„Nepriklausomybės sąsiuviniai“: kelyje į nepriklausomybę

Autorius: Data: 2013-04-13, 12:31 Spausdinti

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“, LRT.lt

Nepriklausomybės sąsiuvinių 2012 metų antrajame numeryje buvo paskelbta šios komisijos 1990 m. sausio 30 d. posėdžio stenograma. Dabar skelbiamas 1990 vasario 19 d. posėdžio dokumentas. Abiejų stenogramų tekstų patikslinti nebuvo galimybių – kur yra audioįrašai, kas juos šifravo, nustatyti nepavyko. Kaip ir sausio 30 d. stenogramoje, tekste yra nemaža neaiškių vietų, didžiuma kalbėtojų lieka neatpažinti. Nepaisant šių trūkumų, dėl kurių stenograma vargu bau galėtų būti laikoma moksliškai parengtu tekstu (yra vilties, kad bus surasti audioįrašai ir remiantis jais bus pašalinti neaiškumai), redakcija nutarė tekstus skelbti laikydamasi nuomonės, kad publikacijų turinio informacinis aktualumas bent iš dalies padengia mokslinės precizikos stoką.

Stenogramos turinys gana iškalbingai parodo, kad dėl Nepriklausomybės kaip tikslo, kaip siekio buvo visiškai sutariama. Deja, keliai, kuriais į nepriklausomybę eitina, buvo matomi visiškai skirtingai. Ši stenograma juos išryškina gana kategoriškai. Tai – matyt – ir laikytina didžiausia šių tekstų verte.

Esama ir dar vieno motyvo: siekio susitarti dėl principų – elgesio normų, kurios turėtų būti nepajudinamos nepriklausomai nuo veikiančiųjų asmenų politinių orientacijų ir interesų netapatumų. Sąjūdžio remti kandidatai į deputatus tokių principinio pobūdžio susitarimų paieškoms turėjo mažiau laiko, dominavo ekspromtas, todėl principinio pobūdžio susitarimais Sąjūdžio atstovams parlamente tapo valstybės atkūrimo dokumentų paketas, o vėliau – Lietuvos Respublikos Konstitucija. Visa tai sukurta žygyje jau atkovojant ir įtvirtinant valstybę. Gaila, kad ši epopėja dar neparašyta ir nesigirdi, kad jos jau būtų kas nors ėmęsis. Beje, ir šie dokumentai yra tik fragmentai dar mažesnio istorijos epizodo – kaip Valstybės atkūrimo galimybes įsivaizdavo dalis geranoriškųjų LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų. O buvo ir kitokių.

Kartu su stenograma publikuojami du Komisijos rengtojo Nepriklausomybės atkūrimo plano projektai vienas, vasario 4 dienos, labai dar literatūriškas, ir kitas, kovo 6 dienos, šiek tiek konkretesnis. 

Vasario 19 dienos posėdžiui pirmininkavo Romualdas Ozolas.  

R. OZOLAS. /…/ Išsikristalizavo vaizdas, koks tas dokumentas turėtų būti. Mūsų manymu, tas dokumentas turėtų būti dviejų variantų. Turėtų būti dviejų principų. Išplėtotas variantas: principai turėtų būti apibrėžti kiek galima trumpiau, o dalys šito dokumento galėtų būti kitokios, bendrųjų nuostatų. Sakykim, puslapis politikos, puslapis ekonomikos nuostatų, teisėtvarkos nuostatų, kultūros nuostatų, užsienio arba tarptautinių santykių nuostatų. Galima sakyti, kad trys pirmieji skirsniai, kaip vakar spėjau apmesti iš to, kas buvo anksčiau padaryta, padaryti nauji, man, kaip [ir] studentui, vienos dienos pritrūko. Teisėtvarkos, kultūros ir tarptautinių santykių praktiškai nėra padaryta, nors patys pagrindiniai teiginiai yra žinomi. Pvz., tarptautinių santykių patys pagrindiniai darbai jau yra net ir surašyti. Jeigu būtų priimtina, aš siūlyčiausi perskaityti tai, kas yra surašyta, tai vienas egzempliorius, o paskui galima būtų svarstyti ir kritikuoti. Dabar prieš tai dar norėčiau pasitarti, kaip galima būtų padaryti dėl galimo skelbimo. Mano supratimu, vis tik reikia forsuoti ir bet kuriomis priemonėmis padaryti tai, kas čia yra bandoma padaryti, ir paskelbti, ko gero, dar ir prieš rinkimus. Ar tai būtų tikslinga?

Antras klausimas. Ar skelbti vien nuo Nepriklausomybės komisijos, ar paderinus, tiksliau pasakius, rimtai padirbėjus, ir su Laikinąja politine konsultacine taryba. Jeigu su ta Taryba galima būtų apsitarti ir rasti kokį nors bendrą sutarimą, būtų labai stiprus papildomas šitų principų parėmimo aktas. Bet tai yra sunkoka, nes su ja šnekėtis gan /…/. Kiekviena nuostata gal užims pusę dienos, kol bus išnagrinėta. Todėl iki pasitarimo pabaigos gal iš karto neatsakysime. Bet reikėtų pagalvoti. Ir atsakymą rasti, taip ar kitaip. Jums leidus skaitau.

Klausimas iš vietos. (Nesigirdi.)

R. OZOLAS. Principų projektas. Čia svarstome. O jeigu rastume /…/, tai reikėtų dar šią savaitę padirbėti. Sakysim, 23 dienos rytą susirinkti, padaryti galutinį sudėliojimą ir atiduoti.

Klausimas iš vietos. (Nesigirdi.)

R. OZOLAS. Nepriklausomybės atstatymo principai. Tą atstatymą mes panaudojame dokumente, todėl gal reikėtų vieno modelio laikytis. Bendrosios nuostatos. Pirmas. Yra trys punktai iš bendrųjų nuostatų. Pirmas. Nepriklausomybė – tai paskelbtas tautos apsisprendimas savarankiškai, nepriklausomai nuo kitų valstybių valios tvarkyti savo vidaus ir užsienio reikalus, nustatyti savo politinį, ekonominį ir socialinį vystymąsi. Tokia bendra tezė. Jos konkretizavimas. Lietuvos nepriklausomybė deklaruota 1918 metų vasario 16 dieną. Ji prarasta 1939–1940 metais dėl Stalino–Hitlerio pakto ir po to įvykdytos Lietuvos okupacijos ir aneksijos. Nepriklausomybės atkūrimas, kai Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba yra konstatavusi ir Vokietijos–TSRS sutarčių, ir 1940 metų Lietuvos Seimo nutarimo bei TSRS Aukščiausiosios Tarybos nutarimo dėl Lietuvos priėmimo į TSRS sudėtį neteisėtumą, yra naujai išrinktos Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos prerogatyva. Nepriklausomybė atkuriama juridiškai atstatant 1918 metų vasario 16 dienos Deklaracijos veikimą. Dėl kurių nors aplinkybių nuo Deklaracijos skelbimo susilaikant nepriklausomybė gali būti vykdoma atskirų Lietuvos gyvenimo sričių juridinio ir faktinio išlaisvinimo būdu. Sutarčių suderinėjimu.

Antras. Lietuvos nepriklausomybė kitų pasaulio valstybių atžvilgiu – tai teisė dalyvauti tarptautiniame gyvenime, vadovaujantis valstybinio lygiateisiškumo, suvereniteto gerbimo, nesikišimo į vidaus reikalus principais, sudarant su užsienio valstybėmis abipusiškai naudingas sutartis. Atstačius nepriklausomybę nedelsiant kreiptumėmės į pasaulio valstybes dėl Lietuvos Respublikos pripažinimo.

Trečias. Nepriklausoma Lietuvos valstybė yra parlamentinė respublika, kurios aukščiausieji valdžios organai renkami remiantis visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Jos uždavinys – garantuoti žmogaus teisių ir laisvių realizavimą, palankiausią tautos ir valstybės raidą.

Politikos nuostatos.

Irgi trys tokie punktai.

Pirmas. Visas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos XII sesijos veikimas turi būti laikomas pereinamuoju iš okupuotos į nepriklausomą Lietuvos [Respubliką] laikotarpiu. Šios Aukščiausiosios Tarybos uždavinys vienas – Lietuvos nepriklausomybės realizavimas.

Antras. Nepriklausomybės realizavimas turi du etapus: juridinį atkūrimą ir faktinį įteisinimą. Juridinis atkūrimas įvykdomas atstatant 1918 metų vasario 16 dienos Deklaracijos juridinį veikimą. Faktinis įteisinimas pradedamas po nepriklausomybės juridinio atkūrimo, kreipiantis į pasaulio valstybes dėl pripažinimo ir imant sudarinėti sutartis su TSRS ir kitomis valstybėmis dėl Lietuvos ekonominės, socialinės, karinės, diplomatinės padėties apibrėžimo, o baigiamas pagrindinėms pasaulio valstybėms Lietuvą pripažinus de jure.

Trečias. Man nepavyko jo iki galo pakankamai aiškia forma išreikšti. Bet idėja tokia, kad nepriklausomybė skelbiama ne pagal užgaidą, o skelbiama pagal būtinumą.

Ketvirtas. Šito nepriklausomybės atstatymo politika vykdoma remiantis skelbimo nebūtinumo paneigimo principu. Skelbimo nebūtinumo. Vidaus sąlygų požiūriu nepriklausomybės skelbimas – tai jos juridinių, socialinių, psichologinių neskelbimo galimybių išnaudojimo momentas. Išorės sąlygų požiūriu – tai realios grėsmės nepriklausomybės galimybei susiklostymas. Išorinių ir vidinių sąlygų samplaikos nepriklausomybės skelbimą gali padaryti būtiną anksčiau negu atskirai paimtos būtinybės.

Ekonomikos nuostatos.

Pirmas. Nepriklausomos Lietuvos ekonomika – tai įvairių nuosavybės formų ūkio ekonomika, reguliuojama laisvos prekių ir pinigų rinkos.

Antras. Pramonė ir žemės ūkis perprofiliuojami ir modernizuojami taip, kad pajėgtų gaminti pasaulinėje rinkoje konkurentišką produkciją.

Trečias. Demonopolizuojami žaliavų ir energetinių išteklių šaltiniai. Disponuojama alternatyviais žaliavų, medžiagų ir gaminių įgijimo šaltiniais.

Ketvirtas. Sukuriama Lietuvos ūkio reikalams adekvati finansų ir kredito sistema su konvertuojama valiuta.

Penktas. Veikia Lietuvos prekių ir pinigų rinkos apsaugos mechanizmas.

Šeštas. Ekonomikos ugdymo strategija numato Respublikos ekonomikos pasaulinės integracijos būdus, formas ir etapus.

Teisėtvarkos nuostatos dar neparašytos. Bet pirma iš jų turėtų būti ta, kuri jau pasakyta preambulėje. Savo valdymo forma nepriklausoma Lietuva yra parlamentinė respublika, paremta įstatymų leidimo ir vykdymo valdžios atribojimo principu ir savivaldybės mechanizmo įveiksminimu, kuris garantuoja kiekvieno individo, kaip demokratijos vykdytojo, atsakomybę už savo valstybės politinę struktūrą ir politinės struktūros demokratinį funkcionavimą. Ir t. t.

Kultūros vėlgi akcentuoja žmogaus kultūros kūrimo ištakos pirmenybių /…/ ir valstybinių įstaigų, kaip pagalbinių joms realizuotis, nuostatas.

O tarptautinių santykių patys svarbiausi pagrindai. Išorės problemos, gerbiami draugai tokius uždavinius yra surašę, /…/ pavidalu jie egzistuoja, bet nedaug yra, aš juos perskaitysiu.

Pirmas. Apibrėžti TSRS ginkluotųjų pajėgų derybų ir Lietuvos pajėgų statusą. Pradėti derybas su TSRS dėl sutarčių sudarymo apie TSRS ginkluotųjų pajėgų dislokavimą Lietuvoje.

Antras. Paruošti Respublikos karinių pajėgų koncepciją ir spręsti nacionalinės kariuomenės atkūrimo klausimą.

Trečias. Spręsti Lietuvos jaunuolių karinės tarnybos sąlygas. Paruošti įstatymus dėl Respublikos jaunuolių karinės alternatyvinės tarnybos.

Ketvirtas. Pradėti formuoti pasienio apsaugą ir muitinės tarnybą, artimiausiu laiku perimant Respublikos žinion pasienio kontrolės punktus (Vilnius, Klaipėda, Lazdijai).

Penktas. Paruošti užsienio politikos koncepciją, apsprendžiančią Respublikos prioritetą. Ar į TSRS, Rytų Europą, Vakarų Europą, Šiaurės Ameriką ir t. t.

Šeštas. Politikos planavimo komitetas. Dėl to dar galima pagalvoti. Paruošti programą ir suformuoti delegaciją į Helsinkį.

Septintas. Su TSRS pagalba realizuoti tokius darbus:

a) įtvirtinti tarptautinės teisės primatą Sąjungos įstatymuose;

b) įteisinti TSRS ambasadose ir atstovybėse prie tarptautinių organizacijų Respublikos atstovus, kurie oficialiai atstovautų Lietuvos interesams ir tapti SNO specializuotų organizacijų nariais;

c) įteisinti Respublikos garbės konsulų institutą.

Čia tokie parengiamieji iki pripažinimo de jure /…/ savarankiškais:

a) užmegzti neoficialius ryšius su Lietuvos Respublikos diplomatinėmis atstovybėmis, susitarti dėl trumpalaikių mūsų atstovų lankymųsi jose;

b) peržiūrėti tas Respublikos tarptautines sutartis ir paruošti jų prolongavimą arba anuliavimo projektus, ypač su TSRS, Lenkija, Vokietija;

c) iš pradžių reikia reorganizuoti dabartinę Užsienio reikalų ministeriją, /…/ Lietuvos /…/;

d) paruošti Užsienio reikalų ministerijos, Lietuvos diplomatinių atstovybių įstatymų projektus;

e) zonduoti dirvą tarptautiniame teisme, SNO, kad kritinei situacijai esant, būtų galima kreiptis dėl Lietuvos valstybingumo patvirtinimo ar kito statuso pripažinimo;

f) įpiršti, gal įdiegti, teigti užsienio masinės informacijos priemonėms mintį, kad Lietuvos nepriklausomybės siekimas nėra separatizmas, o tai yra naudojimasis mažiausia galimybe siųsti studijoms, kvalifikacijai kelti į Vakarų aukštąsias mokyklas Respublikos žmones.

Iki principų čia neišaugo. Tai yra konkretūs darbai. Minimaliai atitinka. Maksimaliai čia dar neįvardyta.

Tai bendrais bruožais. Labai apgailestaudamas, kad negalėjau iki galo išvardyti šitų /…/. Bet man atrodo, kad pirmame, antrame, trečiame skirsniuose yra labai fundamentalių nuostatų, kurias būtina aptarti, kad galima būtų sėkmingai darbuotis toliau per tas keletą likusių dienų.

A. BRAZAUSKAS. Aš tokį klausimą turėčiau. Sakykite, toks dokumentas, kaip mes jį čia pavadinsime, aš nežinau. Ar jis kokį turi atlikti vaidmenį? Kam jis reikalingas yra? Koks tikslas jo?

R. OZOLAS. Jo tikslas – nepriklausomybės atstatymo politikos konvencijų pamatai. Susitarimas – ką gi laikome nepriklausomybės atstatymu iš esmės ir konkrečiai atitinkamose mūsų visuomeninės veiklos srityse.

A. BRAZAUSKAS. Turiu dar klausimą. Jeigu jau iš tikrųjų yra nepriklausomybės atstatymo planas arba programa, taip? Tai nejaugi šitą programą reikia paskelbti visam pasauliui, kad visi žinotų, kur mes, kokiais metodais mes eisime, ir kad mums pakištų koją ten, kur labiausiai pažeidžiamos vietos mūsų? Ar mums reikia šitą dalyką reklamuoti ir deklaruoti visam pasauliui? Man iškilo toks klausimas. Ar neatrodytų, kad turėtų būti toks dokumentas padėtas į labai gerą seifą dabar. Ir išimamas, kada reikalinga veikti, pasižiūrima, suderinami mūsų veiksmai su tuo dokumentu, kolektyviai priimtu, ir pirmyn į priekį. Kaip? Čia jau politikos klausimas. Pačios artimiausios.

R. OZOLAS. Jeigu leisite, aš atsakysiu…

A. BRAZAUSKAS. Mes prideklaravę esam tiek ir tiek, visam pasauliui. Ir vakar girdėjote per televiziją. Čia jau visi dabar žiūri. Dar žiūri, kokį dokumentą dar Lietuva priims, kad būtų galima pastatyti į tą vietą, kur reikia prirėmus.

R. OZOLAS. Jeigu dėl laukimo kokių dokumentų, galiu pasakyti, kad visuotinis nusivylimas viešpatauja Tarybų Sąjungoje, kadangi mes paskutinėje sesijoje nepriėmėme nepriklausomybės deklaracijos. Visi laukia.

A. BRAZAUSKAS. Jie labai smarkiai šito laukia. Tikrai.

R. OZOLAS. Dėl to, kad reikėtų dėti į seifą, iš tiesų. Tai yra labai rimtas klausimas. Ir mano supratimu, tas antrasis išplėstinis variantas, kuris numato konkrečias priemones, kaip bus siekiama. Akademikas Žukauskas ir gerbiamas Zaikauskas yra pateikę ekonomikos priemonių planus. Štai ten yra, ko reikia mūsų konkretizavimui. Tai būtinai turi būti į seifą uždaryta. O šitas abstrahuotas tokiu lygmeniu, kad Lietuva galėtų turėti supratimą, kas yra daroma apskritai. Bet žinoti, kokios priemonės daromos bus konkrečiai, nebūtina. Tegul galvoja. Bet kad nebūtų to neaiškumo, kad mainosi ir vienoks, ir kitoks tų klausimų interpretavimas. Kai kuriais klausimais turi būti tiktai vienas vienintelis šitų dalykų interpretavimas.

P. KŪRIS. /…/ Aš prie draugo Brazausko klausimo. /…/ Man atrodo, mums nevalia skelbti šitą planą. Mes turime paruošti Aukščiausiajai Tarybai. Ten bus nuspręsta, ką daryti.

R. OZOLAS. Čia aš irgi norėčiau pritarti ministrui Kūriui. Kad planas kaip toks būtų konkretus priemonių planas. Tas didysis, išplėtotas. Dabar turi kiekviena komisija pateikti savo profesiškai argumentuotą priemonių planą. Principai gali būti paskelbti. Apie principų pateikimą Aukščiausiajai Tarybai nebuvo kalbėta, ir jeigu mes laikome tikrai esant reikalinga, kad tai padėtų visuomenei stabilizuotis, rasti bendrą supratimą, tai mes turėtume teisę šitą padaryti. Bent jau kaip projektą. Komisijos vardu pateikti principų projektą, kuris galėtų būti svarstomas iki susirinks Aukščiausioji Taryba ir priims ir principus, ir konkrečių veiksmų planą.

 P. KŪRIS. Du dokumentai. Principai… Tuose principuose neliko pagrindinio principo arba neužfiksuotas labai aiškiai toks principas: ar mes eisime Tarybų, ar kitu keliu. Jeigu mes norime, kad pasaulis žinotų, kaip mes siekiame Lietuvos nepriklausomybės, tas kelias turi būti labai aiškiai užfiksuotas. Aiškiau negu dabar. Dabar jį galima /…/. Antras dalykas, principus mes turime padaryti lakoniškesnius ir aiškesnius.

/…/ Ten, kur jūs minėjote tarptautinės teisės principus, iš karto kyla abejonė, kad mes /…/ remiamės trimis tarptautinės teisės principais. Jų yra dešimt. Vardyti jų neriekia, bet reikia pasakyti: suverenios lygybės, nesikišimo /…/.

/…/ matote, kur yra pavojus. Kai mes neišvardijame principų. Tų įvairių principų, pvz., Europos sienų nekintamumas /…/ arba teritorijos neliečiamybės principas. /…/ Nutylėjimas sukels tam tikrus neaiškumus. /…/ dėl principų reikia pamąstyti, padirbėti, juos išgryninti, /…/ ryškesnius, švaresnius. /…/ Mano nuomone, principų į Lietuvos nepriklausomybę deklaracija /…/ turi būti dviejų puslapių dokumentas.

/…/ nesustojant, nesulaikant darbo dėl konkrečių veiksmų kiekvienoje srityje, o toliau – taktikos, strategijos reikalas, kada kokie etapai, kaip laiku mes įvykdysime, kokiu laiku ką daryti, čia didelis darbas. Bet pirmas etapas – tuos pagrindinius principus reikia pasisakyti. Be jų mes negalime /…/. Be jų neaišku, kokiais principais remiasi /…/.

A. BRAZAUSKAS. Aš palaikyčiau gerbiamą Kūrį ir, žinote, įsiskaičiau kitą medžiagą. Čia labai daug papildomos medžiagos. Vis tik sienų neliečiamumo arba sienų neperžiūrėjimo Europoje [yra] problema, milžiniška problema, pasaulinės politikos problema. Todėl mes čia turime aiškiai pasisakyti, ar mes peržiūrime Europos valstybių sienas, ar ne. Šituo įstatymu. Aš nekalbu apie kitus įstatymus. Norėdamas papildyti Kūrį, turiu pasakyti, kad šitas principas turi būti aiškiai nusakytas. Jeigu mes išeiname toli toli, tai mes peržiūrime sienas. Jeigu mes peržiūrime sienas, kaip palaikys Vakarų Europos valstybės šitą sienų peržiūrėjimą? Čia gi esminis klausimas. Jeigu mes nutylime apie sienų peržiūrėjimą, galbūt reikia nutylėti diplomatiškai? Ar nereikia? Nes Vakarų valstybės klausia: „Jūs peržiūrėsite sienas? Valstybių? Susiklosčiusių po karo? Tai paliečia ir Tarybų Sąjungą kaipo tokią iš viso, atskiras respublikas – Baltarusiją, Ukrainą. Tai paliečia Lenkiją. Tai liečia Vokietiją. Ir išvis, sienų peržiūrėjimas iškilo kaip opus klausimas. Europoje. Tai mes gi savo poziciją turime ir iš karto neutralitetą mūsų kaip valstybės, mūsų principas turėtų būti kažkaip pasakytas. Jeigu aš turiu vieną vieno vokiečių politiko darbą, atiduosiu. Palikau kabinete. Jis iš viso labai gerai ir pagrįstai kalba apie neutraliteto žiedą Rytų Europoje. Ten yra parodytas labai gražus žemėlapis. Visos Pabaltijo šalys, Skandinavija iki Suomijos imtinai, nuo Apeninų iki Juodosios jūros, iki Viduržemio jūros praktiškai. Neutralių valstybių žiedas. Ši koncepcija labai įdomi. Jeigu ji būtų priimtina, mes galėtume į bendrą kontekstą įsirašyti. Aš Paleckiui atidaviau vokiečių kalba. Pas mane yra rusų kalba. Tai štai neutralitetas, sienų peržiūrėjimas. Tai yra išorės reikalai. Ir išorės politikos reikalai.

Dabar aš noriu vieną dalyką /…/. Ten aš pagavau tokią mintį, kur pasakė Romualdas, dėl žaliavų šaltinių demonopolizavimo. Parašyti tai mes parašėme, bet būkime malonūs ir pasakyti, ką tai reiškia. Ar tai realu? Mes negalime sumaišyti norų su realybe. Jeigu mes šituos norus parodysime kaip realybę, tai mes klaidinsime žmones. Galimas toks demonopolizavimas ar negalimas? Štai čia draugo Žukausko ir jo komandos viena iš silpnų vietų. Ar ten pas jus nėra perspektyvos? Jūs kalbate apie Šiaurės jūros naftą. Kiek aš suprantu, tai yra visiškai nerealus dalykas. /…/ Ką tai reiškia dalinis? Dalinis, tai yra dalinis. Reikia pasakyti, kad dalinis. O mes lyg ir, žinote, taip lengvai šitą reikalą parodome. Aš dabar turiu naują informaciją. Dar šnekėjau, prieš dvi dienas. Havelas, visi soc. šalių vadovai atvažiuoja, klaupiasi ant kelių ir klupi Maskvoje. Jų valstybės pateko į krizinę padėtį. Tame tarpe ir ta pati Lenkija, apie kurią jūs šnekate, kuri gali gauti naftos iš Šiaurės jūros. Visi atsiklaupė ant kelių. Paklupdyti!!! Patys save paklupdė. Tai mes galime paklupdyti Lietuvą, jeigu /…/. Reikia pasakyti: reikės atsiklaupti ant kelių. Mes negalime šitaip pasakyti – demonopolizacija. Žaliavos. Aš toje kalboje 15 vasario galbūt lengvabūdiškai pasakiau. Iš tikrųjų, tai yra blogai. Monopolizuotos žaliavos. Labai blogai. O kur alternatyva? Kur?!! Ji turi būti reali. Mes turime žmonėms realiai pasakyti. Jeigu mes giliai įsitikinę čia – ekonomistai, ūkininkai, – jeigu mes įsitikinę, kad mes galime, turime realią alternatyvą, tai pasakykime. Jeigu neturime, taip pat pasakykime. Mes negalime šitaip lengvai šitokiais dalykais taip nuplaukti paviršiumi.

Dabar kainų klausimas. Štai – 106 doleriai. Man jau oficialiai pasakė keletą kartų: 106 doleriai tona naftos. Mes dabar mokame 34 rublius. Ką tai reiškia?! Per savaitę mes galime būti paklupdyti ant kelių. Ir dabar Havelas nuvažiavęs į Maskvą. Praeitą, kada jis čia buvo, savaitę, nieko negavo. Nė vieno lašo naftos papildomai. O jeigu ir gausite, duokite doleriais. Nė viena iš soc. šalių dolerių neturi. Kaip ir mes. Taigi klausykite, šitą reikalą reikia atskleisti kaip reikia. Ir čia yra vienas iš sudėtingiausių klausimų, apie kuriuos aš visą laiką sakiau ir sakysiu, kad mes negalime nutylėti. Tai yra absoliučiai realūs reikalai. Su visais politikos principais dėl nepriklausomybės, šita visa reikalo juridinė pusė, bet kada prieini prie praktinės realizavimo dalies štai visų šitų principų, mes turime labai rimtai [pagalvoti], nes [esame] kompetentingi žmonės, mus išrinko ir mes turime pasakyti.

Toliau. Dėl politinio konsultacinio komiteto. Aš manau, kad mes esame parlamento komisija. Mes turime parlamentui atsiskaityti. Niekas mūsų neįpareigojo su šitomis politinėmis jėgomis čia maišytis /…/.

R. OZOLAS. Įpareigojo.

A. BRAZAUSKAS. Čia kaip idėja gali būti.

R. OZOLAS. Taip.

A. BRAZAUSKAS. Jų palaikymas galbūt gali būti kokia kita forma. Mes turime tai pasakyti parlamentui. Mes turime pasakyti teisybę. Tik mes turime pasakyti. Daugiau nieko. Jokių pretenzijų, jokių nukrypimų. Turime pasakyti teisybę.

Tai tiek turiu pastabų.

/?/. Čia nėra vieno principo, be kurio mes jokiu būdu nepragyvensime. Tai yra ekonominiai ryšiai su Tarybų Sąjunga. /…/ Demonopolizavimą aš palaikyčiau, nes jeigu mes norime būti normali valstybė, jeigu būsime prisirišę dengtis monopoliniais kanalais, mes niekuomet nebūsime. Reikia dirbti, reikia.

/?/. Bet gi čia laiko faktorius. /…/ Suprantu. /…/ Reikia, kad dirbtų kažkas konkrečiai. Pažiūrėtų čia mūsų tezes. /…/ Arčiau kaip Šiaurės jūra nieko nėra. Nors mes kažką įsigalvotume, nėra variantų. Techniškai galima padaryti. Galima tiesti dujotiekį ir gauti naftos atsargą. Čia kitas klausimas. Bet kiek tai gali kainuoti? Tam reikia primesti ar milijardą, ar kiek /…/. Gal su tokia biedna valstybe kaip su Lenkija sudaryti ir pasidalinti perpus? Yra tik vietinės galimybės. /…/ atsiranda ekonominės galimybės, politinės. /…/ gali su mumis niekas nekalbėti /…/. Pas mus viskas paskirstyta ir mes jūsų nenorime žinoti. /…/ Tai yra alternatyva, kurią reikia /…/, reikia įvardinti ir pasakyti.

A. BRAZAUSKAS. Bet negalima paimti už pagrindą.

R. OZOLAS. Iš principų rango nereikia išleisti, kadangi tai yra orientyras.

/?/. Yra lengvesnių alternatyvų. Pavyzdžiui, APK.

/?/. /…/ jeigu  nenorime būti taip baisiai priklausomi, jau nors šitoje srityje. Tokiu atveju /…/ ekonomikos srityje turėtų būti vienas principas – mūsų orientacija šiandien į ekonominius ryšius su Tarybų Sąjunga. Kito kelio mes šiandien neturime. Todėl būtinai reikalingas toks ryšys. /…/ 5 mln. tonų grūdų nuimti Lietuvoje, kada geriausiais metais nuimdavo 3  mln. /…/ O taip – aš palaikyčiau, bendrus principus mums reikia turėti …

/?/. Aš norėčiau, kad dėl ekonomikos prieitume detaliau, nes man atrodo, kad šiuo momentu Respublikos žmones labiausiai pradeda jaudinti ekonomikos klausimai ir jie nori turėti aiškumą. Aš nežinau, ar čia įdėti į seifą, o galbūt čia nieko baisaus. Galbūt čia visiems medžiaga išdalinta ar galbūt ją – priešingai – patikslinti ir paskelbti, nes žmonės tikrai jaudinasi. Pagrindinai dirba draugas Zaikauskas. Mes čia visi padėjome ruošiant galutinį variantą. Aš noriu papildyti tokiu esminiu principu. Šiandien Lietuva neturi suvereniai valstybei būdingos ekonomikos struktūros. Ir todėl išdalintoje medžiagoje pirmiausia nagrinėjama galimybė sumažinti monopolinę priklausomybę nuo TSRS žaliavų, kuro bazės. Mes ne eliminuojame, o nagrinėjame galimybę sumažinti priklausomybę ir pas mus trečiame puslapyje, mes nesakome, kad gausime dujas iš Rytų. Yra pasakyta: gauti dujas ne vien tik iš TSRS, kaip yra dabar. Praktiškai visos valstybės eina tuo keliu. Vakarų valstybės stengiasi, ir bendrai pasaulyje yra principas, kad nebūtų monopolijos, iš vieno šaltinio ne daugiau 30–40 procentų gauti. Mes tai čia ir nagrinėjome.

Ir antra, manau, kad čia nieko baisaus nėra žmonėms parodyti. Bendrai mes dabar su Maskva, su centru einam į konfrontaciją. Ir mūsų siūlymas yra eiti derybų keliu, ir mes padedam kaip tik šitoje medžiagoje suomiško vystymo ir ekonominių santykių su Tarybų Sąjunga variantą. Yra taip vadinamas finliandizacijos kelias. Mes neatsisakome dalies kuro ir žaliavų importo iš Tarybų Sąjungos. Antras mūsų principas yra išdėstytas, kad mes steigiame bendras įmones su Vakarų šalimis ir perimam pažangias technologijas ir toliau pagrindinis eksportas į Rytus, ir tiktai technologiniam lygiui kylant palaipsnis rinkos įsisavinimas Vakaruose. Mes dabar iš karto negalime Vakarų rinką užkariauti. Mes turime orientuotis į Rytus ir tik mūsų technologijai kylant mes palaipsniui galime eiti į Vakarus. Ir antra. Lietuva taip pat Vakarų firmoms yra aktuali kaip tramplinas užkariauti rinką Rytuose. Jie tiek yra suinteresuoti su mumis bendrauti, kiek yra suinteresuoti turėti rinką Rytuose. Jų interesas, kiek aš dabar daug bendrauju. Dabar vienas iš Amerikos /…/ firmos interesas [yra] gaminti Pabaltijyje ir parduoti Rytuose. Todėl mes turime išnaudoti savo geografinę padėtį, ir aš manyčiau, kad Maskva eina tuo keliu ir su suomiais ėjo, jie ir mes, jokios čia konfrontacijos /…/.

Trečia, ką mes čia duodame medžiagoje, yra vidaus ekonomika. Politinės. Mes čia akcentuojame pagrindinį momentą: sukurti tinkamą mokesčių, bankų ir bendrą finansinę sistemą. Yra pirmas klausimas apie tinkamą mokestį ir visą finansinę sistemą, kad mes galėtume funkcionuoti. Antra, vis tik mes akcentuojame, kad reikia rimtai užsiimti kuro, energijos ir žaliavų ekonomiško ir efektyvaus naudojimo problema. Dabar mes nacionaliniam produkto vienetui sunaudojame pusantro, du kartus daugiau kuro, žaliavų. Taip pat pašarinių vienetų žemės ūkyje sunaudojame [daugiau] palyginti su Skandinavijos šalimis. Reiškia, čia turime visą dėmesį sutelkti, nes kitaip mes negalėsime konkuruoti tarptautinėje rinkoje, jeigu mes iš esmės šitų klausimų nesuprasime ir neišspręsime. Ir trečia, formuojant nepriklausomos Lietuvos ekonomiką būtina palaipsniui spręsti racionalų darbo jėgos panaudojimą. Pas mus dabar yra naudojama per daug darbo jėgos produkcijos vienetui. Faktiškai darbo našumas pas mus yra maždaug 50, geriausiu atveju tik 60 procentų  nuo Vakarų. Tačiau mums kartu reikia spręsti, kad  neįvyktų staigios masinės bedarbės. Nes mes galime iš karto radikaliai.

Čia tokie yra principai. Būtų siūlymas, jeigu yra laiko. Čia yra ketvirtas variantas, kur pagrindinė, su paskutiniu variantu dirba draugas Zaikauskas. Mes jam padėjome. Ir man atrodo, dar patikslinus, kaip sakė draugas Brazauskas, gal užakcentuoti, mes tą ir turėjome omenyje, ne atsisakyti, bet, kaip suomiai, ieškoti, kad nebūtume monopoliškai priklausomi. Mes galime eiti tuo keliu. Ir danai dabar siūlo, kiek aš žinau. Iš jų galime dalį naftos gauti ir perdirbti Mažeikiuose. Ir pan. Ir manyčiau, kad taip žmonėms paskelbti būtų kaip tik naudinga.

/?/. Ministrų Tarybos išplėstas posėdis, kur sutiks dalyvauti spauda ir radijas ir televizija, ir kaip tik bus nagrinėjama ta medžiaga.

/?/. Galima duoti informaciją.

R. OZOLAS. Aš siūlyčiau kitokiu būdu: kodėl negalima paskelbti nuo pačios mūsų komisijos?

/?/. Galima bus paskelbti tarptautinių santykių /…/ darbus, visų žmogaus problemų teisėtvarkos sutvarkymo, o principai gali būti ir vėliau galutinai sudėlioti.

A. BRAZAUSKAS. Ir aš manyčiau – iš Maskvos, iš centro tokioj labai priešiška, jeigu mes paskelbsime /…/.

/?/. Demonopolizacija. Jie iš karto užsikabina. Aha, reiškia, jie pradėjo galvoti, kaip čia sukurti nuo Tarybų Sąjungos nepriklausomą ekonomiką. Politiškai lyg tai jau tvarkoje. O staiga dabar užsikabino už ekonomikos.

/?/. Jau 50 metų stengtasi prikabinti. O dabar /…/.

R. OZOLAS. Gerbiamieji, jeigu taip šnekėti, tai mūsų nepriklausomybė praktiškai ir yra tuo paremta, būtent juridiniu aktu, o visų sutarčių paketo mes ne tik kad negalėsime nutraukti, mes net nesuinteresuoti nutraukti. Štai kur esmė. Bet čia buvo užduotas klausimas, kad nepakankamai aiškiai dabar išreikšta juridinė Vasario 16-osios akto deklaravimo svarba. Tai man atrodo, kad tai, kas yra pasakyta, tai ir pakankamai aišku. Negalima sakyti visiškai vienareikšmiškai, kad tiktai šitas Akto deklaravimas, ir kuo greičiau. Galbūt mums susidarys tokios aplinkybės, kad mes kovo mėnesį neturėsime galimybės šito Akto deklaruoti. Tai kodėl mes dabar turime užsikarti sau ant kaklo principų lygiu? Būtent šitaip. O kad šitokia būtinybė yra, tai sakinys apie tai štai: „Nepriklausomybė atkuriama juridiškai atstatant 1918 metų vasario 16 deklaracijos veikimą“. Pats principas aiškus. O kada konkrečiai – šičia ir neturi būti paminėta. Galima nuimti sakinį „dėl kurių nors aplinkybių nuo deklaracijos skelbimo susilaikoma. Tai savaime suprantama, kad susilaikyti galima. Tada galbūt išaiškės šito sakinio prasmė. Bet kito kelio praktiškai nėra.

Prašom. Kazimieras Motieka.

K. MOTIEKA. Norėjau porą minčių. Aš manau, kad svarbiausias klausimas išdirbant nepriklausomybės atstatymo principus būtų teritorinis realaus valdymo klausimas. Be realaus teritorijos valdymo jokia užsienio valstybė su mumis nei kalbėsis, nei pripažins, nei laikys, kad mes esame iš tikrųjų atkūrę šitą nepriklausomybę. Tebūnie ir patys gražiausi ir geriausi mūsų ekonominio savarankiškumo arba ekonominio atsiskyrimo – mes galime ir kitaip pavadinti – siekiai. Tai man atrodo, kad išeinant iš to reikalinga visų pirma pačiuose principuose apsispręsti, kaip mes skelbsime tą nepriklausomybę. Ar iš karto ją, ar atkursime palaipsniui. Čia yra labai svarbu. Nes atkuriant palaipsniui, mes tą teritorijos valdymo klausimą vėl nustumiam kažkur toli, ir tas palaipsniškas atkūrimas neteks savo pagrindinio nepriklausomybės atstatymo principo, bruožo.

Dabar čia principuose, kaip aš supratau, yra užrašyta, kad nepriklausomybės atstatymas vykdomas skelbimo nebūtinumo paneigimo principu. Tai reiškia, kad galime iš karto ir ne iš karto. Tai mums reikia kaip tik ir apsispręsti, nes man atrodo, kad čia yra principinis dalykas, ir išeinant iš to apsisprendimo, jau tą, ką komisijoje mes apsispręsime, jau tada įvardinti visus tuos klausimus į principą. Kadangi yra du principiniai klausimai: ar taip, ar taip. Ir šito kiekvieno principo tolesnis kelias yra visiškai skirtingas. Todėl mums patiems visų pirma reikia apsispręsti, o po to jau šituos principus – ne teoriškai, bet būtent, ką mes praktiškai nutarėme eiti kokiu keliu, apie tai ir reikėtų nukreipti toliau visą darbą. Aš manyčiau, tiktai šitaip. Ir tas realus teritorijos valdymo klausimas, man atrodo, kad jis negali apsiriboti tiktai kaip čia buvo numatyta – įsteigiame kontrolę trijuose punktuose ar muitinę, ar pasienio, ir pan., ir t. t. Čia yra jau irgi šalutiniai arba iš to išeinantys, iš to realaus teritorijos valdymo  išeinantys antraeiliai klausimai. Bet kaip mes padarysime tą būtent realų teritorijos valdymą, realų atsiskyrimą? Čia yra svarbiausias klausimas. Ir jeigu mes taip sugebėsime padaryti ir sugebėsime tai į savo dokumentą įrašyti, sugebėsime visą pasaulį įtikinti, kad tai yra realu, tokiu atveju ir nepriklausomybės atstatymo pripažinimo ir kiti klausimai seksis daug paprasčiau, daug lengviau ir būtent tiktai tokiu atveju mes galėsime būti pripažinti. Aš manyčiau, ar nereikėtų iš to išeiti, kaip jums atrodo?

A. BRAZAUSKAS. Ta tema norėčiau pasisakyti. Mes šį klausimą, man atrodo, esame diskutavę. Kartu ir atskirai. Šitą iš karto skelbti, kaip juridinį aktą, ar jo neskelbti dabar, o daryti kitą darbą. Aš tai norėčiau, štai pasisakiau ir pasisakysiu, kad ateityje ir kuo toliau, visgi prisipažinsiu – įsitikinu, kad mes, norėdami skelbti šitą aktą, mes turėtume labai gerai apmąstyti: o jį paskelbus, ar bus mums lengviau realizuojant, įtvirtinant tą nepriklausomybę visose veiklos sferose ir valstybės veiklos sferoje, ar mums bus sunkiau? Aš manau, kad iš to išeinant, tas kriterijus turėtų būti vis tik pagrindas priimti šį sprendimą. Taip aš įsivaizduoju. Paskelbti nepriklausomybę parlamente yra visiškai paprasčiausias reikalas ir pats lengviausias darbas. Ir čia niekas dėl tos nepriklausomybės neprieštaraus ir visi sutiks ir su dideliu entuziazmu šitokį aktą priims. Tačiau galvokime toliau. O kas bus po to? Konfrontacija dabar su centru yra pasiekusi labai aukštą lygį. Ir mūsų realūs žingsniai arba ekonominio ir visų kitų juridinių, kariuomenės ir kitų reikalų įtvirtinimas eina kuo toliau, tuo sunkiau. Ir dabar paskelbus šitokį nepriklausomybės aktą /…/.

Teritorijos tvarkymo klausimas. Jeigu vidiniu požiūriu teritoriją mes valdome šiandien, tai mes sienų nevaldom. Ar mes valdysime sienas, paskelbę nepriklausomybę? Pabandykim atsakyti į šitą klausimą. Nejaugi mes paskelbę spaudoje visam pasauliui, kad esame nepriklausoma Lietuva, ar mes pradedam valdyti sienas? Kariuomenė yra pas mus? Yra. Sienų apsauga yra? Centro! Muitų sistema yra? Yra! Apie vidinius reikalus aš nekalbu. Reiškia, praktiškai kaip viskas buvo, taip lieka. Mes paskelbiame nepriklausomą Lietuvą. Dabar, paskelbę nepriklausomą Lietuvą, pradedame kalbėti su atitinkamais organais. O su jais kalbėti vis tiek reikia. Mes gi turime sudaryti sutartis. Mes turime derybų keliu artėti prie nepriklausomybės. Eiti į nepriklausomybę derybų keliu. Tai ar tos derybos mums palengvės, ar tos derybos mums pasunkės? Išeikime iš tokių praktinių reikalų. Mano giliausiu įsitikinimu, nepalyginamai pasunkės. Praktiškai jos pasidarys nepraeinamos. Daugelyje sričių jos pasidarys visiškai nepraeinamos. O jeigu mes dabar nedeklaruosim, neskelbsim, netriukšmausim, o darysime šitą darbą įjungę pagrindines naujas jėgas, naują parlamentą, naują vyriausybę, aktyviai, štai tokie kaip ir mes šiandien esame, aktyvistai surinkti į šitą komisiją, mes šitą darbą varysime toliau, ir aš giliai esu įsitikinęs, kad mums jį būtų padaryti nepalyginamai lengviau keletą kartų, negu kad pirmiausia paskelbus nepriklausomybę ir sukėlus konfrontaciją ir pastačius užtvarą su centru. Pastačius visas užtvaras ir stovėti konstatuojant.

Dabar toliau, mes visą laiką šiek tiek ginčijamės, bet aš manau, kad ir čia mums reikia išsiaiškinti iki pabaigos. O kaip sureaguos pasaulis į šitą reikalą? Kaip sureaguos užsienio valstybės? Ar jos paduos mums ranką, ar ne? Faktai sako, [kad] Čekoslovakijai niekas rankos neduoda. Gal ten šimtą milijonų dolerių. Tai yra lašas jūroje. Mums netgi lašas jūroje. Tai kas Čekoslovakijai ar Vokietijai? Porą šimtų milijonų. Tai yra nulis. Gyvenime visiškas nulis. /…/ Iš esmės, tai niekas. Tai štai kur yra strategijos klausimas, jau ne taktikos. Ir čia mums reikia būti labai tvirtai nusiteikus. Ir mes turime šitai vieną kartą gerai įsisąmoninti ir, manau, netgi užduoti toną tiems, kurie, galbūt ne mes, kiti žmonės, turės realizuoti šitą nepriklausomybę. Įtvirtinti, įgyvendinti visose sferose. Kitai kartai arba naujiems žmonėms, kurie ateis [po] mūsų kartos į valdžią ir turės šitą konkretų realų darbą padaryti. Tai pagalvokime dar kartą ir dar kartą. Geriau pasėdėti valandą ir pamąstyti, pasišnekėti, negu daryti klaidas, dėl kurių paskui patys gailėsimės. Aš dar ir dar kartą kviečiu apmąstyti šitą klausimą.

K. MOTIEKA. Galiu paklausti? Kaip jūs įsivaizduojate tą ryšių tvirtinimą su Maskva, jeigu dabar nepaskelbiame, bet ekonominius ryšius tvirtiname? Kaip paskui yra įsivaizduojamas tas nepriklausomybės paskelbimas? Juk Maskva, dabar esant ir tiems tvirtiems ryšiams, lygiai taip pat galės juos nutraukti, kaip ir dabar.

A. BRAZAUSKAS. Ne, aš turiu galvoje ne tvirtinimą. Aš šitokio žodžio nepasakiau. Aš turiu galvoje ryšių įteisinimą. Aš ir dabar už demonopolizaciją, kaip tai galima padaryti. Turėti rimtų kitų žaliavų, energetikos šaltinių ir alternatyvinius. Būtinai, mes turime tą politiką /…/. Paskui praktiškai reikėtų tai įteisinti. Paimkime galų gale ekonominį savarankiškumą. Nieko nėra Lietuvoje padaryta. Absoliučiai nieko. Galime šnekėti, ką mes norime, nėra Prunskienės. Ji tą patį gali pasakyti. Jai sunku, ir mums visiems sunku, ir praktikos mes tokios neturime. Ir daug kur mus veikia stereotipinis mąstymas pas daugelį ekonomistų. Kas tik nori. Tai yra vidaus reikalas. Bet išorės paimkim. Mes gi turime visus klausimus įteisinti. Armija. Armijos reikalus reikia sutvarkyti. Sutikite, reikia. Armijos statusą. Bus armija Lietuvoje ar nebus? Sumažinsime, likviduosime? Koks ten bebūtų sprendimas, bet tai yra parlamentinis kelias. O dabar iš karto bus konfliktas. Įteisina Lietuvos nepriklausomybę – ir armija Lietuvoje. Kaip jūs galvojate, toks dalykas turi išsispręsti?

Toliau, visi ekonominiai ryšiai sutartiniais pagrindais. Ne tvirtiname, o įteisiname. Jie turi būti įteisinti įvairaus lygio ilgalaike sutartim – valstybinio lygio, juridinio lygio, įmonių lygio, galų gale kolūkių lygio! Suprantate?! Įteisinami! Turi atsirasti nauji santykių /…/, turi nusistovėti kažkoks prekinės rinkos stabilumas. Turi būti stabilumas, kad mes niekur nesutrukdytume normalaus gyvenimo. /…/ 400 tūkst. tonų mes gauname. Mes gi valgome duoną ne savo! Mes tik šnekame labai gražiai. Žemdirbiai! Duonos augintojai! Bet duoną tai mes atsivežame! Ką padarysi, atsivežame. Kviečius, viską. Mes turime žinoti, iš kur, kada ir kaip mes atvešime. Štai cukrus. Skaitau – Žukausko ir Zaikausko parašyta. Tai kaip bus su tuo cukrumi? Vieną gražią dieną paims ir mums brūkšniuką pastatys. Ir sėdi visa Lietuva be cukraus. Pabandykite palaikyti pusę metų Lietuvą be cukraus. Visus išnešios. /…/ Turime nustatyti aiškius kontaktus. Gal net ir su Kuba. O gal mes tikrai su Kuba turime nustatyti santykius? Abipusiai naudingais pagrindais. Kuba mums duoda cukrų, duoda 150 tūkst. tonų žaliavos, to rudo cukraus, pusfabrikačio, o mes duodame Kubai tą, tą, tą. /…/ Ir tiktai tokiu būdu mes einame į realią nepriklausomybę. Visiškai realą nepriklausomybę.

Štai muitai. O kodėl? Mums tai atrodo paprasta. Tai nėra toks paprastas klausimas. Tai labai rimtas klausimas. Jeigu mes galime pradėti kontroliuoti, mes valdome savo valstybę. Kol mes savo sienų nekontroliuojame – nevaldome savo valstybės. Viduje tai mes valdome, jeigu paimti /…/. Ir naujas parlamentas. Mes naujus įstatymus priimame! Su Maskva nieko nesitariame dėl tų įstatymų. Konstitucijoje kiek punktų pakeitėme! Ateis laikas, priiminėsime naują Konstituciją. Visa tai, suprantate /…/. Savivaldybės įstatymą priėmėme. Rinkimai demokratiniai. Nauji žmonės ateis į vietines Tarybas ir Aukščiausiąją Tarybą. Mes valdome teritoriją. Mes visiškai valdome teritoriją. Bet ten, kur mes nevaldome, mes turime pradėti valdyti. O kur pirmiausia – ekonomikoje. Kada mes pradėsime valdyti visą ekonomiką ir turėsime pastovius, tvirtus, ilgalaikius, įtvirtintus ryšius, tada mes galėsime spjaudytis jau kaip reikia. Ir tada pasaulis mus supras. Nes pasaulis be ekonominio pagrindo mūsų nesupras. Nesupras mūsų nepriklausomybės. Ir mums su jais bus sunku kontaktuoti, nes jie visiškai nemato realaus ekonominio pagrindo. Kada jie matys realų ekonominį pagrindą, tada iš tikrųjų valstybė suvereni, nepriklausoma ir žengia toliau.

P. KŪRIS. /…/ pirmininkas, Sąjūdžio atstovai, TSRS liaudies deputatai. Ar Lietuva ruoš paketą reikalavimų ir pasiūlymų deryboms su Tarybų Sąjunga dėl nepriklausomybės?

(Visi kalba.)

R. OZOLAS. Aš imuosi savo teisių. Atsakymas yra visiškai aiškus. Mes tam ir dirbame, kad būtų galima sėsti prie derybų stalo su Maskva. Tam ir dirbame. Ir kaip tik dėl to mes kalbame apie nepriklausomybės dek-la-ra-vi-mą(!) kaip teisinį pamatą šitoms deryboms pradėti. Jūs patys žinote, kaip buvo, kada mes susėdome neoficialioms deryboms su Jazovu. Jis pareiškė labai aiškiai – armijos klausimas yra politinis klausimas. Kada jūs būsite nepriklausomi, mes galėsime derėtis, kokiomis sąlygomis galima išvesti armiją iš jūsų Lietuvos. Arba kodėl /…/. Čia yra atsakymas į visus klausimus. Kuba nenorės su mumis šnekėtis paprasčiausiai dėl to, kad mes neturime juridinio pamato šitoms kalboms. Maskva nenorės sėsti derėtis bet kokiu atveju todėl, kad mes jos požiūriu nesame kažkas kita. Tartis mes galime tik tuo atveju, kada mes patys pasakome: mes nesame Tarybų Sąjunga. Logika labai paprasta. Tas aktas iš tiesų yra labai sunkus mums praktiniame gyvenime. Bet jis yra neišvengiamas, jeigu mes iš tiesų nenorime likti Tarybų Sąjungoje, kaip išeis automatiškai, jeigu mes eisime permanentinių sutarčių sudarinėjimo ir nepriklausomybės realaus įgijimo keliu. Iš tiesų, mes įvairiose srityse įgysime nepriklausomybę. Šitą nepriklausomybę turės visos kitos TSRS sudedamosios dalys, ir tokiu būdu gims naujoji TSRS federacija, apie kurią mes čia dabar ir kalbame, kaip ją geriau realizuoti. Tokiu  būdu mes padėsime Gorbačiovui, bet nepadėsime sau. Iš esmės, mes nepadėsime ir Gorbačiovui. Todėl, kad tiktai padėdami sau, panaikindami Antrojo pasaulinio karo pasekmes Baltijos teritorijoje, mes galime esmingai padėti Gorbačiovui išgryninti Tarybų Sąjungą. Taigi išlaisvinti Tarybų Sąjungą, po ko jau eis Rusijos išsilaisvinimas, apie ką galvoja pats Gorbačiovas. Mano supratimu, kalbos apie nepriklausomybės neskelbimą yra iš viso atsisakymas kalbėti toliau apie galimybę realiai eiti į nepriklausomybę.

/?/. /…/ spaudoje ir pas mus sąjunginėje /…/ judėjimas kitose respublikose, kad labai plačiai analizuojama ir svarstoma ne federacijos idėja, o tų, kaip sakant, buvusių respublikų federacijos pagrindu sandrauga, sąjunga.

/?/. Visų pirma būtų efektyviausiai /…/ ekonominė bazė, ekonominiai ryšiai ir santykiai, kurie istoriškai susiklostė ir be kurių gyventi praktiškai /…/.

/?/. /…/ iš viso požiūris, nuo federacijos nutolęs, bet vis tik kažkas panašu į Vakarų rinkos sąjungą. Juk ji irgi gims. Tai man atrodo, kad dabartiniu metu tas pratinimas prie derybų, aš sakau, kad tas laikas – tai pratinimas. Nieko nepadarysi. Reaguos, žinoma, pirmai pradžiai labai aktyviai ir priešiškai. Tad žingsnis po žingsnio prie jo pripras, juo labiau, kad pratins Kaukazas ir Vidurinė Azija. Ir mūsų žingsnis derybų keliu darosi patrauklesnis ir Maskvai, tad čia dar sakyt, kad Maskva nekalbės, būtų klaida. Turint tai omeny, ar ne racionaliau būtų orientuotis, nes mes, kaip draugas Brazauskas sakė, jeigu staigiai skelbsime nepriklausomybę ir bandysime, atsidursime tikrai sunkioje ekonominėje būklėje. Aš atsitiktinai sėdėjau sesijoje šalia Ramanausko. Jis man pašnibždėjo, kas dedasi, kokios prekybos perspektyvos jau kitais metais. Praktiškai importo beveik nebus. Išeina, [kad] mes ne tik kiekybiniu požiūriu pabloginame, [nes] jau nepasieksime to lygio, kokį turėjome, bet praktiškai ir kokybė bus neišpasakytai bloga, nes Respublika beveik neturi galimybių turėti importinių prekių. Tai tik viena nedidelė detalė. O kaip tai atsilieps žmonių nuotaikoms,  visam kitam? Keldamas tą pačią problemą, vėl noriu sugrąžinti – o kaip, jeigu į Sąjungą žiūrėti, į valstybių sąjungą? Toks kelias …

R. OZOLAS. Jūs iškėlėte pseudoproblemą. Tai ne mūsų klausimas. Tai yra Maskvos klausimas. Ir tegul ji žiūri į tą problemą kaip jai patinka. Mūsų klausimas yra Lietuvos nepriklausomybė. Nagrinėkite šitą problemą, ir dėl to aš manyčiau, kad tiesiog nedera nuo esmės nueiti, kad ir kokios gražios būtų kitus liečiančios idėjos. Kas norėtų ką nors pasakyti būtent šito teisinio nepriklausomybės akto sukūrimo klausimu?

/?/. Kaip galima įgyti šitą teisinį pamatą, jeigu mes atsisakome skelbti nepriklausomybę iš karto?! Yra kokia nors galimybė ar nėra? Ir tada atsakymas į šitą klausimą leistų mums išvystyti visą tiesos nuogumą.

P. IGNOTAS. Aš noriu pratęsti šį klausimą. Vienkartinis aktas paskelbiamas. Prognozuokime tolesnę įvykių eigą ir viso šito dalyko pasekmes. Štai, galima prognozuoti, kas seks po to. Aš suprantu taip, kad principinis klausimas yra toksai: kaip, kokiu keliu? Jūs išdėstėte vieną koncepciją, vieną požiūrį. Yra kita koncepcija, kitas požiūris. Aš nesakau, kad tai yra mano /…/. /…/ kalba apie atstatymą valstybingumo, valstybės kaip socialinio politinio organizmo, su visomis jos funkcijomis /…/. Šitas atstatymas – turiu omenyje kiekvieną funkciją tokios valstybės ir kaip ji gali būti atstatyta. Dabar vienkartinis aktas yra maždaug panašu į tą tokį būrimą, prie /…/ valstybės ateiname ir sakome, kad mes tave prikėlėme, tu toliau gyvenk /…/. Tampa valstybe, tai yra, dovanokite, toks aktas panašus į kažkokį metafizinį. Yra kitas požiūris, kad susirinkusi reanimologų brigada labai tiksliai žino, kokias gyvybines funkcijas reikia atstatyti, jie tiksliai žino, kaip tai reikia padaryti ir jie tą daro. Ir jie žino, per kiek laiko tą galima padaryti – atstatyti, išspręsti. Kitaip tariant, kokį kelią mes pasirenkame? Reikia labai gerai apskaičiuoti kiekvieno šito kelio pasekmes. Ar aš teisingai į jūsų klausimą maždaug atsakiau?

Tai yra principinis klausimas, kurį mums reikia [išspręsti].

R. OZOLAS. Jums leidus aš pasinaudosiu pirmininko teise ir truputį pakomentuosiu tai, kas man aišku. Kas neaišku, aš neliesiu.

Tai, ką jūs, gerbiamas Ignotai, sakėte, tas pats, o paties kelio į atnaujinimą TSRS federaciją /…/. Ir nieko daugiau. Nėra tokios reanimologų brigados, kuri žinotų, kaip iš atskirų kūno, rankų, širdžių susiuvimo atkurti gyvą organizmą. Būtent, valstybės atkūrimas yra vadinamasis metafizinis aktas, o paskui /…/. Mes labai aiškiai galime jums pasakyti. Amerikonams diplomatams, pavyzdžiui, yra visiškai suprantamas dalykas, kad  mes skelbsime šitą nepriklausomybę. Ir visiškai suprantama, kad jie negalės pripažinti dvejojimų, kad jie galės mus tiktai pripažinti diktatoriais. Yra toks daiktas pasaulyje, mes pritariam pasaulyje, kad Lietuvoje yra paskelbta nepriklausomybė. Po to mūsų uždavinys darosi štai koks. Su Maskva rasti susitarimus atskirų organų, kaip jūs esate klausę, kad Maskva galėtų, kad būtų galima konstatuoti, jog mes realiai valdome situaciją. Štai šitoks realaus valdymo faktorius yra pakankamas pagrindas, kad /…/. Ten yra rimti dalykai. Ten ne tik žodžius sako, bet ir sakomo žodžio turiniu nesišvaistoma. Jie iš tiesų yra paveikūs, mes juos privalome pripažinti. Visą tą laiką dirbom su pasaulio valstybėmis, būtent ta linkme ir tiktai šitokiu keliu galima nueiti. Priešingu atveju, kiek mes /…/ priklausomybę /…/ keliu, mes niekada neprieisime to momento, kuris reikš, kad valstybė kaip visuma atsikūrė. Vienaip ar kitaip, pradžioj ar pabaigoj tas žodis apie valstybės atkūrimą turi būti. Skirtumas yra štai koksai. Jeigu mes pradžioje pasakom, tai jis iš tiesų jau yra. Jeigu mes tikimės pasakyti pabaigoj, tai dar klausimas, ar jis bus. Todėl, kad su tais kėlimais įeinama į tokius naujus santykius, kurie daro iš vis nebegalimą šito žodžio /…/.

/?/. Atsiprašau, bet man atrodo, mes vieną dalyką užmiršome. Mes užmiršom, kad mūsų dar [yra] 3 mln. 700 tūkstančių žmonių.

/?/. Ne, mes neužmiršom.

/?/. Tiek sesijų priiminėjom, priėmėm referendumo įstatymus, kad tai yra grynai šventa tautos apsisprendimo teisė. Nes tauta turi žinoti, kokį jinai pasirenka kelią. Kodėl mes 15 arba 20 [ar] 141 žmogus galime spręsti už visą tautos tolesnį gyvenimą? Kaip mes šitą užmiršome visiškai! Taigi šventi žodžiai įrašyti į mūsų referendumo įstatymą. Tai yra tautos apsisprendimo reikalas, tautos, kuri viską žinos, kuriai viskas bus pasakyta nuo a iki z, kaip mes sugebėsime šitą padaryti. Turi būti viskas pasakyta tautai ir tada tauta turi apsispręsti, kaip eiti. Ar mes atmetam šitą reikalą? Mes gi negalime atmesti. Argi mes galime šitą daryti visiškai nekalbėdami ir nepaklausę tautos nuomonės? Čia gi yra posūkis, kurių mažai būna tautos istorijoje. Milžiniškas posūkis. Ir be tautos šitai darome! Nesuprantu aš šito dalyko. Kodėl mes taip visiškai užmiršome apie tą referendumą?! Ir tautos atsiklausimą. Taigi čia žingsnis toks /…/. Skelbt nepriklausomybę nepaklausus visos tautos. Gal nenori šiandien /…/.

/?/. Atsiprašau. Jeigu leisite. Yra visiškai aiškus ir abejonių nekeliantis atsakymas. Visų pirma mes gi nieko naujo nekuriame. Mes tiktai sakome tai, kas mums priklauso, kas yra laikinai sustabdyta, t. y. nepriklausomybė yra deklaruota vasario 16 dieną 18-tais metais. Ir tas deklaracijos juridinis galiojimas turi būti atnaujintas. Mūsų pačių. Tada visiškai nereikia klausti tautos. Paskui tauta gali atsisakyti šito, jeigu jinai nenori, ji gali atsisakyti. Ir būtent po nepriklausomybės paskelbimo tada galimas tautos apklausimas, kokiu būdu ji nori gyventi šitoje nepriklausomybėje. Visiškai normalu.

A. BRAZAUSKAS. Nepriklausomybės paskelbimo aktas, tai yra išėjimas iš Tarybų Sąjungos sudėties. Tai yra tautos apsisprendimo reikalas. Nesvarbu, kad 18-ieji ar ne 18-ieji metai, bet yra tautos, šios dienos tautos apsisprendimo reikalas. 18-ti metai – tai kiti žmonės gyveno. O šiandien realiai gyvena žmonės. Valgo, myli, suprantate.

R. OZOLAS. 40-tais metais irgi gyveno kiti žmonės. Už juos mes taip pat negalėjome šitoj sesijoj spręsti. Mes vis dėlto sprendėme. Lygiai taip pat mes turime teisę ir privalome, juridiško veiksmo seka reikalauja iš mūsų po šitų Aukščiausiosios Tarybos sprendimų postuluoti naują savo juridinį būvį. O tas naujas juridinis būvis, jeigu mes einame būtent teisės atkūrimo keliu, ir 18-tų metų būvis. Po to apie tai, koks realus turinys ateina į šitai, – va kur yra tautos apklausos objektas.

/?/. /…/ lygiai tą patį /…/ 40-tais metais išrinktas parlamentas /…/ lygiai tą patį. Tą pačią klaidą.

Žiūrėkit, į ką mes patenkam, jeigu mes einame referendumo keliu. Mes klausiam pas savo tautą. Ar mes pripažįstam nusikaltimą, padarytą mūsų tautai, ar mes neprisipažįstam? Ar mes su nusikaltėliais, ar mes /…/?

A. BRAZAUSKAS. Mes ne to klausiam. Ar mes išeinam iš Tarybų Sąjungos? Šita tauta, ta karta, kuri gyvena, išeitų iš Tarybų Sąjungos. Jeigu išeitų? Tada tauta turi susitaikyti su viskuo, kas galima po to. Jinai susitaiko su tais sunkumais, kurie gali būti ekonominiai, politiniai. Tauta sąmoningai eina į šitą. Ir tada visiems aišku ir bus palaikoma. Jeigu šitai padarys parlamentas, nors ir pačiais demokratiškiausiais pagrindais, bet vis tiek negali atsakyti už visą tautą. Taip, kaip aš negaliu atsakyti.

IŠ SALĖS. /…/ (Ginčai).

R. OZOLAS. Aš siūlau spręsti šitą problemą taip. Mes nesusitarsim. Skirtumai yra pernelyg fundamentalūs ir neišsprendžiami per vieną valandą. Man atrodo, galima būtų padaryti štai kaip. Priimti tuos principus, kad numatytų ir vieną, ir kitą kelius, neuždarant galimybės teisėtam juridiniam šito klausimo sprendimui. Kartu ir neužkertant kelio sutarčių paketo darymui, kuris yra galimas pradėti dar iki nepriklausomybės skelbimo. Nieks netrukdo mums šito daryti. Ir dėl to labai kategoriškai alternatyviškai suformuluoti šitų problemų mūsų principuose nereikia. Reikia tiktai formuluotėmis neužkirsti kelio ir vieno, ir kito principo paraleliškam veikimui. Tada veikimo subjektas, t. y. naujoji Aukščiausioji Taryba, kuri  bus Tautos atstovavimo organas, didesnis, negu kad mes, tars savo žodį. Ir mūsų problema bus išspręsta.

/?/. Aš dar noriu pasiūlyti trečią tokį variantą. Aš – ne kartą minėjau – Suomijoje buvau, labai išstudijavau visą tą kelią nuo 40-tų [metų] ir turiu daug dokumentų. Jie net kariavo, ir paskiau nusistovėjo tokie santykiai, kuriais patenkinti ir suomiai, ir patenkinta yra Tarybų Sąjunga, ir sako, kad jiems ekonomikai yra labai gerai Tarybų Sąjungai. Mes dabar statome tik klausimą. Arba su Maskva, arba nukirsti… Ne, leiskit man pasakyti. Mes paskelbiam nepriklausomybę – ir viskas. Gal pabandyt iki paskelbimo vis tik pradėt su Maskva derybas? Pasiūlyti alternatyvą, kad mes einam Suomijos keliu, ir ekonomikoj, ir mūsų ryšiai bus efektyvesni ir Tarybų Sąjungai, kaip, kad sakysim, būnant neefektyviais, sistemoj ekonominėj dabar Tarybų Sąjungoj kaip atskira respublika. Kad pradėti tuo keliu eiti. O ne iš karto paskelbti, ir yra konfrontacija. Ir mes atsiduriam visiškai priešingose pozicijose. Pradedam nuo konfrontacijos.

R. OZOLAS. Aš turiu klausimą tada. O jeigu sakysime taip. Mes pradedame tas derybas, o mūsų neįsileidžia.

/?/. Jeigu neįsileidžia. Aš tą turiu omeny. Mes pradedam tada siūlyti tokį variantą, kuris yra, reiškia, aš ir draugui Gorbačiovui pasakiau, kad jums einant /…/ keliu, kuris būtų ir jums, ir mums naudingas. Jeigu jie atsisako, tada mums kito kelio nėra.

R. OZOLAS. Tai tada leiskite pasakyti štai ką. Aš matau, kad sprendimo kelių yra, ir tada tarkim taip. Gana lot, laikas jot. Sudarom komisiją, kuri važiuoja į Maskvą, tokio sakyčiau, /…/ smūgiui. Ir bandyti prazonduoti, kokiais etapais, kokiuose baruose mes galime derėtis apie savo tikslų reikalavimą. Ir ilgai nefilosofavę iš karto suderinus šitą komisiją iš kokių 20–30 žmonių, ir komandiruot.

(Ginčai.)

R. OZOLAS. Gerbiamasis Motieka, aš apie tai ir šneku. Tai parengiamasis darbas, jis turėtų /…/. Kad ten būtų numatyta tokia komisijas, bet mes iš principo sprendžiame reikalą taip. Formuluojame principus, skelbiame atskirom sritim tuos savo tyrinėjimus. Šitą parengtą pluoštą iš karto galime skelbti. Suteikiant tam tikrus įgaliojimus šitai komisijai, ir tegul jinai dirba. Kartu aš labai noriu pabrėžti šitą momentą. Kad nebūtų mūsų sąmonėj neigiamos nuostatos tokio skelbimo, nepriklausomybės skelbimo /…/ skelbimo. Šitas daiktas kaip ginklas turi egzistuoti nuolat, kiekvieną sekundę. Jeigu sutarimas dėl šito yra, tai mes praktiškai turime dar beveik pusantro mėnesio laiko veiksmams, kurie gali sekti prieš būtinąjį apriorinį nepriklausomybės paskelbimą. Jūs matot?

IŠ SALĖS. (Ginčai.)

/?/. Aš noriu pratęst. Aš siūlyčiau štai ką padaryt. Jeigu mes galėtume, kas yra laisvesni šią savaitę, mums reikėtų nuvažiuot /…/. Ji yra sudarius septynias specialias grupes deryboms su Tarybų Sąjunga. Pasižiūrėkit, ką jie yra nuveikę. /…/ Jie yra suformulavę kažokią medžiagą. Reikėtų pasidomauti, kas gali šią savaitę nuskrist porai dienų į Estiją. Būtų labai geras dalykas pasižiūrėti, ką jie daro. Septynias grupes. Pirmose derybose pabandė daryti su gynybos ministerija. Buvo pas Jazovą. Jazovas juos priėmė kaip oficialią respublikos delegaciją. Ne kaip /…/ komandą su neaiškiais įgaliojimais, bet rimtai. Riuitelis man sakė, kad visai neblogai tas pokalbis vyko. Ir mes turėtume sudaryti tokias grupes. Aš labai palaikau tokią idėją. Sudaryti keletą grupių ir tos grupės pradeda veikt su tam tikrais įgaliojimais. Pavyzdžiui, nuo Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo su atitinkamu raštu. Netgi mes, jeigu taip kalbėti apie raštą, esame parašę, kad pradėti derybas reikia mums su Tarybų Sąjungos vadovybe. Netgi tokį raštą parašėme. Galvojame, kokia proga ir kas čia turėtų važiuoti ir įteikti šį raštą. Pradėti tas derybas. Kas galėtų šią savaitę pasižiūrėti į Estiją? Zaikauskas gali pavažiuoti. Kas dar? Sinkevičius. Gal Ignotas gali? Negali. Iš politikų. Dar reikėtų trečio žmogaus. Kas savanoris? Gal rytoj reiktų mums susiskambinti, ir jūs būsit priimti su atitinkamais mūsų komisijos įgaliojimais, ir paimti visą tą programą. Kaip jie susiskirstė, kokios ten temos, kad panašiai ir mes darytume tom pačiom kryptim. /…/ Gal iš Sąjūdžio kas nors? Ir šią savaitę nuvažiuot.

R. OZOLAS. Labai gerai. Tada klausimas.

IŠ SALĖS. Mes perėjom vieną svarbų etapą…

R. OZOLAS. Aš labai atsiprašau. Jaučiu, kad jūs jau pasakėt, ir noriu pratęsti tiesiai. Mes turime ir šiandien įgijom labai didelį aiškumą. Aiškumą, kad visi mūsų konkretūs projektai turi remtis nuostata, jog mes ne Tarybų Sąjungos sudėtyje ir ieškome kontakto su Tarybų Sąjunga jai ir mums ir visam pasauliui palankiomis kryptimis. Nėra reikalo sakyt Maskvai: velniop iš mūsų, reiškia, žemės su visom savo įmonėm, gamyklom ir visu kitu, mes tiktai sakom, kad visa tai, kuo jūs iki šiol disponavot, dabar įgyja kitą statusą, nes mes esam ne jūs. Mes esam nepriklausomi. Būkime malonūs, nustatykime šitų dalykų naudojimo naują tvarką. Viskas.

/?/. Draugs Ozolai, dabar, kad eitų nuosekliau, tai, ką sakė draugs Zaikauskas, man atrodo, reikėtų kažkaip pasistengti perorientuoti ir valstybinius ekonomistus, ir visuomenininkus sąjūdiečius, ir visus kitus, kad jie ruoštų tokią medžiagą, vis tik galvotų, ne vien tik išplėstų ir išimtų vien tik tai, kas mums naudinga ir gražu, bet kad būtų maksimaliai padaryta, kiek tai bus naudinga. Kiek tai bus naudinga /…/ kitiems, kitoms respublikoms, Maskvai, RTFSR. Jeigu mes sugebėsim tą padaryti, tai visai kitaip su mumis skaitysis.

R. OZOLAS. Ties šituo punktu aš nenorėčiau iš karto sutikti iš esmės. Ne jiems naudinga, ne jiems mes gyvenam, mes gyvename sau.

/?/. Bet jeigu norime juos suintriguoti derybomis?

R. OZOLAS. Gerbiamieji, tai visų pirma mes turime pasakyti, kad mes esame. Ir tiktai tada derybų sąlygos numatomos. Jeigu mes išeisim /…/ iš jų pozicijų, kad mūsų čia nėra, /…/ tada ir derybų su mumis negalės būti, nes mūsų nėra.

/?/. Bet derybos gali būti tik iš abiejų pusių naudingu pagrindu.

/?/. Mes šitai suprantame. /…/ (Daug balsų, neaišku.)

/?/. Štai jums Suomijos variantas. Visų pirma atkovojo nepriklausomybę, kaip tą metafizinį aktą, viskas buvo priklausoma Suomijoje. Ir per kokį 50 metų ėjo į realų visišką savarankiškumą. Gerbiamasis Ozolai, aš noriu priminti, kad Suomijos nepriklausomybės aktas buvo pasirašytas derybų su tuometinės Rusijos vyriausybe pasekoje. Ką jūs visą laiką norite užmiršti. Derybų pasekoje.

R. OZOLAS. Tai buvo pasirašyta karo, kaip karo rezultatas.

Be to, Suomijos ekonominis pavyzdys, vis tiek turim suprast, kad tai buvo buferinė valstybė. Tomis aplinkybėmis, kada buvo geležinė uždanga, kada išėjimas iš Tarybų Sąjungos į pasaulio biznį ir žmonėms, ir į Tarybų Sąjungą ėjo per Suomiją, ir Suomija iškilo. Va šituo pagrindu. Dabar tas atpuola visiškai.

/?/. Aš su tuo nesutinku. Jūs pavėlavot. Aš sakiau, kaip tik dabar Vakarai suinteresuoti Pabaltiju, kad turėtų kaip trampliną eksportui į Rytus. Interesas iš abiejų pusių yra. Ir konkrečios mūsų derybos gali būtent šituo keliu /…/. Kaip padaryti, kad į Lietuvą nusileistų Vakarai, kad jų buvimu būtų suinteresuota Maskva. Taip.

(Balsai, neaišku.)

/?/. Į derybas nestoja, atsisako, mes paskelbiam, kad nepriklausomybės…

R. OZOLAS. Gerai, atsako Motieka.

/?/. Aš manau, kad tas klausimas kaip tik turi būti pagrindinis. Dabar Brazauskas sako – mes valdome teritoriją. Tas valdymas yra naudingas /…/ tiktai Tarybų Sąjungos buvimo atžvilgiu. Visų pirma siena, siena ši teritorija. /…/ (Balsai.)

A. BRAZAUSKAS. Aš norėčiau grįžt prie šitos sampratos. Gal vis tik turėtų būti, dar reikėtų pamąstyti variantų ir dėl /…/. O tokie etapai, apie kuriuos mes girdėjom. Dabar federaciją propaguoja Gorbačiovas. Kiti kalba apie konfederaciją. Sekantis etapas būtų kokių nors valstybių sandrauga, valstybių, kurios susiformuos iš Tarybų Sąjungos. O gal tokie etapai, taip sakant, ėjimų į nepriklausomybę, gal jie yra realesni? Mes dabar kategoriški: išėjimas iš Tarybų Sąjungos. Reiškia, jei yra išėjimas iš Tarybų Sąjungos, tai Tarybų Sąjungą, jei jie galvoja ir nori išlaikyti, /…/ labai lengva padaryti. Jie padarys, kaip dabar sako profesorius. Vobšče nikakich peregovorov, vy v sostave Sovetskovo sojuza ir vsio*. Ir viskas užkirsta. Mes priėmėm nepriklausomybės aktą /…/, prasideda ekonominė blokada už tai, kad su rusais, kaip tauta, norim mes šito ar nenorim, šiandieną atsistoję plojam, su savo principais, su savo ambicija, ir tai neišvengiamas dalykas. Kaip ir lietuvių tauta. Kaip ir kiekvieno. Sakys, a čevo, eto jedinyj sovietsij sojuz, eto byvšaja carskaja imperija, i nečevo tut**. Nepalaikys tauta. O jeigu būtų/ …/ sandrauga, valstybių sandrauga, kuri… Sandrauga – ką tai reiškia? Tai reiškia /…/ gali būti. Tai pereinamasis laikotarpis, tai pereinamoji substancija. Valstybių sandrauga – tai žymiai lengvesnis gali būti bet koks susitarimas visais klausimais. Ar nereikėtų pamąstyti apie tokį žingsnį? Ar tik kategoriškai išeit iš Tarybų Sąjungos ir vsio.

K. MOTIEKA. Aš manau, kad vieni iš tokio galbūt kelių ieškojimo, arba ne tai, kad ieškojimo, o įgyvendinimo, po to, kaip jūs minėjote, galėtų būti visų pirma principinis požiūris į mūsų žmonių dalyvavimą tarybinėje kariuomenėje, tai vienas dalykas. Iš karto nutraukiame visus atstovavimus tarybiniuose valdžios organuose, šituose sąjunginiuose. Ir paskui kiekvienu atveju stengiamės atnaujinti šitas sutartis, kurios buvo ekonominiu požiūriu. Kad jos pereitų ant kitų, taip sakant /…/. Be tos konfrontacijos ir be pasiruošimo turėti nuostolių mes šituo nieko nepadarysim. Nereikia šito žiūrėti. Bet, reiškia, iš karto pagalvoti apie pačių pagrindinių sutarčių, kurios mums yra pačios opiausios, būtent iš karto pasakyt pirmoj eilėj šitų sutarčių perruošimo klausimus.

IŠ SALĖS. /…/ Aš dar norėčiau užbaigt. Manyčiau, kad ne tokie blogi mūsų galėtų [būti] reikalai. Pavyzdžiui, imkim iš karto tuos Mažeikius, kur gaunam kurą, dujas ir pan. Tai mes gaunam nedidelę dalį, betgi /…/. Kitą pusę gauna /…/. Eksportuoja, valiutą gauna. Pereiti į sutartinius santykius.

A. BRAZAUSKAS. Jie nepereis. Va kur tragedija.

K. MOTIEKA. Reiškia, skelbt viešumon šituos dalykus, tokiu atveju /…/ (Balsas salėje). /…/

R. OZOLAS. Atsiprašau, gerbiamasis Paleckis dar nekalbėjo.

J. PALECKIS. Jeigu galima, porą žodžių. Man atrodo, kad už poros savaičių mes turėsim jau visai naują situaciją naujojoj Aukščiausiojoj Taryboj, kuri bus labai energinga, labai kovinga ir norės kuo greičiau skelbti nepriklausomybę. Ir aš manau, kad tie žmonės, dabar pirmininkaujantys, kurie senojoje Aukščiausiojoje Taryboje buvo lyg tas katalizatorius, dabar kaip tik turės stabdyti ir kaip tik nukreipti į sveiko proto ribas. Na, ir ta prasme manau, kad gerbiamo Ozolo pasiūlymas, kad paskelbt principus, puslapiuko pusantro, maksimum dviejų, man atrodo būtų geras pasiūlymas. Aptarti juos Politinėj konsultacinėj taryboj, aišku, čia viena iš išeičių, ir turint galvoje, mes buvom liudininkai, kaip dirba ta Taryba, kaip dėl reglamento ten buvo tariamasi pora dienų,  bus labai ilgas procesas. Antra vertus, manau, kad naujam parlamente bus partijos atstovai /…/, galbūt reikės su parlamentarais šitai aptart. Na ir aš visiškai neatmetu, o priimu tą savigynos idėją, apie kurią kalbėjo gerbiamas Ozolas ir plenume ji buvo interpretuota, kad steigti savigynos būrius, taip sakant. Savigyna būtų kaip tik konstitucinė, ir blogiausiu atveju, kad kaip buvo 18-tais metais, taigi vasario 16, mes jau kalbėjome apie tai, tada buvo daugiau moralinis simbolinis aktas, kuris po pusės metų, po poros buvo realizuotas, kadangi palankiai susiklostė tarptautinės aplinkybės. Mes šitai irgi turim turėti galvoje. Na, mums reikia pagalvot, į ką mes orientuosimės, jeigu mes susipykstam su Tarybų Sąjunga. Kas bus mūsų, taip sakant, sąjungininkas. Kas? Lenkija? VFR? Anglija, Prancūzija 18-tais metais buvo Antantės valstybės, pradžioj, kol buvo labai silpna Vokietija ir Tarybų Sąjunga, paskui jos sustiprėjo, ir be abejo, jos vėl pradėjo Lietuvą dalintis. Taip, kad mums reikia galvot apie valstybę, su kuria mes turėsime glaudžiausius geriausius santykius, kuri mums tikrai padės ekonomiškai ir politiškai, jeigu mes susipykstam su Tarybų Sąjunga, ko aš nemanyčiau, kad taip bus.

Ir dar labai svarbus dalykas dėl to paskelbimo. Mūsų XX suvažiavimas vos nenuvertė Gorbačiovo. Visiškai rimtai. Šitas paskelbimas irgi gali nuverst Gorbačiovą. Sakysim, paskelbimas liepos mėnesį būtų visai kitoks, negu būtų paskelbimas kovo arba balandžio mėnesį. Aš turiu galvoj XXVIII suvažiavimą. Ir ta prasme nereikia dabar mums lenktyniauti, kas dabar aiškiau ir gražiau pakalbės. Dabar vasario 16-tą visi mes kalbam, kad po metų turėsim nepriklausomybę. Jeigu mes susitariam, kad turim tvirtą nuostatą, kas yra nepriklausomybė, reiškia, po metų mes turėsim ir savo sienas, ir savo armiją, ir savo pinigus, ir savo muitinę. Gi neturėsim. Tai kam kalbėt apie tai, kad po metų mes gyvensime nepriklausomybėje, jeigu mes turim jau apibrėžtą jos sampratą. Arba tada sutikim, kad apibrėžtos sampratos mes dar neturim. Ir nekaltinkim vienas kito, kad vienas vienaip įsivaizduoja, kitas kitaip.

Taigi aš galvoju, kad reikėtų tuos principus žūtbūt padaryti. Iki rinkimų man atrodo labai neblogai juos paskelbti. Ir paskui galvoti, kaip su naująja Aukščiausiąja Taryba tartis ir kaip tik ją pristabdyt nuo to, ką mes čia per porą mėnesių jau susitarėm. O Aukščiausiojoj Taryboj iškils vėl nauji ginčai, ir, galvoju, jau per pirmą posėdį gali būt tas savigynos variantas išmestas. O tai gali būti ne visai naudinga. Ačiū.

R. OZOLAS. Porą žodžių iš karto. Aš visiškai sutinku ir manau, kad nieks neprieštarauja, kad geriausias kaimynas turi būti Rusija. Bet dėl to anaiptol mums nereikia baimintis laikino susipykimo. Reikia stengtis, kad tas susipykimas būtų kuo mažesnis, bet jo negalima bus išvengti, lygiai taip pat, kaip negalima buvo išvengti Gorbačiovo klyksmo, kad atsiskyrinėja partija, bet klyksmo tokio /…/ ne mums, o kitai Tarybų Sąjungos daliai. Lygiai toks pat klyksmas bus ir šiuo atveju. Ir nieko daugiau. Ne realizavimas iš tiesų, iš tiesų nepriklausomybės skelbimas labai ko nors smarkiai, realiai, nepakeis. Realizavimas jų užtikrins /…/ iki tokių elementarių apčiuopiamų naujų suomių. Derybos bus labai ilgos, kankinančios ir sunkios. Per tą laiką labai daug nukentės Lietuva. Ir nieko čia nepadarysi. Bet čia bus kentėjimas ne dėl kažko, kad kas ir neaišku, o dėl to, kas yra visiškai aišku. Perimant savo visišką atsakomybę. Ir dabar, reiškia, dėl šitos baimės eliminuoti skelbimo nuostatą, kai yra būtinas skelbimas, man atrodo, jokiu būdu negalima, šiandien jau, man atrodo, sutarimas yra rastas. Pasitikint tuo, kad mes visi dėl to turime pakankamai proto. Jei ta naujoji Taryba taip pat turės to proto pakankamai. Bet, kad garantas, jog naujoji Taryba veiktų tikrai protingai, kad garantas būtų, aš siūlau, jog tuoj pat turi pradėti veikti tos pasiuntinių tarybos, kurios bus /…/, o praktinio lygmens, išsilaisvinimo įrankiai. Arba mes iš tiesų įgysim kažkokius susitarimus, arba mes aiškiai matysim, kad jokie susitarimai yra neįmanomi, ir tada skelbimas iškils kaip elementariausias žingsnis, ne kažkokia siaubinga būtinybė, į kurią mes visi einam kaip peliūkščiai į gyvatės gerklę.

K. MOTIEKA. /…/ (Nesigirdi).

R. OZOLAS. Ačiū. Jūs man kaip pirmininkui labai padėjot. Ir turbūt niekas neįsižeidė. Paprasčiausiai tai yra elementarus paprašymas, kad būtų dirbama visų. Labai intensyviai, laiko mes iš tiesų neturim. Dabar dėl komisijos. Tai dėl tolesnio darbo principų sutariam. Kas turit kokių pastabų, Sinkevičiui pateikti. Ir stengiamės /…/. Kada susirenkam sekantį kartą? /…/ Vadinasi, iki rinkimų mes jau nespėsim paskelbti šitų dalykų? /…/ (Balsai) /…/ Tuoj po rinkimų? Tai gal tada vis dėlto prieš rinkimus galės susirinkti darbinės grupės?

/?/. Labai rimtas reikalas buvo apie tą pavažiavimą į Estiją.

R. OZOLAS. Užbaikim su tuo paskelbimu. Ar nebus šitaip, reiškia, iki rinkimų paskelbti draugo Žukausko padarytą ekonominę programą. Bus matoma, kad yra darbas dirbamas. O /…/ nuimt tą aštrų poveikį, kažkokiam konkrečiam /…/ (Balsai) /…/

Susitariam, kad ją Ministrų Taryboje rytoj dar pasvarstysim, kad mes ją paskelbiam. Tik dabar klausimas, ar mes skelbiam nuo komisijos, ar nuo grupės? Nuo komisijos. Nepriklausomybės komisijos ekonominio darbo grupės projektas. O bendri principai nuo visos Nepriklausomybės /…/. Ten yra darbai numatyti gale, juos irgi reikėtų paskelbti. Dabar /…/ aš manau, gerai būtų pavažiuot pasižiūrėt į Estiją, paskui bendram komisijos posėdy padaryt mažą informaciją.

BALSAI IŠ SALĖS. Diskusijos /…/

R. OZOLAS. Galimybė paskelbti „Tiesoje“ arba kur dar gali būti. Sutrumpintai. Šitą reikėtų paskelbti tikrai iki sekmadienio. Paskutinis klausimas – komisijos klausimas. Kas sudaro komisiją ir užsiima paraginimais Maskvai, kad ji sudarytų kažkokius /…/? Prezidiumas turi aprobuoti, bet kažkas turi parengti.

/…/ Šiame etape, kol nėra naujo parlamento, vargu ar galima sudarinėti kokius kitus organus. Mes turime komisiją, jinai oficialiai įteisinta, jinai pasidalino į 4 darbines grupes /…/. Kiekvienai grupei buvo pavesta nagrinėti pasiūlymus, /…/ klausimus, kuriuos reikia įvairiais aspektais nagrinėti. Tame tarpe yra blokas klausimų, kuriuos šiandien galima vadinti pateiktinais deryboms su Tarybų Sąjunga. Tai, mano supratimu, vargu ar tikslinga dabar čia sudarinėti naujas komisijas. Gali važiuoti du trys žmonės /…/. TSRS valstybiniame plano komitete tokie darbai kai kuriuose skyriuose pradėti. Ir niekas nereaguoja, kad tai visiškai nevertas pokalbio klausimas. Reiškia, pokalbis vyksta. Vienintelis klausimas yra, kai sako, [kad] prekiausime pasaulinės rinkos kainomis. Čia yra kaip toksai apriori/…/ atsakymas. Ir viskas /…/.

/…/ Pirmajai delegacijai į Maskvą. Pasitarkit dėl bendrųjų reikalų ir tolesnių derybų galimybės. Į Aukščiausiąją Tarybą. Tai turėtų būti politinės derybos dėl /…/. Prezidiumas turėtų aprobuoti ir delegacijos sudėtį, ir klausimų, kurie bus liečiami tenai, paketą. Tvarkoj. Sutariam. Tai tada, reiškia, gerbiamieji Sabutis, Kūris, Paleckis, Brazauskas. Aš pasijungiu grįžęs iš Šiaulių. 23-čią būsiu čia. Gerai. Kitas posėdis kada? 24–25-tą ten kol mus rinks, mes galim dirbti grupėse. Ir reikia šitą daryti. Todėl grupės renkasi 24-tą ar 25-tą joms patogiu laiku ir patogią dieną. O mūsų posėdis galėtų būti 27-tą nuo ryto. Jau bus žinomi rinkimų rezultatai. Gerai. Kelintą valandą? 28-tą dieną 10 valandą. Prašom visus pasižymėt. Pirmininkauja gerbiamas Žukauskas. Ačiū labai.

(Stenogramos pabaiga)

DĖL LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO SAMPRATOS.

JOS ĮGYVENDINIMO

Neapibrėžtumas ir daugiaprasmiškumas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo ir jos įgyvendinimo klausimu trukdo lietuvių tautos ir visų Lietuvos gyventojų žengimui į laisvę, skaido vienybę, sieja nesutarimus tarp atskirų tautų, tampa konservatyviųjų politinių jėgų spekuliacijos žmonių jausmais objektu. Įvertindama susiklosčiusią padėtį, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos komisija Nepriklausomybės atkūrimo planui paruošti skelbia šias nuostatas:

1. Nepriklausomybės atkūrimas – tai pirmaeilis tautos siekis. Visi Lietuvos žmonės, jos Vyriausybė, visuomeninės ir politinės jėgos turi suprasti tai vienareikšmiai ir tiksliai.

2. Mes siekiame Nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimo, kuri savo santykius su kaimyninėmis ir kitomis pasaulio valstybėmis grindžia tarpusavio pagarba, lygiateisiškumu, nesikišimu į valstybių vidaus reikalus, abipusiai naudingomis bendradarbiavimo sutartimis. Politinės santvarkos ekonominių ir politinių užsienio ryšių, jos gynybinių sutarčių sudarymas išimtinė Lietuvos piliečių, jos Vyriausybės kompetencija.

3. Lietuvos valstybingumo atkūrimas – tai visų pirma TSRS aneksijos ir okupacijos pasekmių Lietuvai panaikinimas, tarptautinių jos teisių sugrąžinimas ir pripažinimas. Tai ne kieno tai malonė – tai moralinė lietuvių tautos teisė, jos tolimesnės egzistencijos būtina sąlyga.

4. Lietuvos valstybingumo atkūrimas – tai konkretūs ir pamatuoti konstituciniai Lietuvos vyriausybės žingsniai, įgalinantys realizuoti šį siekį praktiškai. Ėjimas į Nepriklausomybę turi būti pagrįstas blaiviu protu, esamos politinės ir ekonominės situacijos respublikoje ir pasaulyje žinojimu, gilia analize ir būsimų mūsų žingsnių modeliavimu bei motyvacija. Bet koks politinis avantiūrizmas, galintis atimti dabartinį šansą tapti laisvais, negali būti toleruojamas.

5. Nepriklausomybės atkūrimo akto paskelbimas (arba pripažinimas), tai dar nėra reali nepriklausomybė, tai tik įstatymiškai įteisinta mūsų moralinė nuostata. Tai svarbus ir vienintelis Lietuvos žmonių savigynos įrankis nuo kėsinimosi į Lietuvos valstybingumą. Todėl turime ir galime jį panaudoti paskutinį kartą ir visiems laikams. Momentas šiam žingsniui turi būti numatytas labai atsakingai, pasitelkiant kompetenciją ir žinojimą. Tai negali būti stichinis aktas arba emocinis protrūkis.

6. Dabartinė situacija suteikia galimybes Lietuvos Vyriausybei realiai įtvirtinti daugelį mūsų moralinių nuostatų respublikos vidaus ir užsienio politikoje. Šios galimybės privalo būti pilnai išnaudotos. Mūsų tikslas pasiekti Nepriklausomybę su mažiausiais Lietuvos žmonėms nuostoliais optimaliausiu laiku, neužkertant kelio bendradarbiavimui nė su viena kaimynine valstybe. Tuo tikslu Vyriausybė privalo paruošti Lietuvos valstybės vidaus ir užsienio politikos funkcionavimo teisinius-įstatyminius pagrindus

NEPRIKLAUSOMYBĖS ATSTATYMO PRINCIPAI

BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Nepriklausomybė – tai realizuota tautos teisė gyventi savarankiškoje valstybėje, nepriklausomai nuo kitų valstybių valios tvarkyti savo vidaus ir užsienio reikalus, nustatyti savo politinį, ekonominį ir socialinį vystymąsi.

Lietuvos nepriklausomybė deklaruota 1918 metų vasario 16 dieną. Ji sustabdyta 1940 metais dėl Vokietijos–TSRS sandėrių ir įvykdytos Lietuvos okupacijos ir aneksijos. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba yra konstatavusi Vokietijos–TSRS 1939 m. sutarčių, taip pat 1940 m. liepos 21 d. Liaudies Seimo deklaracijos įstoti į TSRS bei TSRS Aukščiausiosios Tarybos įstatymo dėl Lietuvos priėmimo į TSRS sudėtį neteisėtumą, Lietuvos valstybės nepriklausomybė atstatoma juridiškai patvirtinant 1918 metų vasario 16 d. nepriklausomybės akto galią.

2. Lietuvos nepriklausomybė kitų pasaulio valstybių atžvilgiu – tai neginčijama teisės dalyvauti tarptautiniame gyvenime, vadovaujantis valstybių lygiateisiškumo, suvereniteto gerbimo, nesikišimo į vidaus reikalus ir kitais visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais.

3. Nepriklausoma Lietuvos valstybė yra demokratinė parlamentinė respublika, kurios aukščiausieji valdžios organai renkami remiantis visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Jos uždavinys – garantuoti žmogaus teisių ir laisvių realizavimą, palankiausią tautos ir valstybės raidą. Alternatyvos nepriklausomybei nėra.

POLITIKOS NUOSTATOS

1. Lietuvos valstybėje suverenitetas priklauso Lietuvos tautai. Valstybinį suverenitetą įgyvendina Parlamentas, Vyriausybė ir Teismas. Įstatymų leidybos teisė priklauso tik Parlamentui. Valstybinio valdymo organai veikia tik įstatymų leidėjo nustatytuose rėmuose. Teismai funkcionuoja savarankiškai, jie klauso tik įstatymo. Jokia valstybės institucija negali sukoncentruoti visos ir absoliučios valdžios.

2. Nepriklausomybės realizavimas – tai jos juridinis atkūrimas ir faktinis įgyvendinimas. Juridinis atkūrimas įvykdomas atstatant 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto veikimą. Faktinis įgyvendinimas vykdomas perimant visišką teritorijos valdymą, atnaujinant ir sudarant naujas sutartis su TSRS ir kitomis valstybėmis dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės tarptautinio statuso patvirtinimo.

3. Lietuvoje garantuojama politinių partijų ir visuomeninių organizacijų, pripažįstančių demokratijos principus ir gerbiančių Lietuvos suverenitetą, steigimo ir veiklos laisvė.

4. Kiekvienas Lietuvos pilietis, nepriklausomai nuo tautybės, lyties, kalbos ir religijos, netrukdomai naudojasi teisėmis ir laisvėmis, numatytomis Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, visuotinai pripažintuose tarptautiniuose paktuose ir kituose dokumentuose, valstybės Konstitucijoje ir įstatymuose. Lietuvos įstatymai grindžiami tarptautinės teisės normų prioritetu.

EKONOMIKOS NUOSTATOS

1. Lietuvos ekonomika – nauji santykiai, besiremią nuosavybės formų įvairove ir lygiateisiškumu, rinkos mechanizmu ir valstybės ekonominiu reguliavimu.

2. Lietuvos ekonomikos įgyvendinimo mechanizmą sudaro kainų, mokesčių, finansų bei bankų sistema, nuosavi pinigai ir savarankiška muitų politika.

3. Lietuvos ekonomika reikalauja turimo ūkio struktūros pakeitimo ir modernizavimo, atsižvelgiant į būtinumą palaikyti abipusiškai naudingus ūkio ryšius su TSRS, racionaliai naudoti resursus ir įsijungti į Europos ir pasaulio ekonomiką.

4. Lietuvos ekonomikos tikslas – tai tarpvalstybinį ekonominį bendradarbiavimą garantuojanti produkcija, žmogaus socialinių reikmių tenkinimas ir optimalių visuomenės veiklos bei gyvenimo ekologinių sąlygų sudarymas.

KULTŪROS NUOSTATOS

1. Lietuvos kultūra yra žmogaus buvimo pasaulyje būdas. Žmogus yra nelygstamoji kultūros vertė, kultūros pradžia ir pabaiga.

2. Lietuvos kultūra ugdoma dvasiškumo, tautiškumo ir istorinių tradicijų sklaidoje. Kultūros pamatus kiekvienam žmogui suteikia šeima, mokykla ir bažnyčia.

3. Lietuvos kultūros etninis savitumas yra jos universalumo ugdymo pamatas. Kultūros atvirumas – tai jos racionaliųjų pradmenų stiprinimas, remiantis pasaulio kultūrų palikimu, kuris būtinas gausinant jos dvasinį ir materialinį potencialą.

4. Lietuvos kultūros ugdymo tikslas yra sveika ir gyvybinga tauta, santarvės tarp tautų ieškant taikoje, o tarp žmonių – dorovėje.

TARPTAUTINIŲ SANTYKIŲ NUOSTATOS

1. Lietuvos užsienio politikos tikslas – sudaryti palankias tarptautines sąlygas Respublikos valstybingumui užtikrinti, garantuoti Lietuvos piliečių ir valstybės interesų užsienyje gynimą.

2. Lietuvos tarptautinių santykių pagrindas – tai draugiški ir abipusiškai naudingi ryšiai su visomis taikos ir pažangos siekiančiomis pasaulio valstybėmis, aktyvus dalyvavimas tarptautinių organizacijų veikloje.

3. Savo užsienio veikloje Lietuva vadovaujasi tęstinumo principu, patvirtinant Lietuvos diplomatinės tarnybos, išlikusios užsienyje, teisę atstovauti respublikai ją pripažįstančiose valstybėse.

4. Lietuvos siekis tarptautinėje politikoje – pastovus neutralitetas. Jos teritorija negali būti panaudota agresyviems tikslams.

5. Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymas nesiejamas su respublikos dabartinės teritorijos pakeitimu. Lietuva niekam nekelia jokių teritorinių pretenzijų.

Dokumento paskirtis: Šie Nepriklausomybės atstatymo principai pateikiami XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai. Kaip darbinis dokumentas spaudai neteiktinas.

1990 03 06

* Jokių derybų išvis, jūs Tarybų sąjungos sudėty, ir baigta. – Red.

** O ką, tai vieninga Tarybų Sąjunga, buvusi caro imperija, ir nėra ko. – Red.

Stenograma skelbta istorijos ir kultūros ketvirtiniame leidinyje „Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Anot vyr. redaktoriaus Romualdo Ozolo, šio leidimo svajonę ne vienus metus puoselėjo būrelis Sąjūdžio pirmeivių, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų, Pirmosios vyriausybės ministrų. skirtas mūsų valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjantis ketvirtinis leidinys. Valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas. Priduriama, kad nepriklausomybės samprata tiek asmeniui, tiek tautai, tiek valstybei yra tokia fundamentali – prasmės požiūriu universali, o reikšmės požiūriu praktiška, – kad nepriklausomybės liudijimai ir mąstymai gali sudominti iš esmės visus ir kiekvieną.

Lietuvos Sąjūdis ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra