Netekome buvusios tremtinės, generolo Stasio Raštikio dukros Meilutės Marijos Raštikytės-Alksnienės (1937– 2019)

Autorius: Data: 2019-07-18 , 13:55 Spausdinti

Netekome buvusios tremtinės, generolo Stasio Raštikio dukros Meilutės Marijos Raštikytės-Alksnienės (1937– 2019)

Meilutė Marija Raštikytė-Alksnienė

www.voruta.lt

Skaudi žinia pasiekė Jonavos rajono visuomenę: netekome buvusios tremtinės, generolo Stasio Raštikio dukros jonavietės Meilutės Marijos Raštikytės-Alksnienės (1937-02-05 – 2019-07-07-16).

Meilutė Marija Raštikytė gimė 1937 m. ir, kaip pati sakydavo, vaikystė jai iki 4 metų buvo labai linksma. Deja, šita vaikystė truko labai trumpai…

Per pirmą trėmimą 1941 m. birželį Meilutė Marija su artimaisiais atsidūrė gyvuliniuose vagonuose ir buvo ištremta į Sibirą. Išvežė iš Kauno, iš Aleksoto, iš senelių, mamos tėvų – Barboros ir Motiejaus (Lietuvos Prezidento Antano Smetonos brolio) Smetonų – namo. Mama kalėjo Kauno sunkiųjų darbų kalėjime; tėtis, generolas Stasys Raštikis, slapstėsi nuo okupantų.

Meilutė Marija Raštikytė tremtį išgyveno Altajaus krašte, Kamen na Obi, vėliau su artimaisiais buvo perkelta į Pavlovsko gyvenvietę. 1946 m. parvežta į Lietuvą mokėsi Kauno Aleksoto mokykloje. 1947 m., sužinojus, kad tėvai atsisakė grįžti ir bendradarbiauti su okupantais, gelbstint Meilutę, mergaitė išvežta į Žeimelį Joniškio rajone ir pavadinta Marija Neryte, našlaite iš Raseinių. Išvengusi vėl grėsusio Sibiro, vėliau Meilutė Marija Raštikytė slapstėsi Kriukuose, Panevėžyje, Telšiuose, Raudėnuose…

Po Stalino mirties, Lietuvoje tapus laisviau, jau būdama penkiolikos, Meilutė Marija baigė Šeduvos vidurinės mokyklos penktą klasę. 1955 m. labai gerai baigė septynias klases ir Kaune, padėjus geriems žmonėms, įstojo į Vilniaus kooperatinio technikumo neakivaizdinį skyrių. Vakarais lankė Kauno 1-ąją darbo jaunimo vakarinę mokyklą Šančiuose, o ją baigusi dvejus metus dirbo Raudonojo kryžiaus ligoninėje sanitare.

1961 m. įstojo į Kauno medicinos institutą, Gydomąjį fakultetą. 1967 m., baigusi institutą, kurį laiką dirbo pediatre Radviliškyje.

1967 m. Meilutė Marija išteka už jonaviečio Alfonso Alksnio ir nuo 1968 m. dirba Jonavoje pediatre. Turėdama pirmąją pediatrės kategoriją, Jonavoje Meilutė Marija Raštikytė- Alksnienė dirbo 32 metus.

Netekome šviesios asmenybės, puikios medikės ir kartu draugiškos, paprastos moters, kuri visada rasdavo šiltą žodį kiekvienam, su kuo teko bendrauti.

Nuoširdžiai užjaučiame Velionės šeimą ir artimuosius, visus tuos, kuriems ši netektis labai skaudi.

APIE GENEROLO STASIO RAŠTIKIO ŠEIMOS GYVENIMĄ – IŠ DUKROS MEILUTĖS LŪPŲ

Algis JAKŠTAS

Pagaliau išsipildė sena mūsų gero bičiulio Broniaus Lazaraičio svajonė suorganizuoti susitikimą su generolo Stasio Raštikio dukra Meilute Raštikyte-Alksniene, gyvenančia Jonavoje, o ir proga puiki pasitaikė – išėjusi Aurelijos Savickienės knyga „Raudonoji lemtis. Generolo dukros“.

Į Nalšios muziejaus salę susitikti su Meilute Raštikyte-Alksniene ir išgirsti šeimos istoriją iš jos lūpų atėjo įvairaus amžiaus žmonės. Gerai, kad ir jaunimo, tegul ir nedaug, buvo. Beje, susitikimo pradžioje generolo Stasio Raštikio gyvenimo istoriją trumpai apžvelgė Nalšios muziejaus direktorė Alytė Šiekštelienė ir istorikė Nadiežda Spiridonovienė. Daug nuoširdžių žodžių apie Stasį Raštikį, jo šeimą ir susitikimo viešnią Meilutę Raštikytę-Alksnienę išsakė meno kūrėjas Juozapas Jakštas ir, žinoma, Bronius Lazaraitis, kuris džiaugėsi įgyvendinta svajone – Švenčionyse surengtu susitikimu su generolo Stasio Raštikio dukra. Gražiai skambėjo Reškutėnų moterų ansamblio, vadovaujamo Valdemaro Prunskaus, atliktos dainos, o dabar – Meilutės Raštikytės-Alksnienės mintys apie gyvenimą, į kurį telpa laimingos vaikystės tarpsnis, kai augo mylinčioje šeimoje, sunkūs tremties išbandymai, gyvenimas svetimu vardu ir pavarde, trumpas susitikimas su mama…

„Ačiū visiems, kad atėjote, kad domitės Lietuvos istorija, – pradėdama savo pasakojimą sakė Meilutė Raštikytė-Alksnienė. – Tokia jau man teko lemtis, kad gimiau 1937 m. Vaikystė iki 4 metų buvo labai linksma. Buvau judrus vaikas, priešingai vyresniajai sesutei Laimutei, kuri buvo rami, o aš mėgdavau ir paišdykauti, ir lėlytes gydyti. Bet šita vaikystė truko labai trumpai. Per pirmą trėmimą 1941 m. birželį mes visos trys sesutės: aš, Laimutė ir mažylė Aldutė, su seneliais iš motinos pusės atsidūrėme gyvuliniuose vagonuose ir buvom ištremtos į Sibirą. Ten mirė mažoji sesutė Aldutė, senelis, o mes 1946 metais buvome parvežtos į Lietuvą. Pasiuntiniai kaipmat nuvyko į Vokietiją ir įkalbinėjo tėvelį sugrįžti pas sugrąžintus vaikus į Lietuvą. Tėvelis, žiūrėdamas į mūsų nuotrauką, pakomentavo: „Laimutė bando šypsotis, o Meilutė rimta, nors buvo pati linksmiausia.“ Jam buvo nesuprantamas toks mano pasikeitimas, o tą pasikeitimą sąlygojo tremtis. 1941 m. į Sibirą mus išvežė iš Kauno, iš Aleksoto, iš senelių, mamytės tėvelių Barboros ir Motiejaus Smetonų, namo. Mamytė jau porą savaičių buvo suimta ir įkalinta sunkiųjų darbų kalėjime. Kelionė į Altajaus kraštą buvo labai sunki, pakeliui mirė sesutė Aldutė. Sunku apie tai pasakoti, bet mes kažkaip išgyvenom, išgyvenom senelių pastangų dėka, ypač močiutės, nes po metų mirė senelis ir mes likome su močiute. Didžiausią laiko dalį pragyvenome Pavlovske. Buvo be galo sunku ir jei ne močiutės pastangos, mes būtume žuvusios, bet ji kažkaip sugebėjo mus išmaitinti. Vasarą džiovino grybus, uogas, žoleles. Taip ir išgyvenom. Ėjom į mokyklą, neturėjom kuo apsirengti, turėjom vienus veltinius visai šeimai. Su tais pačiais veltiniais pakaitom eidavom į lauką.

Knygoje „Raudonoji lemtis. Generolo dukros“ – Meilutės Raštikytės-Alksnienės, jos sesers Laimutės ir visos šeimos tragiška istorija

1946 m. netikėtai iš Lietuvos atvažiavo atstovas, kurio tikslas buvo mus parvežti į Lietuvą. Iš pradžių sesutei diktavo laišką tėveliams, kad sugrįžkit, mes grįžom iš Sibiro, bet tėveliai negrįžo. Antrą kartą sesutei laišką rašyti teko jau iš Lietuvos. Bet tėveliai negrįžo, nes tėvelis žinojo, kas atsitinka su tais, kurie sugrįžta. Visus sunaikina. Nebūtų ir jo palikę gyvo, o tarnauti tarybinei valdžiai jis nepanoro. Tėveliui atsisakius sugrįžti į Lietuvą, mes sužinojome, kad vėl ruošiamasi mus išvežti į Sibirą. Ir čia įsikiša lietuviai, kurie nusprendė mus paslėpti. Aš atsidūriau Žeimelyje, liuteronų vyskupo Eriko Leijerio šeimoje, sesutė – Akmenės rajone pas mamytės mokslo draugės brolį. Buvo pakeistos mūsų pavardės, aš tapau Marija Neryte, o sesutė – Irena Ginčauskaite. Klebonėlis, kaip aš jį vadinau, pasakė: „Dabar užmiršk savo vardą ir pavardę, tu esi Marija Nerytė. Ar patinka?“ Aš atsakiau, kad gerai, ką čia dabar darysi. (Beje, nors mergaičių saugumiečiai tuomet ir nerado, bet močiutė Barbora Smetonienė su sūnumi Antanu su šeima vėl buvo ištremta į Sibirą, ten ir mirė. – aut.) Pas liuteronų kunigą išgyvenau trejus metus. Nors labai norėjau mokytis, nors ir su svetima pavarde, neleido, mokiausi namuose. Mokė ateinanti mokytoja. Klebonijoj lankydavosi nemažai įdomių žmonių. Prisimenu kompozitorių Juzeliūną. Mokytojas Kaupas mokė pianinu groti. Mokiausi per tuos trejus metus ir istorijos, ir lietuvių kalbos. Po trejų metų mano globėjas Leijeris buvo suimtas, o suimtas už tai, kad kovojo prieš bažnyčių uždarymą, net Stalinui laišką parašė dėl Joniškio bažnyčios uždarymo. Nė metų neišbuvęs tremtyje jis mirė Sibire. Toliau mano keliai ėjo iš vienos Lietuvos vietos į kitą. Daug padėjo gydytoja Elena Šabanaitė. Taip praėjo penkeri metai. Nors ir labai norėjau, bet mokyklos negalėjau lankyti. Ypač sunku būdavo rudenį, kai vaikai eidavo į mokyklą, o aš sėdėdavau kamputyje ir verkdavau. Po Stalino mirties atsidūriau Šeduvoj, ir mane išdrįso leisti į mokyklą. Pradėjau mokytis Šeduvoj. Stengiausi mokytis, mokslas sekėsi. Baigusi 7 klases nuvažiavau „balsuodama“ į Šilutę, norėjau stoti į medicinos mokyklą, bet čia įsikišo šeduviečių sesuo, kuri sakė, kad atsiimčiau dokumentus, nes man mokslas toks bus per sunkus, ir padavė mano dokumentus į kooperacijos technikumą mokytis buhalterijos. Beveik trejus metus aš ten mokiausi, bet vakarais lankiau darbo jaunimo mokyklą, norėjau baigti vidurinę. Mediko profesija neišėjo iš galvos, ir aš negalėjau susitaikyti su mintimi, kad visą gyvenimą dirbsiu buhaltere. Baigiau gimnaziją ir bandžiau stoti į Medicinos institutą. Iš pirmo karto nepavyko, nes vakarinis mokslas neprilygo dieniniam, bet aš nenusileidau ir siekiau tikslo. Pradėjau dirbti Raudonojo kryžiaus ligoninėje, lankiau parengiamuosius. Su stažu 1961 m. įstojau į išsvajotą Medicinos institutą, baugiau 1967 m. Iš pradžių dirbau Radviliškyje, po to persikėliau į vyro gyvenamąją vietą Jonavą ir čia vaikų gydytoja išdirbau 32 metus. 1985 m. mirė tėvelis, 1990 mirė mama. Tėvelio gyvo taip ir neteko pamatyti, liko tik vaikystės prisiminimuose, o su mamyte susitikom, kai ji buvo palaužta ligos, o 1990 m. sausio mėnesį ji mirė. Laidojom, po to parvežėm palaikus į Lietuvą. 1993 m. Petrašiūnų kapinėse atgulė tėvelis, mamytė ir sesutės Aldutės urna. Kadangi Altajaus krašte jos kapelio nepavyko rasti, tai atvežėm Altajaus žemės saują.

Štai toks buvo mano gyvenimas“, – baigdama pasakojimą sako Meilutė Raštikytė-Alksnienė. Ir tame ramiame pasakojime nesijaučia nei pagiežos, nei pykčio likimui. Taip gali elgtis tik stiprūs žmonės, praėję visus gyvenimo išbandymus, bet nepraradę žmogiškumo, atjautos. Nelengvas buvo ir kitos Stasio ir Elenos Raštikių dukros Laimutės kelias, bet ir ji nepalūžo.

Štai toks trapios ir tuo pačiu stiprios Stasio ir Elenos Raštikių dukros Meilutės Raštikytės-Alksnienės pasakojimas apie gyvenimą. Iš Švenčionių ji nuvyko į Ignalinos rajoną – Dūkštą, parymojo prie senelės kapo, pastovėjo Stasio Raštikio vardu pavadintoje gatvėje ir jau vėlų metą sugrįžo į Jonavą, o mes dar kartą atvertėme skaudžius Lietuvos istorijos puslapius.

Barbora Smetonienė su anūkėmis Meilute ir Laimute tremtyje Sibire, Pavlovske

Apie generolo Stasio Raštikio šeimos gyvenimą – iš dukros Meilutės lūpų

In memoriam Naujienos ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra