„Neišnyksta niekas, kas kartą yra buvę“

Autorius: Data: 2017-01-11, 08:10 Spausdinti

„Neišnyksta niekas, kas kartą yra buvę“


Apie „Lietuvišką menę“ Seinų kunigų seminarijos rūmuose

Petras MAKSIMAVIČIUS, www.e-ausra.pl

Dabartis savaime kuria ateitį. Jeigu mes visi norėtume numatyti ateitį ir pagal ją formuoti dabartį, rizikuotume žiauriai apsirikti: prasilenkti su ateitimi ir nieko gero neduoti dabarčiai. Ne, tai ne mano mintys. Aš taip giliai mąstyti ir rašyti nemoku. Stengiuos perteikti tai, ką 1933 metais parašė Seinų kunigų seminarijos auklėtinis Vincas Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly“. Jis buvo taip pat šventai įsitikinęs, kad „neišnyksta niekas, kas kartą yra buvęs“. Jeigu toliau skaitysite, tai ir suprasite, kodėl šiandien jo mintis prisiminiau.

2016 metai Seinuose baigėsi gana svarbiu įvykiu, kurį prasidedant 2017-iesiems vertėtų priminti. Šis įvykis neturi, bet gali lemti kai kuriuos pokyčius, kokių Seinuose ilgai laukėme. Kalbu apie sutarties dėl „Lietuviškos menės“ buvusiuose Seinų kunigų seminarijos rūmuose įkūrimo pasirašymą. Nors tai nesulaukė didesnio žiniasklaidos dėmesio, tačiau įvykis, mano manymu – istorinis.

Nepaisant formalaus sutarties pasirašymo, „Lietuviška menė“ Seinuose jau kuriama. Parengtas techninis projektas, gauti Lenkijos paminklosaugos reikiami leidimai, pradėti kai kurie patalpos tvarkymo darbai.

„Lietuviškos menės“ kūrimas Seinuose prasidėjo gerokai anksčiau. Pirmąjį, tuo metu gan originalų, pasiūlymą, jeigu neklystu, iškėlė pirmasis po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos kultūros ir švietimo ministras, vėliau LR Prezidento Valdo Adamkaus patarėjas dr. Darius Kuolys. Kai kas dar tikriausiai prisimenate Lituanistinę konferenciją, kuri 2013 m. vyko Seinuose. Tai jos dalyviai entuziastingai pritarė idėjai, jog reikia dėti pastangas, kad Seinų kunigų seminarijos rūmuose tokia menė atsirastų. Tuo metu buvo siūlymų įrengus menę pakviesti ją atidaryti Lenkijos ir Lietuvos premjerus ar prezidentus. Tai būtų simbolinis ir iškalbingas įvykis, rodantis abiejų šalių ketinimą akcentuoti bendros praeities svarbą, kuriant geresnę nūdieną. Per tą laiką ir vienoje, ir kitoje šalyje pasikeitė ne tik premjerai. Įvyko daug kitų reikšmingų pokyčių. Tačiau pati idėja tokiu originaliu būdu ieškoti bendrų abiem tautoms sąlyčio taškų Lietuvos ir Lenkijos pasienyje įsikūrusiuose Seinuose nežlugo.

Visai neatsitiktinai šis sumanymas gimė lituanistų galvose. Būdami Seinuose ir diskutuodami įvairiomis su lituanistika susijusiomis temomis jie lankė Seinų krašto svarbiausias kultūros paveldo vietas. Diskutavo, fotografavo ir svarstė, kaip skleisti lituanistines žinias apie Seinus ir iš Seinų. Matyt, pasaulyje nėra nei vieno lituanisto, kuris nežinotų apie Seinų kunigų seminarijos absolventų indėlį į lietuvių kalbą ir literatūrą. Pakanka vien priminti Vincą Mykolaitį-Putiną. Jo kūrinys „Altorių šešėly“ – pirmasis lietuvių psichologinis intelektualinis romanas, kuriame nuosekliai gilinamasi į žmogaus mintis, išgyvenimus, jausmus. Sprendžiama labai daug psichologinių problemų: kunigystės, gyvenimo kelio ieškojimo, menininko asmenybės laisvės. Autobiografiškumas ir kunigų gyvenimo atskleidimas šį veikalą labai išpopuliarino. Verta pridurti – tai autoriaus gyvenimas ir mokymasis Seinuose lėmė romano „Altorių šešėly“ atsiradimą. Todėl labai norėtųsi sulaukti laikų, kai šis kūrinys bus žinomas visiems Seinų gyventojams. Daugelis jų šiandien net nežino, kad tas palikimas tai taip pat jų didžiulis turtas.

Tikriausiai vien V. Mykolaičio-Putino kūrybos ir to laikmečio aprašymų pakaktų užpildyti net trečdaliui didžiulių Seinų kunigų seminarijos rūmų. O ką bekalbėti apie kitų seminarijos auklėtinių nueito gyvenimo kelio pristatymą…

danute-valukonyteLituanistų konferencijos metu iškelta idėja tuo metu atrodė nereali, bet ji neužgeso, buvo primenama įvairiuose forumuose ar neformaliuose susitikimuose. Šią mintį vėliau susitikime su naujuoju LR konsulato Seinuose vadovu Vaclavu Stankevičiumi pakartojo Lenkijos lietuvių bendruomenės atstovai. Sprendimas buvo teisingas, kadangi Seinų lituanistinis indėlis į visos lituanistikos raidą – tai taip pat Lietuvos valstybės rūpestis ir pareiga jį išsaugoti. Kaip toliau rutuliojosi šios idėjos įgyvendinimas iki 2016 metų pabaigos, nedaug kas žino ir, matyt, greit nesužinos. Gal kada nors dienos šviesą išvys surašyti atsiminimai.

Grįžkime į 2016-ųjų pabaigą. LR konsulato Seinuose vadovo Vaclavo Stankevičiaus ir Seinų parapijos klebono Zbignevo Bzdako (Zbigniew Bzdak) iniciatyva š. m. gruodžio 21 d. Seinų parapijos namuose surengtas kalėdinis susitikimas. Renginyje dalyvavo Seinų apskrities savivaldybių vadovai, lietuvių ir lenkų švietimo bei kultūros įstaigų atstovai, Seinų, Punsko ir Lazdijų parapijų dvasininkai. Renginio metu pasirašyta sutartis dėl „Lietuviškos menės“ buvusiuose Seinų kunigų seminarijos rūmuose įkūrimo. Ją pasirašė Seinų parapijos klebonas Zbignevas Bzdak, Trakų istorijos muziejaus direktorius Virgilijus Poviliūnas, Seinų paminklų globos draugijos pirmininkas Robertas Kliūčnykas (Robert Klucznik) bei Vysk. Antano Baranausko fondo „Lietuvių namai“ Seinuose valdybos pirmininkė Danutė Valukonytė.

sutarties-signataraiSutartyje rašoma: „(…) Sutarties šalys susitaria bendradarbiauti kuriant „Lietuvišką menę“ Seinų dominikonų vienuolyno rūmuose. Projekto tikslai: stiprinti lenkų ir lietuvių bendruomenių dialogą, plėtoti kaimyninį bendradarbiavimą, populiarinti Seinų krašto istoriją, ypatingą dėmesį skiriant Seinų vyskupijos ir Seinų kunigų seminarijos indėliui į sielovados, kultūros ir švietimo raidą šiame krašte“. Be kita ko, pabrėžiama, kad Trakų istorijos muziejui neapibrėžtam laikui suteikiama galimybė nemokamai naudotis menės patalpomis, o visiems norintiems nevaržomai ir nemokamai lankyti ten esančias ekspozicijas. Svarbus ir tas punktas, kuriame numatyta, jog susitariančios šalys įsipareigoja sudaryti kuo geriausias sąlygas, kad įgyvendinant projektus (parodos, tyrimai) juose dalyvautų muziejininkai, kultūros, švietimo atstovai ir ypač jaunimas.

Kalėdinio susitikimo metu nuskambėjo daug prasmingų minčių ir linkėjimų stiprinti bendradarbiavimą ir kartu kurti geresnę abiejų šalių bei Seinų krašto ateitį. Galima pasakyti, kad tai nieko naujo. Tokių susitikimų metu diplomatiniais sumetimais paprastai ir išsakomi tokie žodžiai ir mintys. Tačiau verta atkreipti dėmesį į gilesnę šio įvykio prasmę.

Prieš šį susitikimą įvyko keli Seinams svarbūs minėjimai. Rašau – Seinams, kadangi tie minėjimai buvo skirti ne tik lietuviams, bet ir lenkams. Paminėtos 150-osios Vasario 16-osios, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro ir Seinų kunigų seminarijos auklėtinio vysk. Justino Staugaičio gimimo metinės. Minėjimas vyko Seinų kunigų seminarijos rūmuose. Kiek vėliau Seinų vyskupų rūmuose paminėtos Seinų „Šaltinio“ leidyklos įkūrimo 110-osios metinės. Šiuose renginiuose dalyvavo visi tie, kas lemia dabartinį Seinų krašto kultūrinį, politinį ar dvasinį gyvenimą. Vėlgi neminėsiu pasakytų kalbų turinio. Svarbus pats dalyvavimas ir reikšmingų Seinams įvykių, nors kartais ir skirtingai vertinamų, pripažinimas. Man atrodo, kad tai didelis žingsnis pirmyn.

Ne, tai nebuvo pirmas lietuvių kultūros požiūriu svarbus minėjimas, organizuotas už „Lietuvių namų“ ribų. Juk dar taip neseniai Seinuose „Lietuvių namų“ net nebuvo. Prisimenu, kad „Šaltinio“ leidyklos 90-ąsias įsteigimo metines 1996 m. minėjome Seinų miesto kultūros namuose. Tai buvo puikus ir labai vykęs minėjimas, tačiau jo svarbos ir reikšmės neišgirdo tie, kas tuo metu formavo Seinų istorinę politiką. Jie neatvyko ir nedalyvavo.

Vėliau įvykiai rutuliojosi savo vaga. Blogai atsitiko, kadangi tos istorinės politikos pavyzdžius šiandien matome Berznyko kapinėse, paminklų įrašuose, patriotinių minėjimų metu sakomose kalbose. Žinoma, nesu naivus. Dar sunku tikėtis, kad diskusijos apie abipuses istorines nuoskaudas Seinuose greit pasieks akademinį lygį. Tačiau tokių diskusijų daugėja.

Pabaigoje

Nėra lengva kalbėti ar rašyti apie Seinų praeitį, kai ji labai komplikuota ir kai sunku rasti lengvus ir visiems suprantamus atsakymus į esminius klausimus. Tačiau svarbu kantriai siekti, kad tas, kas nori klausyti, nenusigręžtų ir nenueitų. Sunku tai daryti. Bet kitu atveju patenkame į uždarą ratą. Kalbame tik sau ir aiškiname sau tai, ką ir taip žinome ir suprantame. Mano manymu, tokia ir yra kuriamos „Lietuviškos menės“ prasmė – pagaliau išsiveržti iš uždaro rato. Ar toji kuriama menė mums, lietuviams, reikalinga? Iš dalies taip. Visų pirma tam, kad parodytume, jog mūsų protėvių palikimas didingas ir gražus. Bet jeigu tik tam reikalinga, tai sukursime eilinį muziejų, kurį mes patys ir lankysime. Geriau tada nieko nekurti ir žiūrėti į žmonių ir laiko suniokotas seminarijos rūmų sienas.

Seinų - Punsko kraštas ,



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra