Nepriklausomybės akto signatarai Didžiajame Vilniaus Seime

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Didžiojo Vilniaus Seimo ir Lietuvos Nepriklausomybės akto pasirašymo datas skiria daugiau, nei dešimt metų. Tai – politinių ir kultūrinių įvykių gausos, visuomenės nerimo ir lūkesčių, socialinės kaitos metai. Laikotarpis, kai didžiąsias Europos valstybes sukrėtė socialiniai ir politiniai pokyčiai, kuriuos „vainikavo“ Pirmasis pasaulinis karas. Jie teikė galimybių garsiai prabilti ir apie Lietuvos ateitį.
1900 m. Paryžiuje vykusioje pasaulinėje parodoje įrengta Lietuvos ekspozicija daugiausia pasakojo apie lietuvių etnografiją. Be to, jame buvo eksponuotos spaudos draudimo metais išleis-tos knygos lietuvių kalba. Ši paviljono medžiaga perteikė krašto šviesuomenės pasididžiavimą tėvynės praeitimi ir nerimą dėl jos ateities. Jau greitai apie tai buvo galima prabilti atviriau – 1904 m. gegužės mėn. panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Tada, anot Kipro Bielinio, „iš-ryškėjo anų laikų negausių susipratusiųjų lietuvių inteligentų ir šiaip žmonių nuotaikos, nusista-tymai, politinės nuovokos ir visuomeninis subrendimas“.
XX a. pradžioje Europoje stiprėjo nesutarimai tarp didžiųjų žemyno valstybių, o Azijoje – konstitucinis demokratinis judėjimas. Viena iš šių žemynų jungčių Rusijos imperija mėgino išsi-veržti iš ekonominio ir politinio sustabarėjimo. Ją stipriai sukrėtė ir postūmiu bent atsargioms po-litinėms reformoms tapo 1904 m. vasario mėn. kilęs karas su Japonija. Nors Rusija šiame kare ti-kėjosi lengvos pergalės, bet greit prasidėjusios nesėkmės fronte vargino valstybės ekonomiką, o radikaliuosius politinius sluoksnius skatino prabilti apie savo reikalavimus. Jų išprovokuoto revo-liucinio judėjimo banga jau 1905 m. pradžioje pasiekė ir Lietuvą.
Lietuvoje veikusios dvi politinės partijos – Lietuvos socialdemokratų partija ir Lietuvos demokratų partija – telkė bendraminčius, rengė politinius dokumentus, kuriuose kėlė socialinius, krašto autonomijos, pilietinių teisių reikalavimus. Socialdemokratai vasario mėn. pradėjo kviesti Lietuvos kaimų ir miestelių žmones į mitingus. Pavasarį lietuvius inteligentus į diskusijas ir pasi-tarimus ėmė telkti dar 1904 m. pabaigoje pasirodęs Petro Vileišio leidžiamas pirmasis lietuvių laikraštis “Vilniaus žinios”. Tuo metu į Lietuvą parvyko ir kai kurie užsienyje dirbę lietuviai inte-ligentai (tarp jų paminėtinas J. Basanavičius, grįžęs liepos 20 /08 01/), Rusijos ir kitų valstybių aukštųjų mokyklų studentai (pvz., Mykolas Biržiška).
Carinės valdžios galios revoliuciniam judėjimui prasidėjus nuolat menko. Viena iš negau-sių atsargių caro Nikolajaus II politinių nuolaidų buvo Spalio 17-osios (10 30) manifestas, kuria-me jis pabrėžė Rusijos žmonėms suteikiąs demokratines laisves. Šis dokumentas tapo paskata Lietuvos visuomenei susiburti suvažiavime ir jame aptarti svarbiausius socialinius, kultūrinius ir politinius klausimus. Vis dar tebesiginčijama, kas buvo Lietuvių suvažiavimo idėjos autorius – faktinis „Vilniaus žinių“ redaktorius Jonas Kriaučiūnas ar šio laikraščio ideologu vadintinas Jo-nas Basanavičius, abu yra įvardiję svarių savas versijas įrodančių argumentų. Yra žinoma, kad jiedu ir Petras Vileišis “Vilniaus žinių” redakcijoje spalio 18 (10 31) apsvarstė galimybes surengti tokį suvažiavimą. Jau tą pačią dieną redakcijoje įvykusiame inteligentų susibūrime buvo išrinktas 15 asmenų Organizacinis komitetas, kuris ėmė rūpintis būsimuoju suvažiavimu. Komitetui vado-vavo Jonas Basanavičius, greit truputį pakitus jo sudėčiai į šią grupę įėjo ir būsimieji signatarai Antanas Smetona, Jonas Vileišis (taip pat pastarojo broliai Petras ir Antanas, Felicija Bortkevi-čienė, Povilas Višinskis, Jonas Jablonskis, Jonas Kriaučiūnas, Gabrielius Landsbergis – Žemkal-nis). Jiems neretai talkindavo komitetui nepriklausę Donatas Malinauskas, Vladas Mironas ir kiti bendraminčiai (iš viso apie 50 žmonių).
Organizacinio komiteto ir jo pagalbininkų pastangomis pavyko gauti neoficialų caro val-džios atstovų leidimą surengti suvažiavimą, Miesto salės rūmų patalpas šiam lietuvių susibūri-mui. Be to, susitarta dėl kultūrinės programos suvažiavimo dalyviams, atvykusiųjų apgyvendini-mo. Pranešimas apie numatomą renginį ir kvietimas į jį paskelbti “Vilniaus žinių” laikraštyje. Į suvažiavimą kraštiečius kvietė įvairių politinių pažiūrų iš Vilniaus sugrįžę arba visuomeniškai ak-tyvūs vietos inteligentai. Jame buvo laukiami įvairaus amžiaus, skirtingo išsilavinimo, visų socia-linių sluoksnių lietuviai ir kiti Lietuvos politinei ateičiai neabejingi žmonės. Kai kur atstovai į su-važiavimą buvo renkami. Tokie lygūs ir tiesioginiai, bet nevisuotiniai ir neslapti valsčiaus, para-pijos arba vietovės atstovų rinkimai vyko mitinguose ir demonstracijose, pamaldų arba turgaus dieną. Kitur vietos žmonės paragindavo į suvažiavimą vykti vietos inteligentus, garbiausius žem-dirbius, aktyviausius mitingų ir demonstracijų dalyvius.
Lietuvių suvažiavimas vyko lapkričio 21–22 (12 04–05) d., pirmadienį ir antradienį. Bet jau penktadienį, lapkričio 18 (12 01) d. į Vilnių ėmė plūsti jo dalyviai. Lietuvių tautos atstovų gausa nustebino ir miesto gyventojus, ir suvažiavimo rengėjus. Juk tauta atsiliepė į raginimą susi-burti, kuris buvo pradėtas rimčiau svarstyti tik prieš mėnesį, o visuomenei paskelbtas prieš tris savaites. Į suvažiavimą susirinko apie du tūkstančius žmonių iš visos Lietuvos. Tarp jų buvo ne tik lietuvių inteligentijos atstovų, stambiųjų ir vidutinių, bet ir smulkiųjų valstiečių, bežemių, samdinių, miesto darbininkų, tarnaičių. Be to, atvyko Lietuvos bajorų, katalikų dvasininkų. Su-laukta atstovų iš Rusijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Mažosios Lietuvos.
Suvažiavimas vyko gana trumpai – tik dvi dienas. Buvo surengti keturi posėdžiai. Jo pre-zidiumo išrinkimas ir programos patvirtinimas, vėliau vykusios diskusijos ir paskutiniame posė-dyje priimti nutarimai – nuolatinio kompromiso rezultatas. Pavyko susitarti, kad suvažiavime bū-tų svarstomi šie klausimai:
1) aptarta politinė padėtis Rusijoje ir Lietuvoje;
2) išnagrinėta Lietuvos autonomijos idėja ir įvardyti jos pasiekimo būdai;
3) apsvarstyti žemės, valsčių ir mokesčių klausimai;
4) apsispręsta dėl Lietuvos mokyklų ateities;
5) priimta suvažiavimo rezoliucija.
Į suvažiavimo prezidiumą išrinkti skirtingų politinių ir socialinių grupių atstovai: neparti-nis nuosaikių dešiniųjų pažiūrų Jonas Basanavičius, socialdemokratas Steponas Kairys, Lietuvių demokratų partijos narys Antanas Smetona, valstiečių atstovas karininkas J. Stankūnas ir krikš-čionis demokratas kunigas Pranciškus Būčys.
Remdamiesi šaltiniais, tyrinėtojai yra užfiksavę, kad suvažiavime per dvi dienas buvo pa-sisakyta ne mažiau, nei šimtą kartų. Kalbėjo įvairių socialinių sluoksnių ir politinių pažiūrų lietu-viai, taip pat ir smulkiųjų valstiečių, tarnaičių atstovai, tautietis iš Mažosios Lietuvos, keletas kitų Lietuvoje gyvenusių tautybių žmonių – lenkų, žydų.
Drauge su kitais bendraminčiais suvažiavime dalyvavo ir ne mažiau, nei devyni būsimieji 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai. Jei jie tuomet būtų nufo-tografuoti, pamatytume neįprastai jaunus būsimųjų signatarų veidus. Vyriausias iš jų, tuomet 54 m. amžiaus, jau spėjęs sulaukti pripažinimo ir Lietuvoje, ir už jos ribų, buvo nepartinis gydytojas Jonas Basanavičius. Jauniausias – 23 m. sulaukęs socialdemokratas Maskvos universiteto studen-tas Mykolas Biržiška. Du vos už jį vyresni bendraamžiai, 25 m. kunigas Vladas Mironas ir 26 m. Peterburgo Technologijos universiteto studentas Steponas Kairys suvažiavime atstovavo bene ryškiausiai oponavusioms krikščionių demokratų grupei ir socialdemokratų partijai. Dešiniajai Lietuvių demokratų partijai priklausė 31 m. amžiaus banko tarnautojas Antanas Smetona ir 33 m. sulaukęs teisininkas Jonas Vileišis. Iš Kauno atvyko 39 m. spaustuvininkas Saliamonas Banaitis. Tarp susirinkime dalyvavusių bajorų buvo nuosaikių dešiniųjų pažiūrų 36 m. amžiaus Donatas Malinauskas ir kairiesiems simpatizavęs 43 m. bajoras iš Žemaitijos Stanislovas Narutavičius. Is-toriniuose šaltiniuose apie kai kuriuos būsimuosius Nepriklausomybės akto signatarus pasakoja-ma plačiai, apie kai kuriuos tik užsimenama.
Neišliko užuominų apie tai, ar tarp aktyviausių suvažiavimo dalyvių būta Saliamono Ba-naičio, Mykolo Biržiškos ir Donato Malinausko. Tiesa, yra žinoma, kad 1905 m. rudenį pradėjo veikti S. Banaičio spaustuvė Kaune. Joje spausdinti lietuviški leidiniai stiprino tautiečių sąmo-ningumą, ragino neatsiriboti nuo tautinių aktualijų. M. Biržiška revoliucijos laikotarpiu veikė Vilniuje. Susitikimuose ir spaudoje lenkakalbiams miesto gyventojams jis perteikdavo, padėdavo suvokti ne tik socialines aktualijas, bet ir lietuvių politinius reikalavimus. Donatas Malinauskas, kaip jau minėta, talkinęs Organizaciniame komitete, kartu su J. Basanavičiumi ir kitais lietuvių atstovais lapkričio 2 (15) d. pasirašė memorandumą Rusijos carui. Dokumente buvo įvardyti as-mens ir pilietinių laisvių, visuotinio ir privalomo mokymo gimtąją kalba, lietuvių kalbos naudo-jimo administraciniams poreikiams ir Lietuvos autonomijos siekiai.
Bent po vieną kartą lietuvių suvažiavime kalbėjo Vladas Mironas ir Stanislovas Narutavi-čius. Pirmajame posėdyje V. Mironas įvardijo krikščionių demokratų reikalavimą, kad į prezi-diumą būtų išrinktas ir jų atstovas (tada į prezidiumą buvo įtrauktas ir Pranciškus Būčys). 1905 m. Juozapo Zavadskio spaustuvė išleido du V. Mirono į lietuvių kalbą išverstus tikybos vadovė-lius. Pasibaigus lietuvių suvažiavimui, kunigas buvo vienas iš numatytos kurti Lietuvių krikščio-nių demokratų partijos aktyviausių veikėjų. Jį partijos veikloje ketinę dalyvauti lietuvių dvasinin-kai buvo paskyrę šio judėjimo atstovu Vilniaus vyskupijoje. Deja, dėl tuometinio Vilniaus vys-kupo Edwardo Roppo prieštaravimų, kitų aplinkybių krikščionių demokratų telkimasis į partiją sustojo.
O S. Narutavičiaus kalba, kaip teigė liudininkai, buvo bene geriausias pasisakymas III po-sėdyje, kuriame aptarti žemės nuosavybės klausimai. Jis pabrėžė, jog privati žemės nuosavybė Lietuvoje turėtų būti panaikinta, o kaip elgtis su žeme, turėtų nustatyti lietuvių tauta. Ko gero, bū-tent S. Narutavičiaus dėka turime vienintelę Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvių nuotrauką. Alsė-džių valsčiaus atstovai, vienas iš kurių buvo ir pats dvarininkas, prieš šimtą metų įsiamžino Vil-niuje, fotografų brolių Čižų ateljė. Radikalių nuostatų laikęsis dvarininkas kartu su Alsėdžių pa-rapijos klebonu vadovavo vietos žmonėms, jau po Didžiojo Vilniaus Seimo pakeitusiems vietos valdžią ir uždariusiems rusišką pradžios mokyklą. Šio valsčiaus savivalda, vadinamoji „Alsėdžių respublika“ išsilaikė apie 2 savaites.
Būsimasis nepriklausomybės akto signataras, vėliau Lietuvos Respublikos prezidentas A. Smetona pirmininkavo daliai pirmojo ir antrajam posėdžiui. Būtina pabrėžti, kad II posėdis buvo bene svarbiausias suvažiavime – jame aptartas Lietuvos autonomijos klausimas. A. Smeto-na šiame posėdyje kalbėjo net keturis kartus. Jis parėmė krašto autonomiją, ragino autonominės Lietuvos teritorijos ribas nustatyti demokratiniais rinkimais. Kartu su kitais prezidiumo nariais A. Smetona rengė suvažiavimo nutarimus. 1904–1905 m. ir vėliau jis nuolat talkino rengiant lietu-višką spaudą: skelbė informacinius ir publicistinius straipsnius, kurį laiką redagavo „Vilniaus ži-nias“, o po suvažiavimo – „Lietuvos ūkininką“. Be to, dalyvaudavo diskusijose, kuriose svarstyta krašto politinė ateitis, rūpinosi Vilniaus lietuvių kultūriniu gyvenimu.
Jonas Vileišis buvo vienas aktyviųjų lietuvių suvažiavimo rengėjų. Tyrinėtojai nemini jo pasisakymų. Tačiau žinoma, kad šis advokato Tado Vrublevskio pagalbininku dirbęs teisininkas talkino prezidiumui ir sekretoriato nariams rengiant suvažiavimo nutarimus. Po suvažiavimo Jono Vileišio namuose, kur kaip ir pas A. Smetoną arba S. Banaitį neretai slapstydavosi persekiojami tautinės revoliucijos dalyviai, buvo padaryta krata. Be to, Jonas Vileišis (o taip pat ir S. Narutavi-čius) buvo tarp advokatų, gynusių tautiečius 1906 m. pavasarį pradėtuose procesuose Lietuvių suvažiavimo ir tautinės revoliucijos dalyviams. Suvažiavimui pasibaigus, J. Vileišis redagavo laikraštį „Lietuvos ūkininkas“, tai vienas iš plačiausiai revoliucinius įvykius krašte aprašęs laik-raštis.
Patys veikliausi suvažiavimo dalyviai – Jonas Basanavičius ir Steponas Kairys. Šie du po-litikai Lietuvių suvažiavime buvo dviejų – kairiųjų ir dešiniųjų – politinių pažiūrų šalininkų gru-pių lyderiai. Šie idėjiniai oponentai, siekdami suvažiavimo dalyvių darnos, sklandžios jo eigos ir sėkmingo nutarimų priėmimo, prezidiume veikė drauge. Joną Basanavičių galime vadinti Orga-nizacinio komiteto, o vėliau ir suvažiavimo siela, neoficialiu suvažiavimo pirmininku (joks ofi-cialus vadovas nebuvo išrinktas). Jo veikla lietuvių susibūrime – nuosekli tautinės visuomeninės ir kultūrinės veiklos tąsa. Diskusijoje dėl Lietuvos autonomijos J. Basanavičius daug dėmesio skyrė teisiniam krašto savivaldos pagrindimui. Jis ragino remtis faktu, jog daugelis krašto žmonių – lietuviai, dauguma jų dar nepamiršę gimtosios kalbos, bet pabrėžė ir istorinę Lietuvos praeitį. Šis lietuvių politikas, pirmininkavęs didžiajai daliai pirmojo posėdžio, o vėliau ir paskutiniam, ketvirtajam, savo nuostatas perteikė visuose. Jo pasisakymai suvažiavime buvo svarbi atsvara ra-dikaliems kai kurių socialdemokratų reikalavimams. Po suvažiavimo, kai prasidėjo represijos prieš suvažiavimo dalyvius, J. Basanavičiui teko kuriam laikui išvykti į Peterburgą. Grįžęs į Lie-tuvą jis turėjo kurį laiką slapstytis Kaune ir jo apylinkėse. Ir tuomet jis neatitolo nuo tautinės vi-suomeninės veiklos.
Steponas Kairys 1905 m. pradžioje nutraukė studijas ir parvyko į Lietuvą. Laikotarpis iki rugsėjo mėn. prabėgo mitinguose, demonstracijose ir bendraminčių susirinkimuose. Tą patį rug-sėjį prasidėję mokslo metai Peterburge jau po pusantro mėnesio vėl nutrūko – universitetas buvo uždarytas. Grįžęs į Lietuvą, Kairys toliau dalyvavo revoliucinėje veikloje. Socialdemokratai buvo atsiriboję nuo suvažiavimo rengimo, turbūt nesuvokdami jo pobūdžio, bet susibūrimui praside-dant, ryžosi jame dalyvauti. Šios partijos dešiniojo sparno vienas iš lyderių Steponas Kairys buvo dešiniųjų suvažiavimo dalyvių jungtis su kairiaisiais, vidutinių ir aukštesniųjų socialinių sluoks-nių – su mažažemiais, samdiniais, darbininkija. Jis vertino krašto autonomijos siekį, nevengė nuolaidų: sutiko, kad visuomenė būtų raginama ginkluotos kruvinos kovos imtis kaip kraštutinės priemonės. Dalyvavo rengiant Didžiojo Seimo nutarimus, buvo jų bendraautorius. Kai jie buvo priimti, S. Kairys susirinkusiems žmonėms davė patarimų, kaip šiuos lietuvių politinius siekius reiktų įgyvendinti. Ir po suvažiavimo S. Kairys liko veikliu LSDP dalyviu.
Būsimųjų Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų veikla 1905 metais, o ypač Didžia-jame Vilniaus Seime perša mintį, kad jie nebuvo atsitiktiniai suvažiavimo dalyviai. Kai kurių gy-venime šis lietuvių susibūrimas tapo viena iš jų darbo kulminacijų, svarbiu įrodymu, kad tauta neabejinga jų siekiams. Visuomeninė, kultūrinė ir politinė jų veikla nenutrūko ir vėliau, o įgyta tautinio veikimo patirtis buvo itin svarbi, kai 1917–1920 m. teko dirbti Lietuvos Taryboje sun-kiomis Pirmojo pasaulinio karo ir pokario sąlygomis.
Didysis Vilniaus Seimas suteikė naujų jėgų tautinei revoliucijai – ne mažiau kaip mėnesį tęsėsi jo įkvėpta šio judėjimo kulminacija. Tačiau susigrąžindama galias Rusijos imperinė valdžia Lietuvoje greit atgaivino ankstesnę santvarką. Beveik visoje Lietuvoje siautėjo baudžiamieji bū-riai. Jau 1906 m. kovo mėnesį beveik visiškai Lietuvos kaime nustota priešintis imperijos atsto-vams, telktis į mitingus. Dar Lietuvių suvažiavimo metu Rusijos slaptųjų tarnybų pareigūnai su-rinko medžiagą apie renginį. Dalyvavimą jame 1906 m., kai prasidėjo teismo procesai prieš tauti-nės revoliucijos dalyvius bei tuometinius maištininkus, valdžios pareigūnai traktavo kaip rimtą nusikaltimą. Buvo suimta nemažai suvažiavimo dalyvių, kaltintų ginkluoto sukilimo kurstymu ir priešvyriausybine veikla. Represijos tęsėsi iki pat 1915 m., dauguma nuteisti piniginėmis baudo-mis arba 3 mėn. kalėjimo, bet kartais buvo skiriama iki 7 metų kalėjimo bausmė, trėmimai į Sibi-rą.
Suvažiavimo reikšmę jo dalyviai suvokė labai greitai – jau 1906 m. pradžioje Povilas Vi-šinskis jį pavadino Didžiuoju. Per tuos pačius 1906 metus publicistikoje ir atsiminimuose įsitvir-tino Didžiojo Vilniaus Seimo pavadinimas. Jo svarbą dar labiau sustiprina faktas, kad Lietuvos visuomenė neatitolo nuo politinio krašto savarankiškumo siekio. Dar Didžiajame Vilniaus Seime paminėtą Lietuvos valstybingumo siekį jau atvirai ir tiksliai 1918 m. įvardijo Lietuvos Tarybos nariai. Viename iš demokratiškiausių XX a. lietuvių susibūrimų, Didžiajame Seime paskelbti rei-kalavimai ir vėliau neprarado svarbos – kartojosi pirmojoje nuolatinėje 1922 m. Konstitucijoje. Daugumą jų – Lietuvos politinio savarankiškumo atkūrimo, Lietuvių kalbos naudojimo valdžios institucijose ir mokyklose – tarpukariu pavyko įgyvendinti. Tada liko beveik neįkūnytas tik troš-kimas, kad Vilnius taptų Lietuvos sostine. Lietuvos Tarybos pirmininkas Nepriklausomybės akto pasirašymo dieną, neoficialus Didžiojo Vilniaus Seimo pirmininkas Jonas Basanavičius sostinei skubiai persikėlus į Kauną, galime teigti, nepajėgė atsiplėšti nuo lietuvių „širdžių sostinės“. Di-džiojo Vilniaus Seimo mieste gyveno iki pat mirties ir palaidotas netoli buvusios Miesto salės rūmų, kuriuose vyko šis susibūrimas, esančiose Rasų kapinėse.
Seimo dalyviai jį neretai prisimindavo kaip įvairiaminčių žmonių sambūrio, diskusijų gausos ir rūpesčio dėl krašto ateities vietą. Mums, jau po šimto metų, Didysis Vilniaus Seimas – tautos pastangų prisidėti prie krašto gerovės, pilietinio aktyvumo, postūmio Lietuvos kultūriniam ir visuomeniniam gyvenimui vieta, įpareigojusi ir jos dalyvių, ir vėlesnes kartas.
K. Bielinis. Penktieji metai. Revoliucinio sąjūdžio slinktis ir padariniai. New York, 1959, p. 9.
Didžiojo Seimo 100 metų sukakties paminėjimas Signatarų namuose
2005 m. gruodžio 3 d. Vilniuje, Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namų salėje būrėsi Lietuvos valstybingumo istorija besidomintys žmonės. Ten vyko Lietuvos nacionalinio muziejaus ir 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarų giminaičius bei jų bendraminčius vienijančio Vasario 16-osios klubo surengtas Didžiojo Vilniaus Seimo 100 metų sukakties paminėjimas. Renginio dalyviai klausėsi muziejaus darbuotojos Vilmos Bukaitės pranešimo apie Nepriklausomybės akto signatarus – Didžiojo Seimo narius. Susirinkusiems žmonėms koncertavo Širvintų rajono Musninkų vidurinės mokyklos moksleiviai. Susirinkusieji galėjo susipažinti su muziejaus ekspozicija, kurioje tarp kitų eksponatų yra ir istorinių šaltinių, primenančių Didžiojo Seimo  istoriją.
Žiemą penkias, o vasarą net šešias dienas per savaitę lankytojams atvira nemokama Signatarų namų ekspozicija laukia visų, kuriems svarbi Lietuvos valstybingumo istorija, o šio laikraščio skaitytojams siūlome Didžiojo Vilniaus Seimo sukakties paminėjimui skirto pranešimo tekstą.
Signatarų namų informacija

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra