Nesiliaujantys bankų bankrotai

Autorius: Data: 2013-02-26, 10:30 Spausdinti

Dr. Povilas JAKUČIONIS, Vilnius

Nuo pat Lietuvos finansų sistemos kūrimosi pradžios nesiliauja skausmingos bankų ir kitų finansinių įstaigų griūtys, dažnai su kriminaliniu atspalviu. Bankininkystėje apstu avantiūrizmo, neatsakingumo, troškimo staigiai pralobti kitų, naivesnių žmonių ar valstybės sąskaita. Nukentėję žmonės dažniausia kaltina ne savo lengvapėdiškumą ar bankų sukčius, bet silpną bankų priežiūrą, bedantę prokuratūrą ar netobulus įstatymus. Ir tame esama tiesos. Susibūrę be finansinio išsilavinimo, be praktikos ir be įstatinio kapitalo keletas berniukų steigia banką ar finansinę įmonę. Valstybė ją registruoja ir deramai neprižiūri jos veiklos.

Taip dažnai atsitikdavo Nepriklausomybės pradžioje. Deja, pasitaiko ir dabar, ypač kalbant apie kredito unijas. Nepamatuotai didelėmis palūkanomis apgavikai išvilioja iš žmonių ir verslo pinigus. Po kurio laiko tie pinigai neaiškiais kelias iškeliauja į privačias kišenes ir bankas bankrutuoja. Paaiškėja, kad stambios paskolos buvo išduotos už menkaverčio turto užstatus ar net visai be užstato. Daug tokių atvejų buvo GediminoVagnoriaus Vyriausybės laikais, kai bankus reikėjo kurti iš nieko.

Pasitaiko ir mūsų dienomis. Deja, nepasimokyta. Pirmoji didelė griūtis įvyko, kai bankrutavo „Sekundė“, Lietuvos Žemės ūkio bankas, Kauno holdingas, Vakarų bankas ir „Aurobankas“. Jie, žvelgiant šių dienų akimis, buvo nedideli bankai. Tada labiausia nukentėjo privatūs indėlininkai susigundę pasakiškomis, vos ne šimtą procentų per metus siekiančiomis palūkanomis. Tada dar nebuvo indėlių draudimo fondo, nebuvo ir kompensacijų. Antroji bankrotų banga buvo stambesnių, iš dalies valstybinių bankų griūtis. Tai LAIB, „Litimpeks“, o vėliau ir G. Konapliovo „Tauro“ bankas. Tik jis vienas gal nebuvo sukčius, nes dėl nešlovės nusišovė. Trečioji banga – „Snoras“, Ūkio bankas, dvi kredito unijos, jau su aiškiu kriminaliniu atspalviu ir iš dalies rusų akcininkų turtu.

Bankų restruktūrizavimui paprastai skiriami administratoriai. Jų algos nustatomos du, tris kartus didesnės už Respublikos Prezidento algą. Administratoriai savo ruoštu samdo būrius labai brangiai apmokamų auditorių, ekspertų, patarėjų. Visa ta komanda du, tris metus „uoliai“ ieško bankrutavusio banko turto Lietuvoje ir užsienyje, kol išeikvoja visas banke likusias lėšas. Tada pusvelčiui (gal draugams?) parduoda likusį banko turtą, gautas lėšas padalija po trupinį visiems nukentėjusiems ir užbaigia savo „darbą“.

Po kurio laiko tas pats kartojasi su kitu bankrutavusiu banku. Ir vėl sakoma, kad dabar tai jau tikrai pasimokėme, tapome išmintingesni, įgijome patirties, bankų sistema pasidarė stipresnė. (Lyg ir nuostolių nereikia gailėtis, mat kiekvienas mokslas kainuoja pinigus.) Bet ir vėl, deja… Visus išlaidautojus gelbėjo ir gelbsti valstybės skolintos lėšos. Susikaupė gal jau arti dešimties milijardų litų tokių pasiskolintų ir atiduotų bankrotams, bet neatgautų lėšų. Paskolas reikia grąžinti su didelėmis palūkanomis, nes bankai paprastai bankrutuoja ekonominių krizių metu. Visais atvejais politikai žada imtis griežtų priemonių, keičia, tobulina įstatymus, griežtina bankų priežiūrą, bet ir naujuose įstatymuose vis palieka skylių… Kodėl? Klausimas retorinis.

Blogai valdomų bankų bankrotai sukelia investuotojų ir indėlininkų paniką. Jie puola atsiiminėti pinigus ir iš kitų bankų. Kas bando laikyti santaupas „po čiužiniu“, kas – pirkti auksą, o kai kas pinigus investuoja užsienyje. Krenta pasitikėjimas Lietuvos bankais ir visa finansų sistema užsienio investuotojų tarpe. Lietuvos ūkis netenka labai reikalingų investicijų. Lėtėja šalies ūkio plėtra. Menksta piliečių pasitikėjimas savo valstybe. Gal tai naudinga Lietuvos nedraugams? Gal tai jų pinklės?

Dėl bankrotų nukenčia ir taip visada kuklus valstybės biudžetas, „Sodros“ fondas, kitos valstybės institucijos ir įmonės, kurios dideles pinigų sumas laiko rizikinguose bankuose. Turbūt dėl didesnių palūkanų. Dažnai tai būna savivaldybių socialinės paramos lėšos. Panašu į suokalbius. Bankai lengva ranka dalina rizikingas paskolas, tikėdami, kad bėdai ištikus valstybė gelbės savo lėšas, o kartu ir bankus. Gal jie taip elgiasi susitarę su valdininkais, biudžeto lėšų laikytojais, dėl abipusės naudos ir bendros gynybos?

Žmonės turėtų žinoti, jei bankas ar kredito unija išduoda stambias paskolas mažesnėmis palūkanomis nei jis pats už jas mokėjo, jei tie kreditai dalijami su abejotinu užstatu, jei žadamos kelis kartus didesnes palūkanos nei vidutinės rinkoje, tai čia yra vagiami pinigai ir lauktinas greitas bankrotas. Visa tai žino bankų priežiūra, prokurorai ir daugelis žmonių, bet vis tiek niežti pirštai, masina didesni pinigai.

Bankų gelbėjimo schemos Europoje daugmaž vienodos. Žlungantys bankai dalijami į „gerąja“ ir „blogąją“ puses. „Geroji“ paliekama veikti arba perduodama kitam bankui. „Blogojoj“ pusėje sutelkiamos beviltiškos paskolos, nuvertėjusios investitorių akcijos ir kiti nuostoliai. Jai paprastai skelbiamas bankrotas ir visą našta tenka valstybei, tai yra mums, mokesčių mokėtojams. Išleidžiamos vyriausybės obligacijos, t. y., skolinamasi ir skolintais pinigais, įstatymų nustatyta tvarka atsiskaitoma su indėlininkais bei kitais nukentėjusiais. Atgauti blogąsias paskolas ar tikrąja kaina parduoti bankrutavusio banko turtą paprastai nepavyksta, nes skolininkai sugeba greitai bankrutuoti. Šitaip nesuvaldomai auga valstybės skola, net ir eilinių indėlininkų gobšumo dėka.

Keisčiausia, kad tik vienas kitas svetimus pinigus išvaistęs bankininkas buvo nubaustas realia kalėjimo bausme. Gal tik Petrikas. Nesiseka surasti ir konfiskuoti jų pasivogtą ir paslėptą turtą, išdalintą giminėms ar išvežtą į užsienį. Net Anglijos teismai prisideda, neišduodami Lietuvai „Snoro“ banko vadovą Baranauską ir pagrindinį akcininką Antonovą.

Tremtinys“ dar 1996 m. (sausis, nr. 1 ir birželis, nr. 21) rašė apie bankų padarytus nuostolius žmonėms ir valstybei. Smalsus skaitytojas, atvertęs senų laikraščių puslapius, nustebs, kad tada vyko viskas tai pat kaip ir dabar. Ir kalbos buvo tos pačios. Bankrutavę LAIB ir „Litimpeks“ bankai pridarė daugiau nei vieną milijardą litų nuostolio. Dėl buvusios didelės infliacijos dabar ta suma viršytų du milijardus. Niekada neteko girdėti, kiek kelis metus „dirbę“ administratoriai iš to milijardo sugrąžino valstybei. Kai nelikdavo iš ko patiems sau mokėtis pasakiškas algas, jie patys susilikviduodavo.

Kaltinamas Valstybės bankas ir politikai, kad jie apie gręsiančias griūtis nepraneša visuomenei iš anksto. Bet jie to daryti negali, nes po tokio pranešimo bankas sugriūtų jau kitą dieną, o bankų priežiūra ir politikai būtų apkaltinti tyčiniu banko sužlugdymu ir būtų užtampyti po teismus. Banko sugriovimui pakanka vieno gudraus gando. Daugelis indėlininkų ir investuotojų vienu metu puola atsiimti savo pinigų ir bankas savaime tampa nemokus. Tokių piktybiškų veiksmų yra buvę Latvijoje ir Lietuvoje. Gandai gali būti sukurti konkurentų, kvailų pokštininkų ar net nedraugiškų valstybių specialiųjų tarnybų. Tačiau Valstybės bankas turėtų nedelsdamas imtis žymiai griežtesnių priemonių prieš bankus ir kredito unijas, kai šie paskelbia mokėsią neprotingai dideles palūkanas už indėlius ir apie tai viešai informuoti.

Dar nežinome, kaip sekasi valstybei atgauti 3,5 mlrd. litų, paskolintų „Snoro“ banko indėlininkams. Bet jau aiškėja, kad Ūkio banko bankrotas Šiaulių bankui, jei šis imsis „gerosios“ dalies sanavimo, gali kainuoti apie 200 mln. litų, o valstybei – iki 1,5 mlrd. litų.

R. Achmedovo nuotr.

Lietuva , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra