Netekome mecenato dr. prel. Juozo Prunskio

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Išeivijoje, o nepriklausomybę atgavus ir Lietuvoje plačiai savo mecenatoriška veikla išgarsėjęs dr. kun. Juozas Prunskis (1907 12 22-2003 04 26) tapo savotiška legenda, geruoju pasakų seneliu, randančiu lėšų paremti visas katalikiškas organizacijas bei institucijas, katalikybei dirbančius asmenis – jo įsteigti fondai bei premijos nepaliauja stebinti kiekvieną. Jis garsus ne tik finansine parama – gerai žinoma jo atkakli kova vakarų spaudoje (lietuvių ir kitataučių) bei pranešimai dėl Lietuvos laisvės, jo parašytos bei parengtos knygos, pasakytos kalbos tikėjimo, doros, atsakomybės ir pareigos, meilės Dievui, Tėvynei ir kiekvienam žmogui klausimais. Juozo Prunskio sielovada, žurnalistinė veikla, studijos, knygos, visuomeniniai darbai, rūpestis kitais, išaugęs į didžiulę mecenatorystę, formavo savitą pėdsaką Lietuvos kultūros istorijoje. Savo kraštiečiu didžiuojasi uteniškiai, pagarbos ženklan suteikę Utenos miesto Garbės piliečio vardą, jam dėkinga Lietuvos valstybė suteikusi Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordiną.
Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje pirmąsyk dr. prel. Juozo Prunskio vardas suskambo 1992 metais, minint jo 85-erių metų jubiliejų, 1997–1998 metais jo 90 metų amžiaus bei 65 metų kunigystės jubiliejus paminėtas daugelyje Lietuvos miestų – ne tik gimtojoje Aukštaitijoje, bet ir Suvalkijoje, Dzūkijoje, Žemaitijoje (vietovėse, susijusiose su jo gyvenimu bei veikla, ypač tose mokyklose, kurios nuolat jautė prelato dosnią ranką) buvo suorganizuotos prelatui Juozui Prunskui skirtos mokslinės bei jubiliejinės konferencijos, išleista dr. A. Vasiliauskienės knyga „Gyvenimas Dievui ir Tėvynei“, kurios rankraščius skaitė bei tikslino pats jubiliatas. Apie 95-erių metų prelato jubiliejų rašyta „XXI amžiuje“, „Utenyje“, „Mokslo Lietuvoje“. Tad dabar, netekus dr. prelato Juozo Prunskio ir reiškiant kuo giliausią užuojautą jo sesutei Onutei Garūnienei bei visiems giminaičiams, žvilgtelėkime į garbiojo dvasininko, mokslininko, žurnalisto, visuomenininko, dalijusio savo taip sunkiai sukauptus turtus atvira ranka ir širdimi, gyvenimo kelią.
Juozas Prunskis gimė Žvilbučių kaime (Daugailių parapija) 1907 m. gruodžio 22 d. Jis buvo vyriausias Onos Elzbietos Gineitytės ir Juozo Prunskio šeimoje (kaip pirmagimis buvo pavadintas tėvo vardu). Be jo, šeimoje augo Anelė, Vladas, Jonas ir Onytė. Iš visų penkių vaikų liko Onytė Garūnienė, kuri iki pat Juozo mirties jį globojo.
Utenos „Saulės“ gimnazijoje (tada dar progimnazija) užbaigęs penkias klases, 1925 m. mokslus baigė Rokiškio gimnazijoje. Porą metų dirbęs Dulių pradžios mokykloje (Daugailių parapija), mokėsi Kauno kunigų seminarijoje ir 1932 m. licenciatu baigė VDU Teologijos-filosofijos fakulteto Teologijos skyrių. 1932 m. gegužės 22 d. arkivyskupas Juozapas Skvireckas jį įšventino kunigu. Pirmąsias šv. Mišias aukojo Antalieptės bažnyčioje.
1932–1934 m. dirbo vikaru Kupiškyje, kartu ėjo kapeliono pareigas vidurinėje mokykloje, 1934–1936 m. gyveno ir sveikatą stiprino Pažaislio vienuolyne, gilino mokslo žinias ir klausė VDU skaitomų teisės bei filosofijos paskaitų. 1936–1940 m. buvo Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos kapelionas.
Dar studijuodamas, nuo 1929 m. pradėjęs rašyti spaudoje, plunksnos nebepadėjo visą gyvenimą, net ir sunkiai sirgdamas… Kun. J. Prunskio žurnalistiniai gebėjimai buvo greit pastebėti: jis pakviečiamas į „Mūsų laikraštį“ (tapo religinio-ideologinio skyriaus vadovu – redaktorium), tačiau čia dirbo tik metus. 1936 m. tapo „XX amžiaus“ redaktorium (1936–1939). Vėliau žurnalistinę veiklą tęsė Katalikų veikimo centre, buvo informacijos biuro vedėjas (1939–1940). Lietuvoje, o vėliau ir išeivijoje jis rašė informacinius straipsnius, redagavo laikraščius, parašė ne vieną dešimtį knygų. Itin vertingi kunigo parašyti, sudaryti ar redaguoti darbai, skirti nacių bei bolševizmo genocidui. Be tūkstantinių straipsnių, kurių gausu ne tik lietuviškoje išeivijos spaudoje, prelatas parašė, išvertė, sudarė ar redagavo 39 knygas. Tarp jų darbai, skirti dvasinei atgaivai – dvasiniam asmens tobulinimui, darbai, atskleidžiantys okupantų – sovietų bei nacių – žiaurumus, kiti įvairaus pobūdžio veikalai.
1940 m. liepos 22 d. gelbėdamasis nuo bolševikinio teroro paliko Lietuvą. Iš Vokietijos 1940 m. gruodį pasiekė Čikagą. Ten jis kurį laiką glaudėsi pas prel. Mykolą Leoną Krušą. Padirbėjęs savo iniciatyva atkurtame Katalikų spaudos biure, išvyko studijuoti į Vašingtono Katalikiškąjį universitetą, kur 1945 m. už disertaciją „Lyginamoji studija tarp Lietuvos konkordato ir valstybės įstatymų“ (anglų kalba) jam buvo suteiktas bažnytinių teisių daktaro laipsnis. Baigęs mokslus 1945–1993 m. sielovadinį darbą dirbo Šv. Jurgio lietuviškoje, vėliau Šv. Simfarozos bei Visatos Karalienės nelietuviškoje parapijose. Be sielovadinio darbo – plati žurnalistinė veikla. 1948–1972 m. dirbo „Draugo“ redakcijoje, jo iniciatyva 1951 m. „Draugas“ pradėjo leisti mėnesinį priedą „Architektūra, technika ir ūkis“, o 1954 m. pradėjo rengti lietuvišką radijo programą, kuriai pats ir vadovavo (radijo stotis veikė nuo 1951). Pažymėtina, kad nuo 1955 m. per radiją J. Prunskis pradėjo sakyti pamokslus, skirtus Lietuvai, dvasiškai stiprindamas tėvynėje vargstančius tautiečius. Be „Draugo“, jis redagavo marijonų mėnraštį anglų kalba „The Marian“ (1964–1969), „Kristaus Karaliaus laivą“ (1972–1974). Už žurnalistinę veiklą pagerbtas Žurnalistų sąjungos premija, tampa tarptautinio rašto žmonių sambūrio „Gyvųjų rašytojų galerijos“ nariu (jis – septintas lietuvis!).
Prel. J. Prunskis ne tik pats dirbo žurnalistinį darbą, bet troško išugdyti ir jaunąją pamainą – Pedagoginiame lituanistikos institute dėstė žurnalistiką.
Gyvendamas itin kukliai, kaupė pinigus. Gavęs didesnį palikimą, jau nuo 1954 m. pradėjo skirti nedideles premijas: rėmė spaudos darbuotojus, mokslininkus, menininkus, visuomenininkus – katalikiškos veiklos aktyvistus. 1954-ieji – prelato mecenatoriškos veiklos pradžia, o jau 1962 m. įsteigus Lietuvių fondą kun. J. Prunskis buvo aktyvus šio fondo narys. Vėliau jo iniciatyva skelbiami įvairūs konkursai, skiriamos premijos, skatinančios lietuvišką bei katalikišką veiklą. Pradžioje kuklios piniginės premijos greitai augo: 1972–1982 m. prel. J. Prusnkis suteikė 34 premijas, beveik visas po 1000 dol. Turtingesni lietuviai, remdami prelato mecenatorišką veiklą, testamentu užrašydavo dalį arba ir visą palikimą – žinojo, kad tos lėšos bus panaudotos Lietuvos labui. Dr. prelatas J. Prunskis buvo Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys, tad rūpinosi šios institucijos veikla. Jo lėšomis įteiktos pirmosios premijos Lietuvių katalikų mokslo akademijos nariams už mokslinę, visuomeninę bei žurnalistinę veiklą. Stengdamasis pagerinti jos leidybinę veiklą, 1991 m. įkūrė savo vardo 150 000 dolerių fondą, kad iš palūkanų būtų leidžiama religinė literatūra. Tai didelė prelato dovana Lietuvai, skatinanti jos dvasinį atgimimą. Ypač jo sukauptais fondais gali pasidžiaugti beveik visos katalikiškos organizacijos, draugijos, mokyklos, spauda ir radijo valandėlės. Prisiminkime, kiek jis prisidėjo ir rėmė beatsikuriančią ,,Saulės” gimnaziją Utenoje, jo lėšomis įrengtas unikaliausias fizikos kabinetas…
Amerikoje jis žadino lietuviams išeiviams tikėjimo, meilės Dievui troškulį, diegė būsimos laisvos Lietuvos viltį, visais įmanomais, o kartais, atrodo, ir nebeįmanomais būdais, skleidė žinias apie didingą Lietuvos praeitį ir sunkią būklę sovietinėje okupacijoje.
Dr. prel. Juozas Prunskis džiaugėsi atgauta Lietuvos nepriklausomybe, siekė padėti jai įsitvirtinti materialiai remdamas visą katalikišką veiklą: asmenis, įstaigas, institucijas, tikėdamas dvasiniu mūsų tautos suklestėjimu.
Prelatas mirė 2003 m. balandžio 26 d. Palos ligoninėje (netoli Čikagos), Amerikoje, palikdamas seserį Onutę Garūnienę su vyru dr. Albinu Garūnu bei jų dukras (Rūtą Garūnaitę-Sula, MS ir dr. Dalią Garūnaitę-Sadauskienę) su šeimomis; brolio Vlado Prunskio vaikus (dr. Teresę Kazlauskienę, adv. Mariją Prunskis ir dr. Joną Prunskį) su šeimomis, pusbrolį Romą Gineitį. Lietuvoje likosi prelato pusbroliai bei pusseserės.
Gegužės 2 d. iš Petkaus laidojimo namų Lemonte IL velionis buvo atlydėtas į Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos bažnyčią. Po šv. Mišių, kurias aukojo kunigai Donaldas Petraitis MIC, Jonas Duoba MIC, Kazimieras Ambrasas SJ, Kęstutis Trimakas, Algirdas Paliokas SJ ir prel. Ignas Urbonas (giedojo solistė Praurime Ragienė), a.a. prelatas buvo palydėtas į amžinojo poilsio vietą – Šv. Kazimiero kapines, kur palaidoti jo artimieji: motina, broliai, sesė…
Ilsėkis ramybėje, garbusis mecenate, rūpinęsis mūsų dvasingumu, dora, meile… tikėjęs mūsų kilniais idealais. Mums belieka neapvilti jo pasitikėjimo.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra