Nepažintoji Birutė

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

2007 m. sukako 625 metai nuo didžiosios kunigaikštienės Birutės žūties.

Be perdėjimo ją galima vadinti garsiausia viduramžių Lietuvos moterimi ir net vienu iš jos simbolių: juk tai Kęstučio žmona, Vytauto Didžiojo motina… Nepaprasta jos vedybų istorija suteikė romantinio skambesio Lietuvos metraščiams, o vėlesnėse epochose įkvėpė ne vieną chrestomatinį meno kūrinį. Tai ir Silvestro Valiūno „Birutės daina“, ir pirmoji lietuviška opera…
Reikia pasakyti ir dar šį tą: Birutė – vienintelė pagoniška šventoji, kurios kultas gyvuoja iki šių dienų!..
Bet kaip atsitiko, kad šventąja tapo įžadų laužytoja? Ar įmanoma bent hipotetiškai atkurti tikrąjį Birutės gyvenimą ir perprasti jos charizmatiškumo mįslę?
Pirmiausiai reikia pasakyti, kad mes visai be reikalo įsivaizduojame Birutę kaip savotišką pagonių vienuolę, gyvenančią uždaroje šventykloje ir kartu su kitomis nekaltai bekurstančią ugnelę. Žinoma, pas lietuvius (kaip ir pas kitus baltus) buvo moterų-dvasininkių, bet jų funkcija neapsiribojo techniniu ritualų atlikimu. Šaltiniai byloja, kad jos aiškindavo dievų valią, duodavo patarimus, gydydavo, o kartais netgi turėdavo padėti iškeliauti anapus. Žodžiu, Birutę turėtume įsivaizduoti ne kaip drovuolę, kuri pamačiusi Kęstutį „puola ant veido“, kaip Silvestro Valiūno dainoje, o kaip nepriklausomą moterį, gebėjusią įgyti autoritetą savo bendruomenėje. Beje, metraščiai, būtent, ir pabrėžia, kad ji buvusi ne tik graži, bet ir protinga, ir kad Kęstutis susižavėjo jos išmintimi.
Ar Birutė buvo pirmoji Kęstučio žmona? Daugelis požymių rodo, kad ne.
• Pirma, padavimo tekstas byloja, kad jų santuoka įvyko jau po Gedimino mirties (1341 m.). Tačiau jaunesnieji Kęstučio broliai sukūrė šeimas jau XIV a. 3 dešimtmetyje, o kadangi viduramžiais vaikai būdavo vesdinami paeiliui, mažai tikėtina, kad Gediminas Kęstutį būtų palikęs viengungiu.
• Antra, tarp vyriausio Kęstučio sūnaus Vaidoto ir jo jauniausios dukters Rimgailės buvo mažiausiai 30 metų skirtumas, todėl jie vargiai galėjo būti vienos motinos vaikai.
• Galop verta atkreipti dėmesį į tai, kad 1365 m. Kęstučio sūnus Butautas pabėgo pas kryžiuočius. Priežastis galėjo būti tik viena: Butautas niršo, kad Kęstutis savo įpėdiniu pasirinko ne jį, o Vytautą. Tačiau jeigu laikytume Vytautą ir Butautą vienos motinos sūnumis, ne tik Butauto perbėgimas į Ordiną, bet ir Kęstučio pasirinkimas būtų nepaaiškinami ir nelogiški.
Taigi, atrodo, kad Vaidotas ir Butautas buvo Kęstučio sūnūs iš ankstesnės santuokos, o Birutės pirmagimis buvo tik Vytautas.
Vytauto gimimą šaltiniai leidžia datuoti maždaug 1348–1350 m. Atitinkamai turėtume datuoti ir Birutės santuoką su Kęstučiu. Vis dėlto, pamėginkime dar labiau patikslinti jų susitikimo laiką.
Paprastai žmonės kreipiasi į žynius tada, kai juos užklumpa nesėkmės ir jiems nepavyksta atgauti dvasinės pusiausvyros savo jėgomis. Toks momentas Kęstučio gyvenime buvo 1348 m.
Vasario 2 d. kryžiuočiai sutriuškino lietuvius Strėvos mūšyje, žuvo Kęstučio brolis Narimantas. Po poros mėnesių buvo sunaikintos 4 pilys Šiaulių žemėje, o rugpjūčio 15 d. pasidavė anksčiau net 13 kartų apsigynusi Veliuona. Akivaizdu, kad frontą kuruojantis Kęstutis buvo pasimetęs, o tai savo ruožtu galėjo jį paskatinti keliauti į Palangą.
Palanga jau pati savaime buvo pasipriešinimo simbolis – suspausta tarp dviejų Ordino šakų ji vis dėlto laikėsi. O Birutė – jauna bei trapi mergina, pasišventusi dievams ir tokiu būdu užėmusi poziciją priešakinėje kovos linijoje – juo labiau demonstravo nepalaužiamo tvirtumo pavyzdį. Natūralu, kad Kęstutis nusprendė ieškoti psichologinės pagalbos, būtent, pas ją.
Tačiau viskas pakrypo nenumatyta linkme. Birutei Kęstutis buvo didvyris. 1348-ųjų pralaimėjimai negalėjo užtemdyti ankstesnių jo pergalių. Juk apie 1337 m. itin sudėtingomis aplinkybėmis tapęs Trakų kunigaikščiu, Kęstutis privertė kryžiuočius trauktis nuo Veliuonos, o 1345–1347 m. net buvo perkėlęs karo veiksmus į Ordino teritoriją… Vidaus politikoje jis taip pat buvo pasirodęs kaip pasiaukojantis valstybės interesų gynėjas: 1344 m. pabaigoje nuvertė nuo sosto perdėm pasyviai besielgiantį savo brolį Jaunutį, bet nepasiliko Vilniaus sau, o atidavė jį kitam broliui – išskirtiniu karvedžio talentu pasižyminčiam Algirdui. Be abejo, tai kėlė susižavėjimą. Galop Kęstutis buvo ganėtinai patrauklus vyriškis – komunikabilus, turintis puikų humoro jausmą, nepaisant amžiaus (jam jau buvo daugiau nei keturiasdešimt) išsaugojęs nepriekaištingą fizinę formą. Žodžiu, Birutė negalėjo likti jam abejinga.
Savo ruožtu Kęstutis negalėjo likti abejingas jai. Vis dėlto jis nepanorėjo apsiriboti lengvo pobūdžio romanu ir užsispyrė žūtbūt vesti jaunąją žynę. Reikia pastebėti, kad Kęstutis buvo išaugęs šeimoje, kur buvo tikima, kad Dievas yra vienas, tik skirtingos tautos garbina jį pagal savo papročius, o tai dėsningai vertė jį laikyti papročius – taip pat ir Birutės įžadus – tiesiog formalumu. Jos atsisakymą tekėti Kęstutis, matyt, palaikė paprastu kaprizu ir išsivežė ją iš Palangos jėga.
Kaip tik tada Birutei ir turėjo iškilti sunkiausia dilema. Įžadai ir garbė reikalavo priešintis iki paskutinio, gal net nusižudyti – Pilėnuose žynė nusižudė, kad nepatektų į kryžiuočių nelaisvę, prieš tai padėjusi iškeliauti anapus nemenkam skaičiui vyrų. Tačiau Kęstutis nebuvo kryžiuotis, ir ilgainiui Birutė nusileido.
Paradoksalu, bet būtent dėl šios priežasties ji ir tapo tokia charizmatiška. Į religinį karą įklimpusiai Lietuvai Birutės istorija priminė, kad be dievų egzistuoja dar ir meilė, ir paprastas žmogiškas gyvenimas… Vis dėlto populiarumas ir žmonių pagarba atėjo vėliau, kai ši moteris įrodė nesanti nei silpna, nei lengvabūdė, o iš pradžių jos padėtis turėjo būti itin komplikuota.
Supraskime: buvo paniekinti galiojantys papročiai. Ir turbūt daugelis ją laikė begėde vilioke, išvedusia iš kelio dorą kunigaikštį. Moteriai, kuri anksčiau buvo garbinama kaip dievaitė, tai turėjo būti ganėtinai skaudu.
Ypač sudėtingai turėjo klostytis Birutės santykiai su naująja šeima. Kaip jau minėta, galiausiai vienas iš jos posūnių net pabėgo į Ordiną. Santūrumu garsėjantis ir žmogiškų silpnybių netoleruojantis Algirdas taip pat vargu ar galėjo apsidžiaugti perdėm romantiškomis jaunesniojo brolio vedybomis. Taigi, atrodo, kad nors ir nenoromis, Birutė supriešino Kęstutį su visa gimine. O kad priešiškumo būta, liudija ir tai, kad 1349 m. Kęstutis įsivėlė į labai keistas derybas dėl krikšto.
Šiaip jau tokios derybos būtų buvę gana natūralios. Strėvos mūšis ir kiti pralaimėjimai vertė prisiminti, kad tik krikštas gali užkirsti kelią Ordino agresijai. Be to, buvo susiklosčiusi palanki tarptautinė situacija. Lenkijos karalius Kazimieras (kuris ir tarpininkavo Kęstučio deryboms su popiežiumi) 1348 m. pabaigoje sudarė sutartį su Čekijos karaliumi Karoliu, kuria pastarasis įsipareigojo padėti lenkams atsiimti iš Ordino Pamarį. Amžina kryžiuočių priešininkė Lietuva būtų puikiai pritapusi prie šios koalicijos. Tačiau verta pažymėti, kad Kęstutis derėjosi be Algirdo sankcijos, ir kad krikšto atveju popiežius jam siūlė karališkąją karūną. Ji buvo siūlomos ir kitiems jo broliams. Tad bemaž galima džiaugtis, kad 1349 m. vid. Kazimieras netikėtai pakeitė politiką, sudarė taiką su Ordinu ir puolė Kęstučio brolio Liubarto valdomą Volynę. Kęstučiui teko skubėti ginti pietinių žemių ir derybos dėl krikšto tam kartui nutrūko.
Tačiau 1351 m. rugpjūtį jos vėl atsinaujino. Aplinkybės buvo tokios: Kazimieras planavo traukti į Kęstučio valdomą Brestą, bet žygio išvakarėse susirgo ir liko Liubline. Vadovauti žygiui ėmėsi Kazimierui talkinęs jo sūnėnas ir įpėdinis Vengrijos karalius Liudvikas, tačiau jam rūpėjo kuo greičiau grįžti ir dėdės mirties atveju įtvirtinti savo vadžią Lenkijoje. Taigi, Lietuvos pasienyje sutikęs Kęstutį su kariuomene, Liudvikas pasiūlė derėtis. Buvo sutarta dėl krikšto ir atskiros vyskupystės sukūrimo. Be to, Liudvikas įsipareigojo padėti Kęstučiui susigrąžinti Ordino užgrobtas žemes – dėl šios priežasties istoriografijoje susitarimas laikomas palankiu Lietuvai. Deja, užmirštama, kad Kęstučiui vėl buvo pažadėta išrūpinti karališkąją karūną. Susidarė itin grėsminga padėtis: Kęstutis sutvirtino sutartį iškilminga priesaika ir išvyko į Budą krikštytis. Atrodė, kad paskui jis neišvengiamai mėgins nuversti Algirdą, ir Lietuva bus pasmerkta vidaus karams. Tačiau laimė, trečiąją naktį Kęstutis pabėgo iš Liudviko stovyklos, grįžo į Lietuvą ir, matyt, susitaikė su Algirdu, nes nuo 1352 m. pradžios vėl matome juos veikiančius kartu.
Kęstučio veiksmus sunku įvertinti vienareikšmiškai. Viena vertus, jie provokavo vidaus karą, antra vertus, sudaręs taiką su Liudviku, Kęstutis ne tik išvengė jungtinės lenkų ir vengrų atakos, bet ir išvadavo iš lenkų nelaisvės savo brolį Liubartą, kuris ten buvo patekęs apie 1350 m. Daugelis istorikų linkę manyti, kad 1351 m. Kęstutis Liudviką tiesiog apgavo: kad jis nė neketino siekti karūnos ar kovoti su Algirdu dėl valdžios. Bet lieka dar 1349 m. derybos su popiežiumi… Ir mes, turbūt, niekada nesuprasime, kodėl šiaip jau įžvalgumo nestokojantis Kęstutis įsivėlė į tokias pavojingas derybas, jeigu neatsižvelgsime į vedybų su Birute galimai išprovokuotus nesutarimus su Algirdu.
Sunku pasakyti, kaip pati Birutė vertino Kęstučio elgesį, bet faktas, kad jis vis dėlto atsispyrė karūnos blizgesiui, leidžia spėti, kad ir ji juo nesižavėjo.
Be to, atrodo, kad Birutė tapo Kęstučio ir Algirdo susitaikymo laidu. Tiksliau, susitaikymo laidu turėjo tapti panašios abiejų brolių problemos, mat 1350 m. pr. Algirdas irgi vedė antrąjį kartą. Jaunoji Algirdienė – Tverės kunigaikštytė Julijona – norėjo matyti vyro įpėdiniu savo sūnų. Algirdo pirmagimis taip pat kažkodėl netenkino: jis buvo pakrikštytas Teodoru ir išsiųstas valdyti Ratnos kunigaikštystės Volynėje. O įpėdiniu tapo apie 1352 m. Julijonos pagimdytas Jogaila. Vis dėlto norint, kad jis būtų apsaugotas nuo vyresniųjų brolių pretenzijų, Algirdui reikėjo užsitikrinti Kęstučio paramą.
O Kęstučiui reikėjo Algirdo paramos, kad galėtų palikti Trakų kunigaikštystę Vytautui, gimusiam apie 1350 m. Apskritai, kadangi broliai iškart po perversmo buvo sutarę palikti valdas savo vaikams, reikėjo, kad būsimieji įpėdiniai išmoktų tarpusavy sutarti. Jogaila su Vytautu, matyt, ir buvo auklėjami atitinkamai bei ilgainiui išties labai susidraugavo.
Taigi, apie 1352 m. Birutės gyvenimas daugmaž nusistovėjo: susitvarkė santykiai su dieverio šeima, Vytautas augo, gimė kiti vaikai… Aišku, už Trakų sienų vyko karas, ir jai nebuvo lemta išvengti jo tiesioginių smūgių.
1361 m. kovą Kęstutis pateko į Ordino nelaisvę. Šis įvykis buvo svarbus Birutei ne vien asmenine prasme, nes faktiškai ji turėjo perimti vadovavimą Trakų kunigaikštystei. Apie jos konkrečius veiksmus šaltiniai tyli – kryžiuočių metraštininkams Lietuvos vidaus reikalai apskritai nerūpėjo – vis dėlto yra keletas gana iškalbingų faktų. Pirma, 1361 m. vasarą, Kęstučiui tebesant nelaisvėje, kryžiuočiai puolė Kauno apylinkes, bet – cituoju jų kronikininką Vygandą Marburgietį – „nieko ten nepasiekė“. Antra, tų pačių metų lapkritį Kęstučiui buvo organizuotas pabėgimas iš Marienburgo. Didžiausias nuopelnas, be abejo, buvo paties Kęstučio: jis sugebėjo slapta praardyti savo kameros sieną, patraukti į savo pusę kryžiuočių paskirtą tarną, jam padedant gauti žirgus bei Ordino riterio apsiaustą ir tokiu būdu persirengus išsprukti iš pilies. Tačiau Vygandas Marburgietis sako, kad pabėgusį Kęstutį pasitiko kažkokie lietuviai, kurie prieš tai, matyt, derybų dingstimi lankėsi Marienburge, ir kad, būtent, jie jį palydėjo iš pradžių į Mazoviją, o paskui ir į Lietuvą. Tokio priedangos būrio pasirodymas rodo, kad pabėgimo planas buvo derinamas su Lietuvos puse ir, turbūt, net su pačia Birute. Galų gale, būtent jai teko spręsti, pritarti pabėgimo planui, ar rinktis mažiau rizikingą vyro išpirkimo kelią. Atitinkamai jai turėjo tekti ir dalis jo žygdarbio šlovės. Visuomenė galėjo palaikyti Birutę net savotiška Kęstučio gelbėtoja.
Antra vertus, turėjo paaštrėti Birutės santykiai su posūniais, nes Vaidotas arba Butautas, pasinaudodami tėvo nelaisve, galėjo mėginti nušalinti pamotę nuo valdžios. Vis dėlto ilgainiui ši priešprieša sėkmingai, nors ir skausmingai, išsisprendė Birutės (o tuo pačiu ir Vytauto) naudai.
Vaidoto viltys tapti Kęstučio įpėdiniu sužlugo 1362 m. Jis nesugebėjo apginti nuo kryžiuočių Kauno; pateko į nelaisvę ir buvo išpirktas, o tai Kęstučio pabėgimo fone atrodė apgailėtinai. Galiausiai Vaidotas susitaikė su likimu, tapo Naugarduko kunigaikščiu ir, matyt, priėmė stačiatikišką krikštą, tuo atsisakydamas pretenzijų į Trakus.
Butautas buvo labiau užsispyręs, bet užsispyrimas pastūmėjo jį imtis neprotingų veiksmų. 1365 m. vasarą, naudodamasis tuo, kad Algirdas su Kęstučiu buvo išvykę į Volynę talkinti Liubartui, Butautas pabėgo pas kryžiuočius ir jiems padedant pamėgino užimti Vilnių. Lietuvai jo maištas kainavo Kernavės ir Maišiagalos pilis, bet, apskritai, Butautas patyrė nesėkmę, nes Vilnius nepasidavė. Galiausiai jam teko ieškotis prieglobsčio Vokietijos imperatoriaus dvare. Vis dėlto svarbiausia Butauto maišto pasekmė buvo ta, kad po jo Birutei nebereikėjo rūpintis dėl piktosios pamotės įvaizdžio. Ji tapo teisiąja puse, gal net savotiška heroje, nes kryžiuočiai tąkart net nebandė pulti Trakų.
Atitinkamai ir Vytautas tapo vieninteliu galimu Kęstučio įpėdiniu. 1368 m. jis pradėjo dalyvauti karinėse operacijose ir netrukus jose pasižymėjo.
Vytautas ir toliau draugavo su Jogaila, todėl net kai 1377 m. mirė Algirdas, atrodė, kad ir Birutė galės ramiai sulaukti senatvės Naujųjų Trakų Pusiasalio pilyje, į kurią Kęstutis neseniai buvo perkėlęs pagrindinę savo rezidenciją. Tačiau buvo lemta kitaip.
Nors iš pradžių Kęstutis uoliai rėmė Jogailą ir padėjo jam užgniaužti vyresniųjų Algirdaičių maištus, tarp dėdės ir sūnėno netrukus ėmė bręsti konfliktas. Metraščiai apie jo pradžią pasakoja taip: didysis kunigaikštis Algirdas turėjo nelaisvą tarną Vaidilą; iš pradžių jis buvo tik kepėjas, bet paskui Algirdas jam leido sau patalą kloti ir vandenį padavinėti; paskui Vaidila jam dar labiau patiko, tad Algirdas davė jam valdyti Lydą ir padarė bajoru; po Algirdo mirties Jogaila jį dar labiau iškėlė ir net atidavė į žmonas savo seserį Mariją; Kęstučiui tai nepatiko.
Jį galima suprasti. Prasimušėliai retai kada būna geri žmonės – apsvaiginti staigaus iškilimo, jie ima pernelyg pasitikėti savimi ir nesiskaityti su aplinkiniais. Vėlesni įvykiai parodė, kad Vaidila nebuvo išimtis. Pykdamas ant Kęstučio, jis ėmė kurstyti Jogailą sudaryti su Ordinu prieš dėdę nukreiptą sąjungą.
Ordinas taip pat siekė sukelti Lietuvoje vidaus nesantaiką. Kęstučio ir Jogailos vienybė buvo pavojinga, nes jie vėl pamėgino spręsti krikšto problemą. 1379 m. vasarą jaunesnysis Jogailos brolis Skirgaila vyko derėtis šiuo klausimu su Vokietijos imperatoriumi Vaclovu ir popiežiumi Urbonu VI, o rugsėjo 29 d. Trakuose kryžiuočiams teko sudaryti su Jogaila ir Kęstučiu sutartį, apribojusią karo veiksmus pagoniškomis žemėmis.
Iš karto po sutarties sudarymo jie ėmėsi kiršinti Vilnių su Trakais. Jogailos motinai Julijonai buvo aiškinama, kad Kęstutis rengiasi iš jos sūnaus atimti valdžią, o pats Jogaila, pasitelkus Vaidilą, 1380 m. gegužės 31 d. medžioklės Dovydiškėse metu, buvo įtikintas sudaryti slaptą prieš Kęstutį nukreiptą sutartį. Paskui informacija apie šią sutartį buvo nutekinta Kęstučiui, ir šis, be abejo, įsiuto.
Tuokart besiplieskiantį konfliktą prigesino Vytautas, atsisakęs patikėti Jogailos išdavyste. Ir iš tikrųjų Jogaila vargu ar planavo rimtai pakenkti dėdei. Kai 1381 m. I p. Kęstutis puolė Bajerburgą, Jogaila atsiuntė jam į pagalbą savo brolį Kaributą. Deja, pilis nebuvo paimta, ir Kęstučio nuotaika dėl to nepagerėjo.
Paskutinis lašas buvo Skirgailos elgesys. Mėgindamas užvaldyti Polocką, rėmusį savo ankstesnį kunigaikštį Algirdo sūnų iš pirmosios santuokos Andrių, 1381 m. rudenį Skirgaila pasitelkė Livonijos kryžiuočių pajėgas, ir mainais net padarė teritorinių nuolaidų. Taigi, Kęstutis nusprendė, kad jaunieji Algirdaičiai pernelyg įsismarkavo ir kad valstybės vadžias geriau bus perimti pačiam. 1381 m. rudens pabaigoje jis įvykdė perversmą.
Vytautas nebuvo sužavėtas tokiu tėvo poelgiu ir, regis, Birutė taip pat, mat užuot persikėlusi į Vilnių, ji liko Trakuose. Turbūt, ir pats Kęstutis jautėsi pasielgęs nelabai teisingai, nes paliko Jogailai jo tėvoninę Krėvą bei Vitebsko kunigaikštystę ir neapribojo jo laisvės. Bet pasirodė, kad tai – fatališka klaida. Jogaila užsibrėžė žūtbūt susigrąžinti Vilnių ir atkeršyti dėdei.
Revanšas prasidėjo 1382 m. pavasario pabaigoje. Pirmiausiai maištą prieš Kęstutį pakėlė Severų Naugardą valdęs Kaributas. Įniršęs Kęstutis pakorė Vaidilą ir išžygiavo prieš sūnėną, reikalaudamas, kad Jogaila trauktų kartu. Šiam tai buvo proga sukti į Vilnių.
O tuo tarpu Vilniaus miestiečiai, pasinaudoję Vytauto išvykimu į Trakus, birželio 12 d. užėmė pilis. Sostinė buvo perduota Jogailai ir Vytautui nepavyko jos atsiimti.
Lyg būtų maža bėdų, iš Prūsijos į Lietuvą įsiveržė Algirdaičiams į pagalbą skubantys kryžiuočiai. Birutei su Vytautu teko trauktis iš Trakų į Gardiną, kur įvyko paskutinis šeimos susitikimas. Iš Severų Naugardo atskubėjęs Kęstutis netrukus išskubėjo pagalbos į Žemaitiją, Vytautas liko telkti rėmėjų vietoje, o Birutė buvo išsiųsta į Brestą.
Metraščiai aiškina, kad tai buvo padaryta, pasitikint mozūrų kunigaikščiu Jonušu, kuris buvo Kęstučio ir Birutės žentas (vedęs jų dukterį Danutę). Tačiau Jonušui rūpėjo ne giminiški jausmai. Naudodamasis tuo, kad didžiumą karių Vytautas išsivedė prie Trakų, jis maždaug rugpjūčio pradžioje įsiveržė į Palenkę. Užėmė Drohičiną, Melniką, puolė Suražą, Kamenecą ir galiausiai apsiautė Brestą, o Breste – pasak metraščių – savo uošvę. Sunkiausiomis sąlygomis, stokodama žmonių, Birutė atrėmė puolimą.
Tačiau paskui ją turėjo pasiekti tragiškos žinios. Rugpjūčio 3 d. prie Trakų atžygiavusius Kęstutį su Vytautu pasitiko Jogailos ir Skirgailos pajėgos. Algirdaičiai pasiūlė derybas, prisidengdami jomis nuviliojo Kęstutį ir Vytautą nuo jų kariuomenės, atsikvietė į Vilnių ir čia suėmė. Kęstutis buvo sukaustytas grandinėmis, nuvežtas į Krėvą ir įkalintas bokšto požemyje. Penktąją dieną jis buvo rastas nebegyvas. Pasmaugtas.
Algirdaičiai skelbė, kad tai savižudybė, ir rengė dėdei iškilmingas laidotuves. Tad Birutei iškilo sunki dilema: ar pripažinti oficialiąją versiją, ar aiškintis, kas įvyko iš tikrųjų. Lyg perspėjant, Vytautas taip pat buvo išsiųstas į Krėvą. O juk Birutei reikėjo galvoti ne tik apie jį, bet ir apie kitus du sūnus – iš paauglystės metų vos išaugusius Žygimantą ir Tautvilą, o taip pat apie jaunėlę dukterį Rimgailę. Gediminaičių giminėje nebuvo įprasta žudyti pasidavusių priešininkų. Birutė turėjo pagrindo tikėtis, kad pripažinus Kęstučio savižudybę, Algirdaičiai elgsis su jos šeima taip, kaip savo laiku Algirdas ir Kęstutis pasielgė su Jaunučiu, t.y. skirs kokią nedidelę kunigaikštystę ir paliks ramybėje.
Vis dėlto tolesni įvykiai parodė, kad Birutė nesutiko aukoti vyro garbės. Tikslios jų sekos nežinome, tačiau pavieniai faktai pakankamai iškalbingi:
• Buvo išaiškinta, kad Kęstutį pasmaugė Jogailos tarnai; jų vardai vėliau pateko į metraščius;
• Vytautas pabėgo iš Krėvos – daugiausiai čia pasidarbavusi jo žmona, tačiau galima spėti, kad pabėgimų organizavimo patirtį turinti Birutė padėjo marčiai bent jau patarimais;
• Algirdaičiai nukankino Birutės dėdę Vidmantą ir kitą giminaitį Butrimą;
• Galop žuvo pati Birutė.
Šaltiniai tepasako, kad ji buvo nuskandinta. Iš konteksto galima spręsti, kad tai įvyko iki 1382 m. pb., tačiau aplinkybės lieka neaiškios. Vis dėlto Birutės nuskandinimas vargu ar galėjo būti egzekucija: Algirdaičiai neišdrįso surengti egzekucijos netgi Kęstučiui, o susidorojimas su Birutės giminaičiais ir kitais jos šalininkais tikriausiai įvyko jau po Vytauto pabėgimo ir buvo jo išprovokuotas. Taip pat neįtikėtina, kad Birutė butų buvusi nuskandinta, užpuolus iš pasalų. Bet kuriuo atveju tai negalėjo įvykti Breste, kur ją saugojo atsidavusi įgula. Vis dėlto, ruošdamasi Vytauto pabėgimui, Birutė galėjo išvykti į Žemaitiją, kur telkėsi dauguma jos šalininkų. Savo ruožtu Algirdaičių pajėgos galėjo jai pastoti kelią ties kuria nors brasta, ir Birutė galėjo nuskęsti per susirėmimą.
Jos amžinojo poilsio vieta esame įpratę laikyti Palangos piliakalnį – kaip liudija Strijkovskis, jau 16 a. jis buvo vadinamas Šventos Birutės kapu. Tačiau 14 a. pabaigoje lietuviai Palangą buvo apleidę, be to, 15 a. III deš. ginčijantis dėl Palangos su Ordinu, Vytauto motinos palaidojimas taip pat nebuvo paminėtas. Tikriausiai Birutės atminimo vieta arba simbolinis kapas Palangoje atsirado jau pasibaigus karams su kryžiuočiais, kai žmonės vėl ėmė keltis į pajūrį.
Ieškant jos žūties vietos, dėmesį ypač traukia vienas iš viduramžių Žemaitijos centrų – Ariogala, šalia kurios esantis Gėluvos piliakalnis taip pat vadinamas Birutės kalnu. Verta paminėti, kad XV a. Malalos kronikos prieraše, iliustruojant lietuvių praktikuotą mirusiųjų deginimo paprotį, buvo paminėta, kad krikšto išvakarėse Ariogaloje buvo sudeginta kažkokia kunigaikštienė. Tiesa, ji laikoma Vytauto žmona, bet tai klaida, nes jokia Vytautienė krikšto išvakarėse nemirė, o 1418 m. mirusi Ona Vytautienė buvo palaidota Vilniaus katedroje. Legendoje nurodytas laikotarpis atitinka, būtent, Birutės mirtį.
Vis dėlto nuo kategoriškų pareiškimų tenka susilaikyti, mat Lietuvoje yra apie keturiasdešimt su Birutės vardu susijusių toponimų. Be to, jos mirtis labai anksti apaugo įvairiais gandais. Štai 1416 m. Konstancos bažnytiniame susirinkime kryžiuočiams prikišus Jogailai dėdės ir dėdienės nužudymą, Lenkiją ir Lietuvą atstovaujanti delegacija paprieštaravo, kad Birutė po vyro mirties dar ilgai gyvenusi, mirusi garbingai, ir jos kapas esą didžiai garbiamas. Nors šis pareiškimas prieštarauja paties Vytauto liudijimui apie motinos mirties aplinkybes, jį reikia laikyti pirmąja užuomina apie Birutės kultą.
Taigi, kodėl Birutė tapo šventąja? Atsakymas paprastas. Nors ir neišlaikiusi jaunystėje dievams duotos priesaikos, savo šeimai Birutė buvo ištikima iki galo. Matyt, todėl religijų kaitos epochoje ji ir tapo orientyru. Antra vertus, didelę reikšmę turėjo ir jo sūnaus Vytauto pasiekimai, ypač užbaigtas karas su Ordinu, bet tai jau kita istorija.

Voruta. – 2008, kov. 29, nr. 6 (648), p.10.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra