Nepaprastas susibūrimas nepaprastoje vietoje

Autorius: Data: 2014-07-30, 10:19 Spausdinti

Liepos 19 dieną Kreivėnų kaimo kalne Apšakalnyje vyko šv. mišios. Netradicinėje vietoje, netradicinės mišios patraukė vietinių gyventojų dėmesį. Jie kartu su kunigu panoro kopti į aukštą ir statų kalną.

Deja, aš nebuvau, nemačiau ir negirdėjau, nepatyriau to, ką būčiau jautusi kalno viršūnėje, kur savo akimis pamatai ne tik kelių kaimų laukus, apžėlusius kalnus, nutiestus kelius, bet ir Lietuvą – šiandien lengvai pasiekiamą, o tam tikru laiku tik žvilgsniu paliečiamą. Įdomu sužinoti, kodėl būtent tą šeštadienio vakarą norėta maldomis papuošti kalną? Kodėl ten, o ne kur nors kitur? Kodėl… Daug klausimų kyla, kai tavo krašte įvyksta nepaprastas renginys, o gal reikėtų sakyti, šio krašto lietuvių susibūrimas?

Algis Uzdila pasakoja, kad „tai buvo daugiau negu mišios… tai buvo dvasininko ekstazė“. Tai kunigas Marius Talutis atnašavo nepaprastas mišias Apšakalnyje. „Kuo jis žavėjosi? Galbūt ir gamta, ir tuo kalnu, ir tuo oru, kuris buvo nuostabus. Jį tikriausiai žavėjo ir tai, kad susirinko tiek daug žmonių. Juk jis sakė, kad jeigu ateitų penki žmonės, man bus gana, o čia atėjo apie 70 žmonių…“ Vėlgi ne tik Kreivėnų gyventojai kopė kalno šlaitais, bet ir aplinkinių kaimų gyventojai, kuriems pavyko sužinoti apie ruošiamas iškilmes. Galima sakyti, kad tai iškilmės, nes juk ne kiekvieną dieną galima melstis ant kalno kepurės, žiūrint į miškų juostą ar banguojančių javų paklodę.

Gaila, kad labai mažai žmonių apie tai žinojo. Nebuvo jokio skelbimo. O galbūt sekmadienį per mišias kunigas skelbė? „Vargu nes šios mišios vyko šeštadienį, o Kreivėnų kaimo seniūnas dvi dienas prieš mišias – ketvirtadienį,  pas mus užėjo pranešti, kad štai šeštadienį 18 val. bus mišios Apšakalnyje“, – sako Algis Uzdila. Turbūt viskas buvo labai greitai sugalvota, todėl žmonės nespėjo vieni kitiems pranešti, kad ateitų dar daugiau klausytojų. Bet… Galbūt visa tai lėmė neapsakomą mišių aurą, nepakartojamą maldos galią, vėjo nešiojamą po laukus.

Kunigas Marius labai žavėjosi tuo kalnu. Jis yra mūsų svečias, jam viskas nauja, įdomu ir netyrinėta. Ne visada vietos gyventojai įžvelgia grožį paprastume, kurį mato kiekvieną dieną, o štai kun. Marius gamtoje pamatė stebuklą. „Čia juk mūsų vaikystė praleista. Ant to kalno mes augom – ir žiemą, ir vasarą. Ten mokėmės, juokinga sakyti, iš nudžiūvusių vyšnių lapų cigaretes sukti ir rūkyt. Ten susėdę trauškėm prisivogę iš sodo neprinokusių obuolių. Ten žiemą vaikščiodavom su slidėm arba rogutėm. Ten svajojom… – linksmai atvirauja Algis Uzdila. – Seniau sekmadieniais tame kalne, ypač per Sekmines, rinkdavosi kaimo žmonės. Visi atsinešdavo kažko užkąsti, kažko atsigerti, na ir taip ant to kalno žmonės švęsdavo. Juk laisva diena, niekas nedirba. Prisiminimų, susijusių su tuo kalnu, yra visokiausių…“

apsakalnis2

Algis Uzdila negali užmiršti kunigo žodžių, kalbėjimo būdo, sužadinančio kiekvieno žmogaus jausmus. „Pasiklausius, kaip kun. Marius kalba, pasižiūrėjus jam į akis, aš galvočiau, kad jis yra narikas, kaip tas paukštis, kuris nardo po vandeniu. Kun. Marius nardo po geografijos ir istorijos bei visuomenės dvasią. Jis turbūt domėjosi ir žavėjosi šiuo kalnu. Juk jis pasakė, kad čia yra daug dvasios. Tą dvasią juntam, matyt, daug kas, nes galima rinktis bet kur, tačiau rinkomės būtent čia“, – sako mokytojas, kuris dvasios galios buvimą susieja su šios vietos legenda: „Tą kalną kitados Vytauto Didžiojo kariai kepurėmis supylė. O kiek ten tiesos? Mes juk nežinome, ar pro čia ėjo Vytautas. Mes tik žinome, kad jis neleido grobti savo žemių. Jis visą Sūduvą jautė kaip savo tėvoniją. O juk čia ir yra Sūduva. Žinome, kad Vytautas ėjo į Žalgirį. Pro kur jis ėjo? Ar ne pro čia? Ne šiais keliais? Iš kur atsirado tokia legenda? Nežinome, ar tai tiesa, ar ne, bet kai imi taip mąstyti, tai lyg viskas pamaži susiveda… O kodėl turėjo kepurėmis pilti? Čia jau tegul istorikai pasako…“

Nekantrauju sužinoti, koks jausmas stovėti kalno viršūnėje ir melstis, klausyti susižavėjusio kunigo. Algis Uzdila negailėdamas pasidalinti su manimi savo patirtimi, pasakoja, ką jis jautė šeštadienio vakarą: „Esame baltai. Kunigas taip pat. Mes turime išlaikę tą seną ryšį su gamta. Tame kalne alsuoja dvasia. Negalima trypti to kalno. Tai šventa baltų vieta.“ Kol dar kalno nemačiau, negalėjau įsivaizduoti, kaip atrodė kun. Mariaus atnašaujamos mišios. „Ar ten buvo mišios, o mišiose pamokslo intarpai, intencijos, ar ten mišios buvo įmestos į sentencijas – aš nežinau. Štai man mišios buvo įterptos į tas sentencijas. Čia buvo ryšys su aukštųjų dvasių jėgomis. Ir tai, ką kun. Marius kalbėjo, aš abejoju, ar jis būtų pajėgęs šitaip padaryti savo bažnyčioje prie didžiojo altoriaus. Kada užlipi ant kalno, pajunti žmogaus tikrąją prigimtį – daugiau, negu esame driežai arba kurmiai. Mumyse atgyja kažkokios jėgos, kurios kelia. Negalime skraidyti, bet kai nuo to kalno žiūri, atrodo, kad skrendi… Ir štai šitos jėgos pažadintas kun. Marius kalbėjo. Ir net pagalvoji – Kristus, Dievo sūnus kalbėjo. Bet čia juk Marius kalbėjo, o jis irgi yra Dievo sūnus. Štai mūsų kunigėlis pasakojo, kad ir Kristus tokiam kalne kalbėjo, Dievas Mozei dešimt Dievo įsakymų apreiškė taip pat kalne. Kun. Marius taip pat stovėjo kalne ir mums kalbėjo, atgrįždamas visus į rytus, kadangi ir pirmieji krikščionys visuomet melsdavosi į rytus, kur saulė teka, kur pasitinkama diena…“

apsakalnis1

Algio Uzdilos pasakojimų vedama, nekantraudama nuvykau į paslaptingą Apšakalnį ir apšalau. Tikėdamasi pamatyti nepaprastai statų kalną, pamačiau iškąstą šlaito gabalą. Jeigu manoma, kad tai yra senų lietuvių supiltas kalnas, turintis net savo legendą, vardą ir praeitį, nešiojamą iš kartos į kartą, kodėl kalnas yra sužalotas? Kas jį atstatys, kas žaizdas užgydys? Istoriją sugriauti galima greitai, o ją atstatyti?.. Akivaizdu, kad kai kurie galvoja tik apie tai, kaip pavalgyt, kiemą susitvarkyt ir laukus apdirbt, o istorija ir kultūros dalykai gyvenime neturi jokios reikšmės. Veržte veržiasi tik vienas klausimas: Kur žmogiškasis sąmoningumas?

Galbūt tokie nepaprasti susibūrimai nepaprastoje vietoje gali daryti stebuklus, sužadinti žmogaus protą ir jausmus? Algis Uzdila sako, kad „Dievas yra šventas ir Jis yra išmintis, ir mes jos nepaimsim. Jį rasim visur. Tik mums reikia susikaupti. Manau, kad šis įvykis pažadino ir kaimą, ir apylinkę, ir tuos, kurie susirinko. Kitoje kalno pusėje gyvena Jonas Žukauskas, kurį ištiko didelė nelaimė. Sugalvota, jog reikia ir Joną į mišias atsivežti. Taigi ir jo čia laukas. Argi nebus jam dvasios pakylėjimas? Nežinau, kas sugalvojo jį pakviesti, bet jį atvežė Giedrius Uzdila. Štai kokį gerą darbą jis padarė. Juk tam reikia turėti šitiek jėgų… Be to, po mišių buvo užkurtas laužas, sukrautas iš stambių rąstigalių. Juk juos užtempti į kalną irgi reikia turėti gudrybės, o kita vertus, reikia turėti rąstų ir norėti juos paaukoti visuomenės reikalui. Dar kartą kartoju – Giedrius Uzdila. Galim praeiti tylėdami, bet pro gerą darbą negalima praeiti. Reikia sušukti žmogaus vardą, kuris gerą darbą padaro. Todėl noriu pasakyti, kad visom progom reikia gerų darbų neužmiršti. Tie, kurie pavydi ir tik kalba, tegul supranta, kad geras darbas žmogų praturtina. Piktus darbus yra kam daryti“, – sako Algis Uzdila. Su tokiom mintim, spėlionėm ir neatsakytais klausimais tyliai paliekame kalną…

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Seinų - Punsko kraštas , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra