apie jų veiklą. 1947 metų gruodžio 30 dieną kelis natangų būrio narius Vilkaviškio saugumiečiai suėmė, tarp jų ir Vytautą Raibikį. Suimtus natangus: Vytautą Grupkaitį-Arą, Antaną Kasperavičių, Kostą Staneiką ir Vytautą Raibikį-Leopardą atvedė į Pilviškių stribynę. Enkavėdistas Djakovas jaunuolius žiauriai mušė, reikalavo išduoti partizanus, vėliau išvežė į Vilkaviškio saugumo kalėjimą Kybartuose.

Vytautas Raibikis ir Antanas Kasperavičius buvo nuteisti po 25 metus griežtojo režimo lagerių, kiti bendrabyliai – po 10 metų. Vytautas kelis mėnesius kalėjo Kauno saugume, vėliau buvo išvežtas į Intos lagerius. Dirbo šachtose – iš pradžių darbininku, vėliau tapo elektrovežio mašinistu. Čia sutiko kunigus Žvynį, Gumauską, Kiškį, S. Dobrovolskį – Tėvą Stanislovą, monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, buvusį Telšių vyskupą P. Ramanauską.

1956 metais Vytautas, sugrįžęs į gimtuosius Piliūnus, patyrė vietinės komunistų valdžios smurtą: valdžia nutarė nugriauti jo tėvų sodybą. Kolūkio pirmininko Vėlyvio atsiųsti žmonės jau buvo pradėję ardyti kluoną. Tik po didelės kovos su Piliūnų komunistais pavyko griovimo darbus sustabdyti. Sunku buvo prisiregistruoti, susirasti darbą, bet jaunystė ir pasiryžimas nugalėti ir likti Lietuvoje viską įveikė.
Vytautas Raibikis vedė, užaugino dvi dukteris ir sūnų, pasistatė namą Marijampolėje. Dirbo įvairiose įstaigose. 1987 metais išėjo į pensiją. Sulaukė Lietuvos nepriklausomybės ir pasinėrė į visuomeninę – Sąjūdžio, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos – veiklą.

Aktyviai prisidėjo organizuojant 1988 metų liepos 12 dieną Sąjūdžio mitingą Rygiškių Jono mokyklos stadione, tapo vienu aktyviausių dalyvių atkuriant Lietuvos nepriklausomybę Marijampolėje, pasiaukojamai tarnavo gaivinant žuvusių Lietuvos partizanų atminimą. Jo iniciatyva pastatyti keli paminklai žuvusiems partizanams ir Partizanų memorialas Marijampolėje bei jos apylinkėse, aktyviai rėmė Tauro apygardos partizanų muziejaus kūrimą ir veiklą, surengė visoje Lietuvoje pagarsėjusią šešių partizanų mūšio su gausia NKVD kariuomene inscenizaciją. Šlovės vainiku sukurtame dokumentiniame filme įamžino žuvusių partizanų karžygiškumą.
Vytautas Raibikis 18 metų buvo LPKTS Marijampolės filialo pirmininkas, ilgametis Marijampolės apskrities koordinatorius. 1990–1997 metais buvo Marijampolės miesto tarybos ir valdybos narys, vadovavo Asmens ir turto apsaugos bei teisėtvarkos komitetams.

Apdovanojimai

1993 metais LPKTS Vytautą Raibikį už nuopelnus Lietuvai apdovanojo Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi;

1997 metais – Lietuvos krašto apsaugos ministerija pareiškė padėką už Tauro apygardos Vytenio būrio kovotojų žūties 50-mečio minėjimo organizavimą;

1999 metais LR Seimas įteikė padėkos raštą už politinių kalinių ir tremtinių prisiminimų rinkimą ir jų įamžinimą;

2001 metais suteiktas karinis vyr. leitenanto laipsnis, apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu,

2008 metais Vytautui Pijui Raibikiui įteiktas Marijampolės apskrities Garbės ženklas,

2009 metais apdovanotas LLKS 1 laipsnio Partizano žvaigžde, tais pačiais metais Marijampolės savivaldybės apdovanotas Šv. Jurgio Marijampolės globėjo ordinu,

2010 metais suteiktas dimisijos kapitono laipsnis,

2013 metų vasario 16 dieną jam buvo įteiktas Vyčio Kryžiaus ordino medalis,

LPKTS apdovanotas 1-ojo laipsnio žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“.

Savo knygos „Tėvyne, nepalik mūsų“ epiloge Vytautas Raibikis jaunosioms lietuvių kartoms paliko testamentinius žodžius:

„Jei norime išlikti, turime pažadinti prarastos kartos dvasią, pabudinti istorinę atmintį, įprasminti bendražygių, kritusių šventoje kovoje, atminimą. Privalome budėti, kad neištiktų prūsų, bartų, jotvingių, natangų – išnykusių baltų genčių – tragiškoji lemtis. Istorija mus moko ir įspėja, Laisvė – didžioji Dievo dovana – tebus mums kelrodė žvaigždė… Mūsų Tėvynę Lietuvą teapgaubia Dangaus palaimos šviesa. Politinė veikla vardan mano Tautos ateities – didžiausias mano tikslas. Jaunystę paaukojęs už tėvynės Lietuvos laisvę, Nepriklausomybės metais budžiu kartu su visa Tauta, kad niekada neužgestų šventa Laisvės aukuro ugnis“.

***

Mirus Vytautui Pijui Raibikiui, skaudžią netekties valandą nuoširdžiai užjaučiame žmoną, dukteris ir sūnų su šeimomis bei artimuosius.

LPKTS valdyba ir taryba, LPKTS Marijampolės skyrius, Marijampolės savivaldybė

Vyr. srž. Romo Eidukevičiaus nuotr.

In memoriam Antanas Baltūsis-Žvejas, Juozas Kupčinskas, Marijampolė, Marijampolės šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia, Partizanai, Rezistencija, Tremtis, Vytautas Pijus Raibikis