lrt.lt

Tai yra trečioji ir paskutinė atsiminimų ciklo „Sąjūdžio informacinė agentūra prieš ketvirtį amžiaus“, publikuoto leidinyje „Nepriklausomybės sąsiuviniai“, dalis.

Į Sąjūdžio informacijos agentūrą – SIA – buvau pakviestas 1989-ųjų vidurvasarį, kai dalis startinio SIA branduolio patraukė darbuotis į pirmąjį Sąjūdžio dienraštį „Respublika“.

Įšokau į jau pramintas SIA paliekančių žinomų žurnalisčių Brigitos Balikienės, Ritos Miliūtės, Ramunės Sakalauskaitės ir kitų vėžes. Pirmąjį žurnalistikos kursą Vilniaus universitete tepabaigusio studento laukė devyni bene patys įdomiausi, daugiausia patirčių, dramų ir mokymosi greituoju būdu atnešę mėnesiai jo gyvenime.

Paminėsiu keletą jų. Kadangi buvo dirbta be laisvadienių, dienomis ir naktimis, nesikuklindamas sakau: kiek išmanydamas prisidėjau prie kiekvieno Ekspres informacijos biuletenio viešinimo pasauliui.

1989-ųjų rugpjūtis. Baltijos kelias. Kai vaikai klausia, kurioje Baltijos kelio vietoje stovėjau, atsakau, kad nestovėjau, o su jo organizatoriais važinėjau magistralės Vilnius–Panevėžys atkarpa. Organizatoriams tai buvo logistika, o man – žurnalistika.

Padėjome užsienio žurnalistams, leidinių fotografams. Po Baltijos kelio JAV savaitinio žurnalo „Newsweek“ viršelyje buvo nuotrauka. Ir didelis užrašas: „Looking Towards Independence“ (ang. Žvelgiant nepriklausomybės link) .

Daug padėdavome iš užsienio atvykusiems televizijų operatoriams, taip pat TV reportažų autoriams prodiuseriams ir žurnalistams. Juk televizija be logistikos – niekas. Gali turėti šaltinius naujienų sūkuryje, tačiau neturint ryšio, garso ir video įrašymo ir greito perdavimo priemonių, bus šnipštas. To pirmiausia išmokau SIA, ne universiteto žurnalistikos studijų suole.

1989-ųjų jų gruodis. Lietuvos komunistų partijos suvažiavimas, kuriame LKP atsiskyrė nuo TSKP. SIA vadovui Rimantui Kanapieniui buvo kilusi mintis agentūrą ilgainiui padaryti nepriklausomą naujienų organizaciją, netgi su savo radiju. Buvo sugalvotas ir pavadinimas –„Radijas tau“.

Rimas sakydavo, kad be pagalbos užsieniečiams ir tekstų į SIA biuletenius rašymo, turime būti aktyvūs, matomi viešojoje erdvėje, mūsų nušviečiamuose renginiuose. Mes, paprasti SIA pėstininkai studentai, tuo buvome įtikėję ir šventai laikėmės vado nuorodų. Prisimenu LKP atsiskyrimo suvažiavimą, kur spaudos konferencijoje, vilkėdamas mamos rankomis pasiūtą vilnonį „Žalgirio“ fano žaliai baltomis juostomis išsiuvinėtą megztinį kėliau ranką ir stojausi su išmintingais klausimais viso pasaulio medijos akivaizdoje.

Iš Čikagos atvykusi naujai paskirtoji SIA vadovė Rita Dapkutė buvo galva daugiau formaliu lygiu, bendraujant su Sąjūdžio Seimo tarybos vadovais bei užsieniečiais. Mes buvome R. Kanapienio kariai SIA palėpėje ir gatvėje, rinkome informaciją, vertėjaudavome. Mes valdėme garsųjį, bene vienintelį visame nevalstybiniame Vilniuje faksą…

1990–ųjų sausis. TSKP centro komiteto generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo vizitas į Vilnių. Neišdildomas prisiminimas. R. Kanapienis įbruko į rankas diktofoną ir pasakė: bėk, Gintai, į Lenino aikštę ir parnešk į agentūrą gyvą Gorbio balsą. Tai tavo šansas šiandien išgarsėti. Nubėgau, kažkaip prasmukau pro apsauginius prie M. Gorbačiovo, kuris bendravo su „atsitiktinių vilniečių“ minia ir po pusvalandžio R. Kanapienis tiesioginiame eteryje mane „pakabino ant laido“ rusų kalba per „Laisvės“ radiją, kur eteryje pasakojau savo įspūdžius, transliavome įrašą.

1990–ųjų vasaris. Rinkimai į tuometę LTSR Aukščiausiąją Tarybą, pirmasis turas. Rinkimai, kuriuose laimėjo Sąjūdžio remiama nekomunistinė dauguma. Literatų svetainėje teko ilgai ir, matyt, į Vilnių suvažiavusiems užjūrio žurnalistams neįtikinamai aiškinti skirtumą tarp rinkimus laimėjusių komunistų partijos narių (Romualdas Ozolas, Bronius Genzelis) ir kitų rinkimus laimėjusių komunistų (Justas Vincas Paleckis, Česlovas Juršėnas).

Sakau neįtikinamai todėl, kad labai jau ilgai aiškinau. Ant didelės baltos lentos nuvalomu flomasteriu (tais laikais irgi didelis atradimas ir turtas) buvo surašyti du stulpeliai pavardžių – rinkimus laimėjusiųjų Sąjūdžio kandidatų viename ir Lietuvos kompartijos, komunistų, kitame. Būsimieji Aukščiausiosios Tarybos nuo Sąjūdžio nariai papildomai sugrupuoti į nepartinius (nekomunistus) ir komunistus, t. y. tos pačios savarankiškos LKP narius.

Užsieniečiams laužyta anglų kalba aiškinu, kad Sąjūdžio komunistai yra „good communists“ (geri komunistai), o LKP komunistai –„bad communists“ (blogi komunistai) ir tuo įnešu dar daugiau painiavos. „Ar geri komunistai ir blogi komunistai priklauso tai pačiai komunistų partijai?“ – klausia nustėrę kolegos.

Nemanau, kad ir gerai mokantiems anglų kalbą būtų pavykę nesunkiai paaiškinti gana painią tuometę mūsų politinio gyvenimo realybę. Pasak buvusios SIA žurnalistės R. Sakalauskaitės, dėl nuolatinio bendravimo su užsieniečiais iš mūsų pasijuokdavo valstybinės Eltos naujienų agentūros žmonės.

„Tuo metu Eltoje dirbusi kolegė Rita Grumadaitė vėliau ne kartą šaipėsi, esą Elta anuomet dirbo, o mes, sąjūdininkai, apsimetę žurnalistais, tik bendravome su užsieniečiais, – knygoje „Politikos Ringe“ rašė R. Sakalauskaitė. – Neneigsiu, daugumos mūsų pranešimų kokybė galėjo būti ir geresnė, tačiau tuo metu svarbiau buvo rajonams ir užsieniui skleisti informaciją apie Sąjūdį ir jo renginius, o ne atkartoti komunistinės cenzūros sušukuotas naujienas.“

Vėliau sekė 1990–ųjų kovas, rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą antrasis turas, įtikinama Sąjūdžio pergalė ir Aukščiausiosios Tarybos sesija, kurioje buvo atkurta Lietuvos Nepriklausomybė.

Kovo 11-ąją, skelbiant Nepriklausomybės Aktą, į tai padaryti išdrįsusius deputatus žiūrėjau iš AT rūmų balkono, drauge su kitais iš visų pasaulio kampų suvažiavusiais žurnalistais ir į rūmus specialius pakvietimus gavusiais veikėjais. Vienas tokių buvusių garsių kompartijos veikėjų, kurio pavardės neminėsiu, bambėjo į ausį, kad tai avantiūra, labai pavojinga avantiūra.

1990 m. kovas–gegužė. Du pilni įvykių (SSRS grasinimai, ekonominė blokada ir kt.) mėnesiai. Informaciniam jėgos centrui persikrausčius į kitame Gedimino prospekto gale esančią Aukščiausiąją Tarybą, SIA pamažėl užgeso, o aš drauge su bendraamžiais žurnalistikos studentais grįžome tęsti studijų.

Per tuos devynetą mėnesių darbo SIA teko dalyvauti daugelyje mitingų, protesto akcijų, įvairių visuomeninių ir politinių organizacijų atkuriamųjų suvažiavimų, bendrauti su buvusios SSRS tautinių judėjimų veikėjais. Apie pusmetį rusų kalba rašiau savaitinius straipsnius į Latvijos Liaudies Fronto leistą savaitraštį „Atmoda“. Po oficialių ryto žinių per Lietuvos radiją įskaitydavome SIA informacinius pranešimus. Vėliau juos paįvairindavome ir trumpais interviu.

Kovo 10 d. ilgai šnekėjomės su į SIA paskambinusiu „Reuters“ žurnalistu. Kadangi kalbėjau rusiškai, o jis – tik angliškai, kolegos agentūroje bičiulio Giedriaus Drukteinio paprašiau būti vertėju. Giedrius garsėjo kaip geras anglų kalbos žinovas, ją nuolat stiprinęs pamėgtų roko grupių dainų tekstų analize.

Vėliau sužinojau, kad iš ilgo pasakojimo apie tai, kas yra Lietuva kovo 10-ąją ir kuo ji greičiausiai taps kitą dieną, „Reuters“ išplatino informacinį pranešimą, kurį 1990 m. kovo 11-ąją panaudojo ir „The New York Times“. „Lithuanian Parliament Meets on Independence“, – skelbė pranešimas, kuris nebuvo nei ilgas, nei aš buvau pacituotas. Citatų autoriumi buvo pristatytas mano vertėjas. Tai užgavo mano ambicijas.

Visgi paminėtas Amerikos žiniasklaidoje buvau, ir ne kartą. „Philadelphia Inquirer“ 1990– ųjų pradžioje buvau pristatytas kaip Nepriklausomybės judėjimo lyderio Vytauto Landsbergio atstovas spaudai. Ir nors pavardę gerokai iškraipė, netrukus iš Pensilvanijos valstijos gavau laišką, adresuotą Sąjūdžio atstovui Vilniuje, kurį parašė kažkokio angliakasio Alksninio provaikaitė ponia Geraldine.

Ji buvo įsitikinusi, kad esame giminės. Kartu su laišku buvo įdėta daugybė straipsnių apie jos veiklą vietos moterų klube ir jos prosenelio gimimo pažymėjimo kopija. Užsimezgė ilgai trukusi mūsų bičiulystė, lankiausi jos namuose kaimiškoje Pensilvanijoje.

Kita vertus, tam tikra prasme kiekvienas SIA žurnalistas ir logistikos darbuotojas buvo neoficialus V. Landsbergio atstovas spaudai. Vieną naktį, jau po vidurnakčio, ir jau po kovo 11-osios, teko skubiai iš SIA važiuoti į Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko namus Žvėryne, derinti faksu gautą paskutinįjį jo op-ed straipsnio Amerikos spaudai variantą anglų kalba.

Būdavo taip, jog profesoriaus straipsniai lietuvių kalba buvo siunčiami į lietuviškuosius informacijos centrus, ten išverčiami, persiunčiami atgal, tuomet čia taisomi ir vėl keliauja faksu į JAV.

Nekaltai atrodęs pataisymas virto kelių valandų darbu. Šalies vadovo žmona Gražina Ručytė atsikėlė iš lovos, vaišino arbata, sūriu su medumi. Senatvėje galėsiu išdidžiai anūkams pasakoti: kai buvau jaunas, dirbau pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovo atstovu spaudai, naktimis kirtau baltą sūrį jo namuose, o medaus ant sūrio užtepė pirmoji šalies ponia.

Šią, kaip ir ankščiau minėtą istoriją su „vertėju“, bičiulių rate dažnai prisimename ir smagiai pasijuokiame. Iš JAV gyvenančių giminaičių gavęs originalią tos dienos „The New York Times“ kopiją, ją padovanojau būtent Giedriui. Ir pasakiau: už rėmelį susimokėk pats, man ši publikacija ir taip daug kainavo… Įrėmintas tekstas ligi šiol kabo pagarbioje vietoje universiteto kurso draugo G. Drukteinio namuose. Anglų kalbos nemokėjimą priėmiau kaip gyvenimo iššūkį.

Kaip „Lietuvos ryto“ korespondentas 1996 m. spalį pradėjau šešerius metus trukusį darbą Vašingtone, Jungtinėse Valstijose. Tai nebūtų įvykę jei ne devyni mokslo mėnesiai eksternu Sąjūdžio informacijos agentūroje.

Šis komentaras buvo skelbtas 12 istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujo mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.