Nešventas lenkų melas

Autorius: Data: 2011-01-05, 13:07 Spausdinti

Prof. dr. Alvydas BUTKUS, Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas

Pasak psichoterapeuto Olego Lapino, „kuo labiau skriaudėjas žemina ir skriaudžia auką, tuo stipriau jis jos nekenčia. /…/ Skriaudėjas auką žemina, o pamatęs, kokia ji nusižeminusi, dar labiau ją skriaudžia: juk tuomet ji visai neverta pagarbos ir jokios vertės neturi! Taip skriaudėjas įtikina save, kad gali elgtis be gailesčio: auka išvis neverta vadintis žmogumi“.

Šią schemą psichoterapeutas taikė chamiškai besielgiančios paauglės dukters ir nuo jos elgesio kenčiančios motinos atžvilgiu. Tačiau schema universali ir puikiai tinka lenkais save laikančių Lietuvos politikų elgesiui su Lietuvos valstybe iliustruoti. Juo daugiau valstybė daro jiems nuolaidų, juo įžūlesni keliami nauji jų reikalavimai ir juo agresyvesnis darosi jų elgesys, įskaitant ir visišką teisinį nihilizmą Lenkų rinkimų akcijos administruojamose seniūnijose.

Vienas iš populiariausių jų ginklų yra akiplėšiškas melas. Ir, beje, toks akiplėšiškas, kad juo netrunka patikėti ne tik koks nors Briuselio žioplys, bet ir kai kurie apžvalgininko duoną ragaujantys bei aukso vidurio ieškotojais besidedantys lietuviai žurnalistai ir politologai.Šie tiek įsismagina, jog griebiasi vaizduoti Lietuvą kaip apskritai neįgalią valstybę, kuri be Lenkijos nesugebėtų egzistuoti. Suprask, Latvija su Estija sugebėtų, bet Lietuva – niekaip. Matyt šiuos politologus ugdė tie, kuriems „anais laikais“ buvo įkalta į galvas, jog Lietuva negalėtų gyventi be Rusijos. Dabar šie savo studentams kala į galvas, kad be Lenkijos.

„Lenkų švietimas“

Lietuvoje, pasirodo, esąs trijų rūšių švietimas: lietuviškasis, tautinių mažumų ir lenkiškasis (polska oświata). Pastarajam keliami ypatingi reikalavimai: visi dalykai privalo būti dėstomi Lenkijos valstybine kalba, o Lietuvos valstybinė kalba turi būti dėstoma pagal mažesnius reikalavimus. Ar Lenkijoje yra kokia atskira „litewska oświata”? Ne, nėra.

Užtat yra bendri reikalavimai visoms tautinių mažumų mokykloms. Ar Lenkijos lietuviai gali valstybinę kalbą mokytis palengvintu variantu ir tos kalbos valstybinį egzaminą laikyti pagal mažesnius reikalavimus? Ne, negali. Reikalavimai yra tokie patys, kaip ir lenkiškas mokyklas baigiantiesiems.

Tačiau Lietuvoje lenkai tvirtina, kad lenkiškas mokyklas baigiantieji valstybinės lietuvių kalbos egzaminą išlaiko geriau negu baigiantieji lietuviškas mokyklas. Kurgi ne – juk tie reikalavimai lenkiškų mokyklų abiturientams yra maždaug tokie, kokie lietuviškų mokyklų abiturientams buvo taikomi 7-8 klasėje.

Kitas gyrimasis yra tuo, kad lenkiškų mokyklų abiturientai sėkmingiau įstoja į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Ko gi neįstojus, jei kalbos žinios netikrinamos, rašinio rašyti nereikia, o konkurso sėkmę lemia atestate surašyti pažymiai. Yla iš maišo ima lįsti vėliau, kai aukštojoje mokykloje pradedami rašyti rašto darbai – kursiniai, savarankiški darbai, kolokviumai, egzaminai ir pan. Lietuvos lenkiškų mokyklų abiturientų studentiški rašiniai jau tampa puikia medžiaga lituanistų diplominiams darbams iš kalbos kultūros ar bilingvizmo, ir tokių darbų jau esama.

Lenkijoje visose tautinių mažumų mokyklose šalies istorija ir geografija dėstoma valstybine (lenkų) kalba. Šį faktą Lietuvos lenkų politikai aiškina kaip laisvą mokinių tėvų ar pačių mokinių pasirinkimą. Tokį akivaizdų melą ne kartą viešai yra kartojęs ne vienas AWPL veikėjas; viešai per Lietuvos televiziją šį pavasarį taip yra apsimelavęs net premjero A. Kubiliaus patarėjas (sic!); šis melas kartojamas ir 2010 12 03 atvirame laiške prezidentei D. Grybauskaitei bei Seimo pirmininkei I. Degutienei, pasirašytame Lenkų Lietuvoje sąjungos lyderio ir Lenkų mokytojų Lietuvoje draugijos pirmininko.

O kad tai yra akiplėšiškas melas, rodo Lenkijos švietimo ministro R. Legutko 2007 m. lapkričio 14 d. potvarkis Nr. 214 (poz. 1579, § 4), kur nedviprasmiškai pasakyta, jog „Mokyklose gali būti dėstomi dalykai tautinės mažumos kalba, išskyrus: a) pradinėje mokykloje lenkų kalbą ir dalį istorijos bei visuomenės mokslo, kuri susijusi su Lenkija; b) kitose mokyklose, išskyrus lenkų kalbą ir dalį istorijos, kuri susijusi su Lenkija, ir (dalį) geografijos, kuri susijusi su Lenkijos geografija“.

Net Lietuvos istorijos ir lietuvių kalbos dėstymo programa bei vadovėliai jau privalo būti patvirtinti Lenkijos švietimo ministro – ten pat § 9 perspėja, kad „Mokymasis tautinės mažumos kalbos, regioninės kalbos, savo istorijos ir kultūros, taip pat valstybės geografijos, su kurios kultūrine erdve indentifikuoja save tautinė mažuma, vyksta pagal mokymo programą ir vadovėlius, išleistus švietimo ministrui leidus“.

Tad melo, kad Lenkijos lietuviai moksleiviai gali laisvai rinktis bet kurio dalyko dėstomąją kalbą, skleidimas aukščiausiems Lietuvos pareigūnams gali būti traktuojamas tik kaip tų pareigūnų laikymas visiškais kvailiais.

Dvikalbiai užrašai

Vilniaus ir Šalčininkų rajonų kai kuriose seniūnijose, nusižengiant Lietuvos įstatymams ir net teismo sprendimams, gatvių pavadinimai pradėti rašyti dviem kalbomis – šalia valstybinės lietuvių kalbos yra ir lenkų. Teisinamasi vienodai – esą tai pačių gyventojų iniciatyva. Suprask, 20 metų gyventojai mokėjo perskaityti lietuviškai, staiga nustojo mokėti ir visi individualiai pasidarė vienodo standarto lenteles. Be to, teisinamasi, jog Punske, Lenkijos lietuvių miestelyje, visi viešieji užrašai taip pat esą dvikalbiai.

Tai irgi melas, kurio viešai nevengia net AWPL lyderis. Ir šis per Lietuvos TV, seimūno Gintaro Songailos paklaustas, atkakliai tvirtino, jog gatvių pavadinimai Punske tikrai rašomi lenkų ir lietuvių kalbomis. Iš tikrųjų ne tik gatvėvardžiai, bet net Punsko valsčiaus administracijos pastato iškabos užrašas yra tik valstybine kalba. Visa informacija valsčiaus pastato viduje irgi tik lenkiška, iškabos ant kitų valstybinių įstaigų irgi išimtinai lenkiškos. Užrašai lietuviškai dubliuojami tik ant mokyklos, lietuvių kultūros centro ir „Aušros“ redakcijos pastatų.

Antra vertus, Vilniaus miesto ir rajono lyginimas su Punsku irgi dvelkia cinizmu. Punskas nėra Lenkijos sostinė – šio Lenkijos provincijos miestelio statuso nė iš tolo negalima lyginti su Vilniaus bei jo apylinkių statusu. Lenkija panorėjusi gali Punską apskritai paversti lietuvių rezervatu, kad paskui galėtų reketuoti Lietuvą pasielgti adekvačiai su sostinės slaviškomis apylinkėmis. Bepigu jai taip elgtis, turint galvoje skirtingus valstybių dydžius ir skirtingą tautinių mažumų procentą kiekvienoje: didelėje Lenkijoje tautinės mažumos tesudaro apie 3 proc. šalies gyventojų, tuo tarpu mažoje Lietuvoje – net 16 proc. Tad natūralu, kad Lietuva negali ir neturi automatiškai kopijuoti Lenkijos tautinių mažumų politikos.

Lyginti Punską galima nebent tik tuo požiūriu, kad Vilniaus bei Šalčininkų apylinkės ir faktiškai, ir juridiškai yra lenkų paliktos Dievo valiai, o Dievui, kaip žinia, ekonomika nerūpi, jis kelių netvarko ir dilgėlynų nerauna. Tad palyginimas būtų nebent toks – kuris regionas provincialiau atrodo – Vilniaus ar Punsko. Ko gero, lietuvių tvarkomas Punsko valsčius pasirodys kur kas geriau už dabartinės vietinės valdžios nustekentą „Vilenščyzną“.
Beje, o kodėl Pietryčių Lietuvoje užrašus siekiama rašyti dviem, bet ne trimis ar keturiomis kalbomis? Kur rusų ir baltarusių kalbos? Kur unikalioji „po prostu“ kalba, kuri daugeliui Vilnijos gyventojų yra gimtoji, tačiau kuri atkakliai naikinama tų pačių AWPL veikėjų, kišant vietoj jos lenkų bendrinę kalbą? Būtent ant AWPL sąžinės krinta kaltė už naikinamą Vilnijos savitumą, daugiakultūriškumą, kurį taip mėgsta akcentuoti tie patys AWPL veikėjai, tačiau kurį supranta tik kaip lenkų monokultūrą Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose.

Pavardžių rašyba

Lenkų politikai tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje priekaištauja Lietuvos valdžiai, kad toji laužanti 1994 m. sutartį, kurioje esą leista tautinėms mažumoms rašyti vardus ir pavardes tos mažumos kalbos rašmenimis. Šitaip teigti gali tik tie, kurie tos sutarties neskaitė. Iš tikrųjų sutarties 14-asis straipsnis duoda teisę šalims vartoti tautinių mažumų asmenvardžius „pagal tautinės mažumos kalbos skambesį“. Matyt, geriausia gynyba yra puolimas, nes sutartį iš tikrųjų laužo ne Lietuva, o Lenkija.

Lietuva šio sutarties straipsnio stropiai laikosi ir lenką Janą Šidlovskį skiria nuo lietuvio Jono Šidlausko. Tuo tarpu Lenkijos lietuvių pavardės Lenkijoje niekuo nesiskiria nuo lenkų pavardžių, ir Jonas Šidlauskas ten yra virtęs Jan Szydłowski, Vytautas Liškauskas – Witold Liszkowski. Išimtį lenkai daro tik tiems lietuviams, kurie nėra Lenkijos piliečiai – jų pavardes vėlgi rašo ne originalia rašyba, bet „pagal skambesį“, plg. Lietuvos pareigūnų pavardžių rašybą Lenkijos žiniasklaidoje R. Szimaszius, V. Uszackas ir pan.
Nesenas leidimas Lenkijos lietuviams rašyti savo asmenvardžius lietuviškomis raidėmis duotas taip, kad žmogus pasigailėtų tai padaręs, nes nei gyventojų registre, nei bankų duomenų bazėse pakeitimai nepadaryti ir, atrodo, nebus daromi. Tai yra kaip lapės vaišės gervei. Todėl pasikeitusiam pavardę žmogui valdžios įstaigose ir kitur ne visada pavyksta įrodyti, kad jis, Jonas Šidlauskas, yra tas pats ankstesnis Jan Szydłowski.

Toks pat melas yra ir teiginys, jog Lenkija gerbia asmens vardo grafinę išraišką ir palieka ją nekeistą. Turbūt iš pagarbos pirmajam JAV prezidentui jo vardu pavadinta aikštė ir alėja Varšuvoje. Tačiau kurgi toji pagarba asmenvardžio grafikai, jei aikštė ir alėja pavadinta ne George Washington, o… Jerzego Waszyngtona vardu?

Apie Lietuvos pareigūnų pavardžių lenkišką rašymą užsiminta aukščiau. Tad kaip pasityčiojimas skamba lenkų tvirtinimai, jog senosios Vilniaus ir jo apylinkių kapinės lietuvių buvimo čia nerodančios, nes visi asmenvardžiai užrašyti… lenkiškai ir turi lenkiškas formas. Šitaip galima įrodyti, kad ir Punske lietuvių niekada nebuvo ir dabar nėra, nes visi asmenvardžiai ten lenkiški.

Lietuva įsipareigojo?

Dar vienas melas, platinamas net Europarlamente, yra tai, jog Lietuva įsipareigojusi savo piliečių lenkų pavardes rašyti lenkiškomis raidėmis. Kam įsipareigojusi, kada ir kokiu juridiniu aktu ar sutartimi? Kas įsipareigojo? Seimas? Vyriausybė? Jei tai padarė kuris nors iš valdžios pareigūnų, tai tegul dabar pats ir aiškinasi, nes niekas jo nebuvo įgaliojęs duoti svetimos šalies atstovams tokius antikonstitucinius pažadus. Ir dar Lietuvos vardu!
O už lengvabūdiškus žodžius tokį pažaduką reikia vyti iš politikos ir neprileisti prie jos per šūvio atstumą, nes, atitirpinęs liežuvį per diplomatines vaišes, jis dar ne tokių dalykų gali pažadėti. Be to, „kas gali paneigti“, jog už šiuos pažadus jam nebuvo sumokėta?

Karvelis burkutis ir erelis rėksnys

Kai kurių Lietuvos politikų atkaklus šalies piršimas Lenkijai į draugus ir net į strateginius partnerius atrodo mažų mažiausiai neoriai. Tai kaip karvelio siūlymasis už jį daug didesniam ir plėšriam ereliui. Šis mainais į draugystę jau yra išpešęs iš karvelio keletą svarbių plunksnų.

Turbūt nieko nenustebintų, jei vieną gražią dieną tas „strateginis draugas“ užsimanys ir karvelienos, o pataikūniški Seimo užsienio ar kitų komitetų vadukai drauge su premjerais, dar paprotinti kai kurių 16-18 a. nostalgijomis kliedinčių istorikų, ims ir atrėš gabalą. Mainais į kokį tiltą, vėjo malūną ar šiaip „trupinį aukso“. Pagal seną pažintį bei istorinę valstybės interesų ir teritorijos parceliavimo tradiciją.

Post scriptum

O gal tikrai verta įsiklausyti į erelio rėksnio šūkčiojimus laikytis europinių standartų ir pasimokyti tautinių mažumų švietimo politikos ne iš Latvijos ar Estijos, o iš europietiškesnės Vokietijos ar Prancūzijos? Ten nėra tautinių mažumų valdiškų mokyklų, todėl nėra ir problemų. Sektinas pavyzdys!

Autoriaus nuotr.

www.delfi.lt

Nuotraukoje: Punsko gatvėvardžiai

Voruta. – 2011, saus. 7, nr. 1 (715), p. 1, 4.

Lietuva - Lenkija ,



Susiję straipsniai

10 Comments


  1. Robertas, Prieš 6 years ago

    Jei pildysim visų užgaidas, tai greitai ir ant galvos užlips.


  2. Rimantas, Prieš 6 years ago

    Manau, kad visa tai, apie ką autorius teisingai rašo, yra :
    -prezidentų kosmopolitinio išsiauklėjimo, nenoro gaudytis , nuolaidžiavimo lenkams,
    didelio noro reikštis Europoje per bičiulystę su Lenkija ir lietuvių pamatinių vertybių išdavimo,
    -premjerų “stručio galvų smėlyje”
    rezultatas.
    Apie Seimo pirmininkų “tuščias vietas” nekalbu.


  3. Naivus, Prieš 6 years ago

    Kaip supratau iš “vilniečio” komentaro, Lenkijoje niekur nėra angliškų ar vokiškų užrašų turistams, todėl jį piktina tokie užrašai Lietuvoje. Turbūt dar ir todėl, kad lenkai turistai neįkerta nei angliškai, nei vokiškai. Lenkijoje visa informacija turistams, matyt, pateikiama tik valstybine kalba, nes, pasak dabartinio Vilniaus vicemero Kaminskio, absurdiška skirstyti šalį į turistinius ir neturistinius regionus. Labai protingos mintys :) )))


  4. skeptikas, Prieš 6 years ago

    P.S. atsiprašau, netiksliai pacitavau – ne “naudos”, o “malonumo”.


  5. skeptikas, Prieš 6 years ago

    Pukiso: “Pastebėjau, kad labai pagausėjo provokuojančių straipsnių apie tautines mažumas, ypač prieš lenkus.”
    O tu “kurierwilenski.lt” paskaitinėk. Ten antilietuviškų ir antivalstybinių straipsnių yra nuolat, ne tik prieš rinkimus. Kasdienybė. Tada paaiškės, kas ką provokuoja.
    O šitas straipsnis nėra provokuojantis. Jame nuosekliai išdėstyta, kur ir ką AWPL vadukai tiek žodžiu, tiek raštu (per tą patį “kurierwilenski” yra primelavę.
    Jei tau netrukdė atsakinėti valstybine kalba, tai, manau, neturėtų trukdyti ir istorijos bei geografijos dėstymas valstybine kalba, kaip yra Lenkijos tautinių mažumų mokyklose nuo 2007 m. Ir niekas ten neurzgia, kad 2007 m. buvo “pablogintos” tautinių mažumų sąlygos.
    Dėl klaidos tavo komentare. Ten buvo ne rašybos, o sintaksės klaida – sakinio pabaigoje turėjo būti pavartotas pusdalyvis, ne padalyvis: “/…/kurie ieško naudos, niekindami kitus”. Padalyvis reiškia kito veikėjo veiksmą (kažkam kitam niekinant, ne tiems, kurie ieško naudos).


  6. pukiso, Prieš 6 years ago

    Duok žmogui galimybę pasireikšti jis taip ir padarys. Tik nebūtinai iš gerosios pusės. Straipsnis tokia galimybę daugeliui ir suteikė. :) .. ar ne ponas skeptike? Dėkui už pastebėjimą. Tikrai padariau klaidą komentare. Bet tai esmės nekeičia. Dėstoma lenkų kalba? Ir kas iš to? Man tai netrukdė atsiskaitinėti lietuviškai, nes mokiausi iš lietuvių kalbos vadovėlio. Tas pats liečia ir kitus dalykus. Pastebėjau, kad labai pagausėjo provokuojančių straipsnių apie tautines mažumas, ypač prieš lenkus. Tad žmonės, darykitės išvadas. Berots kažkokie rinkimai artėja…ar ne? :) Ir ateičiai, komentuojant rašybos klaidas nurodykite kur toji klaida yra, nes tai man pagelbės, mokysiuosi iš savo klaidų ir galbūt kitiems pagelbės. (skeptikas : “Tavo komentaro paskutiniojo sakinio sintaksė tai išduoda.”).


  7. skeptikas, Prieš 6 years ago

    pukiso: “mokydamasis lenkiškoje mokykloje, mokiausi matematiką, fiziką, istoriją iš daugaiusiai lietuviškų vadovėlių, informatiką skaitydamas angliškai.” Ar tu skaityti moki? Straipsnis apie dėstymą, o ne apie mokymąsi. Skaityk nors ir kiniškai, tačiau pamokos juk vykdavo lenkų kalba, o ne ta, kuria parašytas informatikos ar koks kitas vadovėlis. Demagoge tu nelaimingas!
    Kad lietuvių kalbos mokeisi iš lietuviškų vadovėlių, niekas neabejoja. Kaip ir tuo, kad tavo valstybinės kalbos baigiamojo egzamino lygis – kaip devintoko. Tavo komentaro paskutiniojo sakinio sintaksė tai išduoda.


  8. pukiso, Prieš 6 years ago

    Nieko sau straipsnis..man tikrai buvo šlikštu jį visą skaityti (perskaičiau tik pradžią), nes jau nuo pat pradžių nusišnekama. “Lietuvoje, pasirodo, esąs trijų rūšių švietimas: lietuviškasis, tautinių mažumų ir lenkiškasis (polska oświata). Pastarajam keliami ypatingi reikalavimai: visi dalykai privalo būti dėstomi Lenkijos valstybine kalba”..Galiu pasakyti, kad mokydamasis lenkiškoje mokykloje, mokiausi matematiką, fiziką, istoriją iš daugaiusiai lietuviškų vadovėlių, informatiką skaitydamas angliškai..skirtumas tik tas, kad teko atsakinėti lenkiškai..bet kontroliniai darbai, tai rašyk kokia nori kalba, mokytojams tai netrukdė. Tikrai lietuvių kalbos nesimokiau iš lenkiškų vadovėlių :D ..Tokio pobūdžio straipsniai rašomi primityviems skaitytojams, kurie ieško malonumo niekinant kitus.


  9. Kristijonas, Prieš 6 years ago

    Vadinamieji „lenkai“ Lietuvoje Situacija iki 1840 1840 m. Lietuvos Statutas, kuris galiojo Lietuvoje nuo 1529 m., buvo caro valdžios panaikintas rūsų okupuotoje Lietuvos teritorijoje. Pagal Lietuvos Statutą lenkams nebuvo leidžiama įsigyti žemės ar eiti valdiškas pareigas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje. Tai buvo lenkams įmanoma tiktai santuokos keliu ir tai tik „indigenato teise“. Žmogus galėjo įsigyti Lietuvos pilietybę „indigenato teise“, jeigu jo lietuviškasis senelis buvo bajoras (arba jeigu jis pats buvo kovojęs už Lietuvą trijuose karo žygiuose). Šitų griežtų apribojimų dėka, labai mažai lenkų galėjo apsigyventi Vilniaus vaivadijoje. Vėliau, jau XVIII amžiuje, lietuviškai kalbančių žmonių skaičius vidurio Lietuvoje pradėjo sumažėti, dauguma bajorų buvo dvikalbiai. Lenkų kalba ypač plito per sulenkėjusius dvarus, bažnyčia ir mokykla. Dėl pagonybės tapatinimo su lietuviškumu imta kovoti prieš „pagonišką“ lietuvių kalbą kaip priešingybė „katalikiškai“ lenkų kalbai. Tokia pažiūra (katalikas tegali būti lenkas) padarė didžiausią žalą lietuvių kalbai ir tautai, ypač vidurio Lietuvoje, kur lietuvių kalba buvo sparčiai stumiama iš daugelio bažnyčių. Tačiau dar 1860 m. caro geografas Mikalojus Lebedkinas (rusiškai: Nikolai Lebedkin) Vilniaus apskrityje surado tiktai 10% lenkiškai kalbančiųjų (reiškia iš tikrųjų lietuvių, kurie suprato lenkiškai, nes lenkai dvasininkai Lebedkinui perdavė suklastotą vadinamą „tautybių statistiką“. Vis dėl to vidurio Lietuvos lietuviai buvo ir toliau sulenkinti per lenkus dvasininkus, per sulenkintus bajorus, per mokyklus. Tikri lenkai praktiškai negyvendavo Lietuvoje. Apie 1857 m. daugelis miestiečių, net bajorai ir prekybininkai žydai, be kitų kalbų, mokėjo ir lietuviškai. Situacija nuo 1860 iki 1920 m. Iki 1920 m. gal 15% vidurio Lietuvos lietuvių suprato lenkiškai, dažnai ir kalbėjo lenkiškai, tačiau -etnografiniu požiuriu- išliko lietuviais. Lenkų dvasininkų spauda suaktyvėjo, jie teigė, kad lietuvių kalba, tai pagonų kalba, o lenkų kalba – katalikų kalba. Sulenkėjusių dvarininkų ir kunigų tyčiojimasis iš lietuvių kalbos vertė žmones viešai jos nevartoti.Jie gėdijosi savo lietuviškos kilmės. Buvo tvirtinama, kad visa, kas lietuviška, yra žema, negražu, o kas lenkiška – kilnu, puiku. Sufanatinti lenkuojantys asmenys užpuldinėdavo lietuviškai kalbančius ar dainuojančius keliuose, turguose, bažnyčiose. Pradėjus atlietuvinti sulenkintas bažnyčias, vidurio Lietuvoje susidurta su dideliais sunkumais. Trukdė lenkiška Vilniaus vyskupystės vadovybė. Žmoniu sąmonėje buvo giliai įsišaknijusi šimtmečiais varyta intensyvi propaganda prieš lietuvių kalbą. Parapijos, kuriose į bažnyčią nebuvo įsileista lietuvių kalba, daug greičiau sulenkėjo, pvz. Eišiškių, Asavos ir kt. Situacija 1920 m. 1920 m. liepos 12 d. Rūsija taikos sutartimi su Lietuva „amžinai“ pripažino Lietuvai visą vidurio Lietuvos kraštą nuo Breslaujos per Naručio ežerą iki Meldėnus (gudiškai: „Molodeczno“), pro Nalibokus paliekant Lietuvos pusėje Lydą ir Gardiną. Tačiau 1920 m. spalio 8 d. generolo Želigovskio vadovaudami Lenkijos kariuomenės daliniai (apie 15500 fanatizuotų „legionierių“) pagal Pilsudskio paliepimą puolė Lietuvą ir užemė Vilnių ir vidurio Lietuvą. Lietuvių kariuomenės sėkmingas kontrpuolimas ties Širvintų ir Giedraičių išvijo lenkų „legionierius“, tačiau vadinama „Tautų Sąjungos Kontrolės Komisija“, iš tikrųjų tiktai saujelė lenkuojančių karininkų iš Prancūzijos, „sustabdė“ karo veiksmus, reiškia, sustabdė lenkų kariuomenės dalinių visišką panaikinimą – o tautos išdavikai Kaune paklusniai įvykdo prancūzų karininkų „įsakymą“. Tuo būdu vidurio Lietuva su Vilniumi buvo lenkų kariuomenės okupuota ir vėliau Lenkijos neteisėtai aneksuota (1923 m.) Situacija nuo 1923 m. iki 1939 m. Nuo neteisėto aneksavimo atsirado terminas „Vilniaus kraštas“ (lenkiškai: „Wilenszczyzna“). Iš tikrosios Lenkijos į okupuota Lietuvos dalį buvo privežta ir įkurdinta apie 100-200 tukst. lenkų kolonistų (lenkiškai: „osodniku“), kurie buvo pagrindinė valdininkijos-Lenkijos valdžios atrama. Okupuotoje Lietuvos dalyje prasidėjo neregėtai žiaurus lietuvių nutautinimas. Į ta darba buvo įtrauktos valdžios įstaigos, mokykla, bažnyčia, spauda. Lietuvius prievarta asimiliuojant tikėtasi išspręsti „Vilniaus klausimą“, t.y. „įrodyti“, jog čia jų nesama, jog čia „nuo amžių “ gyvena vien lenkai. Lietuvybės slopinimo principus Vilniaus vaivada L. Bocianskis 1936 m. išdėstė specialiame memoriale, t.y. labai slaptoje instrukcijoje. Vien per pirmuosius okupacijos metus buvo uždarytos 462 lietuviškos draugijos ir jų skyriai. Vien 1927 m. prievarta panaikinta apie 50 lietuviskų mokyklų, taip pat mokyklų seminarija. Iki 1932 m. uždarytų mokyklų skaičius nepaprastai išaugo. Likusios buvo persekiojamos. To persekiojimo apogėjus pasiektas 1938 m., kada panaikinta „Rytas“ ir kitos dar iki tol veikusios lietuvių organizacijos. Visame okupuotame krašte tada buvo paliktos iš viso tik dvi lietuviškos pradinės mokyklos ir vienintelė Vytauto Didžiojo gimnazija Vilniuje, kuriai veikti visaip trukdyta. Didelio lenkintojo Vilniaus arkivyskupo R. Jalbžykovskio (lenkiškai: Jalbrzykowski) pastangomis buvo sulenkintos bažnyčios, net grynai lietuviškose parapijose įvesti lenkiški pamokslai, giedojimai lenkų kalba. Lietuvius kunigus iškilnojo į gudiškas parapijas, o lietuviams atkelė dvasininkus lenkus. Daug vilties netekusių žmonių pasidavė nutautėjimui, kuris nesulaikomai vis labiau plito. Okupantams daug kur pavyko įteigti žmonėms lenkiška savimonę, net daliai tokių, kurie šeimose tebekalbėjo lietuviškai. Daug gyventojų, ypač jaunimas, tapo Lenkijos „patriotais“. Prievarta „lenkais“ užrašomų procentas statistikoje vis didėjo. Pasuose dažnai nesiklausę tiesiog įrašydavo „lenkas“. Situacija nuo 1939 m. spalio iki 1944 m. rugpjūčio 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjo antras pasaulinis karas. Hitlerinės Vokietijos sajungininkė SSSR rugsėjo 19 d. užėmė Vilnių, greit ir buvusią lenkų okupuotą vidurio Lietuvą, kur pradėjo kurti „socializmą“. Spalio 10 d. sutartimi Lietuvai buvo sugrąžintas Vilnius ir pasienio juosta – daugmaž tiktai penktadalis okupuotosios teritorijos. Didžioji dalis – pažeidžiant 1920 m. liepos 10 d. taikos sutartį – prijungta prie Baltarusijos SSR, joje ir tirštai lietuvių gyvenamos Švenčionių, Daugėliškio, Tverečiaus, Adutiškio, Mielagėnų, Gervėčių, Pelėsos, Marcinkonių, Druskininkų bei kitos apylinkes. Vokiečiams užėmus etnografinę Lietuvą ir sudarius vadinamąją „Lietuvos sritį“, prie jos buvo prijungtos Ašmenos ir Svyrių apskritys. Vienur kitur pavyko įsteigti lietuviškas mokyklas, bažnyčiose atsirado lietuviškų pamaldų. Lietuvybė pradėjo atsigauti, kiek tai įmanoma esant vokiškam režimui. Dėja, vis tai niekais vertė šovinistinis lenkų pogrindis. „Armija krajova“ teroru ir žudynėmis naikino viską, kas lietuviška. Mirtinai įbauginti žmonės nedrįso prašnekėti šią kalbą. Situacija nuo 1944 m. rugpjūčio Grįžus sovietinei kariuomenei ir „atstačius Lietuvos SSR“, tuoj buvo užgniaužtos visos pastangos palaikyti pietryčių Lietuvoje tautinę samonę. Prasidėjo kolektyvizacija, teroras, žudynės, lageriai. Tie, kurie save laikė lenkais, atsidurė geresnėje padėtyje palyginti su lietuviais. Jie buvo „repatrijuoti“ į Lenkiją. Tuo pasinaudojo apie 200 tukst. gyventojų, tarp jų šiek tiek lietuvių. Lenkiškų mokyklų liko labai nedaug, nes lenkai emigravo į Lenkiją. Po to įsitvirtino praktika Vilniaus, Šalčininkų ir aplinkinių rajonų vadovais skirti nelietuvius, dažniausiai antilietuviško nusiteikimo asmenis. Ko prieš karą nespėjo padaryti Lenkijos okupacinė valdžia, po karo sėkmingai darė rajonų ir apylinkių nelietuviška vadovybė, užgoždama kiekvieną lietuvybės pasireiškimą. Lietuvoje apie 1950 m. Maskvos nurodymu imta masiškai lietuviškas mokyklas versti lenkiškomis. Tam darbui vadovavo LPK CK skyriaus vedėjo pavaduotojas Vidmontas (žydas „Weiszmund“), Švietimo ministro pavaduotoja V. Vyšniauskaitė (kuri iš tikrųjų buvo pervadinta žydė Višnevskaja-Kirschenstein), tos ministerijos inspektorius J. Cukerzis (žydas Zuckerman), Vilniaus srities švietimo skyriaus vedėjas B. Purvinis (latvis Purvinš). Jie atliko pietryčių Lietuvos krašte lietuvybės budelių funkcijas. Per kelerius metus lenkiškomis paverstos net 367 mokyklos. Tiek jų nebuvo ir lenkų okupacijos metais. Įsismaginus lenkiškomis imta versti net mokyklas buvusioje nepriklausomos Lietuvos teritorijoje – Trakų vakarinėje dalyje ir kituose rajonuose. Lietuviškas mokyklas uždarinėjo ir ten, kur jos veikė lenkų okupacijos metais. Vilniaus rajone tada iš viso buvo palikta tik viena lietuviška mokykla Marijampolio kaime. Šalčininkų rajono vidurinėje dalyje nepalikta ne vienos, o vakarinėje to rajono dalyje – tik Mistūnų ir Gėlūnų pradinės. Dieveniškių „pusiasalyje“ palikta tik Poškonių lietuviška septynmetė ir kelios pradžios mokyklos. Daug mokyklų paversta neva „lenkiškomis“ Trakų, Švenčionių rajonuose. Naujojoje Vilnioje įkurtas lenkiškas pedagoginis institutas. Iš Lvovo Vilniu perkelta lenkiška leidykla. Išvystyta prieš lietuvius nukreipta agitacija. Didelių pastangų dėka pavyko nuo 1957 m. susigrąžinti viena kita lietuviška mokykla, kai kur įsteigti bent lietuviškas klases, tačiau daugumas lenkiškomis paverstų mokyklų ir liko. Greit vėl imta uždarinėti lietuviškas mokyklas, naikinti lietuviškas klases. Tęsėsi antilietuviška kampanija, inspiruojama vietinės valdžios atstovų, kurie grąsino valstiečiams, pvz. jei leisi savo vaikus į lietuvišką mokyklą, neteksi arų, negausi ganyklų ir pan. Per visą tą „tarybinį“ laikotarpį lietuvybei pietryčių Lietuvoje buvo suduotas labai skaudus, netgi mirtinas smūgis. Ji daug kur geso greičiau negu lenkų okupacijos metais. Sunkia širdimi vietiniai gyventojai lietuviai buvo priversti leistis savo vaikus į lenkiškas mokyklas, kur jiems nuolat kalė į galvas, kad jie ęsą ir turi likti lenkais. Paneigiamas gimtojo krašto tikrasis kultūrinis paveldas, iškreiptai mokoma Lietuvos istorija. Lietuviai savo protėvių žemėje gyveno lyg tremtiniai. Bijojo lietuviškai prakalbėti. Daugumas pietryčių Lietuvos gyventojų, kuria kalba jie bešnekėtų, save laiko lenkais, nes „gyveno Lenkijoje“, išpažįsta „lenkų tikėjimą“ („katalikas tik lenkas“), mokėsi lenkiškoje mokykloje, be to, taip elgiasi vengdami aplinkinių pašaipos. Tačiau krašte išliko lietuviški papročiai, pakelėse kryžiai su lietuviškomis koplytėmis, naminiai tautiniai audiniai, rankšluošciai, antklodės, lietuviški gėlių darželiai, nepakitęs ūkininkavimo būdas bei įpročiai, padavimų, prietarų, senosios mitologijos nuotrupos. Visu tuo pietryčių Lietuva nesiskiria nuo kitų Lietuvos sričių. Juk čia, o ne kur kitur buvo lietuvių tautos ir valstybės lopšys. Išvada: Vadinamos „Lenkų tautinės mažumos“ Lietuvoje iš viso nėra, tiktai Pilsudskio lenkiško imperializmo ir Maskvos bolševikų nutautinti, lenkuojantys lietuviai.


  10. Skeptikas, Prieš 6 years ago

    O kada lenkų melas buvo šventas? Ir apskritai, ar lenkų melas gali būti šventas?


Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra