„Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Nepriklausomybės punktyras Felicijos Bortkevičienės biografijoje

Autorius: Data: 2015-02-16, 17:29 Spausdinti

Danutė Blažytė-Baužienė, „Nepriklausomybės sąsiuviniai“

2013 m. rugsėjo 1-ąją sukako 140 metų, kai gimė viena žymiausių lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, politikė ir leidėja Felicija Bortkevičienė (Povickaitė), o 2015 m. spalio 21-ąją bus 70 metų, kai ji išėjo Amžinybėn. Šios unikalios moters biografija, nors įvairiomis progomis buvo sulaukusi istorijos tyrėjų dėmesio, yra pernelyg daugiabriaunė, kad galėtų būti išsamiai nušviesta jai skirtoje Liudo Subačiaus monografijoje „Aplenkusi laiką“1.

Tiek monografijos, tiek gausių straipsnių autoriai daugiau dėmesio skyrė F. Bortkevičienės gyvenimo laikotarpiui iki Pirmojo pasaulinio karo. Tai natūralu: jis plačiau dokumentuotas, turi gilesnes istoriografines tradicijas. Šio straipsnio autorė, trumpai primindama F. Bortkevičienės biografiją apie ją mažiau žinantiems skaitytojams, daugiau dėmesio skirs jos politinei veiklai pradiniu Lietuvos Respublikos demokratiniu laikotarpiu, kada buvo klojami tautinės lietuvių valstybės pamatai, priimami svarbiausi įstatymai – Žemės reformos įstatymas ir Konstitucija, ir 1926 m. antrajai pusei, kai valstybės valdžia mėgino gyventi pagal tos Konstitucijos raidę ir dvasią.

Felicija Povickaitė gimė 1873 m. rugsėjo 1 d. Linkaučių dvare Krekenavos vls. Panevėžio aps. (dab. Krekenavos seniūnija, Panevėžio kaimiškoji savivaldybė). Tėvai – Juozas ir Antanina Ona Povickiai – buvo neturtingi bajorai. Apie tėvus Felicijos sesuo Juzefa Okuličienė atsiminimuose rašė: „Tėvas neniekino lietuvių kalbos, nes buvo per daug protingas, per daug gerbdavo kitų įsitikinimus. Savo pažiūromis vienok buvo aristokratas. Motina atbulai buvo demokratė ir tvirtindavo, kad mes visi turime išmokti lietuvių kalbos, taikinties prie žmonių, o ne žmones lenkti prie savęs.“2

Motinos giminė smarkiai nukentėjo carinei Rusijai numalšinus 1863 m. sukilimą: jos tėvas – daktaras Hilaras Feliksas Liudkevičius su dviem sūnumis buvo ištremti į Sibirą, dvaras konfiskuotas ir parduotas, o dėdė Eliziejus Liudkevičius – garsus sukilėlių būrio vadas – buvo nušautas kazokų. Sukilime taip pat dalyvavęs tėvo pusbrolis Siesickis buvo ištremtas į Sibirą.

Tėvai savęs nelaikė lenkais, o lenkiškai kalbančiais lietuviais bajorais. Ir dukras, ir sūnų Joną supažindino su romantine Teodoro Narbuto ir Juozapo Kraševskio Lietuvos istorijos versija. Skaitydama literatūrą apie 1863 metų sukilimą, Felicija domėjosi ne vien mūšių aprašymais, bet ir sukilimo organizavimo dalykais, finansiniais šaltiniais, jų ryšiais su užsieniu. Su tais veiklos aspektais bus glaudžiai susijęs visas tolesnis jos gyvenimas.

Neilgai trukus po Felicijos gimimo tėvai persikėlė į Ukmergės apskritį, ten nuomojosi grafui Kosakovskiui priklausiusį Antakalnio dvarą. Ekonomu dvare dirbo dar vienas 1863 m. sukilimo dalyvis, smulkus bajoras, vėliau valdžios įrašytas į valstiečius Bortkevičius, kurio sūnus Jonas, anksčiau Povickienės mokytas skaityti, iš Vilniaus realinės gimnazijos parvažiuodamas atostogų parveždavo draudžiamos literatūros ir dvaro paneles skatino lietuviškam susipratimui.

Pasirengusi namuose (beje, jos tėvas bendravo su slaptų lietuviškų mokyklų steigėju ir daraktorių rengėju kunigu Jonu Katele), Felicija išsyk įstojo į Kauno gimnazijos ketvirtąją klasę, tačiau už 1889 m. įvesto reikalavimo melstis cerkvėje nepaisymą buvo pašalinta ir vargais negalais, sutikusi su reikalavimu, kad neorganizuos jokių protestų ir nedalyvaus juose, įstojo į Vilniaus gimnaziją ir 1890 m. mokslus baigė. Vėliau Varšuvoje lankė nelegalius aukštuosius kursus, studijavo literatūrą, istoriją ir kalbas, tačiau po metų, policijai suėmus kursų vedėjus, turėjo grįžti namo ir pagelbėti tvarkytis ūkyje bei tarnyboje banke vis labiau sveikatos netenkančiam tėvui. Pažintis su bankininkyste ir finansais jai labai padėjo vėliau organizuojant lietuviškos spaudos leidybą.3

1898 m. Felicija prieš giminių valią ištekėjo už minėtojo vaikystės draugo, Peterburge inžinieriaus mokslus jau baigusio Jono Bortkevičiaus ir persikėlė gyventi į Vilnių. Nuo tada jų namai tapo viešojo Vilniaus lietuvių gyvenimo centru. Felicija buvo pirmoji moteris, lygiomis teisėmis įėjusi į „Dvylikos apaštalų“ lietuvių inteligentų būrelį, lankėsi teisininko Tado Vrublevskio organizuojamuose pobūviuose. Bortkevičių namuose buvo daug diskutuojama iš varpininkų išaugusios Lietuvos demokratų partijos (LDP) programos klausimais, tačiau jos steigiamajame susirinkime 1902 m. spalio 30 d. grafo Zubovo Dabikinės dvare (Šiaulių aps.) Bortkevičiai nedalyvavo.4

Įsisteigė antroji po 1896 m. susikūrusių socialdemokratų Lietuvos politinė partija, kitaip mačiusi ir Lietuvos ateitį. LSDP pasisakė už „savistovią demokratinę respubliką“, o LDP, būdama nuosaikesnė, tuo metu nepriklausomybės reikalavimą laikė tolimu siekiu, o artimiausiu uždaviniu – Lietuvos autonomiją su Seimu Vilniuje.

Tiek politinius, tiek kultūrinius procesus Lietuvoje smarkiai suaktyvino spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimas 1904 m. gegužės 7 d. F. Bortkevičienė rašė, kad reikia neatskleisti Rusijos valdžiai lietuvių džiaugsmo, parodyti, kad atgauta tai, kas neteisėtai atimta ir jau kadais turėjo būti grąžinta. Ji rūpinosi perkelti į Lietuvą iki tol Mažojoje Lietuvoje leidžiamą spaudą, 1905 m. tapo „Lietuvos ūkininko“ atsakingąja redaktore ir tikruoju savaitraščio leidimo centru.

Vos pusantrų metų tebuvo praėję tarp spaudos atgavimo ir Didžiojo Vilniaus Seimo (DVS), tačiau visuomenės organizavimosi ir politinio brendimo prasme šis laikotarpis prilygo dešimtmečiams. DVS rengimo laikotarpiu F. Bortkevičienė priklausė Organizaciniam komitetui ir, nors iš pradžių nepritarė tautiniams demokratams dėl labiau inteligentiško kultūrinio kvietimo į suvažiavimą teksto, šiam radikalėjant dėl besikeičiančios bendros visuomeninės politinės situacijos, aktyviai dalyvavo LDP veikloje ir padėjo besikuriančiai Lietuvos valstiečių sąjungai (LVS) skleidžiant suvažiavimo idėją Lietuvos kaime, o kartu ir formuluojant bei per „Vilniaus žinias“ platinant autonomijos idėją.5 Per trumpą suvažiavimo rengimo laiką – maždaug tris savaites – jo prezidiumo formavimo bei nutarimų priėmimo metu F. Bortkevičienė pasirodė kaip nuosaiki ir į kompromisus linkusi derybininkė, randanti kalbą ir su kairiaisiais – LSDP bei LDP kairiuoju sparnu, pasisakančiais už radikalią kovos su carizmu taktiką, ir su dešiniaisiais – tautininkais bei besiorganizuojančiais krikščionimis demokratais, su kuriais juos artino Lietuvos autonomijos kūrimo bei socialinės politikos principai.6 E. Galvanauskas apie F. Bortkevičienės indėlį į DVS organizavimą atsiminimuose rašė: „/…/ Čia ir vėl nenuilstanti darbininkė p. F. Bortkevičienė, kuriai užkraunami visi praktiniai darbai ir kurios visur pilna. Ji kalba mažai, bet ją surasi prie kiekvieno darbo.“7 Pasak liudytojų, Vilniuje, F. Bortkevičienės bute, netgi buvo laikomi ginklai, išduodami išvykstant į provinciją.8

Kita vertus, tiek rengiant suvažiavimą, tiek jo metu F. Bortkevičienė veikė šiek tiek mažiau, nes tuo pačiu metu buvo bene aktyviausia valstiečių organizatorė ir LVS kūrėja. Važinėdami po Lietuvą ir skleisdami suvažiavimo nutarimus, LVS atstovai kartu sprendė partinius reikalus: kūrė skyrius, palaikė ryšius tarp partijos centro Vilniuje ir provincijos. Šitai padėjo atitraukti valstiečius tiek nuo radikalių socialdemokratų, tiek ir nuo krikščionių demokratų, siekusių savo organizacijomis aprėpti visus visuomenės sluoksnius.

Po revoliucijos pralaimėjimo prasidėjus reakcijai, „reikėjo gelbėti veikėjus iš žandarų nagų: kam padėti sprukti užsienin, kam surengti gynybą teisme, kam lengvinti kalėjimo gyvenimą ar padėti pabėgti į Sibirą“.9 Kartu teko rūpintis ir vyro, patekusio į Lukiškių kalėjimą, vadavimu. Deja, kelių savaičių kalinimas negrįžtamai sutrikdė jo sveikatą, po ilgo, bet nesėkmingo gydymosi 1909 m. sausio pradžioje Jonas Bortkevičius mirė.

F. Bortkevičienė tais metais pradėjo leisti „Lietuvos žinias“ ir, anot redakcijoje Bonifratrų gatvėje dažnai besilankiusio Zigmo Toliušio, „buvo visa atsidavusi tam vienam darbui, kuriam pašventė visą savo laiką, jėgas, sielą“.10 Reikia pridurti: ir asmeninius finansus – 5000 rublių, tais laikais didelius pinigus, beveik visą po vyro mirties likusį turtą. Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas sužlugdė ilgų metų Bortkevičienės ir jos draugų darbą. Laikraščių leidyba buvo sustabdyta, daugeliui vilniečių teko trauktis Rusijon. F. Bortkevičienė Prūsų lietuvių belaisvių (rusų invazijos metu ištremtų iš Mažosios Lietuvos) globos komiteto pavedimu rūpinosi ištremtaisiais, pusę metų keliavo po Sibirą ir Rytų Rusiją, aplankė daug vietų, stengėsi padėti daugeliui žmonių.11

1917 m. Rusijoje nuvertus caro valdžią ir suformavus A. Kerenskio vadovaujamą laikinąją vyriausybę, suaktyvėjo visos Pirmojo pasaulinio karo metais nustojusios veikti lietuvių politinės srovės, įvyko įvairias partijas vienijęs steigiamasis Tautos tarybos susirinkimas. Po mėnesio buvo priimtas nutarimas sušaukti Rusijos lietuvių seimą, F. Bortkevičienė buvo išrinkta į jo organizavimo komisiją. Į suvažiavimą susirinko 330 lietuvių atstovų, išrinktų Tarybos nustatyta tvarka. Aštuonias dienas vykusiame suvažiavime buvo audringai svarstomi Lietuvos ateities klausimai. Galiausiai balsuojant vos 8 balsų persvara (140 prieš 132) nugalėjo dešiniųjų – krikščionių demokratų ir tautininkų – pasiūlytoji rezoliucija, reikalaujanti Lietuvai nepriklausomybės. Kairieji Lietuvos ateitį tebesiejo su autonomija, kaip tikėtasi, demokratijos keliu eisiančioje Rusijoje. Nepritardami balsavimo rezultatams, LDP (socialistų liaudininkų) atstovai iš tolesnio Rusijos lietuvių Seimo darbo pasitraukė, tačiau diskutuojant dėl suvažiavimo nutarimų, skilimas įvyko pačioje partijoje. Dešinesnieji atstovai, tarp kurių buvo ir F. Bortkevičienė, apgailestaujantys, kad balsavo prieš Lietuvos nepriklausomybę, rugsėjo mėnesį buvo pašalinti iš partijos ir per keletą mėnesių persiorganizavo į atskirą – Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų – partiją (LSLDP). F. Bortkevičienė tapo šios partijos iždininke.12

Grįžusi į Lietuvą, F. Bortkevičienė prisidėjo prie Rugsėjo konferencijos sušaukimo, o kritiškiausiu Lietuvos valstybei momentu – 1918 m. pabaigoje – 1919 m. pradžioje – skatino Mykolą Sleževičių sudaryti antrąją vyriausybę (net buvo svarstoma jai patikėti ministro postą, tačiau pasipriešino kai kurie Valstybės Tarybos atstovai: moteris ministrė – tais laikais negirdėta!), vėl ėmėsi spaudos leidimo. Darbą Kaune teko pradėti iš naujo. Trūko pinigų, seni draugai, bendradarbiai buvo išblaškyti. Anot Z. Toliušio, „liko tik senos idėjos bei tradicijos, seni laikraščių vardai ir prieškariniais laikais įgytas žmonių pasitikėjimas“.13 Įkurta „Varpo“ bendrovė įsigijo nuosavą spaustuvę ir netrukus atnaujino „Lietuvos ūkininko“ leidimą. Darbuodamasi spaudoje, F. Bortkevičienė buvo ne tik leidinių administratorė ir atsakingoji redaktorė, bet prižiūrėjo ir jų turinį. Akylesnis leidinių skaitytojas nesunkiai pastebės, kad prie skirtingomis pavardėmis ir slapyvardžiais pasirašytų vedamųjų straipsnių daugiau ar mažiau pridėta tos pačios redaktorės ranka.

1920 m. rinkimuose į Steigiamąjį Seimą F. Bortkevičienė, atsakinga už partijos finansinę veiklą ir agitacinę medžiagą, balotiravosi tiek Valstiečių sąjungos, tiek LSLDP sąrašuose.14 Pirmojoje Marijampolės apygardoje ji įrašyta antrąja po Kazio Griniaus. Šioje apygardoje ir buvo išrinkta, tačiau iš pradžių mandato atsisakė, siekdama tęsti spaudos organizavimo darbą. Į Steigiamąjį Seimą valstiečių liaudininkų bloko vadovų sprendimu ji įstojo 1921 m. pradžioje po to, kai mirė su ginklu neatsargiai elgdamasis susižeidęs Juozas Lukoševičius. Kadangi skelbiant šį faktą „Valstybės žiniose“ įsivėlė klaida, istoriografijoje esama net kelių datų, nuo kada F. Bortkevičienė laikytina Seimo nare. Tiesioginio šaltinio šiam faktui patikslinti rasti nepavyko – F. Bortkevičienės tapimas atstove bloko posėdyje neužfiksuotas.15 Steigiamojo Seimo posėdyje ji pirmąsyk dalyvavo sausio 25-ąją – tada Prezidento pareigas einantis Aleksandras Stulginskis paskelbė: „Turiu garbės Steigiamojo Seimo nariams pranešti, kad vietoj mirusio nario Juozo Lukoševičiaus atvyko į jo vietą ponia Felicija Bortkevičienė.“16

Į Seimą atstovė pateko sudėtingu metu – valstiečių liaudininkų blokui susirinkus po pertraukos, kada Nepriklausomybės kovų su Lenkija metu vietoj visos sudėties parlamento veikė Mažasis Seimas, bloko atstovai norėjo atšaukti ministrą pirmininką Kazį Grinių ir deleguotus ministrus iš koalicinės vyriausybės, tačiau kiek atvėsę, pasidalijo beveik į lygias dalis to siekiančių, atsisakančių ir abejojančių. Bortkevičienės įsikišimas šiuo kritišku momentu nusvėrė svarstykles į santūresniųjų pusę – tos pačios dienos vakarą frakcijų bloko posėdyje su sau būdingu aiškumu Felicija palaikė Vlado Natkevičiaus poziciją.17 F. Bortkevičienės laikysena neabejotinai prisidėjo prie didžiausių politinių jėgų – valstiečių liaudininkų ir krikščionių demokratų – koalicijos išsaugojimo valstybei sudėtingu momentu.

Steigiamojo Seimo stenogramose F. Bortkevičienės veiklos pėdsakų išliko labai nedaug. Kitaip nei G. Petkevičaitė-Bitė, ji neprisidėjo ir prie neoficialios moterų frakcijos, kurioje absoliučią daugumą sudarė moterų teisėmis besirūpinančios krikščionių demokratų atstovės. Valstiečių liaudininkų bloko posėdžiuose ji dalyvavo beveik visada, tačiau kalbėdavo retokai, vien principiniais klausimais. Tarp tokių 1921 m. pabaigoje – 1922 m. pradžioje iškilo dvi didžiausias Lietuvos politines jėgas labiausiai skiriantys pasaulėžiūros principais pagrįsti Žemės reformos ir Konstitucijos nuostatų aspektai. Tarsi pamiršusi, kaip kadaise Vilniuje atkakliai kovojo už lietuviškas pamaldas Šv. Mikalojaus bažnyčioje, ji dabar aistringai reikalauja bažnyčioms ir vienuolynams negrąžinti caro valdžios konfiskuotų žemių, visai neatlyginti dvarininkams už reformos tikslams paimamus dvarus. Svarstant Konstitucijos projektą F. Bortkevičienė kategoriškai prieštarauja Prezidento institucijos įvedimui, prieš ją balsuoja ir plenariniame Seimo posėdyje. Galiausiai valstiečių liaudininkų bloko atstovai nebalsuoja nei už Žemės reformos įstatymą, nei už Konstituciją – jie priimti tik krikščionių demokratų bloko balsais. Kitaip nei prieš metus, F. Bortkevičienė ne tik ryžtingai stoja už K. Griniaus atšaukimą iš ministro pirmininko pareigų, bet ir ragina atstovus pasitraukti iš Seimo komisijų, derybose dėl koalicijos išsaugojimo nedaryti jokių nuolaidų.18

Pratusi prie organizacinio darbo, F. Bortkevičienė padėjo valstiečiams liaudininkams rengti Seime užklausimus ir interpeliacijas Vyriausybei, atstovo statusą panaudojo ryšiams su rinkėjais palaikyti ir padėdavo jiems spręsti iškilusias problemas, priiminėjo interesantus partijos biure, skaitė laiškus, lankydavosi valdžios institucijose. Ji taip pat dalyvavo rengiant Skundų ir tardymo komisijos dokumentus, nes dirbdama spaudoje kaip niekas kitas išmanė Lietuvos reikalus.

Ir būdama Steigiamojo Seimo nare F. Bortkevičienė daugiausia laiko skyrė partinei veiklai: „Lietuvos žinioms“, kurių leidyba atnaujinta nuo 1922 m., ir „Lietuvos ūkininkui“, pasirašydavo atsakingąja redaktore, teisėsi dėl šiems leidiniams nuolat skiriamų baudų, keliamų bylų. F. Bortkevičienė buvo aktyvi rinkimų į kitus tris Seimus dalyvė, spaudoje skelbė Rinkimų įstatymo pažeidimų faktus, protestavo prieš piliečių laisvių suvaržymus.

III Seime renkant prezidentą, F. Bortkevičienė ir G. Petkevičaitė-Bitė buvo pasiūlytos kandidatėmis į šį postą. Tai pirmas atvejis Europos moterų judėjimo istorijoje.19 Tiesa, jos gavo tik po vieną balsą, o prezidentu buvo išrinktas liaudininkas Kazys Grinius.

Sudarius valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų koaliciją, liaudininkų spaudoje pradedami menkinti visi II Seimo priimti įstatymai („žemės ūkio vystymosi istorikai, be abejo, tik neigiamai vertins kun. Krupavičiaus bolševistinius metodus žemės ūkio politikoj“20), siekiama įgelti Katalikų bažnyčios vyresnybei dėl Lietuvos bažnytinės provincijos sukūrimo, tačiau neatsiranda nuodugnesnės naujųjų valdančiųjų politikos analizės. Prezidento K. Griniaus ir ministro pirmininko Mykolo Sleževičiaus vadovaujama liaudininkų ir socialdemokratų koalicija buvo bene labiausiai savo programą įgyvendinusi valdžia Lietuvos istorijoje. 1922 m. nebalsavę už Konstituciją, dabar liaudininkai tapo smarkiais jos šalininkais. Deja, skubotomis, nepakankamai į partijų santykį ir visuomenės nuotaikas atsižvelgiančiomis reformomis koalicija išbalansavo trapią politinių jėgų pusiausvyrą. Todėl 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas, atvedęs į valdžią tautininkus, o į prezidento postą – Antaną Smetoną, daugumai liaudininkų, tarp jų ir F. Bortkevičienei, nebuvo netikėtas.21 Liaudininkai perversmui nesipriešino, jausdami Lenkijos pavojų ir laikydami valstybės likimą svarbesniu nei tam tikrų politinių jėgų buvimas valdžioje.

F. Bortkevičienė ne tik gelbėjo nuo mirties buvusių koalicijos partnerių organizuoto kontrperversmo vadą Juozą Pajaujį, kitus politikus, patekusius į autoritarinio režimo nemalonę, bet netrukus atstatė ir voldemarininkų 1927 m. kovo 11 d. susprogdintą „Varpo“ spaustuvę.22 Spaustuvės kieme esančiame mažame namelyje įsikūrusi F. Bortkevičienė išgyveno iki pat savo mirties. Jos svečiai prisimindavo didelį Jono Bortkevičiaus portretą, kabėjusį kukliame jos salonėlyje.

Autoritarizmo metais laikraščių leidimas keliskart buvo sustabdytas, cenzūra negailestingai braukė net švelniai valdžią kritikuojančius tekstus. Kita vertus, 4-ojo dešimtmečio viduryje patirtis ir realybės jausmas pačiai F. Bortkevičienei neleido būti apžavėtai tarp kairiųjų paplitusių kultūrbolševizmo idėjų. „Lietuvos žiniose“ straipsnius ir apybraižas kartkartėmis spausdinantis Justas Paleckis šiame leidinyje jautėsi nesavas.23

Pirmosios sovietų bei nacių okupacijos metais F. Bortkevičienė ir vėl buvo nuolatinė žmonių gelbėtoja. Ji daugeliui padėjo išvengti arešto ir net ištrūkti iš gestapo gniaužtų, išgelbėjo keletą žydų tautybės vaikų.

Po reokupacijos sovietų valdžia nacionalizavo „Varpo“ spaustuvę, uždarė laikraščius. Bortkevičienė liko be darbo, o svarbiausia, kad netekusi veiklos spaudoje, organizacijose, neteko ir gyvenimo prasmės. Neturėjo pragyvenimo lėšų, nes pensija buvo paskirta, kai jos jau nebebuvo tarp gyvųjų.24 NKVD ją sekė, ne kartą tardė, stengėsi sudaryti bylą. Valdžia bijojo net mirusios – saugojo salę, neleido rinktis žmonėms, įsakė palaidoti be jokių iškilmių ir palydų. Vienos žymiausių Lietuvos moterų palaikai paprastu sunkvežimiu buvo išvežti į Troškūnus ir palaidoti šalia sesers.

Straipsnyje liko neaprašyta F. Bortkevičienės kaip knygnešės ir labdaringa veikla „Žiburėlyje“ ir „Kankinių kasoje“, nuolatiniai ryšiai su Amerikos lietuviais ir jų parama liaudininkų spaudai, priklausymas paslaptingajai masonų ložei, neaptartas jos požiūris į Vilniaus ir Klaipėdos klausimus, santykiai su Lietuvos tautinio atgimimo veikėjais ir nepriklausomos Lietuvos politikais. Kritiškas požiūris į kai kuriuos F. Bortkevičienės politinius žingsnius ne tik nemažina – greičiau išryškina jos asmenybės sudėtingumą.

1. Subačius L. Aplenkusi laiką. Felicija Bortkevičienė 1873–1945. Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010, 155 p.

2. Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – LNB RS), f. 68-401, p. 1.

3. Lukšas A. Nenuilstanti Tėvynės darbininkė // Lietuvos žinios, 2013 m. rugsėjo 6 d.

4. Miknys R. Lietuvos demokratų partija 1902–1915 metais. Vilnius, A. Varno personalinė įmonė, 1995, p. 29.

5. Motieka E. Didysis Vilniaus Seimas. Vilnius, Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005, p. 73–75.

6. Ten pat, p. 124–125.

7. Iš 1905 m. E. Galvanausko atsiminimų // Lietuvos žinios, 1925 m., gruodžio 11 d.

8. Toliušis Z. Felicija Bortkevičienė // Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – LMAB RS), f. 29–1223, l. 11.

9. F. Bortkevičienės biografija [Autobiografija] // LNB RS, f. 68-2, l. 1.

10. Toliušis Z. Felicija Bortkevičienė, l. 3.

11. Stakeliūnaitė D. Bortkevičienė Felicija // Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas. Vilnius, Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, p. 106.

12. Plačiau apie 1915–1919 m. F. Bortkevičienės veiklą žr.: Stakeliūnaitė D. Nauji potėpiai Felicijos Bortkevičienės –
P. Višinskio bendražygės – portretui // Devintieji Povilo Višinskio skaitymai, Šiauliai, P. Višinskio viešoji biblioteka, 2006, p. 23–34.

13. Toliušis Z. Felicija Bortkevičienė, l. 4.

14. Į vieną valstiečių liaudininkų partiją šios artimos organizacijos, Steigiamajame Seime sudariusios bloką, susijungė 1922 m. gruodžio 3–5 d. vykusiame suvažiavime.

15. Valstiečių liaudininkų bloko posėdyje pirmą kartą ji dalyvavo sausio 21 d. – LMAB RS, f. 199-22, l. 171.

16. Steigiamojo Seimo darbai, 57 posėdis, 1921 m. sausio 25 d.

17. LMAB RS, f. 199-22, l. 173–174.

18. Valstiečių liaudininkų bloko 1922 01 22–1922 05 29 posėdžių protokolai // LMAB RS, f. 199-109, l. 16–101.

19. Jurėnienė V. F. Bortkevičienės vaidmuo feministiniame judėjime Lietuvoje // Dvasinės vertybės žinių visuomenėje. Kaunas, Lietuvos žemės ūkio universiteto Leidybos centras, 2003, p. 25.

20. Lietuvos žinios, 1926 m., liepos 10 d.

21. Subačius L. Felicija Bortkevičienė – politikė // Parlamento studijos, 2006, t. 7, p. 73–90.

22. Toliušis Z. Felicija Bortkevičienė, l. 6.

23. Žr. Subačius L. Aplenkusi laiką, p. 120.

24. Kairiūkštytė N. Bortkevičienė-Povickaitė Felicija // Lietuvybės kovų verpetuose. Vilniaus ir Seinų kraštai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009, p. 58.

F. Bortkevičienė, Wikimedia Commons nuotr.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra