Netekome kalbininko A. Rosino

 

Velionis bus pašarvotas Šv. Jonų bažnyčioje.

 

 

Laidojamas Antakalnio kapinėse.

 

Netekus garbaus mokslininko, Prezidentė Dalia Grybauskaitė reiškia gilią užuojautą Velionio artimiesiems, kolegoms, studentams, Vilniaus universiteto kolektyvui ir visiems, kartu su juo dirbusiems bei jį pažinojusiems.

 

„Lietuva neteko puikaus, išmintingo žmogaus ir mokslininko, kuriam brangiausias dalykas buvo kalba. Profesoriaus darbai ir tyrinėjimai neabejotinai įeis į lietuvių kalbos mokslo, baltistikos, lyginamųjų baltų kalbų, dialektologijos istoriją. A. Rosinas lietuvių ir užsienio mokslo leidiniuose paskelbė daugybę straipsnių istorinės ir lyginamosios gramatikos klausimais, rūpinosi kalbos kultūra, sukauptomis žiniomis nuoširdžiai dalijosi su jaunaisiais kalbininkais“, – sakoma valstybės vadovės užuojautoje.

 

1962 m. baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1964 m. dėstė Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialo (vėliau reorganizuoto į Vilniaus inžinerinį statybos institutą, dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) Kalbų katedroje, 1983–1989 m. – katedros vedėjas. 1969 m. apgynė filologijos mokslų kandidato (dabar – dr.) disertaciją „Lietuvių ir kitų baltų kalbų gimininiai įvardžiai. Daryba ir linksniavimas“, 1984 m. – daktaro (dabar – habil. dr.) disertaciją „Baltų kalbų įvardžiai: sinchronija ir diachronija“. Nuo 1989 m. dėstė Vilniaus universitete, 1990–1996 m. buvo Baltų filologijos katedros vedėjas. 1990–1997 m. buvo Lietuvių kalbos draugijos pirmininkas. Jono Kazlausko premijos (1990), Lietuvos mokslo premijos (1997) laureatas. 1992–1998 m. – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas.

 

Svarbiausi išleisti darbai: „Lietuvių bendrinės kalbos įvardžių semantinė struktūra“ (1984), „Baltų kalbų įvardžiai“ (1988), „Baltų kalbų įvardžiai: morfologijos raida“ (1995), „Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai“ (1996), „Mikalojaus Daukšos tekstų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra“ (2001), „Latvių kalbos daiktavardžio linksniavimo sistema: sinchronija ir diachronija“ 2005), monografija „Baltų kalbų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra: sinchronija ir diachronija“ (2009). Už monografiją 2010 m. kovo 23 d. apdovanotas Kazimiero Būgos (kalbotyros) premija.

 

Spaudai parengė Prano Skardžiaus „Rinktinius raštus“ (t. 1–5, 1996–1999), Jono Kazlausko „Rinktinius raštus“ (t. 1–2, 2000). Kartu su bendraautoriais parengė „Rusų–lietuvių kalbų statybos terminų žodynas“ (su J. Kivilša, A. Kudziu, 1992), „Anglų–lietuvių kalbų statybos terminų žodynas“ (su A. Kudziu, B. Kudziene, 1993).

 

Lietuvos ir užsienio mokslo leidiniuose paskelbė daugiau kaip 80 straipsnių istorinės ir lyginamosios gramatikos klausimais, periodiniuose leidiniuose rašė lietuvių kalbos ugdymo ir kultūros temomis (per 100 straipsnių), redagavo mokslo darbus. Tarptautinio lingvistinio žurnalo „Baltistica“ redaktorių kolegijos narys.

 

Su puikiu žemaitišku humoru parašyti ironiški tekstai apie tautiečių kalbą surinkti ir paskelbti „Gimtosios kalbos“ žurnalo 2005 metų 12 numerio priede „Tik prašau be isterijos“.