Nepaskelbtas Lenkijos karas Lietuvai (1918–1920)

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Suvalkų sutarties ir Vilniaus krašto okupacijos 90-metis
 
Įvadas
 
XX amžiaus pirmoji pusė, – tai ne tik tautinių valstybių kūrimosi Vidurio ir Vidurio Rytų Europoje laikmetis, bet ir nacionalizmo tiek pozityviąja (tautinio orumo, pasididžiavimo ugdymas, savo kalbos pozicijų visuomenės gyvenime stiprinimas, tautinės kultūros puoselėjimas), tiek ir negatyviąja prasme suvešėjimo laikotarpis. Nacionalizmas tuomet buvo viena iš imperijų griovimo jėgų. Pirmojo pasaulinio karo pasekmės, tautinio išsivadavimo jėgų veikimas sugriovė tris imperijas – Rusijos, Vokietijos ir Austrijos Vengrijos, ženkliai prisidėjo prie Osmanų imperijos žlugimo. Imperijų griuvėsiuose kūrėsi tautinės valstybės. Kita vertus, tai sąlygojo ir atsikuriančių ar naujai besikuriančių valstybių priešpriešą tautiniu pagrindu.
 
Tokioje aplinkoje Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16-osios Aktu deklaravo Lietuvos Valstybės atkūrimą, atsiribojus nuo buvusių valstybinių ryšių su kitomis valstybėmis. Šiuo aktu buvo atsiribojama nuo valstybinių ryšių su Rusija (iki 1922 m. pabaigos kai kas iš pasaulio galingųjų Rusiją vis dar laikė Lietuvos siuzerenu) bei Lenkija. Buvo aliuzijų ir į tuo metu lietuvių žemes okupavusią Vokietiją, siekusią aneksuoti šias žemes ar bent sukurti čia savo protektoratą.
 
Pagal 1917 m. rugsėjo 18–23 d. lietuvių konferencijos Vilniuje Lietuvos Tarybai suteiktą mandatą skelbti Nepriklausomybę, 1918 m. vasario 16-osios Aktu buvo skelbiamas demokratiniais pagrindais sutvarkytos valstybės su sostine Vilniuje kūrimas. Šis Aktas padėjo modernios tautinės valstybės kūrimo teisinius pamatus. Akto signatarai laikėsi nuostatos, kad Lietuvos tautinė valstybė kuriama istorinėse sienose, bet etnografinėse ribose (iš esmės lietuvių etninėse žemėse, nežiūrint paribiuose esančios kalbų įvairovės), bet ne Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 1772 ar 1795 metų sienose. Šitai turėjo sulaikyti kaimynystėje atsikuriančią Lenkijos Valstybę nuo teisinių pretenzijų Lietuvos Valstybei grįžti į 1795 m. status quo, t. y. prie unijinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės. Etninės lietuvių žemės buvo suvokiamos kaip buvusių Rusijos imperijos gubernijų teritorija: Kauno, Suvalkų (didesnė jos dalis su Seinais ir Suvalkais iki Augustavo linijos), Vilniaus (su išimtimis jos pietryčiuose), ir Gardino (dalis su Gardinu į šiaurę nuo Nemuno).
 
Manipuliavimas istorinėmis realijomis ir istorine atmintimi
 
Lenkijoje XIX – XX a. pirmojoje pusėje buvo manipuliuojama istoriniu unijinės valstybės pavadinimu. Liublino unija (1569 m.) sukūrė dviejų savarankiškų valstybių, dviejų tarptautinės teisės subjektų – Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – politinį darinį, jungtinę valstybę, vadintą Abiejų Tautų Respublika (Rzeczpospolita Obojga Narodów). Šioje valstybėje, kuri ir XVIII a. pabaigoje vadinta un état confedéré, abi sudėtinės dalys iki pat valstybės aneksijos 1795 m. buvo atskiri tarptautinės teisės subjektai, turėję tik bendrą Seimą ir jame renkamą karalių. Nebeegzistuojančios, kaimynų aneksuotos ir pasidalintos Abiejų Tautų Respublikos pavadinimą Rzeczpospolita Obojga Narodów  XIX a. lenkų politikai, o paskui juos visuomenininkai, kultūrininkai pradėjo versti į Rzeczpospolita Polska (Lenkijos Respublika). Realiai toks valstybinis darinys iki 1918 m. lapkričio 11 d. neegzistavo.
 
Anot prof. Alfredo Bumblausko įžvalgų, lenkų istoriografijoje XIX–XX a. pirmojoje pusėje susiformavo požiūris visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę laikantis ne tik lenkų civilizacinės misijos erdve, bet ir apskritai lenkų civilizacijos dalimi. Taip XX a. pradžioje buvo sukurta ir mėginta pagrįsti Vilniaus ir kitų lietuvių etninių žemių savinimosi ideologija. Kas tai? Istorinė aneksija? Lenkų istorinei minčiai paprasčiausiai rūpėjo Lietuvos inkorporavimas ne tik istorinėse realijose, bet ir istorinėje atmintyje. Tokios ideologijos apraiškų pasitaiko ir šiais laikais. Pvz., 2002 m. Varšuvoje išleisto ir mokyklose naudojamo atlaso „Ilustrowany atlas Polski: nasza ojczyzna, mapy, informacje, krajobrazy“ žemėlapiuose, klastojant istorines realijas, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė dar iki Liublino unijos vadinama Polska Jagiellonów (Jogailaičių Lenkija), o Abiejų Tautų Respublika – jungtinė Lenkijos ir Lietuvos valstybė – tiesiog Rzeczpospolita Polska (Lenkijos Respublika). Čia troškimų iliuzijos pateikiamos lyg reali tikrovė. Taip suformuota dalies lenkų visuomenės nuomonė apgaudinėja pačius lenkus. Taigi lenkams nėra pagrindo savintis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją lyg ji būtų Lenkijos istorijos integrali dalis. Tai gal Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją inkorporavus į Lenkijos istoriją pastaroji tampa gražesne ar/ir išraiškingesne Vidurio Europos valstybių fone?
 
Kokių pasekmių tokia Lenkijos politika, jos nepaskelbtas karas prieš Lietuvą turėjo ne tik Lietuvos Valstybei, bet ir viso regiono stabilumui bei tolesnei jo raidai? Čia išdėstytus dalykus, bent jų daugumą, kol kas lietuvių istorikai skirtingai suvokia ir interpretuoja nei daugelis lenkų istorikų.
 
Siekiant išvengti painiavos ir istorijos manipuliavimo pagal dalies lenkų visuomenės manierą, pravartu priminti, kad Vilnius nuo senovės ir iki valstybės aneksijos 1795 m. buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, o ne Lenkijos pakraščio miestas. Nuo šio miesto įkūrimo iki 1919 m. balandžio pabaigos Lenkija (nei Królestwo Polskie, nei Rzeczpospolita Polska) jokia forma Vilniaus nevaldė bei kitaip juo nedisponavo, o Lietuva, lietuvių etninės žemės niekuomet nebuvo Lenkijos pakraščiais (kresy). Dalis lenkų visuomenės vis dar negali išsivaduoti nuo tokių iliuzorinių nuostatų. Negi suverenios valstybės, tarptautinės teisės subjekto – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – teritorija tuo pačiu metu galėjo būti ir kaimyninės valstybės pakraščiais? Ar dar kur nors pasaulio istorijoje galima rasti tokio absurdo kaip šita lenkų nacionalistinės propagandos išmonė analogų?
 
Tokiomis per šimtmetį suformuotomis nuostatomis bei požiūriais į Lietuvą ir jos žemes pasinaudojo 1918 m. lapkričio 11 d. atkurta Lenkijos Valstybė. Didžiulės įtakos šios valstybės politikai Lietuvos atžvilgiu turėjo lietuviškos kilmės Lenkijos Valstybės vadovo Juzefo Pilsudskio sentimentai gimtinei, o kartu ir politinės nuovokos stoka, siekis bet kokia kaina ginklu ar politinėmis manipuliacijomis, šmeižtais Vakarų sostinėse (pvz., lietuvių siekis sukurti tautinę valstybę vadintas Vokietijos ar Rusijos intriga) gimtinę inkorporuoti į Lenkijos Respubliką. Nei jis, nei dalis lenkų visuomenės nesuvokė lietuvių tautinio atgimimo esmės ir realijų. Kraštutinio nacionalizmo tendencijoms imant viršų, nuo lenkiškojo mesianizmo požiūryje į Lietuvą pereita prie atviros agresijos, kelerius metus trukusio nepaskelbto karo. Taip iš Abiejų Tautų Respublikoje beveik 250 metų broliškai sugyvenusių valstybių ir tautų po 120 metų atsirado dvi konfrontuojančios valstybės, kurių viduje 1918–1920 m. suvešėjo šis tas daugiau nei tautinės tolerancijos stoka. Negi rimta būtų tokią mažą valstybę kaip Lietuva, siekusią savo sienose suburti tik etnines lietuvių žemes, kaltinti pavojau kėlimu Lenkijai ar net agresija prieš Lenkiją. Juk Lenkija lyginant su Lietuva tuo metu buvo didžiulė valstybė, nežinojusi kur sustoti tiek Vakaruose, tiek Rytuose.
 
1918 metų gruodis – šliaužiančios agresijos prieš Lietuvą pradžia
 
Ne tik akivaizdų nesiskaitymą su lietuvių tautinėmis aspiracijomis bei siekiais etninėse lietuvių žemėse sukurti savo tautinę valstybę, bet ir agresijos pradžią jau 1918 m. gruodį parodė Lenkijos Valstybės veiksmai. Tai vyriausybinės institucijos – Rytų žemių komiteto Varšuvoje įsteigimas, savanoriškų lenkų savigynos dalinių kūrimosi pogrindyje Rytų Lietuvoje skatinimas, šių dalinių finansavimas iš Varšuvos. Pagaliau 1918 m. gruodžio 29 d., vienu kritiškiausių atsikūrusiai Lietuvos Valstybei momentų, kai Rusijos Raudonoji armija artėjo prie Vilniaus, Lenkijos Valstybės vadovo Juzefo Pilsudskio nurodymu buvo sukurta Lietuvos ir Baltarusijos generalinė apygarda, kurios vadu paskirtas iki tol čia savigynos būrių telkimui vadovavęs gen. W. Wejtko. Gen. A. Mokrzeckis buvo paskirtas Vilniaus komendantu, nors čia jau buvo lietuvių komendantūra. Tokie Lenkijos karo vadovybės veiksmai ardė vienybę ir sužlugdė Vilniaus gynimo nuo puolančios Raudonosios armijos organizavimą.
 
Lenkijos vadovybė siekė pasinaudoti kilusia kritine situacija ir užimti Vilnių. Norėta iš Kaune dar reziduojančios vokiečių okupacinės administracijos išgauti oficialų lenkų karinių dalinių buvimo Vilniuje pripažinimą ir dar gauti paramos ginklais bei amunicija.. Lietuvos vyriausybė buvo ignoruojama. Tam gruodžio viduryje į Kauną iš Varšuvos atsiųstas kpt. Gurko. Jį vokiečiai nukreipė į Vilnių tartis su Lietuvos vyriausybe. Pastarajam nieko kito neliko, kaip važiuoti į Vilnių.
 
Taip sovietų pavojaus Lietuvai akivaizdoje, gruodžio 19 d. į Vilnių atvyko kpt. Gurko, neturintis įgaliojimų oficialioms deryboms. Šio karininko vizitas panašėjo į ultimatumą skelbti atvykusio kariškių parlamentaro, bet ne diplomato misiją. Jis informavo Lietuvos vyriausybę, kad „Lenkijos vyriausybė galėtų ateiti pagalbon ir pergabenti per Lapy–Balstogę–Gardiną porą batalionų Vilniui pagalbon. P[onas] Gurko pažymėjo, kad tai galėtų įvykti tiktai susižinojus su Lietuvos Vyriausybe ir jai sutikus“ (1). Lietuvos vyriausybės vadovas į tai atsakė, kad „Lietuvos Valstybė palankiai galėtų priimti brolišką Lenkijos pagalbą ir užmegzti nuolatinius santykius su Lenkijos Vyriausybe, kad galėjus bendrai veikti ir gintis nuo pavojaus, gresiančio iš rytų abiem valstybėm. Tačiau bendras politikos stovis verčia Lietuvos Vyriausybę visų pirmiausia išaiškinti abiejų kaimynių Valstybių ir judviejų vyriausybių santykius savitarpio, juoba, kad, deja, ligi šio laiko jie nebuvo užmegzti“ (2). Taigi Lietuva neatmetė gynybai siūlomos karinės pagalbos, kitaip bendros gynybos, bet siekė teisinio aiškumo abiejų valstybių santykiuose.
 
Gruodžio 23 d. vėl atvažiavęs į Vilnių kpt. Gurko (šį kartą kaip Užsienio reikalų ministerijos atstovas deryboms dėl Lenkijos kariuomenės dalinių atgabenimo Vilniui ginti) nustebino Lietuvos vyriausybę, pareikšdamas, „kad jam Varšuvon parvažiavus ir remiantis gruodžio 19 d. pasikalbėjimu jau pranešta feldmaršalui Foche‘ui, būsią Lietuvos Vyriausybė sutikusi dėl atgabenimo Lenkų kariuomenės batalionų Vilniui ginti“ (3). Tai rodė, kad Santarvės valstybių karinėje vadovybėje Lenkija manipuliuoja Vidurio Rytų Europos realijomis, dangstydama agresyvius siekius. Derybas vedusiam Lietuvos Tarybos vicepirmininkui beliko tik pažymėti, kad „žinia, pranešta feldmaršalui Foche‘ui, neatitinka tam, kas iš tikrųjų buvo“ (4) ir lenkų atstovui įteikti Lietuvos vyriausybės oficialų atsakymą, kurio esmė tokia: „Nuoširdžiai sveikiname pagalbą, pasiūlytą mums mūsų pripažįstamos Lenkijos Respublikos, bet šią pagalbą galėtumėm priimti tik ta sąlyga, kad Lenkijos Vyriausybė tuojaus pripažins nepriklausomąją Lietuvos Valstybę su sostine Vilnium“ (5). Lietuvos vyriausybė, negavusi tokio Lenkijos pripažinimo, negalėjo sudaryti sąlygų okupacijai – Lenkijos kariuomenei legaliai atsirasti Lietuvos Valstybės teritorijoje, kurios Lenkija nepripažino Lietuvai. 
 
Lenkijos požiūris į Lietuvos Valstybę
 
Lenkijos pozicija Lietuvos Valstybės klausimu oficialiai ir atvirai raštu buvo išdėstyta 1919 m. vasario 12 d. atsakyme į Lietuvos vyriausybės 1918 m. gruodžio 23 d. notą: „Lenkijos vyriausybė visada pripažino ir pripažįsta tautų teisę tvarkyti savo likimą, o ypač visiškai ją pripažįsta lietuvių tautai. Tačiau atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos Vyriausybė atstovauja Lietuvos valstybei, kurios sudėčiai, be neginčytinų lietuviškų teritorijų, taip pat skiriamos teritorijos, gyvenamos lenkų ir baltarusių gyventojų, kurie ne tik nereiškė noro būti įjungti į Lietuvos valstybę, bet, priešingai, daugelyje nutarimų ir atsišaukimų protestavo prieš tokį faktą, Lenkijos vyriausybė negali pripažinti Lietuvos Valstybės tose ribose, kurias norėtų nubrėžti dabartinė Lietuvos Vyriausybė“(6). Taip Lenkija reiškė pretenzijas į etnines lietuvių žemes Pietų ir Pietryčių Lietuvoje vien dėl to, kad ten, kaip paprastai paribiuose gyventojai buvo mišrūs bent jau kalbos prasme, be lietuvių gyveno lenkai ar baltarusiai. Šitokia pozicija sužlugdė ir visus vėlesnius mėginimus susitarti abiems valstybėms. Kaip tik 1919 m. pirmieji trys mėnesiai buvo bene pats parankiausias laikas susitarti abiems valstybėms. Viena vertus, dar nebuvo prasidėjęs atviras ginkluotas konfliktas. Kita vertus, jau buvo prasidėjusi Sovietų Rusijos agresija, grėsusi tiek Lietuvos, tiek ir Lenkijos nepriklausomybei.
 
Lenkijos vyriausybė ėmėsi dvilypės politikos. Ji viešai skelbė nesanti priešinga Lietuvos nepriklausomybei, bet su Lietuva turinti teritorinių ginčų. Kita vertus, oficialiai nepripažino Lietuvos nepriklausomybės. Teritorinių ginčų priedangoje siekė Lietuvos aneksijos.
 
1919 m. pradžioje daugiau kaip tris mėnesius Pietų Lietuvoje buvo santykinai ramu. Čia lenkai nesiėmė aktyvių veiksmų prieš Lietuvą. Priežastis paprasta. Beveik visa Lenkijos kariuomenė buvo sutelkta prie Vokietijos sienų. Priešais lenkus stovėjo Reichsveras. Brendo Lenkijos–Vokietijos ginkluotas konfliktas. Pagal rengiamą Versalio taikos sutartį, plačios Vokietijos paribių teritorijos Rytuose turėjo būti atiduotos Lenkijai. Vokiečiai su tuo negalėjo sutikti. Vis tik Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojų spaudžiama Vokietija buvo priversta sutikti su teritorijos apkarpymu. Lengviau atsikvėpusi Lenkija galėjo savo kariuomenę permesti į Rytus. Susidariusią pauzę Lietuva išnaudojo kurti savo kariuomenei. Jos kūrimas iš esmės prasidėjo tik 1918 m. paskutinėmis dienomis. Baigiantis 1918 metams, Lietuva teturėjo 30 kareivių Vilniuje ir apie 100 Alytuje. 1919 m. sausio viduryje buvo per 3 tūkst. kareivių, o balandžio viduryje jau beveik 8 tūkst. karių. Tai tik saujelė, palyginus su Lenkijos kariuomene. Vis tik šie kariai, padedami Santarvės aukščiausiosios tarybos paliktų Lietuvoje vokiečių karinių dalinių, atkakliai stūmė Raudonąją armiją iš Lietuvos.
 
Juzefo Pilsudskio žygis į Vilnių: išvadavimas ar užgrobimas?
 
Itin nekorektiškai Lenkijos vyriausybė pasielgė 1919 m. balandį, kai dar negausios Lietuvos kariuomenės padalinys, be vokiečių paramos atkakliai kaudamasis su Rusijos Raudonąja armija artėjo prie Vilniaus. Lenkijos vadovybė, siekdama užbėgti lietuviams už akių, Vilniaus link pasiuntė savo dalinius. Realiai tai buvo lenkų žygis ne tik prieš Raudonąją armiją, bet ir prieš Lietuvą: išvyti iš Vilniaus sovietus ir neįleisti lietuvių. Suvokdamas, kad Vilniaus užėmimas Vakaruose bus suprastas kaip aneksija, J. Pilsudskis, artėjant Taikos konferencijos Paryžiuje posėdžiui, ryžosi panaudoti įvykusių faktų metodą (7). Nemažame plote tarp Vilniaus, Lydos ir Marcinkonių tuomet nebuvo Raudonosios armijos pajėgų. Pasinaudodama šia spraga, lenkų kariuomenė patraukė Vilniaus link, nesutikdama pasipriešinimo. Puolimas Vilniaus link buvo laikomas didelės politinės svarbos žygiu, užtat jam vadovavo pats J. Pilsudskis. Politinis šio puolimo reikšmingumas neapsiribojo vien tuo, kad tai pirmoji stambesnio masto lenkų operacija prieš Sovietų invaziją. Trečią puolimo dieną (balandžio 21) Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių. Vilnius de facto buvo Lenkijos kariuomenės okupuotas, vadovaujant pačiam valstybės vadovui.
 
Balandžio 19 d., lenkų puolimo Vilniaus link pradžios dieną, į Varšuvą atvyko J. Šaulio vadovaujama lietuvių delegacija, kuri turėjo pradėti derybas dėl abiejų valstybių abipusio pripažinimo ir diplomatinių santykių užmezgimo, o taip pat susitarti dėl bendros kovos prieš Sovietus, Lietuvos sienų klausimo sprendimą paliekant tarptautinei konferencijai. J. Pilsudskio vedamiems lenkų daliniams užėmus Vilnių, Lenkijos Seimo užsienio reikalų komisijos pirmininkas W. Grabskis lietuvių delegacijos vadovui pareiškė, jog Seimas nutarė Vilnių prijungti prie Lenkijos. Tai buvo atsakas į derybose lietuvių delegacijos iškeltą sąlygą karinio bendradarbiavimo susitarimui, kad Lenkija pripažintų Lietuvos Valstybę su sostine Vilniuje.
 
Persigrupavę lenkų daliniai veržėsi toliau į Lietuvos teritoriją. Taip Vilniaus vadavimo iš Sovietų operacija virto tiesiogine agresija prieš Lietuvą. Tęsėsi nepaskelbtas Lenkijos karas prieš Lietuvą. Lenkų politikai, vengdami Vakarų valstybių įsikišimo į konfliktą, ėmėsi imituoti derybas (S. Staniszewskio misija Kaune). Santarvės valstybės vėlavo įsikišti į Lenkijos ir Lietuvos konfliktą ir iš esmės palaikė Lenkiją.
 
Kodėl ir ar pagrįstai kai kurie lietuvių istorikai kelia klausimą, kad nėra „aiškumo, kokiu pagrindu Lenkijos kariuomenė 1919 m. pavasarį užėmė Vilnių ir kitas buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes“ (8)? Vilniaus ir kitų lietuvių etninių žemių okupacija buvo anksčiau Lietuvos vyriausybei deklaruotos Lenkijos nuostatos pripažinti Lietuvą tik lenkų supratimu „neginčytinų lietuviškų teritorijų“ ribose, į kurias pagal Lenkijos vadovų įvaizdžius neįėjo Rytų Lietuva su Vilniumi, įgyvendinimas praktikoje. Už viso to stovėjo J. Pilsudskio siekis priversti lenkų supratimu „neginčytinose lietuviškose teritorijose“ likusią Lietuvą sutikti su jėga brukama federacija. Tik į tai orientuotas ir 1919 m. balandžio 22 d. Vilniuje J. Pilsudskio pasirašytas kreipimasis „Į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojus“ (9). Apžvelgdamas lietuvių istoriografijos nuostatas, Č. Laurinavičius su išlyga apibendrina: „Lietuviškoje istoriografijoje kol kas (mano pabraukta – S. J.) vyrauja nuomonė, kad ši J. Pilsudskio iniciatyva tebuvo lenkų imperialistinės ekspansijos forma. Tokia nuomonė turi savo logiką. Retrospektyviai žiūrint, Lenkijos kariuomenės sėkmingas išpuolis prieš Vilniuje šeimininkavusius bolševikus buvo smūgis Lietuvos vyriausybei“ (10).
 
Demarkacijos linijos: tautos kamieno skaldymas
 
Siekiant išvengti karo veiksmų tarp Lietuvos ir Lenkijos, Santarvės aukščiausioji taryba nusprendė vienašališkai nubrėžti demarkacijos liniją tarp abiejų konfliktuojančių pusių kariuomenės. 1919 m. birželio 18 d. ši linija buvo notifikuota Lietuvos vyriausybei. Pietų Suvalkijoje ji buvo gana palanki Lietuvai. Suvalkų–Seinų kraštas, svarbus lietuvių kultūros židinys, buvo paliktas Lietuvos pusėje. Nuo Rytprūsių sienos linija beveik tiesiai ėjo į rytus pro Augustavą (liko Lenkijos pusėje), toliau link Sapackynės, o rytiniame Nemuno krante 5 km į vakarus pagal geležinkelio Gardinas – Varėna – Vilnius – Daugpilis liniją, geležinkelį ir Varėną bei Vilnių paliekant lenkų pusėje. Vertinga Č. Laurinavičiaus įžvalga apie Lietuvos valstybingumo tradicijos apraiškas Pietų Suvalkijoje, nubrėžiant pirmąją demarkacijos liniją, kuri čia ypač gąsdinusi lenkiškąjį nacionalizmą (11). Linija netenkino nei lietuvių, nei lenkų. Lenkijos kariuomenės daliniai daug kur buvo įsiveržę giliau už demarkacijos linijos, bet lenkų vadovybė nesirengė atitraukti juos už nubrėžtos linijos. Liepą lenkai toliau veržėsi gilyn į Lietuvą, stumdami negausias lietuvių užtvaras bei sargybas. Pagrindinės lietuvių pajėgos buvo sutelktos Šiaurės rytuose, kur dar vyko sunkios kovos, stumiant iš Lietuvos Raudonąją armiją.
 
Demarkacijos linijos buvo keičiamos iš esmės Lenkijos naudai lietuvių etninių žemių sąskaita, nuolaidžiaujama lenkų kariškiams, nesiskaitantiems su nubrėžtomis linijomis. 1919 m. liepos 26 d. buvo nustatyta vadinama F. Foche linija: Pietų Suvalkijoje linija buvo žymiai nukelta į šiaurę, lenkų pusėje paliekant beveik visą lietuvišką Suvalkų–Seinų kraštą su Suvalkų ir Seinų miestais, o rytuose – 12 km į vakarus nuo Gardino–Vilniaus–Daugpilio geležinkelio. Taigi F. Foche linija buvo dar palankesnė lenkams, lyginant su birželio 18 d. linija. Tai buvo atviras santarvininkų pataikavimas Lenkijai. Lenkų kariškiai ne tik nesirengė užleisti liepą užgrobtų teritorijų ir atsitraukti už nubrėžtos linijos, bet naudodamiesi savo kiekybiniu pranašumu bei Santarvės valstybių neveiklumu tose teritorijose stiprino pozicijas ir dar mėgino brautis gilyn.
 
Lenkija nepasitenkino vien atvira agresija prieš Lietuvą, bet ėmėsi Lietuvos Valstybę griauti iš vidaus. Lenkų politikai ir kariškiai Lietuvoje sukūrė antivalstybinį pogrindį su centru Kaune. Svarbiausia antilietuviško pogrindžio jėga buvo Polska Organizacija Wojskowa (POW) padaliniai. Lietuvoje 1919 m. rugpjūčio pabaigoje turėjo būti įvykdytas valstybės perversmas, užgrobta politinė valdžia, vadovavimas kariuomenei, sudaryta marionetinė vyriausybė ir kreiptasi į Lenkiją karinės pagalbos. Perversmo inspiratoriumi buvo pats Lenkijos valstybės vadovas J. Pilsudskis. Taip turėjo būti išspręstas J. Pilsudskio seniai puoselėtas Lietuvos ir Lenkijos federacijos klausimas, kurį nepavyko išspręsti atvira agresija prieš Lietuvos Valstybę. Sąmokslas buvo atskleistas, jo dalyviai neutralizuoti.
 
Santarvės aukščiausioji taryba 1919 m. gruodžio 8 d. patvirtino deklaraciją apie laikinas Lenkijos rytines sienas,- vadinamąją G. Cursono liniją. Pietų Suvalkijoje ši linija nedaug skyrėsi nuo F. Foche linijos. Pasiekusi Nemuną kiek aukščiau Gardino, G. Cursono linija staigiai suko į pietus ir ėjo link Galicijos, Gardiną atskirdama nuo Lenkijos. Nuo Lenkijos buvo atskirta ir Rytų Lietuva su Vilniumi. Ar šiuo požiūriu G. Cursono linija tikrai buvo palanki Lietuvai? Atkreiptinas dėmesys į Česlovo Laurinavičiaus įžvalgą: „Pagal ją, etnografinė Lietuva su Vilniumi buvo lyg ir atskirta nuo Lenkijos; tik neaišku – ar tam, kad sustiprėtų jos pozicijos ieškant kompromiso su Lenkija, ar tam, kad liktų Rusijai. Lietuvai ir Lenkijai nesusitariant, susidarė patinė situacija, į kurią anksčiau ar vėliau turėjo įsikišti trečias veiksnys“ (12). Gal iš tiesų Santarvės valstybių, ypač Didžiosios Britanijos vadovai kokiu tai momentu nenorėjo brėžti atskyrimo linijas Rytų erdvėje, palikdami tai šioje erdvėje susikūrusių valstybių dvišaliams susitarimams su buvusiu siuzerenu ar jo teisių perėmėju. Viena vertus, tuo metu jau aiškėjo, kad netolimoje ateityje vis vien bus pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos sutartis bei nustatyta abiejų valstybių, taigi ir Lietuvos siena rytuose bei pietryčiuose. Kita vertus, Lietuva iki 1920 m. liepos 11 d. nebuvo informuota apie G. Cursono liniją, taigi ir apie preliminarią Lenkijos rytinę sieną. Lenkijos vyriausybė buvo ypač suinteresuota informacijos apie šią liniją neplatinimu. Jos vadovai buvo labai nusivylę tokiu santarvininkų sprendimu ir prašė bent neskelbti jo viešai. Lietuvą pasiekdavusi tik fragmentiška neoficiali informacija apie 1919 m. gruodžio 8 d. liniją. Neturėdama informacijos, Lietuvos diplomatija reikiamu momentu negalėjo remtis šiuo santarvininkų sprendimu
 
„Taigi Lietuva atsidūrė demarkacinių linijų sukonstruotuose spąstuose, kurie tačiau galėjo veikti ir priešinga linkme, jeigu Lietuvos diplomatija reikiamu momentu būtų rėmusis 1919 m. gruodžio 8 d. sprendimo imperatyvu. Tačiau tam pritrūko ne tik subtilų jėgų balansą atitinkančio diplomatinio skaičiavimo. Nepagrindinį vaidmenį, regis, suvaidino ir tikslios informacijos trūkumas. Lėmė natūraliai suvokiamos savo  teritorijos gynimo dėsnis, arba paprasčiausiai sakant – aklas nacionalizmas. Kadangi to paties dėsnio varoma galų gale veikė ir Lenkija, Lietuvai, kaip silpnesnei, beliko remtis Raudonosios armijos suponuota situacija“ (13). Tam tikru momentu Lietuvą orientuotis į Sovietų Rusiją privertė būtent Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu. Lietuvai tikriausiai atrodė saugiau ir patikima gauti sienos Rytuose pripažinimą iš buvusio siuzereno ir taip tarptautinėje erdvėje atsispirti lenkų pretenzijoms į Rytų Lietuvą su Vilniumi. Lenkija pati sukūrė tokią situaciją, dėl kurios vėliau kaltino Lietuvą ar bent ženkliai prisidėjo prie jos sukūrimo.
 
Lenkijos–Sovietų Rusijos karas ir Vilniaus korta
 
1920 m. pradžioje lenkų okupuotoje Lietuvos teritorijoje toliau buvo telkiama svetima kariuomenė. Nesiliovė lenkų kariškių provokacijos prie demarkacijos linijos ir mėginimai brautis gilyn į Lietuvos teritoriją. Tokioje įtemptoje vis augančių išorės grėsmių situacijoje vasario 22-23 d. Kauno priemiestyje Aukštojoje Panemunėje kilo komunistų vadovaujamas kareivių maištas, kurį tikriausiai sukėlė ar organizavo Maskva. Komunistams nepavyko sukelti sąmyšį visoje Kauno įguloje ir Lietuvos kariuomenei pavyko greitai numalšinti maištą.
 
Balandžio 25 d. prasidėjo Lenkijos – Sovietų Rusijos karas, vykęs gana permainingai. Santarvės valstybės nepritarė tam Lenkijos žygiui, bet jo ir nesustabdė. Liepos pradžioje Sovietai pradėjo puolimą šiauriniame fronto ruože ir pralaužė lenkų gynybą kairiajame sparne. Traukėsi visas lenkų frontas ir Sovietai artėjo prie Vilniaus. Lenkijos nepriklausomybei iškilo didžiulė grėsmė. Ne mažesnė grėsmė buvo iškilusi ir Lietuvai. Lenkų diplomatai Kaune mėgino išgauti Lietuvos vyriausybės pareiškimą apie Lietuvos neutralumą Lenkijos – Sovietų Rusijos kare. Lietuva savo neutralumo nepažadėjo. Tuo metu Maskvoje intensyviai vyko Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos derybos ir Lietuva jau turėjo Maskvos pažadų Lietuvai pripažinti Vilnių.
 
Kai kurie aukšti lenkų kariškiai siūlė Sovietų grėsmės akivaizdoje normalizuoti santykius su Lietuva. Varšuvoje buvo ryžtasi pirmam žingsniui: liepos 4 d. Lenkijos vyriausybė pripažino Lietuvos Valstybę de facto, neužsimindama apie Lenkijos ir Lietuvos teritorinius ginčus. Lenkijos vyriausybė nutylėjo bene svarbiausią Lietuvai Vilniaus klausimą. Galima daryti prielaidą, kad tą pripažinimą Lenkija taikė tik tuo metu Lietuvos vyriausybės kontroliuojamai jau ženkliai apkarpytai teritorijai, bet apie tai notoje taip pat nutylėjo.
 
Lenkijos kariuomenei sparčiai traukiantis, lietuviai ruošėsi atsiimti Vilnių. Spa mieste Belgijoje tuo metu vyko Santarvės valstybių konferencijoje Liepos 9 d. Lenkijos premjeras W. Grabskis išvyko į Spa prašyti skubios karinės pagalbos. Rytuose susiklosčius grėsmingai padėčiai, konferencijoje buvo svarstomas ir Lenkijos – Lietuvos santykių klausimas. Didžiosios Britanijos vyriausybės vadovas Lloid Georges primygtinai patarė W. Grabskiui Vilnių nedelsiant perleisti Lietuvai, netrukdyti jos kariuomenei įžengti į Vilnių, o savo kariuomenę atitraukti už 1919 m. gruodžio 8 d. linijos. Tokiam klausimo sprendimui pritarė ir Prancūzija. Tai būtų reiškę, kad Lenkija pati atiduoda Vilnių Lietuvai ir taip užkerta sau kelią ateityje reikšti į jį pretenzijas. W. Grabskis atkakliai priešinosi tokiam Vilniaus atidavimui Lietuvai, nes tai būtų reiškę visišką Lenkijos diplomatijos pastangų bei pasiekimų krachą. Priešindamasis sąjungininkų spaudimui, W. Grabskis išsiderėjo Lenkijai priimtinesnį iš esmės tik laikiną Vilniaus klausimo sprendimo variantą, kuris nebuvo palankus Lietuvai. Liepos 10 d. W. Grabskis pasirašė protokolą su kompromisiniu klausimo sprendimu: Lenkija perduoda Lietuvai Vilnių okupacijon ir vėliau Vilniaus likimas bus išspręstas tarptautinėje konferencijoje (14). Santarvininkai matė, kad Sovietams spaudžiant Lenkija nepajėgi išlaikyti Rytų Lietuvą su Vilniumi, kuris derybų Maskvoje eigoje tapsiąs Lietuvos – Sovietų Rusijos reikalu, tad perleidus Vilnių Lietuvai turėta vilties, kad Raudonoji armija neįžengs į Vilnių ir tokiu būdu į Vilniaus klausimo sprendimą ateityje galės įsitraukti santarvininkai, o dėl to atsiras galimybė atsižvelgti į lenkų teises Vilniuje (15). W. Grabskiui pasirašius minėtą protokolą, Lenkija iš esmės sutiko, kad Santarvės valstybės išspręstų Lietuvos – Lenkijos sienų klausimą. Tai buvo skaudus smūgis lenkų politikų ambicijoms, akivaizdus lenkų diplomatijos pralaimėjimas.
 
Apie Spa konferencijos sprendimą Vilniaus klausimu Lietuvoje sužinota tik liepos 12 dieną. Tą pat liepos 12 d. Maskvoje paskubomis buvo užbaigtos derybos su Lietuva ir pasirašyta Lietuvos – Sovietų Rusijos taikos sutartis, pagal kurią Lietuvai buvo pripažinta Rytų Lietuva su Vilniumi. Tą dieną Lietuvos kariuomenei buvo įsakyta žygiuoti į Vilnių. Lenkijai buvo užkirstas kelias vienašališkai laimėti Vilnių kariniu ar diplomatiniu būdu. Lietuvos visuomenė džiūgavo dėl Anglijos pozicijos Vilniaus klausimu, bet Lietuvos vyriausybė neišreiškė savo sutikimo Spa koncepcijai (16).
 
Vilniaus (ne)perdavimas Lietuvai
 
Ir po Spa protokolo lenkų politikai ir jų vairuojami kariškiai neskubėjo perleisti Vilnių lietuviams, lyg norėdami primesti tiesiogines derybas dėl Vilniaus, nes vis dar viltasi sulaikyti Raudonosios armijos veržimąsi. Tik Sovietams liepos 9 d. užėmus Švenčionis ir tiesiogiai grasinant Vilniui, lenkų karinei vadovybei fronte buvo pranešta, kad nebėra kitos išeities ir Vilnių teks atiduoti lietuviams. Vis tik dar liepos 13 d. Vilniaus perleidimo lietuviams klausimas buvo svarstomas gynybos taryboje, kuriai vadovavo J. Pilsudskis. Lenkijos Valstybės vadovas vis dar nenorėjo susitaikstyti su Vilniaus netektimi, spaudžiant santarvininkams. Neturint kitos išeities, akivaizdžiai jau pavėluotai buvo nutarta Vilnių perleisti lietuviams. Liepos 14 d. apie tai buvo pranešta fronto vadovybei ir tą pačią dieną šis įsakymas pasiekė Vilnių (17), bet Vilnių gynusiems lenkų daliniams buvo duodami dviprasmiški įsakymai. Liepos 14 d. prie Kazimieriškių buvo iš pasalų užpultas Vilniaus link judėjęs lietuvių padalinys ir taip sutrukdyta Lietuvos kariuomenei įžengti į Vilnių bent tą pačią dieną, kaip ir Raudonoji armija. Sovietų daliniai liepos 14 d. popiečiu įsiveržė į Vilnių.
 
„Kazimieriškių kautynės dar kartą parodė, jog žodžiais Vilniaus atidavimas lietuviams, o kariniu smūgiu to atidavimo sutrukdymas buvo lietuviškosios J. Pilsudskio vestos federalinės politikos ilgos ankstesnių ir vėlesnių dvilypių veiksmų grandinės tik viena ryški grandis“ (18).
 
Sovietų karių netrukdoma Lietuvos kariuomenė tik liepos 15 d. vidurdienį įžengė į lietuviškomis vėliavomis pasipuošusį Vilnių (vilniečiai 1919 m. pradžioje buvo patyrę sovietų terorą). Greitai lietuvių daliniai buvo išvesti iš Vilniaus, nes Sovietai karių tarpe pradėjo varyti bolševikinę propagandą, galėjo kilti konfliktų, nes to savo provokacijomis siekė Sovietų čia suformuotas revkomas. Vilniuje liko tik lietuvių komendantūra. Miesto valdymas iki rugpjūčio 26 d. faktiškai buvo Sovietų rankose. Tuo pačiu Lietuvos kariuomenė vykdė teritorijos užėmimo operacijas ne tik Rytų Lietuvoje į šiaurę nuo Vilniaus, bet ir vakariniame Nemuno krante Pietų Suvalkijoje, stengdamasi atsiimti visas etnines lietuvių žemes ir pasiekė Augustavą (Lietuva čia peržengė G. Cursono liniją, nes oficialiai nebuvo apie ją informuota). Visų Lietuvos kariuomenės operacijų metu apsupti besipriešinantieji lenkų padaliniai buvo nuginkluojami.
 
Lietuvos kariuomenė iš esmės laikėsi palankaus neutralumo Raudonosios armijos atžvilgiu. Reikia pripažinti, kad šį kartą Lietuva pasielgė nekorektiškai Lenkijos atžvilgiu. Tai buvo ne atsakas į Lenkijos vykdytą teritorijos grobimą, bet nuolaida Sovietų Rusijos spaudimui. Pačiame Lenkijos – Sovietų karo įkarštyje Maskvoje pasirašydama 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartį su Sovietų Rusija, Lietuvos delegacija neatlaikė Sovietų spaudimo ir buvo priversta pasirašyti papildomą slaptą susitarimą. Rusijos Raudonajai armijai buvo leista karo su Lenkija metu naudotis Lietuvos Valstybės pietryčių teritorija, kuri iki tol buvo lenkų okupuota: užimti Vilnių bei Trakus, laisvai žygiuoti Vilniaus – Valkininkų – Varėnos – Merkinės plentu ir užimti teritoriją į pietryčius nuo šios ribos. Lietuvos užsienio reikalų ministerija tik liepos 16 d., kai derybų delegacija grįžo iš Maskvos, sužinojo su kokiomis išlygomis ir sąlygomis buvo pasirašyta taikos sutartis. Sovietai leistoje jiems užimti teritorijoje elgėsi kaip okupantai. Plėšė ir degino ne tik dvarus, bet ir kaimus, plėšikaudami peržengdavo nustatytą ribą, kūrė revoliucinius komitetus, kurie varė antivalstybinę propagandą, ragino kariuomenę ir žmones sukilti prieš teisėtą vyriausybę, įgaliojimus gavusią iš demokratiškai išrinkto Steigiamojo Seimo. Rusija buvo įsitikinusi, kad Lietuva sudarys su Sovietais karinę sąjungą.
 
Sovietų grėsmė Lietuvos nepriklausomybei
 
Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Purickis liepos 21 d. pasiuntė Sovietų užsienio reikalų liaudies komisarui G. Čičerinui notą, kurioje reikalavo nutraukti antilietuvišką agitaciją, rekvizicijas ir pradėti Sovietų kariuomenės išvedimą iš Vilniaus (19). Maskva tepasiūlė sudaryti mišrią komisiją spręsti kylantiems klausimams. Lietuva negalėjo sutikti, nes tai būtų reiškę įtraukti Lietuvą į begalinius svarstymus bei ginčus, o Sovietai neribotą laiką viešpatautų Vilniuje ir Rytų Lietuvoje.
 
Sovietų spaudžiama, nekorektiškai pasielgusi tegul ir nelabai draugiškos kaimynės atžvilgiu, Lietuva tokiu elgesiu sukėlė mirtiną pavojų ir savo nepriklausomybei. Aiškėjo Sovietų siekis Lietuvos Valstybę sugriauti iš vidaus. Viena vertus, Raudonoji armija niekuomet gera valia neišeidavo iš teritorijos, kur buvo įžengusi. Kita vertus, Sovietai neabejotinai rengėsi Lietuvoje pritaikyti Pietų Kaukazui parengtą scenarijų, kai sukilusių darbo žmonių kviečiama Raudonoji armija įsiveržė į Azerbaidžaną bei Gruziją, o vėliau į Armėniją ir užgniaužė tų kraštų nepriklausomybę. Maskvos agentai 1920 m. vasarą Žemaitijoje rengė sukilimą, siuntė ten prityrusius teroristų vadus, instruktorius, ginklus bei amuniciją. Sukilimas būtų pradėtas rugpjūtį Sovietams užėmus Varšuvą ir taip susidorojus su Lenkija. Sukilę Žemaitijos darbo žmonės būtų paprašę Raudonosios armijos broliškos pagalbos. Per Vilnių ir Varėną į Pietų Lietuvą beveik be mūšių nužygiavęs nelabai kovingas, bet skaitlingas Sovietų Gaj Gaja raitelių korpusas per Suvalkiją būtų įsiveržęs gilyn į Lietuvą ir nesunkiai pasiekęs Telšius. Raudonoji armija būtų pasklidusi po Lietuvą ir miestus bei miestelius papuošusi revkomais. Lietuva būtų paskelbta sovietine respublika, netektų nepriklausomybės ir kokia nors forma taptų prijungta prie Sovietų Rusijos ar jai pajungta. Taip būtų nulemtas ir Sovietų apsuptyje likusių Latvijos bei Estijos likimas.
 
Liepos 24 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Purickis pasiuntė Lenkijos vyriausybei Lietuvos pripažinimo de facto atsakomąją telegramą, kurioje pabrėžė, kad išsisprendus Lietuvos problemoms su Sovietų Rusija, Lietuvos vyriausybė „nemato daugiau jokių trukdymų geriems santykiams tarp dviejų valstybių sukurti“ (20). Tai buvo Lietuvos diplomatų aliuzijos į pribrendusį pripažinimą de jure.
 
Lietuvos vyriausybei labai sunkiai sekėsi pasiekti, kad paspartėtų Raudonosios armijos dalinių išvedimas iš Pietryčių Lietuvos. Lietuvos diplomatai pradėjo ieškoti paramos Santarvės valstybių vyriausybėse, bet šios kaltino Lietuvą palankumu Sovietams ir nepalankia Lenkijai politika. Siekdami keisti Lietuvos įvaizdį Vakaruose, lietuvių diplomatai sutiko dalyvauti tarptautinėje konferencijoje Bulduriuose (Latvija), kur turėjo būti svarstomas Baltijos valstybių ir Lenkijos sąjungos klausimas. Lietuva sutiko įsijungti į šią sąjungą, jeigu Lenkija pripažins Lietuvos ir Rusijos sutartimi nustatytas Lietuvos sienas Rytuose, kitaip, – jeigu pripažins Rytų Lietuvą su Vilniumi Lietuvos Valstybei (21). Šioje konferencijoje Latvija ir Estija pareiškė Lietuvai moralinę paramą ginče su Sovietais dėl Vilniaus.
 
Tik rugpjūčio 6 d. pavyko Kaune pasirašyti konvenciją dėl Sovietų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos teritorijos trimis etapais, pradedant nuo Vilniaus ir jo apylinkių. Steigiamasis Seimas ratifikavo liepos 12 d. Lietuvos – Sovietų Rusijos taikos sutartį. Taip Lietuva lyg ir išsprendė santykių su Sovietų Rusija teisinius aspektus.
 
Rugpjūčio viduryje įvyko vadinamas Vyslos stebuklas, – iš Vakarų gavusi materialinės paramos ir sutelkusi jėgas Lenkijos kariuomenė Varšuvos prieigose sumušė Raudonosios armijos junginius ir nubloškė į Rytus. Prasidėjo Raudonosios armijos traukimasis. Vyslos stebuklas išgelbėjo ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos nepriklausomybę. Tai kiek paspartino Sovietų kariuomenės išėjimą iš Lietuvos teritorijos. Rugpjūčio 26 d. Sovietai apleido Vilnių. Į sostinę tą dieną vėl įžengė Lietuvos kariuomenė. Buvo siekiama atgauti kitas Lietuvos teritorijas. Vakariniame Nemuno krante Lietuvos kariuomenė iki tol buvo užėmusi Pietų Suvalkiją su Seinais ir Suvalkais, pasiekusi Augustavą. Pradėję puolimą prieš Sovietus, lenkai čia lietuvius laikė su sovietais bendradarbiaujančiais priešais ir stūmė juos į šiaurę.
 
Lenkijos–Lietuvos derybos bei jų simuliavimas
 
Rugpjūčio 26 d. į Kauną atvyko neaukšto rango lenkų kariškių delegacija, neturinti įgaliojimų derėtis politiniais klausimais. Delegacija galėjusi aiškintis tik lenkų – lietuvių karinės konvencijos sudarymo bei lietuvių dalyvavimo kare su Sovietų Rusija klausimus. Lenkų delegacija pareikalavo, kad Lietuvos vyriausybė suteiktų laisvę Lenkijos kariuomenės judėjimui per sutartimi su Sovietų Rusija Lietuvai pripažintas teritorijas – Vilniaus bei Gardino kraštą, užleistų Vilnių lyg tai karo veiksmams prieš Sovietus, perduotų Lenkijos dispozicijon Gardino – Vilniaus – Daugpilio ir Gardino – Lydos – Molodečno geležinkelius, laikytųsi neutraliteto, nedelsiant pasitrauktų iš Pietų Suvalkijos. Reikalauta, kad Lietuvos kariuomenė pietuose būtų dislokuota pagal Raudonosios armijos užimamą liniją ir jos nepraleistų į Lenkijos kariuomenės užnugarį. Santarvės valstybės buvo labai suinteresuotos taikiai likviduoti lietuvių – lenkų konfliktą ir sudaryti susitarimą dėl Lenkijos kariuomenės praleidimo per Lietuvą, persekiojant besitraukiančią Raudonąją armiją. Lietuviai pirmiausia kėlė aiškių sienų nustatymo klausimą. Lenkų delegacija, nors ir neturinti įgaliojimų, tvirtino, kad Lenkija pasirengusi taikiai išspręsti teritorinius ginčus, bet atsižvelgdama į gyventojų norus (?!), nesutinkanti su Maskvoje pasirašyta taikos sutartimi numatytomis Lietuvos sienomis. Abejotinas atrodo kai kurių lietuvių istorikų teiginys, kad lenkų delegacijos siūlytas planas reiškė, jog Lenkija linkusi nesikėsinti į Lietuvos faktiškai valdomą teritoriją su Vilniumi. Karinės konvencijos klausimas atkrito, negalint spręsti teritorinių/sienų klausimų. Kita vertus, Lietuva nebuvo suinteresuota vėl kariauti su Sovietų Rusija. Dar tebevykstant deryboms Kaune, Lenkijos kariuomenė vėl pradėjo kovos veiksmus Pietų Suvalkijoje. Derybos nutrūko Lietuvos kariškių iniciatyva, nors diplomatai buvo linkę derėtis toliau. Derybose nebuvo pasiekta jokių rezultatų. Nepaskelbtas Lietuvai karas tęsėsi. Lietuvos užsienio reikalų ministras rugsėjo 1 d. Tautų Sąjungos Tarybai pasiuntė notą, kurioje Lenkiją apkaltino agresija. Lenkijos vyriausybei jis pasiuntė telegramą, kurioje gynė Lietuvos pietinę sieną. Panašu, kad Santarvės valstybių vyriausybėse nebuvo vieningo požiūrio į Lietuvos kariuomenės veiksmus Pietų Suvalkijoje. Nežiūrint nuomonių skirtumų, lietuviai sutiko derėtis.
 
Santarvininkams spaudžiant, rugsėjo 14 d. Kalvarijoje prasidėjo paliaubų derybos, bet jos greitai nutrūko dėl Lenkijos nenoro atsižvelgti į lietuvių siekį sutelkti savo valstybėje visas etnines žemes. Atnaujinę puolimą, lenkai po kelių dienų vėl užėmė Seinus ir veržėsi gilyn į Lietuvą, vakariniame Nemuno krante užimdami Kapčiamiestį, Veisėjus, o Vilniaus kryptyje – Druskininkus, Varėnos geležinkelio stotį. Tautų Sąjungos Taryba rugsėjo 20 d. paskelbė rezoliuciją, kuria abi šalys buvo įpareigotos sustabdyti karo veiksmus. Lenkija nenorėjo sutikti su šios rezoliucijos nuostatomis ir jos kariuomenė veržėsi gilyn į Lietuvą. Vyko Lietuvos ir Lenkijos užsienio reikalų ministrų keitimasis notomis. To meto teritoriniai praradimai Lietuvai ir jos kariuomenei buvo tikra katastrofa. Lietuviai Pietų Suvalkijoje buvo sutelkę 2/3 savo pajėgų, apnuogindami Vilnių ir visą Rytų Lietuvą.
 
Suvalkų susitarimas
 
Santarvės valstybių spaudžiama Lenkija vėl sutiko derėtis ir rugsėjo 30 d. Suvalkuose prasidėjo derybos dėl kovos veiksmų sustabdymo. Lietuvių delegacijos poziciją derybose iš dalies gali paaiškinti Lietuvos Ministrų Kabineto rugsėjo 27 d. nutarimas dėl derybų Suvalkuose: „Lietuvos delegatai gali sutikti nustatant demarkacinę liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių su vadinamosios trečios zonos linija kaip maximum nusileidimo“ (22). Pagal Lietuvos – Sovietų Rusijos rugpjūčio 6 d. konvenciją, trečioji zona apėmė pietinę Lietuvos teritoriją su Gardino ir Lydos miestais. Taigi lietuvių derybininkams buvo leista sutikti su Gardino ir Lydos netektimi – atsidūrimu už demarkacijos linijos lenkų pusėje. Taigi Lietuva buvo pasiryžusi derėtis lanksčiai. Vykstant deryboms, Lenkijos kariuomenė tebepuolė Vilniaus kryptimi – vyko mūšiai dėl Varėnos geležinkelio stoties. Spalio pradžioje Rytų Lietuvoje jau nebebuvo Sovietų kariuomenės, todėl Lietuvos derybininkams buvo nurodyta pasiekti, kad susitarime būtų įrašyta, jog sudarius paliaubas tarp Lenkijos ir Sovietų Rusijos lenkai nedelsiant atsitraukia už 1919 m. gruodžio 8 d. linijos (23). Lietuviams šito pasiekti nepavyko. Lietuva visgi tikėjosi, kad Tautų Sąjunga privers Lenkiją išvesti kariuomenę iš Lietuvos teritorijos, kurią apibrėžė Maskvos sutartis tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos. Spalio 5 d. Rygoje buvo pasirašytas lenkų ir Sovietų įsipareigojimas spalio 8 d. pasirašyti preliminarinį susitarimą. Tapo aišku, kad Sovietai užleidžia lenkams per Vileiką ir Dysną koridorių iki Latvijos sienos. Rytų Lietuva atsidūrė Lenkijos apsuptyje. Tai didžiulė Sovietų Rusijos nuolaida Lenkijai, bet pražūtinga Lietuvai.
 
Lenkijos kariuomenė tebepuolė Vilniaus kryptini ir vykstant deryboms. Tuo metu Lietuvos užsienio reikalų ministras lankėsi Vakarų valstybių sostinėse. Jis ypač aktyviai veikė Prancūzijoje, kuri buvo bene nuosekliausia Lenkijos sąjungininkė. Paryžiuje ministras aiškino prancūzų diplomatams padėtį Lietuvos ir Lenkijos konflikte, ieškodamas paramos, kad Lenkija pripažintų Lietuvos sienas. Gavo pažadų paspausti lenkus, kad jie pripažintų Vilnių Lietuvai, bet kartu išgirdo siūlymą Lietuvai atsisakyti Gardino ir Suvalkų. Prancūzijos diplomatijos ir lietuvių diplomatų pastangomis Didžiosios Britanijos diplomatijos vadovybė pasiuntė notą Lenkijai, kurioje reikalauta sustabdyti lenkų puolimą. J. Purickiui buvo pranešta, jog vyresnybės nurodymu prancūzų ir anglų diplomatai lankėsi Lenkijos užsienio reikalų ministerijoje ir ten jiems teigiamai atsakyta tiek dėl derybų, tiek ir dėl Vilniaus pripažinimo Lietuvai. Tautų Sąjungos Taryba sudarė Karinę kontrolės komisiją tirti ir spręsti ginčus tarp Lietuvos ir Lenkijos. Paryžiuje Lietuvos diplomatijos vadovas kėlė ir Lietuvos sienų klausimą. Vakarų diplomatai ministrą užtikrino, kad Santarvės valstybės priversiančios lenkus atsitraukti, jeigu jie vėl užgrobtų Vilnių. Aktyvi J. Purickio veikla Paryžiuje davė akivaizdžių rezultatų, tarp jų ir Lenkijos politikų sutikimą pradėti derybas Suvalkuose (24).
 
Suvalkuose spalio 7 d. buvo pasirašytas susitarimas, kuris lietuvių istoriografijoje tradiciškai vadinamas tiesiog Suvalkų sutartimi, siekiant daugiau sureikšminti šį dokumentą. Taip šis dokumentas įvardintas ir naujausiame dokumentų rinkinyje (25). Lietuvos atstovas Berne tik 1922 m. sausio 19 d. Tautų Sąjungoje įregistravo šio susitarimo tekstą, pavadintą „Lietuvos ir Lenkijos Respublikų sutartis dėl laikinojo modus vivendi ligi bus galutinai sureguliuoti šių dviejų valstybių santykiai, pasirašytoji Suvalkuose, 1920 metų spalių 7 dieną“. Tuomet tekstas ir buvo paskelbtas Tautų Sąjungos oficialiame sutarčių leidinyje (26). Taigi tai buvo susitarimas dėl paliaubų, kuris turėjo įsigalioti spalio 10 d. 12 valandą. Suvalkų susitarimas buvo karinio, bet ne politinio pobūdžio, nors neišvengiamai įgavo ir politinio reikšmingumo. Lenkų istorikas P. Łossowskis mano, kad Lenkijai derybos Suvalkuose buvo reikalingos tik laiką vilkinti, kol bus sutelktos karinės pajėgos ir pasiruošta užgrobti Vilnių (27). Kita vertus, Santarvės valstybėms buvo pademonstruota Lenkijos gera valia, pastangos konfliktą sureguliuoti derybomis. Lenkų kariuomenės išpuolių Vilniaus kryptimi buvo ir vykstant deryboms Suvalkuose.
 
Suvalkų susitarimu buvo nubrėžta tokia demarkacijos linija: vakariniame Nemuno krante – pagal G. Cursono liniją, o rytiniame krante – nuo Gravės upelio ir Merkinės plento sankirtos beveik tiesia linija pro Varėną (Varėnos geležinkelio stotis liko lenkų rankose) iki Bastūnų geležinkelio stoties. Lietuviai derybose siūlė demarkacijos liniją brėžti net už Ašmenos, bet J. Pilsudskis savo derybininkams leido demarkacijos liniją brėžti ne toliau Bastūnų. Lietuviai ir šį kartą nusileido, tikėdamiesi lenkų derybininkų geros valios ir nuolaidumo kituose reikaluose. Kuo paaiškintinas toks Lenkijos Valstybės vadovo užsispyrimas? Į šį klausimą atsako 1920 m. spalio 8-9 d. įvykiai.
 
Suvalkų susitarimas buvo tiek trapus, kad buvo sulaužytas dar jam neįsigaliojus. Tenka pritarti nuomonei, kad lietuvių istoriografijoje reikalingas detalesnis Suvalkų susitarimo ir jo aplinkos tyrimas.
 
Żeligowskiada – agresijos apogėjus
 
J. Pilsudskis dar 1920 m. rugsėjo viduryje numatė užgrobti Vilnių, okupuojant ne tik Rytų Lietuvą, bet kiek galint didesnį Lietuvos Valstybės plotą. Taip manė priversiąs Lietuvos vyriausybę būti sukalbamesnę ir likusią be Vilniaus priversti priimti visas Lenkijos diktuojamas sąlygas. Atviros agresijos imtis nesiryžo, vengdamas erzinti Santarvės valstybes, mėginančias ieškoti sutarimo šiame regione. Tam buvo sumanytas iš Lietuvos kilusių lenkų kariškių maištas. Ieškota generolų, kurie prisiimtų maištininko vaidmenį. Keli jų atsisakė pasiūlymo imtis negarbingo žygio – veltis į politinę avantiūrą. Maištininkų vadu sutiko būti iš Rytų Lietuvos kilęs gen. Lucjanas Żeligowskis, išgavęs Valstybės vadovo įsakymą žodžiu. Maištininkų pasitarimai vyko spalio 1-2 d. Gardine ir Lydoje, vadovaujant pačiam J. Pilsudskiui. Vilnių užimti turėjo sukilusi 1-oji lietuvių-baltarusių divizija, kurioje kilminiai Lietuvos gyventojai sudarė tik dalį karių. Vadams buvo pasakyta, kad puolimui divizija įsakymo raštu negausianti. L. Żeligovskio žinioje buvo 14 000 karių. Jam paremti prie Lietuvos sienų buvo sutelkta dar apie 80 000 karių (4 kartus daugiau, nei Lietuva turėjo kariuomenės) (28). Apsišaukėlis maištininkas generolas dvi brigadas pulti Lietuvai sutelkė Varanavo–Benekainių rajone, o pagalbinę rinktinę – Eišiškių apylinkėse. Štai ir aiškėja, kodėl J. Pilsudskis reikalavo, kad demarkacijos linija būtų nubrėžta tik iki Bastūnų. Lenkams užėmus Varėnos geležinkelio stotį, lietuviams buvo sukliudyta operatyviai permesti savo pajėgas iš kairiojo Nemuno kranto Vilniaus priedangai.
 
Varėnos apylinkėse lenkų išpuoliai vyko ir Suvalkų derybų metu. Spalio 6 d. didelės Lenkijos kariuomenės pajėgos puolė lietuvių sargybas į rytus nuo Eišiškių ir užėmė kelias gyvenvietes, taip užimdami patogesnes pozicijas lemiamam puolimui. Prasidėjo Lenkijos Valstybės vadovo J. Pilsudskio organizuota żeligowskiada, pasibaigusi Vilniaus ir Rytų Lietuvos okupacija bei sužlugdžiusi bet kokias pastangas normalizuoti Lietuvos – Lenkijos santykius ir susitarti dėl šias valstybes skiriančios sienos. Santarvės misijų atstovai mėgino gen. L. Żeligowskį sulaikyti nuo žygio į Lietuvą, bet jų pastangos buvo bevaisės. Spalio 7 d. kai kurie karininkai atsisakė būti maištininkais. Apie tai buvo pranešta J. Pilsudskiui. Šis pavedė gen. W. Sikorskiui išaiškinti karininkams, kad tai politinis manevras, daromas su Valstybės vadovo žinia. Toks karininkų elgesys rodė, jog Lenkijos kariuomenės karininkai, bent jau jų dalis, nebuvo praradę kario garbės suvokimo, bet Valstybės vadovo spaudžiami vis tik pakluso įsakymui. Spalio 8 d. ankstų rytą abi 1-osios lietuvių-baltarusių divizijos brigados pradėjo puolimą Vilniaus link. Buvo palaužtas neskaitlingų lietuvių pajėgų pasipriešinimas. Lenkų puolimas lietuviams buvo didelė staigmena (santarvininkų karinių misijų atstovai su lietuviais nepasidalijo turima informacija apie rengiamą lenkų žygį). Spalio 9 d., lenkų pajėgoms priartėjus prie Vilniaus, į lenkų vadavietę atvyko prancūzų misijos vadovo plk. K. Reboulio adjutantas, siūlydamas susilaikyti nuo Vilniaus užėmimo, bet maištininkų vadas nesutiko su tokiu sąjungininkų atstovo siūlymu. Lenkai spalio 9 d. užgrobė Vilnių ir tęsė puolimą į Lietuvos gilumą.
 
J. Pilsudskis nesiryžo okupuotą Vilnių ir Rytų Lietuvos vietoves iš karto atvirai inkorporuoti į Lenkijos Valstybės sudėtį. Pridengdamas okupacijos faktą, gen. L. Żeligowskis Vilniuje paskelbė „Vidurinės Lietuvos“ laikinosios vyriausybės sudarymą, o toji vyriausybė paskelbė deklaraciją, atmetančią Lietuvos – Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. sutartį. Santarvės misijų atstovai priekaištavo gen. L. Żeligowskiui užėmus Vilnių, kai Lenkija yra pasirašiusi Suvalkų susitarimą. Palaikydamas maištininko įvaizdį, generolas Santarvės valstybių misijas išprašė iš Vilniaus.
 
Lenkai, turėdami didelę karinių pajėgų persvarą, plačiu frontu veržėsi į Lietuvos gilumą, surengdami kavalerijos proveržius į gilų lietuvių užnugarį. Lapkričio 17-22 d. stabdomose kautynėse ir kontrpuolime Širvintų ir Giedraičių rajonuose Lietuvos kariuomenei pavyko sustabdyti lenkų puolimą ir jų dalinius atblokšti šiek tiek atgal.
 
Lietuvių diplomatijos pastangos
 
Lenkijos kariuomenės naujos invazijos į Lietuvą dienomis J. Purickis ir kiti lietuvių diplomatai Vakarų sostinėse įrodinėjo, kad Varšuva tik prisidengė maištininku generolu, o iš esmės Vilnius tapo Lenkijos karinių pajėgų okupuotas. Lietuvių diplomatų žygiai Vakarų sostinėse davė tam tikrų rezultatų. Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos atstovai Varšuvoje spalio 12 d. padarė demaršą Lenkijos vyriausybei dėl Vilniaus užgrobimo. Lenkijos atstovui Tautų Sąjungoje spalio 14 d. įteikta Tautų Sąjungos Tarybos nota. Joje pabrėžta, kad Vilniaus užgrobimu Lenkija pažeidė įsipareigojimą taikiai spręsti visus ginčus su Lietuva. Varšuvos buvo klausiama, kokią teisę ji turėjo sulaužyti tik ką pasirašytą Suvalkų susitarimą. Lenkijos kariuomenei veržiantis gilyn į Lietuvą, J. Purickis Tautų Sąjungos Tarybos komisijos prašė geležinkelio tarp Lenkijos ir Rytų Lietuvos stotyse įvesti tarptautinę kontrolę ir stebėti, kad gen. L. Żeligowskio daliniams nebūtų tiekiama ginkluotė, amunicja, maistas, kad geležinkeliu nebūtų gabenama kariuomenė. Taip pat prašyta patikrinti maištininko generolo dalinių lietuviškumo mitą. Didžiojoje Britanijoje, kur taip pat buvo paskleisti pramanai apie Lietuvą, ministras J. Purickis taip pat aiškino: jeigu nebus organizuota tarptautinė kontrolė, tai lenkai galį užimti visą Lietuvą. Londone ministras taip pat išgirdo ir patarimų Lietuvai kokia nors forma jungtis su Lenkija. Siūlyta Vilniaus klausimą spręsti plebiscitu. Paaiškėjo, kad Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras G. Cursonas netikįs Lietuvos ir kitų Baltijos kraštų nepriklausomybe. Kita vertus, premjeras Lloyd George laikėsi nuomonės, kad „Lenkijos Valstybė turi laikytis tų sienų, kurios yra nustatytos Paryžiaus taikos konferencijos, jos ne istorinės, o etnografinės. Pasmerkė L. Żeligowskio smurto veiksmus prieš Lietuvą, bet Lietuvos užsienio reikalų ministrui pagalbos siūlė ieškoti ir bylą spręsti Tautų Sąjungoje. Jis irgi siūlė Vilniaus krašto priklausomybės klausimą spręsti plebiscito keliu. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas pagyrė Lenkiją už atlaikymą bolševizmo pavojaus Europos civilizacijai. Abejojo, ar pavyks atstatyti Suvalkų sutarties nutarimus, bet pažadėjo remti kiekvieną Tautų Sąjungos sprendimą, koks jis bebūtų“ (29).
 
Lietuvos diplomatijai pavyko pasiekti, kad Tautų Sąjungoje ir Vakarų didžiųjų valstybių sostinėse ši Lenkijos karinė avantiūra būtų pasmerkta. Lietuvos diplomatai Vakaruose kaltino Lenkiją ne tik sulaužius Suvalkų susitarimą, bet ir neįvykdžius Tautų Sąjungai duotų įsipareigojimų. Kita vertus, Vakarų valstybės nesiėmė jokių konkrečių žygių pažaboti agresorių. Tautų Sąjunga neturėjo realios jėgos.
 
Epilogas
 
Svarsčiusi Rytų Lietuvos okupacijos bylą ir išmėginusi įvairias priemones, Tautų Sąjunga 1921 m. pasiūlė Lenkijai ir Lietuvai tiesiogines derybas, vadovaujant Belgijos užsienio reikalų ministrui Pauliui Hymansui. Sužlugdžius P. Hymanso parengto antrojo abiejų valstybių susitarimo projekto priėmimą, Lietuva nesutiko normalizuoti santykių su Lenkija pastarosios sąlygomis, reikalaudama, kad ši įvykdytų Suvalkų susitarimo nuostatas, tačiau niekas to negirdėjo Vakaruose, juolab Lenkijoje.
 
Lenkijos nepaskelbto Lietuvai 1918-1920 m. karo rezultatas: Rytų Lietuva su Vilniumi buvo okupuota, o po dviejų metų Lenkijos aneksuota. Po to 1923 m. Ambasadorių konferencija Vilnių pripažino Lenkijai. Lietuva neteko ne tik savo istorinės sostinės, bet ir trečdalio Valstybės teritorijos.
 
Išnašos
1. Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919, sausio 16, Nr. 2-3, p. 4; Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917-1994. Dokumentų rinkinys, Vilnius, 1998, p. 20.
2. Ibid., p. 20, 21.
3. Ibid., p. 21.
4. Ibidem.
5. Ibid., p. 21, 22.
6. Ibid., p. 23, 24.
7.Lesčius V., Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918-1920, Vilnius, 2004, p. 250.
8. Laurinavičius Č., Politika ir diplomatija: Lietuvių tautinės valstybės tapsmo ir raidos fragmentai, Kaunas, 1997, p. 117.
9. Lietuvos ir Lenkijos santykiai, p. 26, 27.
10. Laurinavičius Č., Op. cit., p. 67.
11. Ibid., p. 90, 91.
12. Ibid., p. 118.
13. Ibid,, p. 107.
14. Gaigalaitė A., Dr. Juozo Purickio veikla siekiant Lietuvos tarptautinio pripažinimo 91920 06 19 – 1922 01 01), Lietuvos užsienio reikalų ministrai. 1918-1940, Kaunas, 1999, p. 48.
15. Laurinavičius Č., Op. cit., p. 118.
16. Ibid., p. 119.
17. Lesčius V., Op. cit., p. 290.
18. Ibid., p. 291.
19. Gaigalaitė A., Op. cit., p. 48.
20. Cit. pagal: Ibid., p. 49.
21. Ibidem.
22. Cit. pagal: Laurinavičius Č., Op. cit., p. 127.
23. Laurinavičius Č., Op. cit., p.129.
24. Gaigalaitė A., Op. cit., p. 51, 52.
25. Žr.: Lietuvos – Lenkijos santykiai, p. 40-42.
26. Lituanie et Pologne. Arrangement relatif à l‘établissement d‘un „Modus vivendi“ provisoire, signé à Souvalki le 7 octobre 1920, Société des Nations – Recueil des Traités, 1922, № 221, p. 174-179.
27. Žr.: Łossowski P., Stosunki polsko-litewskie w latach 1918-1920, Warszawa, 1966, s. 275-292.
28. Lesčius V., Op. cit., p. 348, 349.
29. Gaigalaitė A., Op. cit., p. 55.
 
Voruta. – 2010, lapkr. 6, nr. 21 (711), p. 10.
Voruta. – 2010, lapkr. 27, nr. 22 (712), p. 10.
Voruta. – 2010, gruod. 11, nr. 23 (713), p. 10.
Voruta. – 2010, gruod. 23, nr. 24 (714), p. 10.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra