Nerimstančio Rimanto gimtadienis

Autorius: Data: 2019-07-15 , 14:48 Spausdinti

Nerimstančio Rimanto gimtadienis

Jubiliatas su šimtamete teta Veronika. Autorės nuotraukos

Vida ŽUKAUSKAITĖ, Ignalinos rajono laikraštis „Nauja vaga“

Apie Joną Rimantą Klimą

Lietuvos miškininkas, visuomenės veikėjas Jonas Rimantas Klimas gimė 1939 m. balandžio 21 d. Užsienio kaime, Salako valsčiuje.

1953 m. baigė Kazitiškio septynmetę mokyklą, 1958 m. – Vilniaus miškų technikumą. 1963 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją19631965 m. tarnavo sovietinėje armijoje.

19661974 m. dirbo Ukmergės miško pramonės ūkio darbų saugos inžinieriumi, naujų technologijų diegimo ir statybos remonto vyr. inžinieriumi. 1974 m. paskirtas Nemenčinės miškų ūkio direktoriumi, nuo  1978 m, – Vilniaus miškų ūkio gamybinio susivienijimo generaliniu direktoriumi.

19901991 m. buvo Miškų ūkio ministerijos Nacionalinių parkų skyriaus viršininkas. 19921993 m. – miškų ūkio ministras.

19931994 m. dirbo Lietuvos banko Socialinių reikalų departamento direktoriumi, 19951996 m. – Susisiekimo ministerijos skyriaus viršininku.

1997 m. buvo paskirtas Vilniaus miškų urėdijos urėdo pavaduotoju.

Studijų metais vadovavo LŽŪA studentų klubui. 19891992 m. Visuomeninės Rytų Lietuvos tarybos prie LTSR (nuo 1990 m. kovo mėn. – prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos) Prezidiumo pirmininkas. 1995 m. – Lietuvių tautininkų sąjungos narys.

1984 m. įkūrė folkloro ansamblį „Nalšia“, kurį laiką jam vadovavo, 1986 m. subūrė  kraštiečių klubą „Ažvinčiai“.

19931999 m. buvo Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkas, Karaliaus Mindaugo kolegijos narys ir kraštiečių „Ažvinčių klubo“ veiklos koordinatorius.

1998 m. sudarė ir išleido 1944 m. „Armija krajova“ nužudyto poeto J. Klimo eilėraščių rinktinę „Pasižadėjimas“, 1999 m. – kraštotyros knygą apie Rytų Aukštaitiją „Kukuoja gegiutė“, 2017-aisiais – knygą apie Ažvinčių kraštą „Tolumos ir artumos“.

Už profesionaliai bei išmoningai organizuojamą veiklą 1963 m. pelnė LR meno saviveiklos žymūno vardą, 2000-aisiais jam įteikta Ignalinos rajono savivaldybės Miko ir Kipro Petrauskų premija, 2013-aisiais Panevėžyje jam įteiktas LR Seimo įsteigtas atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“, pelnytas nominacijoje “Už pilietinę iniciatyvą valstybės stiprinimo labui”.

 

Svečiai Jono Rimanto Klimo sodyboje

Sako, jog eilinį gimtadienį reikia švęsti, atėjus jo dienai, o štai jubiliejinis gali tęstis ir visus metus. Kitaip leista gal tik karaliams, kurie, kaip štai Anglijos karalienė, gimusi balandžio 21 dieną, į savo gimtadienio pobūvį visus sukviečia tik vasarą. Tokia karališka užgaida. Nėra tad ko stebėtis, kad Jonas Rimantas Klimas, gimęs irgi balandžio 21 dieną (!) ir dar – Užsienyje, taip pat savo gimtadienį nukėlė į vasarą. Tuo labiau, kad šiais metais jo gimtadienis – jubiliejinis: Jonui Rimantui Klimui – aštuoniasdešimt! Toliau jį vadinsiu tik Rimantu, mat apie galimybę vadinti jį dar ir Jonu, daugelis išgirdo tik šventėje, o ir su Joninėmis Rimanto Klimo niekas nesveikina. Neužsiminsiu daugiau ir apie metus, mat visa, ką teko išgirsti, pamatyti, pabuvojus šio žmogaus karališkame gimtadienyje, niekaip jo neapibūdina kaip įžengusio į devintą dešimtį. Rimanto metų aruodai ne dienų, o darbų pilni.

 

Išsiblaškiusi, išsivažinėjusi Lietuva šiandien vis dažniau pravirksta prie gimtųjų namų slenksčio. Su šaknimis save raunam iš gimtosios žemės, manydami, jog būsim persodinti į derlingesnę, kad greitai prigysim ir žaliuosim, žydėsim. Dairomės į gražiuosius pavyzdžius, kai iš tikro tie, persodintieji, šypsosi mums iš televizijos ekranų plačiomis šypsenomis, demonstruoja savo atrastus rojus ir sėja mumyse klajoklių sėklą. O mes gi – lietuviai, mums tik savam kaime tvoros žydi. Ir mane labiau žavi tie, kurie, ir toli nuskridę, aukštai užkopę, ilgisi savo tėviškės. Dar labiau džiaugiuosi už tuos, kuriems pavyko išsaugoti savo gimtąsias sodybas, neleisti užželti jų takams.

Jono Rimanto Klimo sodyba

Šitos mintys mane aplanko, galvojant apie Rimantą Klimą, kuris net savo jubiliejiniam gimtadieniui pasirinko ne kokius kultūros namus ar prabangų restoraną, o sukvietė visus į savo gimtąjį kaimą. Užsienin…  Renginio konsultantė-vedėja Dalia Savickaitė taip ir paskelbė susirinkusiems, jog jie yra kviečiami pasivaikščioti Rimanto Klimo tėviškės takais. Tas pasivaikščiojimas buvo perpintas dainomis, biografijos faktų priminimu, nesibaigiančiais pasakojimais apie nuveiktus darbus Tėvynei ir tėviškei ir buvo papuoštas ąžuolo lapų vainikais ir gėlių puokštėmis jubiliatui.

Visas šventes Rimantas Klimas, kaip prisiekęs lietuvis, savo sodyboje pradeda vėliavos pakėlimu ir „Tautiškos giesmės“ giedojimu. To nepadaryti, sulaukus tiek svečių ir tokią dieną, būtų tiesiog nuodėmė. Šįkart kelti istorinę Lietuvos vėliavą jubiliatas patikėjo garbiai viešniai Birutei Valionytei ir Kazitiškio seniūnui Drąsučiui Jelinskui. Suplevėsavo Vytis aukštai pakilusioje vėliavoje, nuskriejo per Užsienį ir miškus Lietuvos himnas. O štai dabar galima ir šventę pradėti.

Renginio sumanytoja-vedėja Kazitiškio bibliotekos bibliotekininkė Rasa Trubilienė priminė įsimintiniausius Rimanto Klimo gyvenimo etapus, pasakojo apie jo karjeros viršūnes, vardijo pelnytus apdovanojimus, dėkojo už neįkainojamą indėlį į šio krašto istorinės atminties gaivinimą, kultūrinę sklaidą. Ir pabiro žodžiai:

– Savas, išmintingas, draugiškas, dosnus, nepasikėlęs, visados laukiamas…

Sveikintojai

Taip apie Rimantą baigdama savo įžanginę kalbą sakė Rasa Trubilienė, pastebėjusi, jog Rimantas nerimsta, ir stabtelėjęs ant aštuonių dešimčių metų slenksčio, randa laiko dalyvauti bendruomenės šventėse, rajone organizuojamuose renginiuose.

Akcentuodama, kad žmogų formuoja gimtieji namai, šeima, renginio vedėja Dalia Savickaitė pratęsė savo mintį, pastebėdama, jog žmogų vėliau keičia sąlytis su kitais žmonėmis, jį apibūdina kaip asmenybę jo žodžiai ir darbai. Taip į sceną, kuri buvo įrengta šalia gimtųjų namų, buvo pakviestas jubiliatas Rimantas Klimas.

– Mano kaimynas, švęsdamas savo septyniasdešimtmetį, kadais man prisipažino, jog visą naktį nemiegojęs, svarstydamas, ką pasakys susirinkusiems. Ir man – taip pat, – prisipažino Rimantas, puolęs dėkoti visiems susirinkusiems į jo jubiliejinę šventę. – Džiaugiuos, kad jūs visi čia daugiau ar mažiau man pažįstami. Labai mane išgyrėt. Nesu toks šventas. Kita vertus, jei visai nenusidėtum, koks būtų gyvenimas? O šiandien čia susirinkę geriau pakalbėkime apie Tėvynę, jos didžiavyrių likimus. Kad pajustume tikrą bendrystę. Juk mūsų praeitis siekia daugiau nei Mindaugo Lietuva. Rašyk Tėvynei septynis tūkstančius metų ir nebus per daug, – taip su jam būdingu patriotiškumu ir didele meile Tėvynei baigė savo įžanginę kalbą.

Sveikina Ignalinos vicemeras M.Žymantas su Sidabrine lelija

Ir buvo pastebėta, kad „tokie žmonės kaip Klimas, užauga retai ir – ne visose žemėse“. Tad ir buvo pakviestas į sceną šių žemių šiandieninis gaspadorius – Kazitiškio seniūnas Drąsutis Jelinskas.

Prisiminė jis Rimantą dar iš senų laikų, kai tas klaidžiojo po seniūnijos kaimus ir užrašinėjo liaudies dainas. Iš to laiko Drąsučiui Jelinskui jis šliko kaip šviesus žmogus. Vėliau pažino jį kaip miškininką, didį kultūrininką, istorijos tyrinėtoją ir nepailstantį savo krašto patriotą. O dabar, sakė, galėtų Rimantas ir sau daugiau laiko skirti. Tai buvo pasakyta, apjuosiant jubiliatą progine tautine juosta ir įteikiant jam dovanų  supamą krėslą.

Aukštaitijos regiono etninės globos tarybos pirmininkė, Utenos rajono savivaldybės vyr. specialistė etninei kultūrai Zita Mackevičienė palygino gyvenimą su traukiniu, kuriame nuolat keičiasi pakeleiviai, kuriame sutinki tuos, kuriuos čia pat užmiršti ar nenorėtum daugiau susitikti, bet džiaugiesi tais, su kuriais mielai renkiesi ir tolesnes keliones per gyvenimą. Prie pastarųjų ji priskirtų Rimantą Klimą. Nes jis negali būti atsitiktiniu keleiviu kiekvienam, bent kiek su juo keliavusiam tame gyvenimo traukinyje.

– Šito žmogaus nuopelnai Aukštaitijai ir Lietuvai yra tikrai dideli, – sakė ji, įteikdama Padėką, dovanas ir nevystančias gėles (protėjas, zundas…).

Ji perdavė ir Utenos r. mero Arvydo Katino dovaną – „Auksinę pasagą”, nes Ažvinčių giria ir jos kaimų kultūra ir Utenos rajone.

Signatarės B.Valionytės sevikinimas

Per girią garsas apie Rimanto Klimo šventę pasiekė ir Tauragnus. Lygiai kaip ir jis neapleidžia šios kaimyninio rajono  seniūnijos. Tauragniškiai dar kartą padėkojo Rimantui už šio krašto atminties išsaugojimą, Minčios girioje pastatytus koplytstulpius sukilėliams, už gražius susitikimus jų šventėse, dovanotus prisiminimus ir dainas. Nupynė tauragniškės moterys Rimantui vainiką, sakydamos, kad tai vainikas tam, kas pina gražių darbų vainiką Lietuvai. Dėl sveikatos dar ir Tauragnų pievų žolelių priskynė, o su jubiliejumi sveikindami dainą į Užsienį atvežė.

Pasidžiaugti vienu iš didžių kraštiečių, Miko ir Kipro Petrauskų premijos laureatu, tiesiai iš Vilniaus, kur tądien LR Seime buvo pristatoma Augustino Voldemaro paroda, atsiskubino ir Ignalinos rajono vicemeras Manfredas Žymantas. Dėkojo Rimantui Klimui už jo kilnius darbus, didžią meilę tėviškei ir Tėvynei, už lietuvybės puoselėjimą ir istorijos išsaugojimą .Už visa tai jubiliejinį gimtadienį švenčiančiam Rimantui Klimui  buvo įteiktas Ignalinos rajono savivaldybės apdovanojimas – „Sidabrinė lelija“.

Bene tituluočiausia tarp Rimanto Klimo šventės dalyvių tądien buvo Birutė Valionytė – miškininkė, Lietuvos politinė ir visuomenės veikėja, Lietuvos nepriklausomybės akto signatarė, signatarų klubo kanclerė, prezidentė, nuo 2009 metų – Vytauto Didžiojo sąjungos pirmininkė…

Ji patvirtino, kad rimčiausios pareigos, kurios teko Rimantui Klimui, neabejotinai – ministro. Mat jam teko šį darbą dirbti labai sunkiu, atsakingu laiku, reikėjo priimti labai daug lemtingų sprendimų.

Švedriškės bendruomenės linkėjimai

–  Jo vizijos ne visada sutapo su kitų nuomonėmis, tad reikėjo apginti savo poziciją, galvojant ne apie vienos dienos interesus. Jo pagrindinis rūpestis buvo valstybės gerovė, – tikino signatarė, džiaugdamasi, kad buvo pakviesta į jubiliejinę šventę ir prisipažino, kad tokio dvasingo renginio, skirto vieno žmogaus jubiliejui, jai ir Vilniuje neteko matyti.

Į prisiminimus nuklydo ir Romas Pakalnis – Sąjūdžio narys, aukštaitis nuo Kirdeikių, pelnęs aukščiausius valstybės apdovanojimus už mokslo ir kultūros veikalus, tarptautinės UNESCO komisijos narys, Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo prezidentas, miškininkas. Meilė miškams juos ssuvedė, paskatino eiti krašto kultūros pažinimo keliais. Bendros ekspedicijos, bendri pomėgiai – tad visados rasdavosi temų pokalbiams ir laiko jiems. Be kita ko, Romas Pakalnis priminė (daugeliui tai buvo ir nežinota), kad būtent Rimanto Klimo iniciatyva  šaliai lemtingomis Sausio dienomis Gedimino prospekte buvo užkurti laužai, kad į mitingus besirenkantys žmonės nesušaltų. Atviros tuomet besibūriuojantiems buvo ir Miškų ministerijos durys.

Apie Rimanto Klimo nerimastingą būdą kalba ir jo darbai. Daug dėmesio jis skyrė Juozo Klimo, gretimo Laukstenių kaimo poeto, nužudyto Armijos Krajovos karių,  atminimo įamžinimui (paruošė ir išleido jo knygelę „Pasižadėjimas“). Prakalbus apie tai, gražiai į sveikintojų eilę įplaukė Vidmanto Lisausko posmai, skirti jubiliatui, o pasakojantys apie Lietuvą.

– Kad būtau žinojis, kad tu būsi taip gražiai aprėdytas, būtau su tavim anksčiau pradėjis bendraut, – dzūkiškai į Rimantą Klimą kreipėsi Mielagėnų krašto žentu dažnai renginiuose pristatomas Mindaugas Milinavičius.

Ne tik bendraut, bet ir dainuot kartu gal būtų anksčiau vyrai pradėję. Bet juk geriau vėliau, negu niekad, ar ne? Kai vienas šalia kito stojas dainą mylintys, ilgų repeticijų, „prisiderinimų“ nė nereikia. Stojo tada dzūkas Mindaugas šalia aukštaičio Rimanto ir suskambo daina… Žemaitijai. Ir tarsi apsijungė visa Lietuva, savo tvirtybę ir draugiškumą pademonstruodama. O paskui lyriškai suskambėjo Rimanto Klimo kaimyno Kazimiero Klimo daina:: „Nuveisiu, nuveisiu, žaliojon girelėn nuveisiu…“ Prie girios gimę, augę, kaip gi apie girią nedainuos. O ir miškininkų iš šio krašto ne vienas ir ne du. Vien Klimų giminėj jų kiek! Paties Rimanto ir dukra Rūta, ir sūnus Arūnas – irgi miškininkai.

Kartu su Rimantu technikume miškininkystės mokėsi ir Antanas Jurgelėnas, tik vėliau, kaip juokauja Antanas, Rimantas nuėjo toliau mokytis, “kaip beržą nuo pušies atskirt”, o jis pats išėjęs “elektronų ieškot”. Džiaugėsi sužinojęs, kad Rimantas įkūrė “Nalšios” ansamblį, dainuojantį Ažvinčių krašto dainas. O paskui vyrai susitiko, kurdami “Ažvinčių” klubą, kuris Vilniuje rasdavo vietos tai Grąžtų gamykloje, tai Mokytojų namuose. Nesunku darbą dirbti, jei randi tam pritariančių.

– Džiaugiuos, kad šitas kraštas, šitie žmonės išaugino tikrą vyrą, – sakė Antanas Jurgelėnas, vainikuodamas Rimantą Klimą ąžuolo lapų vainiku.

Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis pastebėjo, kad miškininkystė – nėra vien mokslas apie medžius.

– Greičiau apie žmones, tuose miškuose gyvenančius, dirbančius ir juos saugančius, — sakė jis, kviesdamas dar kartą peržvelgti Rimanto Klimo gyvenimo darbus.

Primindamas, jog Rimantas Klimas yra jų asociacijos garbės narys, įsegė jam asociacijos ženklą.

Miško reikalai, kaip prisipažino Loreta Aleknienė, su Rimantu Klimu ją suvedę dar prieš du dešimtmečius. Tuomet jis palikęs jai dalykiško, tvirto žmogaus įspūdį. Kai tapo Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktore, radosi kitos susitikimų priežastys. Kitokios buvo ir kalbos. Prasidėjo kultūrinis bendradarbiavimas, tad ir šis bibliotekos inicijuotas renginys – tik mažas atsilyginimas daug mūsų krašto istorinės ir kultūrinės atminties išsaugojimo baruose nuveikusiam žmogui. Loreta Aleknienė nuo bibliotekos įteikė dovanų puikų albumą „100 gražiausių Ignalinos krašto perlų“, o jos vyras, Linkmenų seniūnas Jonas Alekna – šakotį, juokaudamas, kad jam nuo Joninių liko, o Rimanto, kaip žinia, niekas su Joninėmis taip ir nepasveikino. Bendra Loretos ir Jono Aleknų dovana, Rimantui Klimui (ja galėjo „pasivaišinti“ ir visi susirinkusieji) – daina apie jaunystę.

Atvažiavo į armijos laikų bičiulio šventę ir du įspūdingi žemaičiai – Jonas Srėbalius ir Antanas Grumbinas. Ir ką ten kalbėsi, kai daina prašosi laukais paleidžiama, kai aidu ji nuo miško atskrieja, širdis užgaudama ir nuramindama. Tik atsidusti, tik pasidžiaugti belieka.

Užtat linkmeniškis, pasieniečių renginių organizatorius ir knygų apie juos autorius Antanas Žilėnas kalbėjo kaip tikras oratorius.

– Rimantas yra mūsų laikų Basanavičius, mūsų laikų Kudirka, Jis – mūsų Mikas ir Kipras Petrauskas, mūsų Vaclovas Daunoras… – vardijo nepailsdamas, o žodžiams užtvirtinti įteikė Rimantui Klimui Mindaugo karūnavimo jubiliejaus atminimo medalį.

Gi šio krašto miškininkas Stasys Kasperavičius Rimantą pavadino tiesiog krašto Rūpintojėliu.

– Tai didis išmintimi žmogus, – sakė jis. – Jo iniciatyva pastatyti atminimo ženklai istorijai išsaugoti, ateities kartoms ją priminti. Mūsų Rimantas – didvyris!

Didvyriškumui kartais reikia nedaug. Kai svaičioji apie visos Lietuvos klestėjimą, pirmiausia prisimink savo kaimą. Apie tai priminė Rimanto Klimo šventėje dalyvavęs „Diemedžio“ leidyklos direktorius Danas Kaukėnas, beje, kadaise dirbęs „Naujoje vagoje“. Jis tikino, kad atgaivinęs savo tėviškę, kaimą, atgaivinsi ir Lietuvą. Išties, jei kiekvienas Lietuvos kaimas turėtų bent po vieną nerimstantį Rimantą, kaip gražiai šiandien žydėtų visa Lietuva!

Danas, kalbėjęs apie „Diemedžio“ leidykloje leidžiamas istoriškai vertingas knygas, jomis apdovanojo garbingiausius šventės svečius, o paskui prie knygų ryšulėlių pakvietė visus, kam knyga dar yra šventas reikalas. Tarp tų, dalijamų, buvo ir Rimanto Klimo knygų.

Žodį tarė ir Rimanto teta Veronika Grumbinienė, kitąmet švęsianti savo šimtąjį gimtadienį. Kad ir koks visų akyse šiandien didis yra Rimantas Klimas, Veronika priminė, kad tik per lemtingą atsitiktinumą jau susižadėjusi jos sesuo Teklė  nenutekėjo į Kirdeikius, iš kur pas ją, Gaižutytę, su tėvais gyvenusią rytiniame Pakaso krante, atvažiuodavęs jaunikaitis jau ir žiedus buvo nupirkęs, ir piršlius atsiuntęs.

– Bet kaimynas Bulka atvedė mūsų kieman savo draugą Juozą Klimą. O tas meiliai žiūrėjo į Teklę, jos rankas glostė…- prisiminė Veronika. – Supyko kirdeikinis, su piršliais išvažiavo atgalios. Krito į akį Juozas ne tik Teklei, mūsų mamai irgi patiko, nors kirdeikinis ir bagotesnis buvo, vienturtis.

Pasakojo Veronika, kaip jaunuoliai įsimylėjo, atšoko vestuves, o po poros metų ir Rimantas gimė. Neprastas vaikis!

Gal girdėjo šitą Veronikos pasakojimą ir Rimanto vaikai. Bet kad Rimanto sūnus Arūnas kaip iš akies trauktas anas meilus senelis Juozas – tai tvirtino visi, pamatę Rimanto tėvų nuotrauką, esančią muziejuje, įrengtame Rimanto tėviškės kluone.

Arūnas aiškiai jaudinosi, matydamas, kaip šiltai apie jo tėvą kalba susirinkusieji. Jis vertė mintyse gyvenimo knygą, traukdamas iš jos giliausius įspūdžius palikusius įvykius: tėveliai savo vestuvių dieną kasmet kuria laužą,  tėvelis moko meistrauti, tėvelis vedasi į medžioklę, tėvelis moko sesę čiuožti pačiūžomis…

– O pati didžiausia ramybė apima, kai šiame namely tėvelis pakviečia išgerti kavelės… – taip poetiškai kalbėjo Rimanto sūnus.

Po tokių jaudinančių prisiminimų belieka tik stipriai apkabinti tėvelį, ką ir padarė Arūnas su Rūta.

Liūdesį gali nuvyti daina. Ji ir suskambo. Šįkart scenoje drauge su Rimantu ją užtraukė dar viena Klimaitė – Danutė Gasiūnienė, Kazitiškio kaimo kultūros namų vadovė.

Ir būtų kažko trūkę tame karališkame gimtadienyje, jei Rimantą Klimą būtų užmiršusi jo sukurtoji, išliūliuotoji „Nalšia“, šiemet, kaip ir jos įkūrėjas, pasitinkanti jubiliejinį gimtadienį. 1984-aisiais suburtas kolektyvas šiandien žavi savo turtingu repertuaru, muzikalumu, gražiu bendravimu su žiūrovais.

Kas mokėjo, drauge su „Nalšia“ dainavo, kas šokiui nuo suolelių pakilo, kiti gi pabiro po Rimanto Klimo tėviškę. Vieni takeliu prie didžiojo tvenkinio, kiti – į kluoną Rimanto muziejaus eksponatų apžiūrėti. O ten – ir Rimanto šeimos, ir viso kaimo istorijos atspindžiai, įvairiausi daiktai, žemėje atrasti, iš pastogių surankioti, nuo ugnies ir… užmaršties išgelbėti. Ir kaip tai simboliška, kad toji ekspozicija – kluono aruoduose. Į juos dar galima pilti ir pilti atminties grūdus, kad ateity derlių galėtum pjauti. Tikiu, kad daug dar ir pats Rimantas tuos aruodus papildys. Juk linkėta jam šimto ir dar daugiau sulaukti. Teta Veronika sakė, jog tai visai nesunku padaryti! Pasisups tame dovanotame krėsle, pasisups – ir vėl į darbus kibs!

***

Kiekvienas Rimanto Klimo šventėje buvęs galės sakyti, jog pabuvojo karališkame gimtadienyje. Ir dar – Užsienyje (iš didžiosios raidės!). Tam tikrų sąsajų rasti galima – tai buvo solidi, kultūringa šventė, kur kiekvienas buvo pastebėtas, žodžiu ar žvilgsniu paglostytas, priimtas kaip pats laukiamiausias, išlydėtas kaip dar kartą šioje sodyboje pageidaujamas.

Jubiliejai Kultūra , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra