Nelygioje kovoje kritę. Nedvejojo, išėjo ginti laisvės

Autorius: Data: 2011-10-19, 13:45 Spausdinti

Nelygioje kovoje kritę. Nedvejojo, išėjo ginti laisvės

Birutė ŽEMAITAITYTĖ, Vilnius

2011 m. spalio 12 d. Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovėje Seimo narės, Sausio 13-osios brolijos pirmininkės Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės iniciatyva įvyko Lietuvos partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago ir jo žmonos partizanės Birutės Mažeikaitės suėmimo 55-ųjų metinių paminėjimas.

Susirinkęs gausus būrys pagerbė šią iškilią ir patriotinę parizanų šeimą. Lietuvos partizanų vado dukra dalyvavo su savo šeima: dukra Inga ir sūnumi Norbertu bei vaikaičiu Arnu.

Vakarą pradėjo Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės direktoriaus pavaduotojas Gaudentas Aukštikalnis, išsamiai priminęs partizanų vado A. Ramanausko-Vanago (1918 m. kovo 6 d. Niu Britene, JAV– 1957 m. lapkričio 29 d. Vilniuje) spalvingą biografiją. Buvo pasidžiaugta, kad dalyvauja ir Karo akademijos kariūnai.

Mes turime vieną troškimą

Adolfas Ramanauskas-Vanagas – Lietuvos pedagogas, žurnalistas, karininkas, rezistentas, kovotojas už Nepriklausomybę, partizanų vadas, brigados generolas.

1945 m. balandžio 25 d., prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, tapo partizanu. Skaitant jo atsiminimus, peršasi mintis, kad vieno susitikimo metu su partizanais buvo pasakyta, jog trūksta intelektinių jėgų, tai ir paskatino jį kovai. Iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui ir pasirinko Vanago slapyvardį. Slapyvardžio kilmės prisiminimuose neaiškina. Netrukus subūrė apie 140 vyrų kuopą.

1945 m. vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu, 1946 m. – Merkio rinktinės vadu. 1947 m. rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 m. buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.

A. Ramanauskas turėjo didžiulį autoritetą tarp partizanų. Pedagogo ir karininko savybės jame labai derėjo. Jo pėdomis pasekė daug buvusių mokinių ir vienminčių. Gerbė ir gyventojai, ir kovotojai už nuoširdumą, atsidavimą laisvės kovai.

1947 m. vasario mėn. Prisikėlimo apygardos teritorijoje Minaičių kaime tarp Radviliškio ir Baisiogalos dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 d. buvo priimta Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio deklaracija. Suvažiavime A. Ramanauskas paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis. Apdovanotas pirmojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi.

1951 m. A. Ramanauskas-Vanagas iš tuo metu susirgusio Lietuvos vyriausiojo partizanų vado Jono Žemaičio, kaip jo pavaduotojas, perėmė LLKS Tarybos pirmininko ir Ginkluotųjų pajėgų vado pareigas.

Nuo 1952 m. pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, nelegaliai gyveno, su šeima slapstėsi. Turėjo fiktyvius dokumentus ir apsistodavo pas patikimus žmones. Tuo metu A. Ramanauskas-Vanagas parašė atsiminimų knygą „Daugel krito sūnų…“.

Buvo vienas iš nelegalios partizanų spaudos organizatorių, leidėjų ir redaktorių. Išleido keletą laikraštėlio „Trečias skambutis“ numerių. 1945–1952 m. – Dainavos apygardos laikraščio „Laisvės varpas“ leidėjas ir redaktorius. 1946–1947 m. redagavo ir Merkio rinktinės partizanų štabo laikraštį „Mylėk Tėvynę“.

KGB skyrė ypač daug dėmesio A. Ramanausko-Vanago paieškai ir likvidavimui. Iš kvalifikuočiausių KGB darbuotojų buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė. Vien 1956 m. užverbuota naujų 30 agentų, vėl užmegztas ryšys su 20 agentų, prieš tai išbrauktų iš agentūrinių sąrašų. Jo paieškoms vadovavo Rainių žudynių organizatorius ir vykdytojas, KGB 4-osios valdybos viršininkas Petras Raslanas ir tos pačios valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas Nachmanas Dušanskis.

Partizano medžioklė truko net ketverius metus.

Dvasinė pergalė, fizinis pralaimėjimas

1956 m. spalio 12 d. A. Ramanauskas su žmona buvo išduoti KGB agento Antano Urbono, kuris turėjo iškeisti J. Lukšos atvežtus dolerius, suimti Kaune bei iš karto išvežti į LSSR KGB kameras. Nuo pat pirmųjų tardymo valandų partizanų vadas buvo žiauriai kankinamas: išdurta akis, padaryta daug žaizdų. Po kelių kankinimo valandų itin sunkios būklės jis buvo nugabentas į Lukiškių ligoninę – saugumiečiai bijojo, kad tardomasis neišgyvens. Kalėjimo gydytojų akte rašoma: „Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški veido, viso kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas, minkštas, kraujospūdis 60/40. Ligonis visas kruvinas…“. Apgydytas gavo leidimą pasimatyti su dukrele.

Partizanų vadas beveik metus buvo kankinamas fiziškai ir morališkai. 1957 m. rugsėjo 24–25 d. Vilniuje posėdžiavęs LSSR Aukščiausiasis Teismas skyrė mirties bausmę. Nuosprendis buvo įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. Kur ilsisi palaikai, žinoma tik jo budeliams. Žmona B. Mažeikaitė-Ramanauskienė buvo nuteista 8 m. laisvės atėmimo ir ėjo golgotas lageryje… Iš ten grįžo silpnos sveikatos, tačiau nieko nesigailinti. Juk pati pasirinko: mylėti savo vyrą ir tėvynę.

Atmintis liks gyva

A. Ramanauskaitė-Skokauskienė karštai padėkojo susirinkusiems pagerbti jos Tėvelių atminimą. Politikė prisiminė savo Tėvelių sunkią partizaninę dalią, drąsą ir meilę tėvynei. Papsakojo apie jų sudėtingą kelionę į Kauną. Tėvai savo partizaninę kovą sugebėjo tęsti beveik 12 metų. Tėvo kankinimo byla tęsėsi 18 metų. Ji peržiūrėjo 20 bylos tomų. Įdomus yra ir Adolfo atsiminimų knygos likimas. Pasak dukros, Tėvelis atsiminimus rašė žinodamas, kad jau nesulauks laisvos Lietuvos. Rankraščio pirma ir antra dalys buvo paslėptos Punioje pas patikimą žmogų, kur saugotos 1953–1989 m. Trečioji dalis – paslėpta Alytuje, kur saugota 1956–1988 m. Grupė žmonių 1989 m., prisiminimų pirmąją ir antrąją dalis, neteisėtai paskelbė „Nemuno“ žurnale, bandė išleisti užsienyje. Tik padedama gerų draugų, 1992 m. dukra išleido knygą.

Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija

2010 m. gruodžio 2 d. Seimas nusprendė Nepriklausomybės akto signatarų statusą suteikti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. priimtą Deklaraciją pasirašiusiems aštuoniems asmenims. Signatarais pripažinti: LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas, Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas, Vakarų Lietuvos partizanų srities štabo viršininkas Vytautas Gužas-Kardas, LLKS Visuomeninės dalies viršininkas Juozas Šibaila-Merainis, Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas Bronius Liesis-Naktis, Prisikėlimo apygardos vadas Leonardas Grigonis-Užpalis, einantis Pietų Lietuvos partizanų srities vado pareigas Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, LLKS Tarybos Prezidiumo sekretorius Petras Bartkus-Žadgaila.

LLKS Tarybos 1949 m. vasario 11–17 d. posėdyje buvo svarstyti 25 klausimai, tarp jų sąjūdžio politinė programa, ginkluoto pasipriešinimo taktika, sąjūdžio politinė, ideologinė, organizacinė ir kita veikla, LLKS statutas, partizanų uniformos, pareigų ir laipsnių ženklai bei kt. Paskutinėmis suvažiavimo dienomis buvo sudaryta LLKS vadovybė ir priimti kreipimaisi į pasipriešinimo sąjūdžio dalyvius bei Lietuvos gyventojus.

LLKS Tarybos posėdyje buvo priimta LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija. Joje buvo išdėstytos pagrindinės sąjūdžio politinės programos nuostatos, pabrėžta, kad okupacijos metu LLKS Taryba yra aukščiausias tautos politinis ir karinis organas, vadovaujantis politinei bei karinei tautos išlaisvinimo kovai. Prezidiumo pirmuoju pavaduotoju tapo Pietų Lietuvos srities partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

Lemiamas sprendimas

A. Ramanauskas, nors ir ragavęs karo mokslų, nebuvo karys iš prigimties, tačiau atėjus lemtingai valandai nedvejodamas paėmė ginklą į rankas.

Jo kova truko beveik tiek pat, kiek gyvavo visas ginkluotas antisovietinis pogrindis – nuo ankstyvo 1945-ųjų pavasario iki vėlyvo 1956-ųjų rudens. Visos tiesos apie šį partizanų vado gyvenimo tarpsnį mes niekuomet nesužinosime.

Jis pogrindžio sąlygomis rašytuose atsiminimuose pažymėjo: „Kiekvieno partizano indėlis Lietuvos laisvinimo kovon, jo išgyvenimai partizanavimo laikotarpiu yra atskira paslaptinga istorija. Tie paslaptingos istorijos lapai bemaž be išimties užantspauduojami to paties partizano krauju bei gyvybe ir nusinešami amžinybėn, iš kurios jau nebeįmanoma jų susigrąžinti ir perskaityti.“

Laimei, dalis A. Ramanausko ranka prirašytų ir kruopščiai slėptų sąsiuvinių išliko. Būtent jie šiandien padeda rekonstruoti ne tik paties partizanų vado, bet ir Dainavos partizanų apygardos bei viso LLKS veiklos epizodus.

Tarp meilės ir pareigos

Žodžiai „dar daug ką brangaus“ greičiausiai slepia sprendimą vardan meilės tėvynei aukoti meilę moteriai. Mokytojaudamas Alytuje A. Ramanauskas susipažino su seminariste Birute Mažeikaite. Prieš pat baigiamuosius egzaminus seminarijoje bendramokslė informavo sovietinį saugumą apie Birutės ryšius su miškan pasitraukusiu buvusiu mokytoju ir merginai tik per stebuklą pavyko ištrūkti iš enkavedistų nagų. Likti Alytuje buvo neįmanoma, tad B. Mažeikaitė skubėjo į mišką pas savo mylimąjį.

Nuo tada merginos laukė partizano žmonos dalia. Jie susituokė spalio 7-osios naktį akylai kovotojų saugojamoje Nedzingės bažnytėlėje. Kurį laiką B. Ramanauskienė svetima pavarde dar mokytojajo poroje mokyklų ir buvo partizanų ryšininkė. Tačiau, sovietų saugumui minant ant kulnų, moteris bus priversta slapstytis. 1948 metais svetima pavarde Vilniuje ji pagimdė dukrytę Auksutę, kuri iki 7-erių metų irgi slapstėsi vienkiemiuose ir partizanų žeminėse.

Išdavysčių kaina

Partizanų vado atminimą šiandien saugo paminklas Alytuje, koplytstulpis Merkinėje, jo vardu pavadinta gatvė Kaune. Atkurtos nepriklausomybės laikais A. Ramanauskui buvo suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis ir du Vyčio kryžiaus ordinai.

Kauno apygardos prokuratūra 2011 m. spalio 10 d. pranešė, kad apygardos teismas pradėjo nagrinėti Kauno miesto apylinkės prokuratūros perduotą nusikaltimo žmoniškumui baudžiamąją bylą, kurioje sovietų okupacijos auka 1956 m. tapo už Lietuvos laisvę kovojęs Dzūkijos partizanų vadas A. Ramanauskas.

Kaip informavo prokurorė, į pirmąjį teismo posėdį neatvyko trys proceso dalyviai, todėl kitas teismo posėdis numatytas 2011 m. lapkričio 25-ąją. Keista, kaip pastebėjo vado dukra renginio metu, kad apie prasidedantį teismo procesą ji net nebuvo informuota.

Šioje baudžiamojoje byloje įtariamaisiais patraukti du Kauno miesto gyventojai – 76-erių Jadvyga Kuprėnienė ir 78-erių Ilja Vorobjovas – kaltinami genocidu. Jie antrosios okupacijos metais nusikalstamais veiksmais padėjo sovietų represinės struktūros padaliniui – Valstybės saugumo komitetui – parengti tuo metu nuo jų besislapsčiusių A. Ramanausko ir jo žmonos suėmimo planą.

Už šį labai sunkų nusikaltimą įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę A. Ramanausko-Vanago nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 m. gruodžio 22 d jam suteiktas Kario savanorio statusas, 1998 m. sausio 26 d. LR Prezidento dekretu – dimisijos brigados generolo laipsnis. Taip pat įteisinti dar 1949 m. ir 1950 m. Lietuvos partizanų aukščiausiosios vadovybės apdovanojimai – 2-ojo ir 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiai su kardais: 1998 m. kovo 3 d. LR Prezidento dekretu A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas 2-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas, o 1999 m. vasario 2 d. dekretu – 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas. 1994 m. jo vardu pavadinta Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago vidurinė mokykla.

Partizanų dainas atliko (buv. Veterinarijos akademijos) folkloro ansamblis „Kupolė“ (meno vadovas Antanas Bernatonis) kartu įterpdami prasmingus partizanų vado pasisakymus ir išgyvenimus iš jo knygos „Daugel krito sūnų…“ bei protokolo medžiagos ištraukas.

Renginio pabaigoje buvo parodytas trumpametražis dokumentinis filmas „Partizanų vado žmona“ (rež. Vilma Garlinskienė), kuris atskleidė B. Mažeikaitės-Ramanauskienės (1924–1996) stiprią asmenybę ir partizano žmonos pasirinkto kelio sunkumą bei svarbą.

Algirdo Žemaitaičio nuotr.

Nuotraukose:

1. A. Ramanausko-Vanago portretas LK Vilniaus karininkų ramovėje (dail. Antanas Račas)

2, 3. A. Ramanauskaitė-Skokauskienė

4. A. Ramanauskaitė-Skokauskienė su kariūnais

5. Susirinkusieji pagerbė partizanų atminimą

6, 7. Partizanų dainas atliko folkloro ansamblis „Kupolė“

Voruta. – 2011, lapkr. 26, nr. 22 (736), p. 4.

Rezistencija , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra